Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Eglė Venckienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto asmens P. K. (P. K.) (toliau – ir apeliantas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2025 m. spalio 6 d. nutarties, kuria netenkintas P. K. skundas ir Vilniaus teritorinės muitinės Teisės skyriaus (toliau – ir Institucija) 2025 m. liepos 31 d. nutarimas Nr. MD-VM00-ANR_N-984-2025 paliktas nepakeistas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

1. P. K. Institucijos 2025 m. liepos 31 d. nutarimu pripažintas kaltu padaręs administracinius nusižengimus, numatytus Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 208 straipsnio 3 dalyje, 515 straipsnio 1 dalyje ir nubaustas galutine subendrinta administracine nuobauda – 2 600 Eur dydžio bauda bei jam skirta administracinio poveikio priemonė – daiktų konfiskavimas: t. y. transporto priemonės registravimo liudijimas 1 vnt.; transporto priemonė – automobilis „Volkswagen Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini); tabako gaminiai – cigaretės, nepaženklintos Lietuvos Respublikoje nustatyta tvarka: 7 920 vnt. ir 3 020 vnt., už tai, kad jis, atvykęs 2025 m. balandžio 12 d. apie 22.00 val. į Šalčininkų kelio postų iš Baltarusijos Respublikos lengvuoju automobiliu „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), muitinio tikrinimo metu žodžiu deklaravo, kad draudžiamų daiktų ir ribojamų prekių neveža. Atlikus gabenamo asmeninio bagažo ir transporto priemonės muitinį tikrinimą, automobilio kuro bake buvo rasta paslėpta nedeklaruotų cigarečių: „NZ GOLD NAR 7920“, kurių vertė 1 881,00 Eur, „MINSK CITY NAR 3020“, kurių vertė 717,25 Eur, sulaikytų prekių vertė 2 598,25 Eur. Šiais veiksmais P. K. pažeidė 2013 m. spalio 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 952/2013 (toliau – ir Reglamentas Nr. 952/2013), kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas, 139 straipsnio 1 dalies a) punktą bei 2006 m. gegužės 18 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 765/2006 (toliau – ir Reglamentas Nr. 765/2006) dėl ribojamųjų priemonių atsižvelgiant į padėtį Baltarusijoje ir į Baltarusijos įsitraukimą į Rusijos agresiją prieš Ukrainą 1ra straipsnio 1 dalį.

2. Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2025 m. spalio 6 d. nutartimi Institucijos nutarimas paliktas nepakeistas.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai

3. Apeliaciniu skundu apeliantas P. K. prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2025 m. spalio 6 d. nutartį ir Institucijos nutarimą bei administracinio nusižengimo teiseną nutraukti. Apeliantas, dėstydamas Institucijos priimto nutarimo esmę bei nesutikimo su juo motyvus, taip pat cituodamas pirmosios instancijos teismo skundžiamos nutarties motyvus, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neįsiklausė į jo argumentus, kad cigaretes automobilyje galėjo palikti ankstesnis savininkas D. B. (D. B.), kuris nebuvo apklaustas. Pasak apelianto, jo teiginiai nebuvo patikrinti ir tinkamai paneigti. Siekiant nustatyti tiesą, teismas turi pareigą patikrinti traukiamojo asmens parodymus, ypač jei šie parodymai yra išteisinamojo pobūdžio. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nepatikrino, ar jo parodymai atitinka tikrovę. Nagrinėjant bylą teisme, jis netyčia susitiko ankstesnį automobilio savininką D. B., kurio paklausė, ar šis nebuvo sumontavęs slėptuvės ir vežęs bei palikęs cigarečių parduotame automobilyje. D. B. jam atsakė, kad prieš parduodant automobilį ilgai ir daug vartojo alkoholinių gėrimų, kas lėmė poreikį parduoti automobilį, tačiau nepaneigė, kad įmontavo slėptuvę ir paliko automobilyje cigaretes, tvirtindamas, kad buvo nuolat girtas ir neatsimena šio laikotarpio, bet neatmeta, kad tai galėjo būti. Apelianto teigimu, jeigu D. B. būtų apklaustas teisme, nutartis galėjo būti visiškai kitokia, nes jis įrodytų, kad nebuvo jokios tyčios gabenti akcizines prekes per sieną, nes jis apie jas nieko nežinojo.

