Šiaulių apygardos teismo nutarimas

2013-05-17 · Byla Nr. ATP-229-282/2013

Originalas LITEKO ↗
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nutarimas
Data
2013-05-17
Bylos Nr.
ATP-229-282/2013
Teisminio proceso Nr.
4-70-3-00218-2013-1
Bylos rūšis
administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
Teisėjas
Virginija Žindulienė
Kategorijos
  • 39.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinio teisė pažeidimo byla Nr. ATP-229-282/2013
Teisminio proceso Nr. 4-70-3-00218-2013-1Procesinio sprendimo kategorija: 39.1.; 40.1.2.; 62.; 79.1. (S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. gegužės 17 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo teisėja Virginija Žindulienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal R. J. J. skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. kovo 18 d. nutarimo, kuriuo R. J. J. pripažintas kaltu padaręs administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 41³ straipsnio 1 dalyje ir nubaustas 4000 Lt bauda.

Teismas, išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą,

Aprašomoji dalis

n ustatė:

R. J. J. nubaustas už tai, kad 2012 m. lapkričio 28 d. nuo 09:00 iki 14:00 val., (duomenys neskelbtini), R. J. J. individualiai įmonei priklausančioje parduotuvėje, nelegaliai įdarbino pardavėja V. A., nesudaręs su ja darbo sutarties. Tokiais savo veiksmais R. J. J. padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 41³ straipsnio 1 dalyje.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu R. J. J. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2013-03-18 nutarimą kaip nepagrįstą, o jeigu teismas manytų, kad santykiai, susiklostę tarp I. J. ir V. A., turi nelegalaus darbo požymių, prašo sušvelninti jam paskirtąją nuobaudą. Teigia, kad jokiais įrodymais neparemta teismo išvada, jog V. A. nelegaliai buvo įdarbinta jam priklausančioje parduotuvėje, nesudarius su ja darbo sutarties, kadangi byloje neįrodyta, jog tarp jo ir V. A., kaip darbuotojos, buvo susitarimas dėl darbo funkcijų. Nurodo, kad nuo 2012-11-14 iki 2012-11-21 jis gydėsi VšĮ Respublikinės (duomenys neskelbtini) ligoninės Neurologijos skyriuje, o nuo 2012-11-26 iki 2012-12-20 – AB „(duomenys neskelbtini), todėl kaip įmonės savininkas su V. A. nebendravo ir neprašė jos pabūti parduotuvėje, nes tuo laikotarpiu nedirbo dėl sveikatos. Pasirūpinti parduotuve, verslo reikalais paprašė savo sūnaus D. J., kuris įmonėje dirba vadybininku ir turi įgaliojimą atlikti veiksmus, susijusius su įmonės veikla. D. J. taip pat nepavedė V. A. atlikti pardavėjos funkcijų. Nurodo, kad I. J., parduotuvėje dirbanti 0,25 etato pardavėja, paprašė pažįstamos V. A. 2012-11-28 pabūti parduotuvėje 2–3 valandas, kol ji pati jį (apeliantą) lankė sanatorijoje ir V. A. buvo nurodžiusi, atėjus klientams skambinti vadybininkui D. J., V. A. joks atlygis už tai nebuvo sumokėtas. Pažymi, kad I. J. įgaliojimo veikti įmonės vardu neturi. Teigia, kad tarp jo įmonės ir V. A. nesusiklostė santykiai, turintys darbo sutarties požymių, V. A. buvimas 2012-11-28 parduotuvėje neturėtų būti vertinamas nelegaliu darbu, ji buvo pakviesta pasaugoti parduotuvės patalpas. Be to, nurodo, kad V. A., pardavusi batus VMI darbuotojams, kasos čekio neišdavė, o grąžą atidavė, pinigus paėmusi iš savo piniginės, nes nemokėjo naudotis kasos aparatu. Teigia, kad jei, V. A. būtų dirbusi pardavėja, būtų mokėjusi naudotis kasos aparatu. Apeliantas taip pat nurodo, kad dėl parduotuvės veiklos specifikos, V. A. buvo sunku atsisakyti parduoti parduotuvėje buvusius batus. Be to, teigia, kad apylinkės teismas neįvertino aplinkybių, jog jis įvykio metu gydėsi, kad nežinojo apie tai, kad V. A., paprašyta pardavėjos I. J., buvo palikta kelioms valandoms parduotuvėje. Nurodo, kad jis nė vieno karto nebuvo teistas už tokio pobūdžio teisės pažeidimus, todėl mano, kad įvertinus teisingumo ir protingumo principus, nuobaudos tikslai būtų pasiekti paskyrus jam mažesnę baudą nei ATPK 41³ straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytas minimalus baudos dydis (ATPK 30¹ straipsnis).

