- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-06-29
- Bylos Nr.
- 2A-1049-565/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-52-3-03036-2015-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rūta Burdulienė, Virginijus Kairevičius, Rūta Petkuvienė
- Ieškovas
- Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos
- Atsakovas
- S. G.
- Trečiasis asmuo
- sodininkų bendrija „Žaluma“, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos
- Kategorijos
- 2.1.1.3.7Teisėtų lūkesčių apsaugos principas
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Rūtos Burdulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Virginijaus Kairevičiaus ir Rūtos Petkuvienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 31 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos ieškinį atsakovams S. G., S. G. dėl administracinių aktų panaikinimo ir valstybinės žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, tretieji asmenys sodininkų bendrija „Žaluma“, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams S. G. ir S. G., prašydamas:
1) panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2001 m. liepos 23 d. įsakymą Nr. 2425-41 „Dėl žemės sklypo pardavimo (duomenys neskelbtini) rajone“;
2) pripažinti negaliojančia 2002 m. sausio 21 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartį dėl 406 kv. m. ploto žemės sklypo Nr. 541-1, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini)raj., sodininkų bendrijoje „(duomenys neskelbtini)“, pardavimo atsakovui S. G.;
3) taikyti restituciją natūra – valstybės nuosavybėn grąžinti žemės sklypą Nr. 541-1, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) raj., sodininkų bendrijoje „(duomenys neskelbtini)a“, o atsakovui S. G. grąžinti 39,97 Eur;
4) panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2001 m. liepos 23 d. įsakymą Nr. 2431-41 „Dėl žemės sklypo pardavimo (duomenys neskelbtini) rajone“;
5) pripažinti negaliojančia 2002 m. sausio 3 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartį dėl 620 kv. m. ploto žemės sklypo Nr. 542-2, unikalus Nr. 4124-0607-5421,esančio (duomenys neskelbtini) raj., sodininkų bendrijoje „(duomenys neskelbtini)“, pardavimo atsakovei S. G.;
6) taikyti restituciją natūra – valstybės nuosavybėn grąžinti žemės sklypą Nr. 542-2, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) raj., sodininkų bendrijoje „(duomenys neskelbtini)“, o atsakovei S. G. grąžinti 60,24 Eur;
7) įpareigoti atsakovus per 6 mėn. nuo sprendimo priėmimo nukelti žemės sklype (kadastro Nr. 4124/0607:5421) esančius du gelžbetoninius šulinius ir žemės sklype (kadastro Nr. 4124/0607:546) pastatytą pastatą, nesant galimybei – įpareigoti 6 mėn. nuo sprendimo priėmimo nugriauti gelžbetoninius šulinius ir pastatą; taip pat prašė priteisti visas bylinėjimosi išlaidas iš atsakovų.
Šalies argumentai
2. Ieškovas nurodė, kad, nagrinėjant 2014 m. rugsėjo 25 d. gautą atsakovo prašymą, buvo nustatyta, kad atsakovams nuosavybės teise priklausantys žemės sklypai Nr. 541-1 ir Nr. 542-1 buvo privatizuoti pažeidžiant imperatyvias teisės aktų normas. Sodininkų bendrijos „(duomenys neskelbtini)“ 2001 m. birželio 2 d. valdybos posėdžio protokolu buvo nutarta leisti atsakovams privatizuoti 4,06 a ir 6,20 a ploto bendro naudojimo žemę. Vilniaus apskrities viršininkas 2001 m. liepos 23 d. priėmė įsakymą Nr. 2425-41 „Dėl žemės sklypo pardavimo (duomenys neskelbtini) rajone“ ir įsakymą Nr. 2431-41 „Dėl žemės sklypo pardavimo (duomenys neskelbtini) rajone“, kuriais buvo nuspręsta parduoti atsakovui S. G. 406 kv. m. ploto žemės sklypą Nr. 514-1, o atsakovei – 620 kv. m. ploto žemės sklypą Nr. 542-1, esančius sodininkų bendrijoje „(duomenys neskelbtini)“, (duomenys neskelbtini) raj. Šių įsakymų pagrindu buvo sudarytos 2002 m. sausio 3 d. ir 2002 m. sausio 21 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartys dėl šių žemės sklypų pardavimo atsakovams. Ieškovas, vykdydamas valstybinės žemės naudojimo kontrolę, 2015 m. kovo 12 d. atliko ginčo žemės sklypų patikrinimą vietoje, kurio metu nustatė, kad atsakovei nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype yra įrengti du šuliniai, taip pat sukrautos statybinės medžiagos, o atsakovui priklausančiame žemės sklype yra pastatyta medinė pirtis.