4. Atsiliepimu į apeliacinį skundą Institucijos atstovė prašo atmesti apelianto P. K. apeliacinį skundą ir Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2025 m. spalio 6 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas išanalizavo ir vertino visus įrodymus, turinčius bylai esminės reikšmės. P. K. teiginiai, kad nebuvo apklaustas ankstesnis automobilio savininkas D. B. laikytini gynybine pozicija, siekiant išvengti atsakomybės, nes P. K. pats prieštarauja savo pateiktiems teiginiams. Administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo bylos nagrinėjimo metu ne teismo tvarka kėlė versiją, jog galbūt jo pažįstamas asmuo Š. P. galėjo vykti į Baltarusiją su minėtu automobiliu. Versija, kad slėptuves automobilyje įrengti ir cigaretes palikti galėjo ankstesnis automobilio savininkas D. B., kuri atsirado tik pateikus apeliacinį skundą, prieštarauja apelianto anksčiau teiktiems paaiškinimams. Pasak Institucijos atstovės, pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino aplinkybes, kad slėptuvės įrengimo data neturi jokios reikšmės veiką kvalifikuojant pagal ANK 208 straipsnį ir tai, jog logiškai nepaaiškinama, kad apeliantas jau nusipirko automobilį su kuro bake paslėptomis cigaretėmis, kurių vertė kelis kartus viršija paties automobilio vertę. Institucijos atstovė, cituodama ANK 581 straipsnio 1 dalies nuostatas, nurodo, kad D. B. apklausa neturėtų jokios reikšmės P. K. veikos kvalifikavimui, kadangi jau apeliaciniame skunde nurodoma, jog D. B. pripažino, kad neatsimena šio laikotarpio, nes vartojo daug alkoholio ir nuolat buvo neblaivus. Taigi, D. B. negali būti šaukiamas liudytoju, nes jam nėra žinomos kokios nors šioje byloje nustatytinos aplinkybės. Įvertinus visa tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir vertino procesines teisės normas, reglamentuojančias įrodymus bei materialinės teisės normas, reglamentuojančias asmenų atsakomybę už neteisėtą (kontrabanda) prekių gabenimą ir už tarptautinių sankcijų arba Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytų ribojamųjų priemonių pažeidimą (ANK 515 straipsnis), todėl skundžiama nutartis yra teisėta ir jos naikinti nėra pagrindo.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

P. K. apeliacinis skundas netenkinamas.

5. Apygardos teismas, susipažinęs su administracinio nusižengimo bylos medžiaga, skundžiama nutartimi, apeliaciniu skundu ir atsiliepimu į jį, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nutartis yra pagrįsta ir teisėta. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino įrodymus ir padarė pagrįstas išvadas, kurias motyvavo išsamiai ir detaliai, su kuriomis apeliacinį skundą nagrinėjantis teismas visiškai sutinka, todėl jų nekartoja, o tik juos papildo atsakydamas į esminius apeliacinio skundo argumentus.

6. Apeliantas P. K. neginčija byloje nustatytų administracinių nusižengimų padarymo faktinių aplinkybių, cigarečių vertės, paskirtos administracinės nuobaudos ir administracinio poveikio priemonės pagrįstumo, tačiau nurodo, kad jo veiksmuose nebuvo tyčios, kadangi jis nežinojo, jog automobilyje yra įrengta slėptuvė, kurioje muitinio patikrinimo metu buvo surastos cigaretės. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas, apeliacinio skundo ribose, patikrina Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2025 m. spalio 6 d. priimtos nutarties teisėtumą ir pagrįstumą (ANK 652 straipsnio 1 dalis).

