Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jelena Šiškina, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi apelianto suinteresuoto asmens D. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 20 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo Viešosios įstaigos Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės administracijos prašymą dėl leidimo priverstinai gydyti D. B.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.Ginčo esmė

pareiškėjas, remdamasis Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 28 straipsniu, prašo leisti priverstinai hospitalizuoti ir gydyti D. B., kuris 2016-05-19 d., 15:10 val. buvo paguldytas į ligoninę. Nurodė, jog D. B. esama psichopatologija lemia jo neprognozuojamą elgesį, todėl jis yra socialiai pavojingas ir gali padaryti žalą savo bei aplinkinių sveikatai ar gyvybei. D. B. atstovė advokatė Aušra Saulėnienė neprieštaravo pareiškimo tenkinimui, teigė, jog paciento interesais būtinas gydymas, nes negali pateikti išvadą paneigiančių įrodymų.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentai

Atskiruoju skundu suinteresuotas asmuo D. B., atstovaujamas adv. M. S., prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 20 d. nutartį. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nesiaiškino ir nevertino aplinkybių, jog tuo metu, kai D. B. buvo priverstinai paguldytas gydymui į VšĮ Respublikinę Vilniaus psichiatrijos ligoninę (2016-05-19 apie 15.10 val.), jo sąmonės lygis buvo adekvatus apie tai informuoti savo atstovus, t.y. motiną – N. B. (Greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelėje D. B. pasirašė, kad sutiko vykti į ligoninę būklei ištirti ir įvertinti), o iš pareiškėjo GKK 2016-05-20 išvados matyti, kad pareiškėjo specialistai nesiekė išsiaiškinti jo atstovų ir todėl tuo metu VšĮ Respublikinė Vilniaus psichiatrijos ligoninė neinformavo paciento atstovės – motinos apie jo priverstinį hospitalizavimą ir gydymą (tai jie padarė (telefonu) tik praėjus kelioms dienos po teismo nutarties priėmimo). Pažymėjo, jog kai sprendžiami sunkiomis psichikos ligomis sergančių pacientų priverstinio hospitalizavimo ir priverstinio gydymo klausimai, psichiatrijos įstaigos administracija privalo kreiptis dėl antrinės teisinės pagalbos pacientui suteikimo, jei tokiam pacientui neatstovauja jo atstovas, tuo tarpu informacijos apie tai, kodėl nesikreipta į paciento atstovus, byloje nėra.Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, patvirtinančių apie paciento supažindinimą su jo teisėmis, teismui nėra pateikta atitinkama sutikimo ar atsisakymo gydytis forma, pasirašyta paciento.Pirmosios instancijos teismas taip pat nesiaiškino ir nevertino 2016-05-19 D. B. patekimo į VšĮ Respublikinę Vilniaus psichiatrijos ligoninę aplinkybių bei VšĮ Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės kreipimosi pagrįstumo, skundžiamoje nutartyje nėra įvardijama jokia klinikinė diagnozė, ar šios diagnozės pagrindu liga ar būklė, kuri būtų laikoma sunki ir juo labiau, kuo pasireiškė ar pasireiškia šio asmens socialinis pavojingumas, ar yra realių grėsmės požymių - žalos padarymo sau ar/ir kitų sveikatai ir gyvybei.GKK 2016-05-20 išvadoje nėra duomenų apie 2016-05-19 ir 2016-05-20 stebėtą D. B. elgesį ar veiksmus, kurie leistų daryti išvadą, kad šis asmuo dėl minėtos ligos ar būklės realiai kelia grėsmę savo ar aplinkinių sveikatai ir gyvybei.Teisme taip pat gautas suinteresuoto asmens advokato prašymas prie bylos prijungti papildomus įrodymus, kurie neva paneigia, jog buvo reali grėsmė, kad D. B. savo veiksmais galėjo padaryti esminę žalą savo ar aplinkinių sveikatai, gyvybei, t.y. Vilniaus AVPK Vilniaus m. 2 PK nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą kopiją, liudytojo R. S. apklausos protokolo kopiją, D. B. 2016-05-19 paaiškinimo kopiją, V. S. Tarnybinio pranešimo kopiją.Atsiliepimu į atskirąjį skundą VšĮ Respublikinė Vilniaus psichiatrijos ligoninė nurodė, jog teismo išvadas dėl apelianto pavojingumo sau pačiam ir aplinkiniams patvirtina D. B. atstovo prie atskirojo skundo pridėta GMP kvietimo kortelė, iš kurios matyti, jog policijos pareigūnams kilo abejonių dėl D. B. sveikatos, yra nukentėjusiųjų pranešimas dėl apelianto neadekvataus elgesio.Taip pat pareiškėjas prašo apeliacinį procesą pagal suinteresuoto asmens D. B. atskirąjį skundą nutraukti. