Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019-03-25 · Administracinė byla Nr. I-586-283/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2019-03-25Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2020-12-09Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-03-25
Bylos Nr.
I-586-283/2019
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-02162-2018-6
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Dalytė Zlatkuvienė
Pareiškėjas
T. M.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos
Administracinė byla Nr. I-586-283/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02162-2018-6

Procesinių sprendimų kategorijos: 20.1; 20.2.1.1; 20.2.1.2; 20.2.3.2; 20.5.1; 37.3; 55.1.3

(S)REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 25 d.

PanevėžysRegionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėja Dalytė Zlatkuvienė,sekretoriaujant teismo posėdžių sekretorei Danei Gvildienei,per vaizdo konferenciją dalyvaujant pareiškėjui pareiškėjui T. M.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. M. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjas T. M. (toliau – ir T. M., ir pareiškėjas) 2018 m. rugsėjo 24 d. skundu ir 2018 m. spalio 11 d. skundu (toliau abu procesiniai dokumentai vadinami skundu) kreipėsi į teismą ir prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos (toliau – ir atsakovės atstovas, ir Pravieniškių PN-AK), priteisti 14 400 Eur (10 000 Eur + 4 400 Eur) neturtinei žalai, atsiradusiai dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje atlyginti už 2017 m. birželio 8 d. - 2018 m. rugsėjo 20 d. laikotarpį. T. M. skunde nurodė, kad Pravieniškių PN-AK atliekant bausmę nuo 2017 m. birželio 15 d. iki 2017 m. rugsėjo 20 d. 3-ajame sektoriuje, o nuo 2017 m. birželio 8 d. iki 2018 m. rugsėjo 18 d. – 1-ajame sektoriuje, pareiškėjui teko mažesnis plotas, nei numatyta teisės aktuose minimali norma. Pareiškėjas teigė, kad gyvenamosiose patalpose nebuvo tinkamo apšvietimo, sanitariniuose mazguose trūko inventoriaus – tualetų ir prausyklų, dušinėje – dušo galvučių, todėl dėl didelio nuteistųjų skaičiaus tekdavo laukti eilėse; virtuvėlėje buvo pilna blakių ir tarakonų; valgyklose nebuvo kur pasikabinti viršutinių rūbų, galimybės nusiplauti rankas ir popierinių rankšluosčių rankoms nusivalyti. Dėl neužtikrintų tinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią dvasiniais išgyvenimais, nepatogumais, gyvenimo kokybės pablogėjimu (b. l. 2, 39).

Teismo posėdyje T. M., iš esmės pakartojęs skunduose išdėstytus argumentus, prašė tenkinti jo reikalavimą. Pareiškėjas tvirtino, kad miegamieji būdavo perpildyti, nes juose bausmę atlikdavo daugiau asmenų nei nurodė Pravieniškių PN-AK. Teigė, kad 1-ajame ir 3-ajame sektoriuose įrengta per mažai tualetų ir prausyklų, dušo vietų, todėl dėl besinaudojančio didelio nuteistųjų skaičiaus susidarydavo eilės. Tvirtino, kad valgykloje nėra galimybės nusiplauti rankų.

