Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

nedalyvaujant pareiškėjui M.A. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, atstovui,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M.A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkinamas iš dalies.

Pareiškėjas kreipėsi į teismą ir prašė priteisti iš atsakovo dėl jo neteisėtų veiksmų (neveikimo) patirtą neturtinę žalą, kurią patyrė Kauno tardymo izoliatoriuje (toliau – Kauno TI) nuo 2011 m. apie 5 mėnesius, bei nuo 2013 m. balandžio mėnesio iki 2013 m. lapkričio mėnesio (datos apytikslės).

Atsakovas teismo prašė taikyti ieškinio senatį (b.l. 15). Teismas pažymi, kad žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo pagrindus, dydį ir būdus nustato Civilinio kodekso (toliau – CK) normos, reglamentuojančios civilinę atsakomybę. CK nuostatos taip pat reglamentuoja žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimo tvarką. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką, imperatyviai pabrėžė, kad nagrinėjant administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais aktais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ir ieškinio senatį reglamentuojančios CK normos (Teismų įstatymo 33 str., ABTĮ 13 str., 20 str., LVAT 2007-03-26 nutartis administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010-06-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2012-02-06 nutartis administracinėje byloje Nr. A438-413/2012 ir kt.). Teismas pabrėžia, kad pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios skaičiavimo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Taigi, pagal CK 1.127 str. 1 d. ieškinio senaties termino eiga prasideda tik po to, kai asmuo subjektyviai suvokia ar turi realią galimybę suvokti apie jo teisės pažeidimą (Teismų įstatymo 33 str., LAT teisėjų senato 2002-12-20 nutarimo Nr. 39 „Dėl ieškinio senatį reglamentuojančių įstatymų normų taikymo teismų praktikoje“ 7.1 p.). Sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, jog jo teisė yra pažeista (LAT teisėjų senato 2002-12-20 nutarimo Nr. 39 7.4 p.). CK 1.125 str. 8 d. numato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl padarytos žalos (taip pat ir neturtinės) atlyginimo. Pareiškėjas prašo atlyginti neturtinę žalą, kuri, jo teigimu, buvo padaryta laikotarpiu nuo 2011 m. apie 5 mėnesius, bei nuo 2013 m. balandžio iki 2013 m. lapkričio mėnesio (datos apytikslės). Kaip jau buvo paminėta, atsakovas teismo prašo taikyti ieškinio senatį (CK 1.126 str. 2 d.). Byloje nėra duomenų, jų nepateikė ir pareiškėjas, kad jis į teismą kreipėsi ankščiau dėl kalinimo sąlygų atitikimo teisės aktų reikalavimams. Kaip jau buvo paminėta, pareiškėjas prašo neturtinės žalos, įvertintos pinigais, atlyginimo. CK 6.250 str. 1 d. apibrėžia, kad neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įvertinęs pareiškėjo skundo argumentus, teismas daro išvadą, jog kilusio ginčo atveju turi būti vertinamas laikotarpis už 3 metus - nuo 2012-03-24 iki 2013-11-07, kadangi pareiškėjas 2015-03-24 skundu kreipėsi į teismą (b.l. 9). Darydamas šią išvadą teismas atsižvelgia į tai, kad pareiškėjas jau pakankamai ilgą laiką buvo laikomas Kauno TI ir jam objektyviai turėjo būti žinomos pagrindinės teisės aktų (įstatymų ir poįstatyminių aktų), reglamentuojančių suėmimo (kalinimo) sąlygas, nuostatos. Be to, neturtinė žala – tai pareiškėjo subjektyvūs išgyvenimai, dvasiniai sukrėtimai, bendravimo galimybių sumažėjimas ir pan.. Iš to seka, kad teismui nebuvo pateikta duomenų, jog pareiškėjas ankščiau kreipėsi į Kauno TI administraciją dėl laikymo sąlygų. Teismas konstatuoja, kad nenustatyta jokių CK 1.129 str., 1.130 str. įtvirtintų pagrindų, kurie duotų pakankamą pagrindą svarstyti klausimus ir apie ieškinio senaties terminų sustabdymą arba jų eigos nutraukimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra išaiškinęs, kad CK arba kiti įstatymai nenurodo aplinkybių, kurias nustačius yra pagrindas pasibaigusį ieškinio senaties terminą atnaujinti. Įstatymuose taip pat nėra įvardyti ir kriterijai, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti (CK 1.131 str. 2 d.), teismas turi spręsti, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį (CK 1.5 str. 3, 4 d., Civilinio proceso kodekso 3 str. 6 d.) bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Įvertinęs bylos įrodymų visetą, teismas konstatuoja, kad šioje byloje nėra jokio pagrindo svarstyti ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimą (ABTĮ 57 str.).