3. Valstybinės žemės pardavimą sodininkų bendrijų teritorijoje ginčo aktų priėmimo ir ginčo sandorių sudarymo metu reglamentavo Žemės reformos įstatymas, Žemės įstatymas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimas Nr. 260 Dėl naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) (toliau – taip pat ir Nutarimas) ir šiuo Nutarimu patvirtinta Naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarka (toliau – taip pat ir Tvarka). Tvarkos (redakcija, galiojusi nuo 2001 m. vasario 24 d. iki 2002 m. spalio 19 d.) 2.2. p. buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai pagal šią Tvarką įsigyti nuosavybėn gali naudojamus sodininkų bendrijų narių sodo sklypus. Tvarkos 13.2. p. buvo nustatyta, kad asmenys, pageidaujantys ir turintys teisę pirkti naudojamus žemės sklypus, žemėtvarkos skyriui pagal žemės sklypų buvimo vietą pateikia dokumentą, kurio pagrindu asmuo naudojasi žemės sklypu. Taigi, viena iš sąlygų pirkti naudojamą valstybinės žemės sklypą buvo asmens teisė naudoti žemės sklypą, atsiradusi ar pripažinta teisės aktų nustatyta tvarka. Sodininkų bendrijos nebuvo priskiriamos prie subjektų, kuriems suteikta valstybinės žemės valdymo teisė, todėl nei sodininkų bendrijos, nei jų valdymo organai neturėjo teisės priimti sprendimų dėl žemės suteikimo naudotis fiziniams ir juridiniams asmenims ir leidimo juos privatizuoti. Atsižvelgiant į tai, sodo sklypų suteikimas atsakovams 2001 m. birželio 2 d. protokolu negali būti prilygintas suteikimui teisės aktų nustatyta tvarka, o atsakovai negalėjo būti laikomi teisėtais žemės naudotojais, turinčiais teisę šią žemę pirkti.
Atsiliepimas
3. Atsakovai S. G. ir S. G. su ieškiniu nesutiko.
4. Atsakovai nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. gegužės 21 d. nutarimą Nr. 205 Dėl sodininkų bendrijos laikinųjų pavyzdinių įstatų patvirtinimo, sodininkų bendrijų įteisinimas ir žemės sklypų juose paskyrimas priklausė miestų ir rajonų vykdomųjų komitetų kompetencijai, o bendrijos nariams žemes sklypus bendrijoje galėjo paskirstyti bendrijos valdyba. Žemės sklypai sodininkų bendrijoms buvo suteikiami neterminuotam naudojimui, o nurodytu nutarimu patvirtinti sodininkų bendrijos laikinieji pavyzdiniai įstatai (16 p.) numatė, kad žemės sklypelius, kuriais turi teisę naudotis bendrijos narys, skiria bendrijos valdyba. Sodininkų bendrijos „(duomenys neskelbtini)“ 2001 m. birželio 2 d. valdybos posėdžio protokolo išrašas patvirtina, kad ginčo žemės sklypų perdavimas atsakovams buvo siejamas su tuo, kad atsakovai nuosavybės teise jau valdė sodininkų bendrijos teritorijoje esančius žemės sklypus Nr. 541 ir Nr. 542, o prašoma priskirti atsakovams teritorija buvo šalia atsakovams nuosavybės teise priklausančių sklypų be to, ginčo sklypai reikalavo priežiūros, o atsakovai juos faktiškai prižiūrėjo. Panaikinus valstybinės žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartis, bus pažeisti atsakovų teisėti lūkesčiai, kadangi jie šiuos sklypus nenutrūkstamai valdo nuo 2001 m., juos visą šį laikotarpį prižiūri ir tvarko. Ieškovas nepagrįstai ilgai delsė kreiptis į teismą dėl ginčo administracinių aktų pripažinimo negaliojančiais ir praleido ABTĮ 33 str. 1 d. įtvirtintą terminą, nes į teismą kreipėsi tik 2015 m. rugsėjo mėn., t. y. praėjus beveik metams po to, kai sužinojo apie sužinojimo apie ginčo administracinius aktus.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Vilniaus rajono apylinkės teismas 2016 m. spalio 31 d. sprendimu ieškinį atmetė.
6. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovui S. G. 2002 m. sausio 21 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu priklauso 4,06 a sodo sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) raj., sodininkų bendrijoje „(duomenys neskelbtini)“, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), o atsakovei S. G. 2002 m. sausio 3 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu priklauso 6,20 a sodo sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) raj., sodininkų bendrijoje „(duomenys neskelbtini)“, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). 1999 m. balandžio 28 d. atsakovas S. G. pateikė Vilniaus rajono valdybai prašymą parduoti žemės sklypą. 2001 m. birželio 2 d. SB „(duomenys neskelbtini)“ valdybos posėdžio protokolas Nr. 2 patvirtina, kad bendrijos narių prašymai papildomai privatizuoti šalia sklypo esančią laisvą bendro naudojimo žemę tenkinti ir leista atsakovams S. G. ir S. G. privatizuoti žemę pagal pridedamus brėžinius. Atsakovai 2001 m. liepos 17 d. pateikė Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriui prašymą parduoti ginčo sklypus. 2001 m. liepos 10 d. parengtą sodo sklypo planą 2001 m. liepos 17 d. suderino sodo sklypo savininkai (atsakovai) S. G., S. G., SB „(duomenys neskelbtini)“ ir Vilniaus rajono savivaldybės administracija. Buvo patikslinta 406 kv. m. ploto ginčo žemės sklypo Nr. 541-1 (kadastro Nr. 4124/0607:546, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) vertė, nustatant 86 Lt vertę ir 620 kv. m. ploto ginčo žemės sklypo Nr. 542-1 (kadastro Nr. 4124/0607:5421, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) vertė, nustatant 130 Lt vertę. Vilniaus apskrities viršininkas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 Dėl naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205 Dėl žemės įvertinimo tvarkos, tenkino nurodytų asmenų prašymus ir priėmė įsakymus dėl sodo sklypų pardavimo (2001 m. liepos 23 d. įsakymą Nr. 2425-41 „Dėl žemės sklypo pardavimo Vilniaus rajone“ ir 2001 m. liepos 23 d. įsakymą Nr. 2431-41 „Dėl žemės sklypo pardavimo Vilniaus rajone“), kurių pagrindu buvo sudarytos ginčo valstybinės žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartys. Šiuo atveju buvo atlikti pirkėjo ir pardavėjo veiksmai valstybinės žemės sklypui pirkti-parduoti: sudarytas atsakovams skirto žemės sklypo planas, žemės sklypo ribos pažymėtos natūra, išduoti dokumentai dėl naudojimosi žeme, priimtas sprendimas parduoti valstybinės žemės sklypą, pirkėjai apmokėjo nustatyta tvarka apskaičiuotą valstybinės žemės pardavimo kainą. Įstatymo reikalaujama forma valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis buvo įforminta.
7. Pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sandorius sudarę atsakovai buvo nesąžiningi. Valstybei buvo žinoma, kad jai nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas yra šalia ne tik atsakovo, bet ir kitų asmenų nuosavybės teise valdomo nekilnojamojo turto, šis sklypas, kaip paaiškino teismo posėdžio metu atsakovai ir liudytojai, ko neginčijo ir ieškovas, buvo neprižiūrimas, apleistas. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad valstybės turtinis praradimas realiai yra nedidelės piniginės vertės, o, taikant ieškovo siūlomą restituciją, būtų pažeistas sutarčių laisvės principas ir pakirstas asmenų pasitikėjimas tiek valstybe, tiek jos esančia teisine tvarka. Ieškovo atstovas pripažino, kad ginčo sandoriai sudaryti dėl valstybę sandoriuose atstovavusių ir įsakymus, kurių pagrindu sudaryti sandoriai, priėmusių pareigūnų padarytų klaidų netinkamai aiškinant galiojusias teisės normas. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl civilinių teisinių santykių stabilumo užtikrinimo ir jų subjektų teisių bei pareigų apibrėžtumo, atsižvelgė į aplinkybes, kad atsakovai ginčo sklypus faktiškai naudoja ilgiau kaip 15 metų, iek pačių atsakovų, tiek liudytojų bei fotonuotraukų duomenimis nustatyta, kad sklypai yra tvarkomi, prižiūrimi, mokėti mokesčiai, atsakovai, turėję teisėtus lūkesčius toliau naudoti sklypus, yra pasistatę juose statinius.