Atsiliepimas

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN-AK atsiliepimais prašė T. M. skundus atmesti kaip nepagrįstus. Pravieniškių PN-AK nurodė, jog pareiškėjui nuo 2016 m. balandžio 7 d. iki 2018 m. rugsėjo 19 d. pataisos įstaigoje atliekant bausmę minimaliai tenkančio vienam kalinamam bendrabučio tipo patalpose asmeniui gyvenamųjų patalpų norma pažeista nebuvo. Atkreipė dėmesį, kad ne visada visos miegamojo vietos būdavo užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto tekdavo ir daugiau. Pažymėjo, kad pataisos namai nėra kalėjimo ar kamerų tipo pataisos įstaiga, nuteistieji gyvena bendrabučio tipo patalpose, todėl pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių nebuvo ribojama nuo kėlimosi iki gulimo laiko. Valstybės atstovas teigė, kad gyvenamosiose patalpose įrengtas dieninis elektros apšvietimas, perdegusios lemputės ar sugadinti šviestuvai nedelsiant keičiami naujais; pataisos įstaigoje nuolat naikinami buitiniai parazitai; 1-ojo ir 3-ojo sektoriaus valgyklose įrengtos drabužių pakabos. Tvirtino, kad nuteistųjų gyvenamosios ir bendro naudojimo patalpos baldais, apranga, asmens higienos priemonėmis, kitu inventoriumi ir švaros priemonėmis nuo 2017 m. birželio 7 d. buvo aprūpintos vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-245 „Dėl laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų patvirtinimo“. Pažymėjo, kad bylose dėl valstybės neteisėtais veiksmais padarytos žalos pareiškėjai privalo įrodyti konkretų žalos dydį bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. T. M. nepateikė jokių įrodymais pagrįstų duomenų apie tai, kad jis patyrė neturtinę žalą, bei neįrodė, kad pataisos įstaiga savo veiksmais padarė nuteistajam žalos. Teigė, kad pareiškėjo argumentai nekonkretūs, deklaratyvūs bei nepagrįsti. Pravieniškių PN-AK laikosi teisės aktų reikalavimų, nuteistiesiems yra užtikrinamos laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygos, numatytos atitinkamose normose ir teisės aktuose. Pareiškėjo argumentai nekonkretūs, deklaratyvūs bei nepagrįsti (b. l. 9-14, 46-51).

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkinamas iš dalies.

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti neturtinę žalą, pareiškėjo teigimu, patirtą pataisos įstaigoje dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų.

Bylos duomenimis, T. M. paskirtą laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių PN-AK atlieka nuo 2016 m. spalio 13 d. (b. l. 52-53). Pareiškėjas prašė priteisti neturtinę žalą, kurią, jo teigimu, patyrė, atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių PN-AK 3-ajame sektoriuje nuo 2016 m. birželio 15 d. iki 2017 m. rugsėjo 20 d. ir 1-ajame sektoriuje nuo 2017 m. birželio 8 d. iki 2018 m. rugsėjo 18 d.

Pravieniškių PN-AK pateiktais duomenimis, T. M. laisvės atėmimo bausmę šios pataisos įstaigos 1-ajame sektoriuje atliko nuo 2017 m. birželio 8 d. iki 2017 m. birželio 15 d., nuo 2017 m. rugsėjo 15 d. iki 2018 m. rugsėjo 18 d. (b. l. 53), 3-ajame sektoriuje - nuo 2017 m. birželio 15 d. iki 2017 m. rugsėjo 15 d. (b. l. 16). Teismas neturi pagrindo abejoti Pravieniškių PN-AK pateiktais duomenimis, todėl daroma išvada, kad byloje nagrinėjamo ginčo laikotarpis yra nuo 2017 m. birželio 8 d. iki 2018 m. rugsėjo 18 d. (toliau – ginčo laikotarpis).

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ( CK6.271 straipsnis).

Pagal ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomas CK 6.271 straipsnio nuostatas, aplinkybė, kad civilinės atsakomybės subjektas yra viešasis asmuo – valstybė, nulemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, valstybės civilinei atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013 ir kt.). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime yra konstatavęs, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos ir pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi, konstatuojant CK 6.271 straipsnyje nurodytus neteisėtus veiksmus, būtina nustatyti, kad valdžios institucijos ir (ar) pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo sudarytos įstatymais reglamentuojamos bausmės atlikimo gyvenimo ir buities sąlygos, aktualus yra Konvencijos 3 straipsnio, nustatančio, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas, taikymas. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, numatanti, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, jog kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką, tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).

Pareiškėjas teigė, kad neturtinę žalą sukėlė tai, kad jam tekęs gyvenamųjų patalpų minimalus plotas neatitiko teisės aktų nustatytos normos.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme (toliau – ir nuteistieji), teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – Taisyklės).

Taisyklių 11¹.1 punktas (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr. 1R-85 redakcija) nustato minimalų 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, todėl darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas jos plotas dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus.