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismo nutartis neatitinka CPK 582 str. 6 d., kadangi įstatymas nenumato, kad dėl teismo nutarčių, priimtų supaprastinto proceso tvarka, būtų galima pateikti atskirąjį skundą. Dėl šios priežasties D. B. atskirasis skundas neturėjo būti priimtas. Teismo nutarties nuostata, kad nutartis yra skundžiama, daro žalą paciento psichinei sveikatai, kadangi pacientas nesutinka su priverstiniu gydymu, ir tai provokuoja pacientą teismo nutartį apskųsti. Visos apskųstos Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartys Vilniaus apygardos teismo buvo nagrinėjamos pacientus iš VšĮ Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės jau išrašius. Tai patvirtina, kad tokios teismo nutartys negali būti skundžiamos. Nustačius septynių dienų nutarties apskundimo terminą, susidaro situacija, kai pacientas tikisi teismo nutarties panaikinimo, tačiau realiai jo prašymas nagrinėjamas, gydymo įstaigą jau palikus.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pagal CPK 320 ir 338 straipsnius apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, patikrina pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų pagal atskirojo skundo teisinį ir faktinį pagrindą, taip pat patikrina, ar nėra absoliučių ginčijamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų. Absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.Atskirasis skundas nagrinėjamoje byloje paduotas dėl teismo nutarties, kuria sprendžiamas vienos iš pagrindinių asmens teisių – teisės į laisvę ir asmens neliečiamumą – klausimas. Atsižvelgiant į šio klausimo svarbą, konstatuotina, jog vien aplinkybė, kad dėl būtinybės užtikrinti proceso operatyvumą pirmosios instancijos teismas šį klausimą sprendžia supaprastinto proceso tvarka, nesudaro pagrindo suinteresuotam asmeniui užkirsti kelią siekti, kad priimto procesinio sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas būtų patikrintas apeliacinės instancijos teismo. Aplinkybė, kad šis klausimas apeliacinės instancijos teismo paprastai yra sprendžiamas jau pasibaigus priverstiniam suinteresuoto asmens gydymui, taip pat nėra pakankama teigti, kad pirmos instancijos teismo procesinio sprendimo, priimto šiuo klausimu, teisėtumas ir pagrįstumas apskritai negali būti vertinamas ar kad toks vertinimas nėra tikslingas. Nors tiesioginių teisinių pasekmių apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį dėl priverstinės hospitalizacijos esant pasibaigusiam priverstinės hospitalizacijos terminui neturėtų, tačiau apeliacinės instancijos teismui pripažinus, kad asmuo priverstinai hospitalizuotas buvo neteisėtai, šis procesinis sprendimas galėtų turėti netiesioginių teisinių pasekmių – priverstinai hospitalizuotas asmuo turėtų teisinį pagrindą kreiptis į teismą, reikalaudamas neturtinės žalos atlyginimo iš asmenų, dėl kurių kaltės jis buvo neteisėtai hospitalizuotas (Lietuvos Respublik?s psichikos sveikatos priežiūros įstatymo (toliau – PSPĮ) 31 straipsnis).Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.26 straipsnio 4 dalis nustato, kad asmuo gali būti paguldytas į psichiatrijos įstaigą tik jo paties sutikimu, taip pat teismo leidimu. Jeigu asmuo serga sunkia psichikos liga ir yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais gali padaryti esminės žalos savo ar aplinkinių sveikatai ar gyvybei bei turtui, jis gali būti priverstinai hospitalizuotas, bet ne ilgiau kaip dvi paras. Priverstinė hospitalizacija gali būti pratęsta tik įstatymų nustatyta tvarka teismo leidimu. PSPĮ 27 straipsnyje nustatyta, kad asmuo, sergąs sunkia psichikos liga ir atsisakąs hospitalizavimo, gali būti hospitalizuojamas prievarta tik jeigu yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais gali padaryti esminę žalą: 1) savo sveikatai, gyvybei; 2) aplinkinių sveikatai, gyvybei. Esant šio įstatymo 27 straipsnyje nurodytoms aplinkybėms, pacientas gali būti priverstinai hospitalizuotas ir priverstinai gydomas psichiatrijos įstaigoje ne ilgiau kaip dvi paras be teismo leidimo. Jeigu per dvi paras teismas leidimo neduoda, priverstinis hospitalizavimas ir priverstinis