ABTĮ 15 str. 1 d. 3 p. numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas ir dėl turtinės bei neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo. Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Valstybės pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.271 str. nuostatas atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės atsakomybei atsirasti pakanka, kad valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 str. 1 d. yra nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybinės valdžios institucijų neteisėtų aktų privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos 4 sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.), 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.), 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). CK 6.271 str. yra numatyta griežta (objektyvi) atsakomybė, kuri atsiranda nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi, viešajai (valstybės) atsakomybei atsirasti pakanka tik 3 sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio buvimo tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.

Pareiškėjas prašo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais (neveikimu) jam esant Kauno TI teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, atlyginimo. Savo reikalavimą pareiškėjas iš esmės grindė tuo, kad, pažeidžiant galiojančius teisės aktus (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją, Konstituciją, Higienos normą HN 76:2010, kitų teisės aktų reikalavimus), jis buvo laikomas perpildytose patalpose. Kaip vieną iš pagrindinių argumentų dėl neturtinės žalos atsiradimo pareiškėjas nurodė, kad buvo laikomas patalpose, kuriose vienam asmeniui teko mažesnis plotas, negu numatyta teisės aktais. Tačiau atsižvelgtina į LVAT suformuotą teisminę praktiką, kad reikalavimas atlyginti neturtinę žalą turi būti pagrįstas ne vien tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, bet ir pačios žalos padarymu. Iš to seka, kad vien teiginys, jog mažesnis gyvenamosios patalpos plotas sukėlė dvasinius išgyvenimus, nežmoniškas, antisanitarines sąlygas neturtinės žalos atlyginimui nelaikytinas pakankamu pagrindu. Šiuo atveju, ABTĮ normos pareiškėjui numato pareigą įrodyti, kad tokie veiksmai tiesiogiai įtakojo pareiškėją ir ši įtaka sukėlė jam neigiamas pasekmes bei neteisėtai suvaržė asmens teises ir laisves (ABTĮ 13 str., 20 str., LVAT teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A4-246/2007 ir kt.).

Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 ,,Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančiam vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3 punktu nustatyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).

Pareiškėjo kameros kortelė ( b.l. 25) bei atsakovo atstovo pateiktos 2015-04-27 pažymos Nr. II-2515 duomenys apie jo laikymą Kauno TI (b.l. 16-24) patvirtina, kad pareiškėjas Kauno TI buvo laikomas nuo 2011-11-18 iki 2013-11-07, tačiau ginčui aktualus ir teismo vertintinas laikotarpis yra nuo 2012-03-24 iki 2013-11-07. Pareiškėjas šiuo laikotarpiu buvo patalpintas į kameras Nr. 237, 223, 212. Pagal minėtus duomenis nustatyta, jog pareiškėjui kalint Kauno TI teisės aktuose reglamentuotas reikalavimas dėl 3,6 kv.m. ploto nebuvo užtikrintas 203,5 paras (b.l. 19-25). Šie duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovaujasi, spręsdamas pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą.

Darytina išvada, jog pareiškėjui vertinamuoju laikotarpiu kalint Kauno TI 203,5 paras nebuvo užtikrinta jo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto kameroje, taip pažeidžiant jo subjektinę teisę atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose. Atsakovas atsiliepime neginčija fakto, jog nustatyti teisės aktų reikalavimai gyvenamojo ploto normai tam tikrą laiką buvo pažeisti.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t.y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. LVAT praktikoje yra konstatuota, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A 502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008-11-28 sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). LVAT, formuodamas administracinių teismų praktiką, yra konstatavęs, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A438-121/2009), tačiau nustatant padarytos žalos dydį, privalu atsižvelgti į bylos aplinkybes.

Kaip jau minėta, Kauno TI, pažeidžiant reglamentuotą minimalią gyvenamojo ploto normą, pareiškėjas buvo kalinamas 203,5 paras pažeidžiant teisės aktų nustatytą minimalią ploto normą (b.l. 19-24). Pažymėtina, kad Kauno TI yra kamerų tipo įstaiga, todėl asmens judėjimo laisvė yra griežtai reglamentuota.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Įvertinus pažeidimo trukmę, jo pobūdį, neesant duomenų apie tai, kad pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų būtų kreipęsis į Kauno TI administraciją, kad jo sveikatos būklė jam kalint Kauno TI būtų pablogėjusi, taip pat neesant įrodymų apie tai, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, atsižvelgiant į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 800 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovo.

Pareiškėjas savo teisių pažeidimus taip pat grindžia aplinkybėmis, jog kamerose, kuriose jis buvo kalinamas, žiemą buvo šalta, o vasarą karšta, drėgna, trūko oro ir šviesos.