Išanalizavus byloje pateiktus duomenis, daroma išvada, kad pareiškėjas nuo 2017 m. birželio 8 d. iki 2017 m. birželio 15 d. (paskirtas nuo 2016 m. lapkričio 29 d.) buvo paskirtas į Pravieniškių PN-AK 1-ojo sektoriaus 9 būrio 1 gyvenamąją patalpą, kurios plotas 24,73 kv. m, įrengtos 7 miegamosios vietos, vienam asmeniui teko 3,53 kv. m; ploto; nuo 2017 m. birželio 15 d. iki 2017 m. birželio 26 d. – į 3-io sektoriaus 3 būrio 2 gyvenamąją patalpą, kurios plotas 69,10 kv. m, įrengtos 22 miegamosios vietos, vienam asmeniui teko 3,14 kv. m ploto; nuo 2017 m. birželio 26 d. iki 2017 m. rugpjūčio 29 d. – į 3-io sektoriaus 2 būrio 4 gyvenamąją patalpą, kurios plotas 13,82 kv. m, įrengtos 4 miegamosios vietos, vienam asmeniui teko 3,45 kv. m ploto; nuo 2017 m. rugpjūčio 29 d. iki 2017 m. rugsėjo 15 d. – į 3-io sektoriaus 3 būrio 1 gyvenamąją patalpą, kurios plotas 87,01 kv. m, įrengtos 28 miegamosios vietos, vienam asmeniui teko 3,1 kv. m ploto; nuo 2017 m. rugsėjo 15 d. iki 2017 m. spalio 10 d. – į 1-o sektoriaus 9 būrio 1 gyvenamąją patalpą, kurios plotas 24,73 kv. m, įrengtos 7 miegamosios vietos, vienam asmeniui teko 3,53 kv. m ploto; nuo 2017 m. spalio 10 d. iki 2017 m. spalio 23 d. – į 1-o sektoriaus 9 būrio 2 gyvenamąją patalpą, kurios plotas 24,90 kv. m, įrengtos 8 miegamosios vietos, vienam asmeniui teko 3,11 kv. m ploto; nuo 2017 m. spalio 23 d. iki 2017 m. gruodžio 12 d. – į 1-o sektoriaus 12 būrio 1 gyvenamąją patalpą, kurios plotas 55,08 kv. m, įrengta 18 miegamųjų vietų, vienam asmeniui teko 3,06 kv. m ploto; nuo 2017 m. gruodžio 12 d. iki 2018 m. sausio 15 d. – į 1-o sektoriaus 4 būrio 2 gyvenamąją patalpą, kurios plotas 58,08 kv. m, joje įrengta 18 miegamųjų vietų, vienam asmeniui teko 3,22 kv. m ploto; nuo 2018 m. sausio 15 d. iki 2018 m. rugsėjo 18 d. (išskyrus laikotarpį nuo 2018 m. birželio 6 d. iki 2018 m. birželio 8 d., kai buvo išvykęs į Laisvės atėmimo vietų ligoninę) – į 1-o sektoriaus 12 būrio 1 gyvenamąją patalpą, kurios plotas 55,08 kv. m, įrengta 18 miegamųjų vietų, vienam asmeniui teko 3,06 kv. m ploto (b. l. 9-10, 16, 19, 21, 46-47, 56, 57, 58, 57).

Įvertinus nurodytus duomenis, konstatuojama, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjo teisė į teisės aktuose įtvirtintą minimalų 3,1 kv. m gyvenamosios patalpos plotą nebuvo pažeista.

Pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą kildino iš netinkamo gyvenamųjų patalpų dirbtinio apšvietimo.

Ginčo laikotarpiu laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus reglamentavo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma 134:2015, galiojusi nuo 2015 m. lapkričio 1 d.). Pagal Higienos normos HN 134:2015 14 punktą mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx.

Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą, 2018 m. spalio 24 d. pažymoje Nr. 88-672 (b. l. 21) bei 2018 m. lapkričio 19 d. pažymoje Nr. 77-1657 (b. l. 58) nurodė, kad įstaiga užtikrina gyvenamųjų patalpų bendrą dirbtinę apšvietą, atitinkančią Higienos normos HN 134:2015 reikalavimus, o gavus informaciją apie perdegusias lemputes, jos nedelsiant pakeičiamos naujomis. Teismas neturi pagrindo abejoti tokiais atsakovės atstovo duomenimis apie gyvenamųjų patalpų apšvietimo atitiktį nustatytiems reikalavimams ir jo užtikrinimo priemones, todėl jais grindžia daromas išvadas. Teismui nebuvo pateikta duomenų, jog pareiškėjas dėl galimai netinkamų apšvietimo sąlygų būtų kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios. Taip pat byloje nebuvo pateikta duomenų, jog pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas asmuo, ginčo laikotarpiu apie netinkamas apšvietimo sąlygas būtų informavęs įstaigos administraciją. Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, vertinama, kad pareiškėjo argumentai dėl nepakankamo apšvietimo iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl jie laikomi kaip nepagrįsti ir atmetami.

Pareiškėjas tvirtino, kad neturtinę žalą sukėlė tai, kad virtuvėlėse buvo pilna tarakonų ir blakių.

Higienos normos HN 134:2015 20 punkte nurodoma, kad laisvės atėmimo vietoje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų. Laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų buvimo pėdsakus, – jų naikinimas teisės akto nustatyta tvarka. Privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo (dezinfekcijos, dezinsekcijos, deratizacijos) tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. vasario 2 d. įsakymu Nr. V-55 (toliau – ir Aprašas), 11 punkte nurodoma, kad licencijuoti asmenys, atlikę privalomąjį profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinsekciją, deratizaciją), duomenis apie atliktus darbus įrašo kenkėjų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnale (Aprašo 3 priedas).

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui. Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.).

Atsakovės atstovas atsiliepimų teiginiams patvirtinti pateikė 2016 m. lapkričio 23 d. Kenkėjų monitoringo, kontrolės ir naikinimo paslaugų pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 76-203 (b. l. 22-25, 75-78), sudarytą su UAB „Utenos deratizacija“. Teismo vertinimu, vien aukščiau nurodyta sutartis nepaneigia pareiškėjo nurodytos aplinkybės, jog patalpose buvo kenkėjų. Iš Atliktų darbų aktų ir Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnalo (b. l. 26-27, 79-80) matyti, kad patalpose buvo nuolat užfiksuojama graužikų ir nariuotakojų.

Atsižvelgus į nustatytas bylos aplinkybes, vertinama, kad atsakovės atstovo veiksmai vykdant kenkėjų monitoringą bei naikinimą buvo nepakankami, ir konstatuojama, jog Pravieniškių PN-AK netinkamai įgtyvendino Higienos normos HN 134:2015 20 punkto reikalavimus.

Pareiškėjas tvirtino, kad neturtinė žala jam buvo sukelta tuo, kad 1-ojo ir 3-ojo sektorių valgyklose nebuvo pakabų rūbams pasikabinti, nebuvo kuo nusišluostyti rankų.

Ginčo laikotarpiu Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarką nustatė Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normos (toliau – ir Aprūpinimo normos), patvirtintos Teisingumo ministro 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245. Aprūpinimo normose numatyta, kad valgykloje turi būti sieninė drabužių pakaba pagal vietų skaičių valgykloje, rankų džiovinimo prietaisas arba vienkartiniai rankšluosčiai (1 vnt.).

Atsakovės atstovas atsiliepimuose į skundus bei 2018 m. spalio 24 d. pažymoje Nr. 88-672 (b. l. 21) ir 2018 m. lapkričio 19 d. pažymoje Nr. 77-1657 (b. l. 58) nurodė, kad 1-ojo ir 3-ojo sektorių valgyklose yra įrengtos pakabos viršutiniams drabužiams pasikabinti ir popieriniai rankšluosčiai. Teismas neturi pagrindo netikėti šiais atsakovės atstovo paaiškinimais ir jais remiasi. Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas aukščiau nurodytas aplinkybes grindžia tik savo paaiškinimais, objektyvių įrodymų joms pagrįsti nepateikė, skundo argumentai valgyklose nesančių pakabų ir negalėjimo nusisausinti rankas atmetami kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas tvirtino, kad neturtinę žalą sukėlė tai, kad sanitariniuose mazguose trūko praustuvų, klozetų, pisuarų, dušinėje – dušo galvučių.