Atsiliepimas į apeliacinį skundą negautas.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Vadovaujantis ATPK 248, 257 ir 284 straipsnių nuostatomis, byloje priimtas procesinis sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu tik tuomet, kai visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai išaiškinamos bei įvertinamos visos reikšmingos bylai aplinkybės. ATPK 286 straipsnio 2 dalies nuostatos reikalauja, kad administracinio teisės pažeidimo byloje priimtame nutarime būtų išdėstytos ir motyvuotai įvertintos bylos nagrinėjimo metu nustatytos aplinkybės.

ATPK 41³ straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nelegalus darbas užtraukia baudą darbdaviams ar jų įgaliotiems asmenims už kiekvieną nelegaliai dirbantį asmenį nuo 3000 iki 10000 litų. DK 98 straipsnyje nustatyta, kad nelegaliu darbu laikomas darbas, kuris atliekamas darbdavio naudai ir jam vadovaujant arba jam prižiūrint, kai darbuotojas, atlikdamas darbo funkcijas, paklūsta nustatytai darbo organizavimo tvarkai, ir kuris atitinka bent vieną iš šių požymių: 1) yra šio Kodekso 93 straipsnyje nustatyti darbo sutarties požymiai, o darbas dirbamas nesudarius rašytinės darbo sutarties; 2) darbdavys prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo pradžios nėra pranešęs Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigai apie asmens darbo pradžią; 3) darbą dirba užsienio valstybių piliečiai ar asmenys be pilietybės, įdarbinti nesilaikant jiems norminių teisės aktų nustatytos įsidarbinimo tvarkos; 4) darbą dirba trečiosios šalies piliečiai, įdarbinti nesilaikant šio Kodekso 98¹ straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 punktuose nustatytų reikalavimų. DK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad darbdaviai ar jų įgalioti asmenys, leidę dirbti nelegalų darbą, atsako įstatymų nustatyta tvarka. Pagal DK 93 straipsnį darbo sutartis yra darbuotojo ir darbdavio susitarimas, kuriuo darbuotojas įsipareigoja dirbti tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbą arba eiti tam tikras pareigas, paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai, o darbdavys įsipareigoja suteikti darbuotojui sutartyje nustatytą darbą, mokėti darbuotojui sulygtą darbo užmokestį ir užtikrinti darbo sąlygas, numatytas darbo įstatymuose.

