Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas.

Byloje ginčas kilo dėl atsakovės pareigos atlyginti neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl Marijampolės pataisos namų (pareigūnų) galimai neteisėtų veiksmų, laikant jį Marijampolės pataisos namuose netinkamomis, orumą žeminančiomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2019-07-01 iki 2022-01-11 (kreipimosi į teismą diena).

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Institucija arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis buvo apgyvendintas perpildytame būryje Nr. 2.

Iki 2020-02-06 galiojusių Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Taisyklės) 111.1. punktas nustatė, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui. Analogiška nuostata reglamentuojama ir nuo 2020-02-06 įsigaliojusio Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2020-02-05 įsakymo Nr. V-31 patvirtintame „Dėl didžiausio laisves atėmimo vietų įstaigose leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, nustatymo" 2.1 punkte. Pažymėtina, kad teisės aktai nenumato reikalavimų, kiek vienam asmeniui turi tekti ploto bendro naudojimo patalpose.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas atsikirtime į atsiliepimą (b. l. 47) pažymėjo, kad jis nekelia ginčo dėl gyvenamojo ploto trūkumo gyvenamojoje patalpoje, todėl teismas šių aplinkybių plačiau neaptars ir neanalizuos. Kadangi, kaip minėta, teisės aktai nenumato, kiek vienam asmeniui turi tekti ploto bendro naudojimo patalpose, pareiškėjo argumentai dėl šių aplinkybių atmetami kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde pažymėjo, kad jis buvo apgyvendintas perpildytame būryje Nr. 2, kuriame įrengta 81 vieta, tačiau kartais būryje buvo laikoma iki 83 nuteistųjų.

Atsakovės atstovas atsiliepime pažymėjo, kad būryje Nr. 2 nuteistųjų perpildymo nėra buvę. Šiame būryje niekada nebuvo daugiau nei 81 nuteistasis.

Teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju atsakovės atstovas nepateikė duomenų, kiek konkrečiai nuteistųjų buvo paskirta į būrį Nr. 2 laikotarpiu nuo 2019-07-01 iki 2022-01-11. Atsakovės atstovas atsiliepime pažymėjo, kad Marijampolės PN nuteistųjų būryje Nr. 2 yra įrengta 81 vieta ir būryje nebuvo laikoma daugiau nuteistųjų, nei įrengta miegamųjų vietų.

Teismo vertinimu, pareiškėjas aplinkybes dėl nuteistųjų skaičiaus būryje Nr. 2 skunde išdėstė abstrakčiai ir jų nedetalizavo. Pareiškėjas nenurodė, kada ir kokiomis aplinkybėmis būryje buvo laikoma daugiau nuteistųjų nei įrengta miegamų vietų. Teismo vertinimu, atsakovės atstovui šiuo atveju kyla neproporcinga pareiga paneigti tokius abstrakčius pareiškėjo teiginius. Teismas taip pat pažymi, kad reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai išvardyti padarytas galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai. Pareiškėjas šiuo atveju tik deklaratyviai konstatavo savo nuomonę apie nuteistųjų priskyrimą į būrį, tačiau visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė. Pareiškėjas šiuos skundo argumentus dėstė deklaratyviai ir abstrakčiai, nenurodė, kokia žala jam dėl to kilo, išskyrus abstrakčius teiginius apie tai, kad būryje buvo laikoma daugiau nuteistųjų, nei įrengta vietų. Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, teismas daro išvadą, jog pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos egzistavimo fakto, todėl jo argumentai dėl šių aplinkybių atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas pažymėjo, kad būrio sanitariniame mazge trūko sanitarinių įrenginių (klozetų, praustuvų, pisuarų), todėl prie sanitarinių mazgų susidarydavo eilės.

Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose, patvirtintose 2017-06-07 Teisingumo ministro įsakymu Nr. V-245, nurodyta, kad prausykloje turi būti įrengta po vieną praustuvę ne daugiau kaip penkiolikai asmenų, tualete – klozetas arba pisuaras ne daugiau kaip penkiolikai asmenų.

Atsakovės atstovo teigimu, Marijampolės PN 2 būrys naudojosi sanitariniu mazgu, kuriame įrengti trys klozetai, trys pisuarai, viena ilga praustuvė su šešiais vandens maišytuvais, minėtas aplinkybes taip pat patvirtina atsakovės atstovo į bylą pateiktos būrio sanitarinio mazgo foto nuotraukos (b. l. 30-42). Teismas sutinka su atsakovės argumentais, kad šiuo atveju yra svarbus ne praustuvų, o vandens maišytuvų skaičius, todėl negalima daryti išvados, kad naudojimasis viena praustuve su šešiais maišytuvais pareiškėjui galėjo sukelti nepatogumus, nes šia praustuve vienu metu gali naudotis šeši asmenys.