Aprūpinimo normose numatyta, kad 1 praustuvė, 1 klozetas arba pisuaras skiriami ne daugiau kaip 15 asmenų.

Pareiškėjas skunde ir teismo posėdyje nurodė, kad 3-ajame sektoriuje, kuriame bausmę, jo teigimu, atliko apie 100 nuteistųjų, ir 1-ajame sektoriuje, kuriame bausmę, jo teigimu, atliko apie 85 nuteistieji, buvo įrengta per mažai praustuvų, klozetų, pisuarų, dušinių. Išanalizavus atsakovės atstovo pateiktus dokumentus, daroma išvada, kad byloje nėra pateikta duomenų apie sanitarinių įrenginių skaičių 3-ajame sektoriuje ir nuteistųjų skaičių 1-ojo sektoriaus būriuose.

Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo aiškinimais dėl bausmės atlikimo vietų įstaigų pareigos paneigti pareiškėjo aiškiai apibrėžtus teiginius, susijusius su kalinimo sąlygų pažeidimais, sprendžiama, kad Pravieniškių PN-AK nagrinėjamoje byloje pateikti duomenys nepakankami ir todėl nepaneigia T. M. nurodytų aplinkybių apie trūkstamą inventorių sanitariniuose mazguose ir dušinėje.

Remiantis tuo, kas nurodyta, konstatuojama, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į tinkamas materialinį aprūpinimą sanitariniame mazge ir duše.

Pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl 14 400 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalis nurodo, kad 2 dalis nurodo, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismo pareiga yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą ir, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia piniginių lėšų suma gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Teisminėje praktikoje suformuotas aiškinimas, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas; teisės pažeidimo pripažinimas atskirais atvejais savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Be to, sprendžiant dėl bylos proceso dalyvių pateiktų paaiškinimų pagrįstumo, atsižvelgiama į tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotas aiškinimas, jog valstybė privalo garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu, iš valstybės yra reikalaujama, neatsižvelgiant į jos logistinius bei finansinius sunkumus, organizuoti kalinimo įstaigų sistemą tokiu būdu, kad būtų gerbiamas žmogaus orumas (žr. pvz., 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-261-1798/2013).

Teismas sprendžia, kad nors pareiškėjas skunde tvirtino, jog kalinimo sąlygos Pravieniškių PN-AK buvo nežmoniškos ir kankinančios, dėl netinkamų kalinimo sąlygų jis jautė didžiulį diskomfortą, pasitikėjimo savimi sumažėjimą, tačiau tai patvirtinančių objektyvių įrodymų nepateikė. Pravieniškių PN-AK veikiančios Psichologinės tarnyba ir Sveikatos priežiūros tarnyba pateiktose dokumentuose nurodė, kad pareiškėjas dėl kalinimo sąlygų sukeltų psichologinių problemų ar kitų sveikatos sutrikimų nesikreipė (b. l. 17-18,54-55). Atsižvelgus į tai, sprendžiama, kad nėra pagrindo daryti išvadą, jog pareiškėjo kalinimo sąlygos Pravieniškių PN-AK galėtų būti vertintinos kaip kankinimas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio prasme. Įvertinus pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką, nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, konstatuotų pažeidimų pobūdį, trukmę ir mastą, daroma išvada, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų kalinamas teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis.

Atsižvelgus į byloje nustatytas faktines aplinkybes ir jas patvirtinančius įrodymus, teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose higienos ir buitinio aprūpinimo sąlygas, nuostatas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką dėl tinkamo asmenų kalinimo, daroma išvada, kad, nors pareiškėjas buvo kalinamas netinkamomis kalinimo sąlygomis, tačiau nesant įrodymų, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, yra pagrindas šioje byloje nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytų bausmės atlikimo sąlygų pažeidimo pripažinimu kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Teismas konstatuoja, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 4 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

skundą patenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad pareiškėjo T. M. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas Pravieniškių pataisos namuose - atvirojoje kolonijoje laikotarpiu nuo 2017 m. birželio 8 d. iki 2018 m. rugsėjo 18 d. buvo pažeista.

T. M. reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.

Teisėja Dalytė Zlatkuvienė