7. ANK 208 straipsnio 3 dalyje nustatyta administracinė atsakomybė už prekių, pinigų ar kitų privalomų pateikti muitinei daiktų, išskyrus kilnojamąsias kultūros vertybes, šaunamuosius ginklus, šaudmenis, sprogmenis, sprogstamąsias, radioaktyviąsias medžiagas ar kitas strategines prekes, Lietuvos Respublikos tam tikrų dopingo medžiagų kontrolės įstatyme nurodytas tam tikras dopingo medžiagas, nuodingąsias ir stipriai veikiančias, psichotropines ar narkotines medžiagas, jų pirmtakus (prekursorius), gabenimą per Lietuvos Respublikos valstybės sieną nepateikiant jų muitinės kontrolei arba kitaip išvengiant muitinės kontrolės, kai neteisėtai gabenamų prekių, pinigų ar kitų privalomų pateikti muitinei daiktų vertė viršija penkiasdešimt bazinių bausmių ir nuobaudų dydžių, bet neviršija vieno šimto penkiasdešimt bazinių bausmių ir nuobaudų dydžių.

8. ANK 515 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta administracinė atsakomybė už Lietuvos Respublikoje įgyvendinamų tarptautinių sankcijų arba Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytų ribojamųjų priemonių pažeidimą. Kaip teisingai nurodyta skundžiamoje nutartyje, šios teisės normos dispozicija yra blanketinė, todėl, siekiant asmenį patraukti administracinėn atsakomybėn, būtina nustatyti tarptautinių sankcijų pažeidimus. Reglamento Nr. 765/2006 1ra straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad draudžiama tiesiogiai ar netiesiogiai pirkti, importuoti ir perduoti į Europos Sąjungą prekes, leidžiančias Baltarusijai diversifikuoti savo pajamų šaltinius ir taip sukuriančias jai sąlygas įsitraukti į Rusijos agresiją prieš Ukrainą, kaip išvardyta XXVII priede, jeigu jų kilmės šalis yra Baltarusija arba jos yra eksportuojamos iš Baltarusijos. XXVII priede į Reglamento Nr. 765/2006 1ra straipsnyje nurodytų prekių, leidžiančių Baltarusijai diversifikuoti savo pajamų šaltinius sąrašą Kombinuotosios nomenklatūros (KN) kodu 2402 įtraukti cigarai, įskaitant cigarus su apipjaustytais galais, cigarilės ir cigaretės su tabaku arba tabako pakaitalais. Reglamento Nr. 952/2013, kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas, 139 straipsnio 1 dalies a punkte nurodyta, kad į Sąjungos muitų teritoriją įvežtas prekes, po to, kai jos atvežamos į nurodytą muitinės įstaigą ar kitą muitinės nustatytą ar jai priimtiną vietą, arba į laisvąją zoną, muitinei nedelsdamas pateikia į Sąjungos muitų teritoriją prekes įvežęs asmuo.

9. ANK 208 straipsnyje numatyto administracinio nusižengimo (kontrabandos) subjektyviąją pusę apibūdina kaltė, pasireiškianti tiesiogine tyčia, t. y. asmuo darydamas administracinį nusižengimą suvokia, kad jis neteisėtai per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabena privalomus pateikti muitinei daiktus, siekia išvengti tinkamos muitinės kontrolės ir nori taip veikti (ANK 8 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Tuo tarpu administracinis nusižengimas, numatytas ANK 515 straipsnio 1 dalyje gali būti padaromas tiek tyčia, tiek dėl neatsargumo.

10. Šiame kontekste pažymėtina, kad kaltės, jos formos, rūšies, t. y., subjektyvių (vidinių – psichinių) administracinio nusižengimo požymių, turinys atskleidžiamas ne vien tik paties administracinėn atsakomybėn patraukto asmens prisipažinimu padarius administracinį nusižengimą, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama, bet ir tiriant bei įvertinant ir išorinius objektyvius veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, būdą ir pan.

11. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad tiek Institucija (pareigūnas) priimtame nutarime, tiek pirmosios instancijos teismas nutartyje, kuria atmetė P. K. skundą dėl Institucijos (pareigūno) nutarimo, byloje surinktus įrodymus įvertino laikydamiesi ANK 569 straipsnio 5 dalies reikalavimų, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu ir nustatė teisingas faktines bylos aplinkybes. Apygardos teismo vertinimu, P. K. kaltė aptariamu atveju neabejotinai įrodyta administracinio nusižengimo byloje esančiais duomenimis. Teikdamas skundą pirmosios instancijos teismui P. K. laikėsi pozicijos, jog automobilį pirko neseniai, teisę vairuoti turėjo tik porą savaičių ir negalėjo įsivaizduoti, kad automobilyje yra kontrabandinės cigaretės. Nuo automobilio pirkimo jo netaisė ir prie jo nelindo. Kai pirko automobilį, jam jį „grūdo“ per prievartą, neva automobilis bus reikalingas statyboms bei paprašė atiduoti senus valstybinius numerius. Tuo tarpu bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo P. K. nurodė kiek kitokias aplinkybes apie automobilio įsigijimą bei paaiškino, kad įsigijo automobilį iš Š. P., o automobilio savininkas buvo R. V.. Pasak P. K., jam pasiūlė pirkti automobilį, nes patogu su juo statybose, tai sutiko ir nusipirko už maždaug 450 Eur. Dvi dienos iki protokolo surašymo buvo paskolinęs automobilį Š. P.. Negali paaiškinti, kas galėjo paslėpti cigaretes. P. K. nurodė, kad važiuodavo automobiliu pas tetą, taip pat papildyti kuro baką. P. K. teigimu, pirkdamas transporto priemonę, apžiūrėjo, ar ji gerai užsiveda, patikrino stabdžius, akumuliatorių, tepalus, pasiteiravo apie diržus, pravažiavo ja, o kadangi buvo viskas gerai, todėl nupirko. Taigi, apklausiamas pirmosios instancijos teisme P. K. nebeteigė, kad automobilį jam „įkišo“ pirkti per prievartą, o iš jo paaiškinimų galima matyti, kad jam automobilis tiko, todėl jis ir įsigijo minėtą automobilį. Be to, P. K. įvardijo asmenis, susijusius su šiuo automobiliu, ir teigė, kad dvi dienos prieš aptariamą įvykį davęs jį asmeniui, iš kurio jį pirko – Š. P. pasinaudoti. Tačiau apeliacinės instancijos teismas tokią apelianto poziciją vertina kaip gynybinę, siekį išvengti administracinės atsakomybės.

12. Pažymėtina, kad apelianto P. K. pozicija viso tyrimo metu nebuvo nuosekli dėl paties automobilio įsigijimo aplinkybių bei dėl to, kas galėjo įrengti slėptuvę automobilio kuro bake slėpti kontrabandinėms cigaretėms. Apeliaciniame skunde apeliantas P. K. jau nurodė naują versiją dėl asmens, kuris galėjo įrengti slėptuvę bei tvirtino, kad atsitiktinai sutikęs ankstesnį savininką D. B., šis jam pasakė, kad neatmeta, jog galėjo įrengti slėptuvę. Nors apeliantas nurodo, kad neapklausus šio asmens, jo parodymai lieka nepaneigti, tačiau apeliacinės instancijos teismas tam nepritaria. Kaip teisingai pažymėta ir Institucijos atsiliepime, tokia apelianto P. K. versija atsirado tik apeliaciniame skunde, jis tokių aplinkybių nenurodė nei teikdamas skundą pirmosios instancijos teismui, nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Pažymėtina ir tai, kad apeliantas P. K. bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme neišreiškė prašymo apklausti nei jo nurodomą asmenį, iš kurio pirko automobilį – Š. P., nei automobilio savininką – R. V., kurie galėtų patvirtinti ar paneigti P. K. nurodytas aplinkybes apie naudojimąsi automobiliu. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį ir į tai, kad nors apeliantas teigia automobilį pirkęs neseniai, o teisę vairuoti įgijęs porą savaičių prieš aptariamą įvykį, tačiau kaip matyti iš byloje esančių Valstybės sienos apsaugos tarnybos atvykimo ir išvykimo sistemos duomenų, dar likus mėnesiui, o ne trumpesniam laikotarpiui, iki aptariamo įvykio, t. y. 2025 m. kovo 10 d. kaip vairuotojas P. K. išvyko iš Lietuvos Respublikos tuo pačiu automobiliu „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir 2025 m. kovo 11 d. grįžo. Nors šią aplinkybę taip pat nurodė ir pats P. K. pirmosios instancijos teisme, tačiau tam tikri duomenys byloje neatitinka jo paties nurodytų aplinkybių, kuriuos sugretinus tarpusavyje, sustiprina pagrindą manyti, kad P. K., kaip automobilio savininkui, negalėjo būti nežinoma apie automobilio kuro bake įrengtą slėptuvę, kurioje muitinės patikrinimo metu buvo surastos cigaretės, nepaženklintos Lietuvos Respublikoje nustatyta tvarka.