Siekiant veiką kvalifikuoti pagal ATPK 41³ straipsnį, o darbą vertinti kaip nelegalų, taikant DK 98 straipsnį, būtina konstatuoti nelegalaus darbo, kaip administracinio teisės pažeidimo, sudėties objektyviuosius požymius: 1) nustatyti, kad asmuo pradėjo dirbti realiai, 2) darbdavio ir nelegalaus darbuotojo santykiai turi turėti darbo sutarties požymių, t. y. darbas dirbamas darbdaviui ir darbuotojui susitarus; dirbamas tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas arba einamos tam tikros pareigos; asmuo dirba paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai; asmuo dirba atlygintinai, 3) nesilaikyta darbo sutarties sudarymo taisyklių. Pabrėžtina, kad darbo sutarties nepasirašius abiem darbo santykių subjektams – tiek darbuotojui, tiek darbdaviui – rašytinė darbo sutartis nėra sudaryta, o darbdavys neturi teisės leisti pradėti darbuotojui dirbti, darbuotojų darbas, esant nurodytoms sąlygoms, yra nelegalus.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į paminėtas teisės normas, patikrino byloje esančius įrodymus ir konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino bylos aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas nelegalaus darbo faktą laikė įrodytu vadovaudamasis byloje apklaustų asmenų parodymais, rašytiniais R. J. J., D. J., V. A. ir I. J. paaiškinimais, operatyvaus patikrinimo, faktų fiksavimo pažymose užfiksuotais duomenis, jog 2012-11-28 14 val. R. J. J. individualiai įmonės parduotuvėje, esančioje (duomenys neskelbtini), V. A. už 60 Lt pardavė vyriškus batus. Fakto, kad V. A. įmonėje įstatymo nustatyta tvarka nebuvo įdarbinta pardavėja, o pardavė daiktus, neneigia nei vienas byloje apklaustas liudytojas. Tačiau šių dviejų aplinkybių nepakanka konstatuoti nelegalaus darbo faktą, nes įvykio metu įmonės savininkas R. J. J. nedirbo, nuo 2012-11-26 gydėsi Druskininkuose sanatorijoje (54 b. l.), todėl jis, kaip darbdavys, neturėjo realios galimybės su V. A. tartis dėl darbo sąlygų, tvarkos ir, svarbiausia, darbo užmokesčio. Pagal 2012-01-01 D. J. išduotą įgaliojimą, jis turėjo teisę būti įmonės atstovu, teikti reikalingus dokumentus, gauti registruotus dokumentus, priimti prekes ir paslaugas, sąskaitas-faktūras, atklikti pirkimus ir kitus veiksmus, susijusius su įmonės veikla (57 b. l.). Liudytojas D. J. taip pat paaiškino, kad jis su V. A. nesitarė bei iš karto po nustatyto pažeidimo paaiškino, kad parduotuvėje buvo paliktas svetimas žmogus tam, kad prižiūrėtų tik patalpas, kol jis grįš, kadangi dėl buvusių klientų negalėjo užrakinti parduotuvės, žino, kad V. A. yra I. J. draugė ir kad dėl atlygio nebuvo tartasi (10, 40–41 b. l.). Iš esmės tokias pat aplinkybes liudytojas D. J. nurodė ir teisme. Taigi, D. J., kaip R. J. J. individualios įmonės atstovas, nesitarė su V. A. nei dėl darbo sąlygų, tvarkos, nei dėl darbo užmokesčio. Liudytoja I. J. parodė, kad ji paprašė savo pažįstamos pabūti parduotuvėje, kol ji bus išvažiavusi pas vyrą į sanatoriją, apie prekių pardavimą nekalbėjo, dėl darbo užmokesčio nesitarė (9, 40 b. l.). Pati V. A. parodė, kad ji, paprašyta I. J., sutiko pabūti parduotuvėje, taip padėti įmonės savininkui (8, 26 b. l.). V. A. nei savo paaiškinime, nei apklausos teisme metu nenurodė, kad buvo susitarusi dėl darbo užmokesčio už tai, kad pabus parduotuvėje, priešingai, paaiškinime nurodė, kad „už šią darbo dieną atlygio neėmiau, nes esu pensininkė ir gaunu pinigus“ (8 b. l.). Kaip iš šių visų paminėtų aplinkybių matyti, V. A. nei su įmonės savininku, nei su įmonės atstovu, o juo labiau nei su pardavėja dirbančia I. J. dėl darbo sąlygų, tvarkos bei darbo užmokesčio nesitarė. Be to, iš V. A. ir D. J. iš karto po įvykio duotų paaiškinimų akivaizdu, kad jie nurodė iš esmės tokias pačias aplinkybes, o atsižvelgus į tai, kad jie neturėjo laiko suderinti duodamų paaiškinimų. V. A. ir D. J. paaiškinimus bei teisme duotus parodymus patvirtina ir I. J. bei R. J. J. parodymai, ir jų nurodytų aplinkybių nepaneigia pažeidimą nustačiusių pareigūnų M. R., V. J. parodymai bei faktų fiksavimo, operatyvaus patikrinimo pažymose užfiksuoti duomenys, todėl netikėti šių asmenų parodymais nėra pagrindo. Vien faktas, jog V. A. įvykio metu buvo parduotuvėje ir pardavė batus, nepatvirtina, jog tarp jos ir R. J. J., kaip darbdavio, buvo susiklostę darbiniai santykiai. Be to, pastebėtina, kad į parduotuvę ją pakvietė I. J., kuri nėra įgaliota spręsti su įmonės veikla susijusių klausimų, tarp jų ir darbuotojų priėmimo klausimų. Įvertinus tai, kad dėl darbo sąlygų, tvarkos ir darbo užmokesčio V. A. nebuvo susitarusi, pabūti parduotuvėje jos paprašė neįgaliotas įmonės atstovas, daroma išvada, kad nagrinėjamu atveju ATPK 41³ straipsnio 1 dalyje nurodyto administracinio teisės pažeidimo padarymo faktas nėra įrodytas, nėra administracinio teisės pažeidimo sudėties, todėl administracinio teisės pažeidimo bylos teisena R. J. J. atžvilgiu nutrauktina (ATPK 250 straipsnio 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 2 punktu, teismas

n utaria:

Panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. kovo 18 d. nutarimą ir administracinio teisės pažeidimo bylą dėl Lietuvos Respublikos ATPK 41³ straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo Romualdo J. J. atžvilgiu nutraukti.

Nutarimas neskundžiamas.

Teisėja Virginija Žindulienė