8. Pirmosios instancijos eismas, atsižvelgęs į ginčo sandorių sudarymo metu galiojusius teisės aktus (Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 8 str. 2 d., Žemės įstatymo 38 str., Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. gegužės 21 d. nutarimą Nr. 205 Dėl sodininkų bendrijos laikinųjų pavyzdinių įstatų patvirtinimo, Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimą Nr. 692 Dėl naujų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos, Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimą Nr. 260 nustatytą Naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarką), padarė išvadas, kad apskrities viršininko įsakymai priimti vadovaujantis galiojusiomis Vyriausybės nutarimais patvirtintomis nustatytomis valstybinės žemės sklypų pardavimo taisyklėmis, o sodininkų bendrijos valdybos leidimas pats savaime nebuvo pagrindas sudaryti valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį. Valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartys buvo sudarytos ne sodininkų bendrijos valdybos leidimų, bet Vilniaus apskrities viršininko įsakymų pagrindu, kuriuos ieškovas prašo panaikinti. Todėl pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ginčo sandoriai nebuvo sudaryti pažeidžiant imperatyvius teisės aktų reikalavimus.
9. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad atsakovai nagrinėjamoje byloje prašė taikyti ieškinio senaties terminą, numatytą CK 1.125 str. 1 d., nes sandorių panaikinimo procesas ieškovo inicijuojamas iš esmės suėjus senaties terminams, tačiau plačiau šiuo klausimu nepasisakė dėl kitų byloje nustatytų aplinkybių.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
10. Ieškovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 31 d. sprendimą ir priimti naują – ieškinį patenkinti visiškai arba perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais.
10.1. 1993 m. liepos 26 d. sutartimi atsakovas pirko žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) raj., sodininkų bendrijoje „(duomenys neskelbtini)“. 1993 m. liepas 26 d. sutarties sudarymo faktas įrodo, kad atsakovas, sudarydamas antrą (ginčo) valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį, jau žinojo valstybinės žemės privatizavimo sodininkų bendrijose tvarką, tačiau ginčo atveju nebuvo apdairus ir rūpestingas. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad asmens nesąžiningumas siejamas su žinojimu ar turėjimu žinoti apie kitų asmenų interesus ar galimas teisių įgijimo kliūtis. Todėl šiuo atveju atsakovas buvo nesąžiningas, sudarydamas ginčo pirkimo-pardavimo sutartį.
10.2. Teismas supainiojo atsakovo S. G. sudarytų valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sandorių aplinkybes, padarydamas išvadą, kad atsakovas žemės sklypo (kadastro Nr. 4124/3697:546), esančio (duomenys neskelbtini) raj., sodininkų bendrijoje „(duomenys neskelbtini)“, naudotoju galėjo tapti nuo 1993 m. liepos 26 d., kadangi 1993 m. liepos 26 d. sutartimi atsakovui buvo parduotas visiškai kitas žemės sklypas (kadastro Nr. 4124/0607:541). Iki 2002 m. sausio 21 d. sutarties sudarymo atsakovas nebuvo ir negalėjo būti žemės sklypo (kadastro Nr. 4124/0607:546) naudotoju, kadangi iki tol šis sklypas buvo sodininkų bendrijos „Žaluma“ bendrojo naudojimo žemė.