gydymas turi būti nutraukti. Apie priverstinį hospitalizavimą psichiatrijos įstaigos administracija nedelsdama praneša paciento atstovui (PSPĮ 28 straipsnio 1 dalis). Taigi PSPĮ nustato būtinas sąlygas priverstinei hospitalizacijai, t. y. sunki psichinė liga, asmens atsisakymas būti hospitalizuotu ir reali grėsmė sveikatai ar gyvybei.Bylos medžiaga patvirtina, kad apelianto (paciento) psichikos būklę vertino gydytojų konsultacinė komisija, kuri 2016 m. gegužės 20 d. išvadoje nurodė paciento diagnozę – nepatikslintas ūminis ir praeinantis psichozinis sutrikimas be susijusio ūminio streso – bei pažymėjo, jog pacientas gydytis ligoninėje atsisako, savo būklei nekritiškas. Išvadoje konstatuota, kad esama psichopatologija lemia paciento elgesį, todėl pacientas yra neprognozuojamo elgesio, socialiai pavojingas, gali padaryti žalą savo bei aplinkinių sveikatai bei gyvybei. Dėl ūmios psichozės D. B. buvo stacionarizuotas į ŪPS skyrių. Taigi 2016 m. gegužės 20 d. gydytojų konsultacinės komisijos išvadoje buvo nustatytos visos priverstinės hospitalizacijos sąlygos. Be to minėtoje išvadoje nurodyta, jog suinteresuotas asmuo į VšĮ Respublikinę Vilniaus psichiatrijos ligoninę buvo atvežtas greitosios pagalbos su policijos palyda. GMP iškvietė policijos pareigūnė, pas kurią pacientas buvo atvykęs dėl jo atžvilgiu atliekamo tyrimo dėl priekabiavimo prie kitų asmenų. Iš byloje esančio Švedijos ambasados antrojo sekretoriaus 2016-04-21 rašto matyti, jog D. B. elgėsi agresyviai „Business Sweden“ darbuotojais, grasino vienam iš įmonės vadovų. Šios aplinkybės patvirtina, jog D. B. elgesys turėjo realių grėsmės kitiems asmenims požymių. Byloje nėra jokių duomenų, paneigiančių gydytojų konsultacinės komisijos išvadas dėl paciento psichikos būklės ir jos keliamos realios grėsmės savo ir aplinkinių sveikatai ar gyvybei.Iš VšĮ Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės administracijos prašymo dėl leidimo priverstinai gydyti D. B. matyti, jog apie priverstinį minėto asmens hospitalizavimą nebuvo iš karto pranešta jo atstovui, nes jis nebuvo žinomas. Tuo tarpu atskirojo skundo argumentas, jog D. B. sąmonės lygis buvo adekvatus informuoti apie savo atstovę – motiną N. B., nėra pagrįstas jokiais įrodymais. O tai, kad pacientas atsisakė gydytis ligoninėje, yra pažymėta 2016-05-20 GKK išvadoje.Teismas turi teisę priimti sprendimą dėl paciento priverstinio hospitalizavimo ir priverstinio gydymo pratęsimo apsvarstęs psichiatrų rekomendacijas (PSPĮ 28 str. 2 d.), ką ir padarė pirmosios instancijos teismas, tuo tarpu atskirajame skunde išsakyti argumentai, jog teismas nevertino D. B. patekimo į VšĮ Respublikinę Vilniaus psichiatrijos ligoninę aplinkybių, šiuo atveju neturi reikšmės.Kaip jau minėta, pirmosios instancijos teisme D. B. advokatė neprieštaravo pareiškėjo prašymo dėl leidimo priverstinai gydyti D. B. tenkinimui, neteikė pareiškėjo išvadą paneigiančių įrodymų. Apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 str.). Viena vertus, suinteresuoto asmens atstovo teikiami papildomi rašytiniai įrodymai galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, o priežasčių, kodėl jie nebuvo pateikti, suinteresuoto asmens atstovas nenurodė, todėl šie nauji įrodymai neturėtų būti vertinami, kita vertus, tiek iš V. S. 2016-05-19 Tarnybinio pranešimo kopijos, tiek iš liudytojo R. S. apklausos protokolo kopijos, tiek iš 2016-06-02 nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą kopijos matyti, jog suinteresuoto asmens D. B. elgesys sukėlė diskomfortą Švedijos prekybos atstovybės darbuotojams, o policijos pareigūnui kilo įtarimų dėl D. B. psichikos stabilumo. Tai, kad suinteresuoto asmens atžvilgiu atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą, nepaneigia gydytojų konsultacinės komisijos išvados dėl jo psichikos būklės.Apibendrinant tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį, naikinti teismo nutartį atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo, dėl ko atskirasis skundas atmestinas kaip nepagrįstas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 20 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalimi, teismas

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 20 d. nutartį palikti nepakeistą.