- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutarimas
- Data
- 2011-12-23
- Bylos Nr.
- N-62-2354-11
- Teisminio proceso Nr.
- 4-61-3-01247-2010-1
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Romanas Klišauskas, Antanas Ablingis (pran.)
- Kategorijos
- 42.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo D. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 25 d. nutarties D. G. administracinio teisės pažeidimo byloje.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija n u s tatė:
I.
Valstybinės kalbos inspekcijos (toliau – ir Inspekcija) 2010 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu D. G., SĮ (duomenys neskelbtini), pripažintas kaltu padarius Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 91² straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą („Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nutarimų valstybinės kalbos vartojimo ir taisyklingumo klausimais bei Valstybinės kalbos inspekcijos pareigūnų nurodymų dėl valstybinės kalbos vartojimo nevykdymas“) skiriant už tai 450 Lt baudą. Nutarime nurodyta, jog nuobauda D. G. skirta už tai, kad šis neįvykdė Inspekcijos 2010 m. liepos 13 d. nurodymo Nr.38, reikalaujančio užtikrinti, kad Vilniaus rajono autobusų parko maršrutus nurodančiose lentelėse, įmonės pavadinime nebūtų vartojama nevalstybinė kalba.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs D. G. skundą, 2010 m. spalio 25 d. nutartimi jį atmetė konstatavęs, jog asmens kaltę įrodo administracinio teisės pažeidimo protokolas, fotonuotraukos, nurodymas, administracinėn atsakomybėn patraukto asmens paaiškinimai, 2010 m. liepos 13 d. tikrinimo aktas. Teismas nurodė, kad Valstybinės kalbos įstatymo 17 straipsnis nustato, kad Lietuvos Respublikoje viešieji užrašai yra valstybine kalba, valstybinė kalba privaloma visų Lietuvos Respublikos įmonių, įstaigų ir organizacijų antspauduose, spauduose, dokumentų blankuose, iškabose, tarnybinių patalpų ir kituose užrašuose, Lietuvos gaminių ir paslaugų pavadinimuose bei aprašuose. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas bei Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pateikdamas Tautinių mažumų įstatymo normų aiškinimą, yra konstatavęs, kad Tautinių mažumų įstatymo 4 ir 5 straipsniuose yra įteisinta tik principinė, bendro pobūdžio tautinei mažumai priklausančių gyventojų teisė vartoti vietos įstaigose ir organizacijose gimtąją kalbą greta valstybinės kalbos ir šios teisės realizavimo tvarka bei mechanizmas Lietuvos Respublikoje galiojančiais teisės aktais nėra detalizuoti, nes Tautinių mažumų įstatymo 4 straipsnyje iš esmės įtvirtinta tik programinė nuostata ir teisinis principas, kuriuos valstybė įsipareigoja gerbti, siekdama garantuoti tautinių mažumų apsaugą. Toks teisės normų aiškinimas reiškia, kad į Tautinių mažumų įstatymo 4 straipsnio turinį įeina sudarymas sąlygų vartoti gimtąją kalbą santykiuose tarp tautinei mažumai priklausančių asmenų ir administracinės valdžios, nepakeičiant valstybinės kalbos ir nepažeidžiant Valstybinės kalbos įstatymo reikalavimų. Taip pat pažymima, kad Tautinių mažumų apsaugos konvencijos 11 straipsnio 3 dalis nustato, kad šalys tose teritorijose, kuriose tradiciškai arba gausiai gyvena tautinėms mažumoms priklausantys asmenys, remiantis savo teisinės sistemos reikalavimais, o prireikus ir sutartimis su kitomis valstybėmis, atsižvelgiant į konkrečias sąlygas, visuomenei skirtus tradicinius vietovių, gatvių pavadinimus ir kitus topografinius įrašus stengtis daryti taip pat ir mažumos kalba, jeigu yra pakankamas tokio žymėjimo poreikis, suponuoja tai, kad kiekviena valstybė gali atsižvelgti į skirtingas situacijas ir problemas, kurias reikia išspręsti, valstybėms paliekama daug laisvės ir alternatyvos pasirinkti, kurias teises ji gali užtikrinti tautinėms mažumoms, priklausomai nuo istorinių tradicijų bei ekonominių sąlygų.