Kalėjimų departamento direktoriaus 2009-02-10 įsakyme Nr. V-30 „Dėl laisvės atėmimo vietų lėšų taupymo plano patvirtinimo“ ir Kauno TI direktoriaus 2009-02-12 įsakymo Nr. 1-13 „Dėl Kauno tardymo izoliatoriaus lėšų taupymo plano pavirtinimo“ III skyriuje numatyta, kad suimtųjų ir nuteistųjų kamerose šviesiu paros laiku nuo 9.00 val. iki 15.00 val. išjungti dirbtinio apšvietimo lempas. Kitu paros metu elektros apšvietimas yra įjungiamas, be to kamerų langai užtikrina natūralią dienos šviesą. Pagal Lietuvos higienos normos HM 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 22 punktą gyvenamosiose patalpose natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 proc., o mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx. Ginčo laikotarpiu Kauno visuomenės sveikatos centras atliko eilę patikrinimų, kurių metu buvo tikrinama ir apšviestumo sąlygos. Pagal patikrinimų rezultatus dirbtinio apšvietimo sistemos parametrai Kauno TI kamerose iš esmės atitiko HN 76:2010 reikalavimus (b.l. 52-54, 55-59, 64-65, 66-67). Kaip nurodė atsakovas, kamerose, kuriose dirbtinė apšvieta matuojant neatitiko reikalavimų, buvo pakeistos susidėvėjusios lempos. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad natūralaus apšvietimo koeficientas ir patalpos apšvieta savo prasme yra skirtingi dydžiai. Koeficientas parodo, kuri šviesos dalis patenka į kamerą (bedimensinis dydis), apšvieta parodo šviesos energijos srauto, krintančio į paviršių kiekį (matuojamas liuksais). Ji priklauso nuo saulės padėties, debesuotumo ir kitų veiksnių. Metų bėgyje tos pačios paros, tą pačią valandą natūrali apšvieta gali skirtis, taigi, net esant mažam natūralaus apšvietimo koeficientui, kameros apšvieta gali būti pakankama arba net viršyti minimalią reikalaujamą pagal normatyvus. Atsakovas nurodė, jo esant reikalui rašyti ar skaityti, kameroje esančių asmenų prašymu, įjungiamas dirbtinis apšvietimas. Byloje nėra jokių duomenų, jų nepateikė ir pareiškėjas, jog jam prašant būtų atsisakyta įjungti dirbtinį apšvietimą, taip pat duomenų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis dėl dirbtinio apšvietimo įjungimo tarp 9.00 val. ir 16.00 val.

Higienos normos HN 76:2010 24 punkte reglamentuota, jog gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ir kondicionavimo sistema. Tai reiškia, jog vėdinimas vyksta per atveriamus langus, o tokią aplinkybę patvirtina į bylą pateiktos foto nuotraukos (b. l. 28). Paneigtinas pareiškėjo teiginys, jog į kamerą nepatenka grynas oras. Iš teismui pateiktų nuotraukų matyti, kad kamerose orlaidės atsidaro, todėl darytina išvada, jog grynas oras į kamerą patenka.

Bylos duomenys neginčijamai patvirtina, kad Kauno visuomenės sveikatos centras reguliariai tikrina Kauno TI kamerų mikroklimatą (oro temperatūrą ir drėgmę) (b.l. 60-63). Kamerų mikroklimato parametrai iš esmės atitinka minėtos Higienos normos reikalavimus. Byloje nėra jokių duomenų, kad kamerų apšvietimas ar mikroklimatas turėjo įtakos pareiškėjo fizinei ar psichinei būsenai.

Pareiškėjas nurodė, jog nėra atskiros sanitarinio mazgo ventiliacijos.

Higienos normos HN 76:2010 21 punkte nurodyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-8176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (Toliau – ir Taisyklės) 14.5 punkte numatyta, kad kameroje turi būti: sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Iš į bylą pateiktų fotonuotraukų nustatyta, kad kamerose, kuriose kalėjo pareiškėjas, sanitariniai mazgai nuo likusio kameros ploto atitverti pakankamai aukšta siena (2,10 m.), jie uždari (yra durys, sienos), sanitariniuose mazguose įrengti sanitariniai įrenginiai (praustuvai, klozetai), veidrodžiai, taip pat atskira oro šalinimo sistema, sanitarinės patalpos padengtos plytelėmis - lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga (b.l. 30, 31), tai atitinka Taisyklių 14.5. punkto ir Higienos normos HN 76:2010 21 punkto reikalavimus.