Byloje nustatyta, kad būryje Nr. 2 ginčo laikotarpiu gyveno 81 nuteistasis. Įvertinęs būryje įrengtų sanitarinių įrenginių skaičių ir būrio nuteistųjų skaičių teismas sprendžia, kad sanitarinių įrenginių skaičius atitiko Aprūpinimo inventoriumi normose nustatytus reikalavimus. Byloje taip pat nenustatyta, kad pareiškėjui būtų tekę laukti eilėse prie sanitarinių įrenginių. Be to, bylos duomenimis, pareiškėjas nesikreipė į atsakovės atstovą dėl nepatogumų naudojantis sanitariniu mazgu. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė šio pobūdžio pažeidimų, todėl jo argumentai dėl sanitarinių įrenginių trūkumo atmetami kaip deklaratyvūs.

Pareiškėjas pažymėjo, kad būrio sanitariniame mazge trūko privatumo, nes besinaudojantį tualetu pareiškėją galėjo stebėti kiti nuteistieji. Tačiau teismas pažymi, kad pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų. Be to, kaip matyti iš sanitarinių mazgų foto nuotraukų, tarp klozetų yra įrengtos matomumą ribojančios pertvaros (b. l. 31-34). Nepaisant to, kad pareiškėjui galėjo būti suteiktas nevisiškas privatumas naudojantis tualetu, tačiau, priešingai nei kamerų atveju, tualetais šioje patalpoje naudojosi visi asmenys. Kaip matyti, šios aplinkybės nėra tapačios aplinkybėms, kurioms esant Europos Žmogaus Teisių Teismas paprastai konstatuoja Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą tuo atveju, kai asmuo kitiems matant naudojosi tualetu kameroje. Taigi įvertinus minėtas aplinkybes, teismo nuomone, yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui naudotis tualetu buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos, dėl kurių nėra prielaidų Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui, t. y. šiuo aspektu kankinančioms, nežmoniškoms ir (ar) žeminančioms sąlygoms pripažinti (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018-05-23 nutartį administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018).

Pareiškėjas nurodė, kad vėdinimo sistema sanitariniame mazge neveikė, todėl patalpoje kaupėsi nemalonus kvapas.

Pataisos namų (laisvės atėmimo vietų) visuomenės sveikatos saugos reikalavimus ginčui aktualiu laikotarpiu nustatė Sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, kurios 17 punkte numatyta, kad patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Patalpoms, kurias pagal laisvės atėmimo vietos vidaus tvarkos taisykles, valo patys jose laikomi asmenys, turi būti skirtos valymo priemonės (37 p.). Atsakovės atstovas atsiliepime nurodo, kad būrio Nr. 2 sanitarinio mazgo patalpoje yra įrengta vėdinimo sistema, kas teismo vertinimu, atitinka Higienos normos HN 134:2015 17 punkto reikalavimus. Teismo vertinimu, asmenys, kurie reguliariai vėdina ir valo patalpas, neturi problemų dėl nemalonaus kvapo ar higienos trūkumo. Pataisos namai negali būti atsakingi už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytą pareigą susitvarkyti aplinką, kurioje patys gyvena. Be to, bylos duomenimis nenustatyta, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją dėl neveikiančios vėdinimo sistemos sanitarinio mazgo patalpose. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė šio pobūdžio pažeidimų, todėl jo argumentai dėl neveikiančios vėdinimo sistemos atmetami kaip deklaratyvūs.

Pareiškėjas skunde taip pat pažymėjo, kad pareigūnai į skundus dėl netinkamų kalinimo sąlygų nereagavo ir problemų nesprendė, tačiau konkrečių pažeidimo aplinkybių pareiškėjas nenurodė, t. y. nedetalizavo, kada ir kokie konkrečiai pareigūnai elgėsi netinkamai. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų pareiškėjo argumentus dėl netinkamo pareigūnų elgesio, o bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo veiksmų neteisėtumą. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė šio pobūdžio pažeidimų, todėl jo argumentai dėl pareigūnų netinkamo elgesio atmetami kaip nepagrįsti.

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).

Pareiškėjas pažymėjo, jog dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų jis patyrė neturtinę žalą, kuri pasireiškė neigiamais išgyvenimais, dvasine skriauda, emocine depresija, nervingumu ir pan. Tačiau byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant klausimą dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė.

Konstatuotina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Veiksmų neteisėtumas (kaip būtinoji viešosios atsakomybės sąlyga) siejamas su valstybės ar savivaldybės aktų prieštaravimu įstatyme numatytoms valdžios institucijų pareigoms. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybės valdžios institucijų neteisėtas aktas reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (žr. LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1840/2012).

Įvertinus aukščiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – jo nurodytos neturtinės žalos atsiradimo fakto, taip pat valstybinės valdžios institucijos (Marijampolės pataisos namų) ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo). Nenustačius žalos atsiradimo fakto bei atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjo K. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.