Teismas pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas yra konstatavęs, kad nors Lietuvos Respublikos Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalis numato, jog tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis, tačiau principas pacta sunt servanda (sutarties privalu laikytis) nereiškia, jog skirtingos valstybės negali pasirinkti skirtingų tarptautinės teisės normų įgyvendinimo savo vidaus teisinėje sistemoje būdų ir formų, tokiu būdu, tiesiogiai Konvencijos 11 straipsnio 3 dalis negali būti taikoma, nes turi būti įvertintos šioje dalyje numatytos aplinkybės bei parengti atitinkami ją įgyvendinantys teisės aktai. Atsižvelgęs į tai, jog Valstybinės kalbos įstatymas numato teisę užrašus pateikti nevalstybine kalba tik tuo atveju, kai tai yra tautinių bendrijų organizacijų pavadinimai ar jų informaciniai užrašai (18 str.), ir kitoks teisinis reguliavimas nėra numatytas, pripažintina, kad administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo pagal esamą teisinį reguliavimą nepagrįstai atsisakė vykdyti Valstybinės kalbos inspekcijos nurodymą Nr.38, taip pažeisdamas įstatymo numatytą imperatyvą, kad bet kokie veiksmai prieš Lietuvos Respublikos Konstitucijos nustatytą valstybinės kalbos statusą neleistini (24 str. 1 d.).
III.
Nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartimi, D. G. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo teismo nutartį panaikinti ir jo skundą tenkinti. Apeliaciniame skunde nurodo, jog jis nevykdė neteisėto Inspekcijos nurodymo, o už tai atsakomybė negali kilti, be to, teismas vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimis, kurių faktinės bylos aplinkybės nuo šios bylos skiriasi. Teigia, jog šiuo atveju privalėjo būti taikoma Tautinių mažumų įstatymo 5 straipsnio nuostata, leidžianti tautinei mažumai informacinius užrašus greta lietuvių kalbos vartoti ir jų tautinės mažumos (vietine) kalba, o šios nuostatos netaikymo negalima pateisinti nesamu šios teisės realizavimo tvarkos ir mechanizmo norminiu detalizavimu. Pažymi, jog pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl visų jo skundo argumentų, o būtent dėl to, jog yra daug atvejų, kai informaciniai užrašai daromi kitomis kalbomis (geležinkelio stotyje, oro uoste ir pan.), tačiau ne visiems skiriamos baudos, dėl ko jam kyla abejonių dėl diskriminavimo konkrečios nevalstybinės kalbos atžvilgiu.
Atsiliepdama į apeliacinį skundą, Inspekcija prašo jį atmesti palaikydama pirmosios instancijos teismo nutarties motyvus. Papildomai nurodo, jog apelianto reikalavimas taikyti šiuo atveju Tautinių mažumų įstatymo 5 straipsnį absoliučiai nesuprantamas, nes minėtas įstatymas nuo 2010 m. sausio 1 d. neteko galios. Dėl nevalstybinės kalbos vartojimo įvairiose vietose pažymi, kad pagal galiojančius teisės aktus garsinėje ar rašytinėje informacijoje, susijusioje su užsieniečių aptarnavimu, tarptautiniu transportu, turizmu ar tarptautiniais renginiais, greta valstybinės kalbos gali būti vartojamos tradicinės tarptautinio bendravimo kalbos – anglų, vokiečių, prancūzų, tačiau į šią sritį nepatenka viešieji užrašai lenkų kalba vietinio maršruto keleivinių mikroautobusų vykimo kryptį nurodančiose lentelėse. Teigia, jog sąvoka „viešieji užrašai“ yra aprobuota Valstybinės lietuvių kalbos komisijos ir reiškia bet kokią rašytinę informaciją patalpų viduje, išorėje ar kitoje visiems matomoje vietoje.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas tenkintinas.
D. G. administracinėn atsakomybėn patrauktas pagal ATPK 91² straipsnio 1 dalį, kurioje inter alia įtvirtinta atsakomybė už Valstybinės kalbos inspekcijos pareigūnų nurodymų dėl valstybinės kalbos vartojimo nevykdymą. Apeliantas mano, jog jam duotas 2010 m. liepos 13 d. nurodymas Nr.38 užtikrinti, kad Vilniaus rajono autobusų parko maršrutus nurodančiose lentelėse, įmonės pavadinime nebūtų vartojama nevalstybinė kalba, neteisėtas.