10.3. Teismas skundžiamame sprendime nurodė atsakovų ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos veiksmus, atliktus privatizuojant žemės sklypus (kadastro Nr. 4124/0607:546 ir Nr. 4124/0607:5421), t. y. sudarytas atsakovams skirto žemės sklypo planas, žemės sklypo ribos pažymėtos natūra, išduoti dokumentai dėl naudojimosi žeme, priimtas sprendimas parduoti valstybinės žemės sklypą, pirkėjai apmokėjo nustatyta tvarka apskaičiuotą valstybinės žemės pardavime kainą, tačiau visiškai nevertino jų teisėtumo, nors būtent šios aplinkybės, ieškovo nuomone, turėjo būti bylos nagrinėjimo dalykas.
10.4. Asmenys, pageidaujantys be aukciono pirkti valstybinės žemės sklypus, turėjo būti šių žemės sklypų teisėti naudotojai, t. y. privatizuojami žemės sklypai turėjo būti šiems asmenims suteikti teisės aktų nustatytai tvarka. SB „(duomenys neskelbtini)“ 2001 m. birželio 2 d. valdybos posėdžio protokolas Nr. 32 negali būti laikomas dokumentu, kurio pagrindu asmuo naudojasi žemės sklypu, kadangi nei sodininkų bendrijos, nei jų valdymo organai neturėjo teisės priimti sprendimų dėl valstybinės žemės suteikimo naudotis fiziniams ir juridiniams asmenims bei leidimo ją privatizuoti.
10.5. Iš SB „(duomenys neskelbtini)“ generalinio plano ištraukos kopijos matyti, kad šiame plane (t. y. galiojančiame teritorijų planavimo dokumente) ginčo žemės sklypai nebuvo suformuoti. Žemės sklypai, kaip atskiri nekilnojamojo turto daiktinių teisių objektai, turėjo būti formuojami remiantis Žemės įstatymo, Žemės reformos įstatymo, Teritorijų planavimo įstatymo ir Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo nuostatomis.
10.6. Jeigu SB „(duomenys neskelbtini)“ bendrojo naudojimo žemė, kurioje šiuo metu yra ginčo žemės sklypai (kadastro Nr. 4124/0607:546 ir Nr. 4124/0607:5421), buvo neprižiūrima ir apleista, tai nereiškia, kad dėl to šią žemę buvo galima parduoti be aukciono. SB „(duomenys neskelbtini)“ visos bendrojo naudojimo žemės naudotojas buvo (ir yra) SB „Žaluma“, todėl būtent ji privalėjo vykdyti tuo metu galiojusios Žemės įstatymo 9 str. 3 ir 4 p. redakcijos reglamentuotas žemės naudotojų pareigas.
10.7. Nepagrįstas teismo argumentas, kad valstybės turtinis praradimas realiai yra nedidelės piniginės vertės, kadangi bendra žemės sklypų (kadastro Nr. 4324/0687:546 ir Nr. 4124/0607:5421) masinio vertinimo būdu nustatyta vidutinė rinkos vertė yra 14 363 Eur.
10.8. Teismas, vadovaudamasis ginčo santykių susiklostymo metu jau nebegaliojančiais teisės aktais, netinkamai pritaikė ir išaiškino materialinės teisės normas. SB „(duomenys neskelbtini)“ valdybos posėdžio protokolas buvo priimtas 2001 m. birželio 2 d., skundžiami Vilniaus apskrities viršininko įsakymai Nr. 2425-41, Nr. 2431-41 buvo priimti 2001 m. liepos 23 d., o ginčijamos valstybinės žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartys buvo sudarytos 2002 m. sausio 3 d. ir 21 d. Nuo 2000 m. balandžio 15 d. jau galiojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. balandžio 10 d. nutarimas Nr. 404 Dėl sodininkų bendrijų ir juo patvirtinti Sodininkų bendrijos tipiniai įstatai. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. balandžio 10 d. nutarimo Nr. 464 Dėl sodininkų bendrijų 3 p., Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. gegužės 21 d. nutarimas Nr. 205 Dėl sodininkų bendrijos laikinųjų pavyzdinių įstatų patvirtinimo, kuriuo rėmėsi teismas, buvo pripažintas netekusiais galios. Be to, Žemės įstatymo 10 str. 5 d. 2 p. nustatyta, kad sodo sklypai, sodininkų bendrijos valdybos sprendimais suteikti bendrijų nariams ir naudotojams iki 1995 m. gegužės 18 d., prilyginami suteiktiems teisės aktų nustatyta tvarka. Taigi bet koks vėlesnis sodo sklypų suteikimas ir pardavimas asmenims akivaizdžiai yra neteisėtas, ką nurodė ieškovas 2016 m. spalio 10 d. teismo posėdžio metu, tačiau teismas į šias aplinkybes taip pat neatsižvelgė.