13. Atmestina kaip visiškai nepagrįsta apelianto P. K. versija apie tai, kad neva ankstesnis automobilio savininkas D. B. galėjo įrengti slėptuvę, taip iš esmės teigiant, kad jis ir galėjo palikti cigaretes. Kaip matyti iš byloje esančių Valstybės sienos apsaugos tarnybos atvykimo ir išvykimo sistemos ir autotransporto duomenų, P. K. įvardytas asmuo – D. B. automobilio savininku buvo iki 2024 m. gegužės 28 d., po to nuo 2024 m. rugpjūčio 31 d. iki 2025 m. vasario 26 d. – R. V.. Taigi, nelogiška, kad minėta slėptuvė galėjo būti įrengta ar joje 2025 m. balandžio 12 d. patikrinimo metu surastos cigaretės galėjo būti įdėtos kito asmens, pavyzdžiui D. B. ar R. V., kadangi per Institucijos tikrintą laikotarpį nuo 2023 m. sausio 1 d. iki 2025 m. gegužės 13 d. minėtas automobilis „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), anksčiausiai 2025 m. kovo 10 d. išvyko iš Lietuvos Respublikos ir grįžo 2025 m. kovo 11 d. Taigi, anksčiau, kai šia transporto priemone disponavo kiti asmenys – R. V. ir D. B., nuo pat 2023 m. sausio 1 d. iki kol P. K. nebuvo įsigijęs šios transporto priemonės, t. y. 2025 m. vasario 26 d., minėta transporto priemone niekas neišvyko ir neatvyko į Lietuvos Respubliką. Todėl jeigu tikėti P. K. versija apie tai, kad kažkas įrengtoje slėptuvėje kuro bake cigaretes paliko daug anksčiau, toks pažeidimas būtų buvęs nustatytas jau 2025 m. kovo 10–11 d., kai šia transporto priemone naudodamasis jau jos savininkas P. K., vyko iš Lietuvos Respublikos į Baltarusijos Respubliką ir atgal. Kaip ir nelogiška, kad jam nežinoma, kas galėjo palikti cigaretes, kadangi P. K. jau nuo 2025 m. vasario 26 d. yra šios transporto priemonės savininkas, kaip nurodė pats pirmosios instancijos teisme, juo davė pasinaudoti dvi dienos prieš tik Š. P., kurio apklausti pirmosios instancijos teisme jis neprašė. P. K. kitų asmenų, kuriems būtų davęs pasinaudoti jam nuosavybės teise priklausančia transporto priemone, nenurodė ir neįvardijo. Aptariamo įvykio metu 2025 m. balandžio 12 d. P. K. pats vairavo jam priklausančią transporto priemonę, joks kitas asmuo kaip keleivis su juo kartu nevyko, todėl nėra jokio pagrindo manyti, kad kitas asmuo be jo žinios galėjo paslėpti jam priklausančios transporto priemonės kuro bake įrengtoje slėptuvėje cigarečių, kurių vertė, kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, penkis kartus viršija pačios transporto priemonės vertę. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 20 straipsnio 3 dalį transporto priemonės savininkas ar valdytojas rūpinasi ir atsako už jam nuosavybės ar kita teise priklausančią transporto priemonę, todėl P. K. yra atsakingas už jam priklausančią transporto priemonę. Todėl apelianto P. K. teiginiai, nesant duomenų, kad kas nors kitas būtų naudojęsis transporto priemone „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir ja išvykęs iš Lietuvos Respublikos į Baltarusijos Respubliką bei atgal, vertinami kaip gynybinė versija. Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai sprendė, kad administracinių nusižengimų padarymui reikšmės neturi tai, kad nebuvo paimti pirštų antspaudai nuo cigarečių pakelių ar nenustatyta slėptuvės įrengimo data, kadangi pagal ANK 208 straipsnio 3 dalį asmuo atsako už gabenimą per Lietuvos Respublikos valstybės sieną nepateikiant atitinkamų daiktų muitinės kontrolei arba kitaip išvengiant muitinės kontrolės. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apygardos teismo vertinimu, P. K. suprato, jog neteisėtai per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabena privalomus pateikti muitinei daiktus, siekia išvengti tinkamos muitinės kontrolės ir nori taip veikti; bei gabendamas cigaretes, nepaženklintas Lietuvos Respublikoje nustatyta tvarka, iš Baltarusijos Respublikos į Lietuvos Respubliką pažeidžia teisės aktuose įtvirtintą draudimą įvežti į Lietuvos Respubliką iš Baltarusijos Respublikos cigaretes, ir jam suteikta galimybe nutraukti savo neteisėtus veiksmus nepasinaudojo, taigi tyčia padarė administracinius nusižengimus, numatytus ANK 208 straipsnio 3 dalyje ir ANK 515 straipsnio 1 dalyje.

14. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju išsamiai ir visapusiškai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė įstatymą, padarė teisingas ir pagrįstas išvadas dėl P. K. kaltės dėl ANK 208 straipsnio 3 dalyje ir ANK 515 straipsnio 1 dalyje numatytų administracinių nusižengimų padarymo, dėl to šioje dalyje pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį, jos naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio teisinio pagrindo. Vien tai, kad apylinkės teismas priėmė kitokį sprendimą nei tikėjosi apeliantas, nesudaro pagrindo panaikinti teisėtą ir pagrįstą apylinkės teismo nutartį.

15. Be kita ko, apeliacinės instancijos teismas nenustatė pažeidimų dėl administracinės nuobaudos ir administracinio poveikio priemonės skyrimo. Nagrinėjamu atveju P. K. atsakomybę lengvinančių ir jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta, todėl spręsti, jog už ANK 208 straipsnio 3 dalyje ir ANK 515 straipsnio 1 dalyje numatytų administracinių nusižengimų padarymą apeliantui paskirtos baudos, kurių dydis nustatytas sankcijose numatytų baudų minimumui, po to, vadovaujantis ANK 38 straipsniu, paskirta galutinė bauda, yra paskirtos pažeidžiant ANK nuostatas, teisingumo ir proporcingumo principus, nėra jokio pagrindo. Taip pat administracinio poveikio priemonė paskirta nepažeidžiant ANK nuostatų dėl konfiskavimo. Pirmosios instancijos teismas šiuo aspektu pasisakė pakankamai išsamiai ir išdėstė motyvus, dėl ko Institucija priėmė pagrįstą sprendimą taikyti P. K. administracinio poveikio priemonę. Apeliaciniame skunde alternatyvaus prašymo – nenutraukus administracinio nusižengimo sudėties, skirti jam švelnesnę nuobaudą ir (ar) neskirti administracinio poveikio priemonės – neformuoja, todėl išsamiau nepasisakoma.

16. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į pirmiau išdėstytas aplinkybes, konstatuoja, kad Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2025 m. spalio 6 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta, jos naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio teisinio pagrindo.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 654 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Palikti Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2025 m. spalio 6 d. nutartį nepakeistą ir P. K. (P. K.) apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.