Nagrinėjamu aspektu pasakytina, jog formuluojant administracinį kaltinimą protokole nurodyta, jog D. G. pažeidė Valstybinės kalbos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies nuostatas, nes SĮ Vilniaus rajono autobusų parko keleivinio autobuso lentelėje, nurodančioje maršrutą, vartojamos lietuvių ir lenkų kalbos, taip pat abejomis kalbomis užrašytas įmonės pavadinimas ant autobusų (b. l. 29, 38).
Iš byloje pateiktos nuotraukos šviesokopijos (b. l. 30) matyti, kad autobuso maršrutą nurodančioje lentelėje ir ant transporto priemonės esantis įmonės pavadinimas užrašyti dvejomis kalbomis: viršuje – lietuvių, apačioje – lenkų kalbomis. Valstybinės lietuvių kalbos įstatymo 17 straipsnio 1 dalis numato, jog Lietuvos Respublikoje viešieji užrašai yra valstybine kalba. Definicija „viešieji užrašai“ nei minėtame įstatyme, nei poįstatyminiuose aktuose neatskleista, todėl įvertinus Valstybinės lietuvių kalbos komisijos prie Lietuvos Respublikos Seimo 1995 m. gegužės 25 d. nutarimu Nr. 49 patvirtintų Garsinės ir rašytinės informacijos, kitų viešųjų užrašų laikinųjų taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 2 punkto nuostatą, kad viešieji užrašai turi būti teisiškai pagrįsti (registruoti arba pateikti su valstybės ar savivaldos institucijų leidimu), teisėjų kolegija vertina, kad vienareikšmiškai teigti, jog ant autobusų esantis maršruto bei autobuso parko pavadinimo užrašai - atitinka analizuojamo įstatymo 17 straipsnio 1 dalyje minimus viešuosius užrašus, negalima. Dėl Inspekcijos atsiliepimo argumento, jog definicija „viešieji užrašai“ yra aiški, nes aprobuota Valstybinės lietuvių kalbos komisijos, pasakytina, jog minėta definicija detalizuota po apeliantui inkriminuoto pažeidimo padarymo, be to, iš Lietuvos Respublikos terminų banko matyti, kad minėtos definicijos šaltinis 2011 metų Valstybinės kalbos įstatymo pakeitimo įstatymo projektas Nr.XP-1320(3), kuriame jau pateiktos pagrindinių sąvokų apibrėžtys, leisiančios nustatyti aiškesnes valstybinės kalbos privalomo vartojimo ribas, jame išskirti nauji arba naujai motyvuoti viešojo intereso dalykai – viešieji užrašai, viešosios kalbos taisyklingumas ir t. t. Taigi, paminėta „viešųjų užrašų“ apibrėžtimi šioje byloje nesiremiama, o įvertinus nagrinėjamo pažeidimo padarymo metu buvusį ir galiojantį teisinį reglamentavimą, darytina išvada, jog ginčo informacijos pateikimas ant autobusų nelaikytinas pažeidžiančiu imperatyvias teisės normas ir darančiu žalą įstatymo saugomoms vertybėms. Pabrėžtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką taikant įstatymus, yra konstatavęs, kad tuo atveju, kai teisės norminiai aktai aiškios tvarkos, leidžiančios teisinių santykių subjektams aiškiai suvokti savo teises ir pareigas, dėl teisinio reglamentavimo spragų ar kitų priežasčių nenustato, atsakomybė už tokios tvarkos pažeidimą negali būti taikoma. Teisiniai draudimai ar įpareigojimai, už kurių nesilaikymą gali būti taikoma griežta atsakomybė, turi būti formuluojami nedviprasmiškai. Teisinis reglamentavimas turi būti aiškus, suvokiamas visiems teisinių santykių subjektams (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis bylose Nr. N12-150/2004, N7-1148/2004, „Administracinių teismų praktika“ Nr. 10, 74 p. ir kt.). Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad bylą nagrinėję pirmosios instancijos teismas ir Inspekcija netinkamai aiškino materialines teisės normas, todėl teismo nutartis ir Inspekcijos nutarimas naikinami, o administracinio teisės pažeidimo byla nutraukiama (ATPK 250 str. 1 p.). Įvertinus priimamo procesinio sprendimo rūšį, dėl kitų apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų teisėjų kolegija nebepasisako.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 2 punktu,
nutaria:
D. G. apeliacinį skundą tenkinti.
Valstybinės kalbos inspekcijos 2010 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 25 d. nutartį panaikinti, administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 91² straipsnio 1 dalyje, bylos teiseną D. G. atžvilgiu nutraukti.
Nutarimas neskundžiamas.