10.9. Teismo priteistų bylinėjimosi išlaidų atsakovų naudai dydis (1 250 Eur) viršija Rekomendacijose nustatytus maksimalius priteistinus dydžius.
Atsiliepimas
11. Atsakovai S. G. ir S. G. su apeliaciniu skundu nesutiko. Nesutikimas su apeliaciniu skundu grindžiamas šiais argumentais.
11.1. Byloje aplinkybių dėl atsakovų nesąžiningumo nenustatyta, kadangi visą abiejų ginčo sutarčių sudarymo procesą prižiūrėjo ir atsakovų pateiktų dokumentų atitikimą teisės aktams vertino valstybės institucija – Vilniaus apskrities viršininko administracija.
11.2. Teismas įvertino ir aiškiai nurodė, kad sodininkų bendrijos pagal tuo metu galiojusius pavyzdinius įstatus turėjo teisę bendrijos nariams suteikti žemės sklypus naudoti, ginčijamų sutarčių sudarymo metu galioję Žemės įstatymas, Žemės reformos įstatymas ir Vyriausybės nutarimai nedraudė asmenims įsigyti jų naudojamų žemės sklypų ne aukciono būdu, ir nei Vilniaus apskrities viršininko administracija, nei atsakovai nepažeidė teisės normų.
11.3. Teismui yra pateikti dokumentai, t. y. generalinio plano ištrauka bei žemės sklypų planai, ant kurio yra Vilniaus rajono savivaldybės administracijos architektūros ir statybos skyriaus vyr. architekto K. J. parašas bei antspaudas, taip pat sodininkų bendrijos tuometinio pirmininko M. S. parašas, kas patvirtina, kad žemės sklypų planai buvo patvirtinti atsakingų asmenų ir pagal tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą. Be to, ant teismui pateiktų sklypų planų taip pat yra Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus vyr. specialistės parašas.
11.4. Atsakovai teikė prašymus įsigyti žemės sklypus, o valstybės institucija, įvertinusi, ar atsakovai atitinka teisės aktų reikalavimus, nustatė žemės sklypų kainą, kuri buvo įprasta tokioms sutartims. Taigi atsakovai neturėjo jokios galimybės daryti įtaką žemės sklypų kainai, kadangi ją nustatydavo valstybės institucija. Be to, ieškovas nepateikė nei vieno įrodymo, kuris galėtų patvirtinti, jog sumokėta už žemės sklypus 346 Lt suma neatitinka rinkos vertės ar yra nepagrįstai sumažinta.
Žemesnės instancijos teismas
11.5. Pirmosios instancijos teismas tinkamai ir teisingai nurodė, jog šiuo atveju byloje nusveria teisinių santykių stabilumas ir apibrėžtumas, taip pat atsakovų teisėtų lūkesčių apsaugos principai, t. y. turi būti ginami sąžiningų atsakovų interesai.
11.6. Jeigu teismas pripažintų ginčo sutartis negaliojančiomis, tokiu atveju atsakovai prašo taikyti ieškinio senatį, nes ieškovas praleido 10 m. ir 1 mėn. terminus ginčijamos sutartims ir administraciniams teisės aktams nuginčyti.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