Pareiškėjas nurodė, jog kamerose nebuvo įrengtos taburetės kiekvienam asmeniui, stalas buvo mažas, nebuvo įrengta spintelė maistui sudėti, spintelė asmeniniams daiktams bei higienos reikmenims sudėti.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau - ir Taisyklės), reglamentuojančių kamerų įrengimą III skyriuje nurodyta, jog kameroje, be kitų nurodytų būtinų inventoriaus daiktų, turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai), viena spintelė arba sieninė lentyna dviems suimtiesiems knygoms ir daiktams susidėti, spintelė arba lentyna maisto produktams laikyti (Taisyklių 14.5 p., 14.6 p., 14.7 p., 14.8 p.). Iš į bylą pateiktų fotonuotraukų nustatyta, kad kamerose, kuriose kalėjo pareiškėjas, yra pritvirtintos prie grindų metalinės lovos, stalas ir suoliukai, spintelės, sieninė lentyna (b.l. 28, 29), todėl atmesti pareiškėjo argumentai, jog kamerose trūko baldų.

Pareiškėjas nurodė, jog Kauno TI nėra įrengtos sporto salės, nėra galimybės užsiimti sportu, fiziniu aktyvumu.

Suėmimo vykdymo įstatymo 10 str., 29 str., 2009-06-01 Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Vidaus tvarkos taisyklių 92 - 94 p., 2009-04-09 Kauno TI Direktoriaus įsakymu Nr. 1-23 patvirtinto Aprašo 12 p. pareiškėjui užtikrinta teisė į 1 valandos trukmės pasivaikščiojimus gryname ore. Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 96 punktu nustatyta, jog suimtiesiems pagal galimybes sudaryti sąlygas sportuoti ir mankštintis. Atsakovas atsiliepime nurodė, jog Kauno TI įrengti du kiemeliai su sporto įranga bei 2 teniso kambariai su 3 stalais (b.l. 13). Iš byloje pateiktų fotonuotraukų matyti, jog pasivaikščiojimo kiemeliuose yra įrengti sporto įrenginiai (b.l. 34, 35), todėl atmesti pareiškėjo argumentai, jog nėra galimybių sportui ir fiziniam aktyvumui.

Nurodė, jog izoliatoriuje nėra užtikrinamas maisto kiekis ir kokybė – maistas neskanus, kaloringumas per mažas.

Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas dėl maisto kokybės ar kaloringumo būtų kreipęsis į Kauno TI administraciją. Bylos duomenys patvirtina, kad Kauno valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba 2013-08-09 buvo gavusi informaciją, jog suimtieji negauna vaisių, baltos duonos, buvo pateikti nekokybiški pietų patiekalai, dėl maitinimo organizavimo (b.l. 68-71) ir pagal gautus skundus 2013-08-13 buvo atliktas patikrinimas, tačiau pranešimas nepasitvirtino. Taigi, darytina išvada, kad į suimtųjų ir nuteistųjų skundus dėl galimai netinkamos maisto kokybės yra reaguojama, atliekami patikrinimai, randami trūkumai, jie šalinami, todėl pareiškėjo motyvai dėl nepakankamai kaloringo ar nekokybiško maisto, kai jis pats į atitinkamas tarnybas dėl šių aplinkybių nebuvo kreipęsis, laikytini deklaratyvaus pobūdžio ir atmestini.

Pareiškėjas nurodė, nors jis buvo laikomas nerūkančiųjų kameroje, kartu laikomi asmenys rūkė, todėl buvo priverstas kvėpuoti užterštu oru. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas dėl to, jog nerūkančiųjų kameroje, kartu laikomi asmenys rūkė, būtų kreipęsis į Kauno TI administraciją, todėl darytina išvada, jog šie pareiškėjo teiginiai yra tik deklaratyvaus pobūdžio ir nėra pagrįsti įrodymais.

LVAT ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.). Todėl teismas vertina, kad likusieji tiek pareiškėjo, tiek atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, dėl to detaliau nedėstytini ir neanalizuotini.

Nagrinėjamos bylos kontekste teismas pažymi, kad pareiškėjas iš esmės tik deklaratyviai nurodė, aplinkybes kaip pažeidžiančias jo teises ir, jo manymu, duodančias pagrindą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo, tačiau visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio, kaip vienos iš privalomų neturtinės žalos pasireiškimo sąlygų. Kaip jau buvo paminėta, sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės). LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2008 m. balandžio 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 pabrėžė, kad įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pakankamas pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Pareiškėjui tik įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Tokių duomenų pareiškėjas teismui nepateikė, todėl teismas daro išvadą, jog pareiškėjas, pateikdamas tik deklaratyvius teiginius, neįrodė paties neturtinės žalos egzistavimo fakto. Dėl paminėtų priežasčių pareiškėjo skundas dalyje dėl kitų kalinimo sąlygų atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui M.A. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, 800 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Dėl kitos reikalavimų dalies skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.