12. Apeliacinis skundas atmetamas.
13. CPK 320 str. 1 ir 2 d. nustato bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str. 2 ir 3 d.).
14. Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad sodininkų bendrijos „(duomenys neskelbtini)“ valdyba 2001 m. birželio 11 d. nutarė leisti atsakovams S. G. ir S. G. papildomai privatizuoti laivą bendrojo naudojimo žemę pagal pridedamus brėžinius: 4,06 a ploto žemės sklypą Nr. 541-1 ir 6,20 a ploto žemės sklypą Nr. 542-1. 2001 m. liepos 17 d. atsakovai kreipėsi į Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrių su prašymais parduoti 4,06 a ploto žemės sklypą Nr. 541-1 ir 6,20 a ploto žemės sklypą Nr. 542-1, esančius sodininkų bendrijoje „(duomenys neskelbtini)“, (duomenys neskelbtini) raj. Vilniaus apskrities viršininkas 2001 m. liepos 23 d. priėmė įsakymus Nr. 2425-41 ir Nr. 2431-41 „Dėl žemės sklypo pardavimo (duomenys neskelbtini) raj.“ Šiais įsakymais buvo nustatyti naudojamų sodo sklypų Nr. 541-1 ir Nr. 542-1 plotai – atitinkamai 406 kv. m. ir 620 kv. m., taip pat buvo nutarta parduoti atsakovui S. G. naudojamą 406 kv. m. ploto žemės skylą už 138 Lt, o atsakovei S. G. parduoti naudojamą 620 kv. m. ploto žemės sklypą už 208 Lt. 2002 m. sausio 21 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartimi atsakovui S. G. už 138 Lt kainą buvo parduotas 406 kv. m. ploto žemės sklypas, unikalus Nr. 4124-0607-0546, esantis (duomenys neskelbtini) raj., sodininkų bendrijoje „(duomenys neskelbtini)“. 2002 m. sausio 3 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartimi atsakovei S. G. už 208 Lt kainą buvo parduotas 620 kv. m. ploto žemės sklypas, unikalus Nr. 4124-0607-5421, esantis (duomenys neskelbtini) raj., sodininkų bendrijoje „(duomenys neskelbtini)“. Atsakovų nuosavybės teisės į šiuos žemės sklypus Nekilnojamojo turto registre įregistruotos atitinkamai nuo 2002 m. sausio 21 d. ir 2001 m. sausio 3 d.
15. Pagal Naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260, 2.2. p. (redakcija, galiojusi nuo 2001 m. vasario 24 d.) Lietuvos Respublikos piliečiai pagal šią tvarką įsigyti nuosavybėn gali naudojamus sodininkų bendrijų narių sodo sklypus. Iš sodininkų bendrijos „(duomenys neskelbtini)“ valdybos 2001 m. birželio 11 d. posėdžio protokolo Nr. 2 ir iš 1 t., 36 b.l. esančios sodininkų bendrijos „(duomenys neskelbtini)“ generalinio plano kopijos matyti, kad atsakovai iki ginčo pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymo nebuvo ginčo žemės sklypų, kaip sodininkų bendrijų narių sodo sklypų, naudotojai, kadangi tai buvo laisva bendro naudojimo sodininkų bendrijos žemė. Todėl sutiktina su ieškovo argumentais, kad ginčo pirkimo-pardavimo sutartys buvo sudarytos pažeidžiant jų sudarymo metu galiojusių teisės aktų, reglamentuojančių valstybinės žemės pardavimo tvarką, nuostatas.
16. Valstybinės žemės pardavimas yra viešasis interesas. Tačiau Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta asmens teisių ir teisėtų interesų apsauga bei gynimas, taip pat yra viešasis interesas, ir jie negali būti priešpriešinami, o turi būti užtikrinta teisinga jų pusiausvyra. Atsakovai ginčo žemės sklypo savininkais tapo 2012 m. sausio mėn., nuo šios datos atsakovų nuosavybės teisė į ginčo žemės sklype įregistruota viešame registre. Taigi, atsakovai ginčo žemės sklypais kaip savininkai naudojasi daugiau kaip 15 metų.
17. Byloje nėra įrodymų, kad atsakovai, įsigydami ginčo žemės sklypus, būtų buvę nesąžiningi. Nors ieškovas nurodė, kad atsakovo S. G. nesąžiningumą patvirtina tai, kad atsakovas 1993 m. liepos mėn. 26 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartimi jau buvo privatizavęs valstybinę žemę sodininkų bendrijoje, todėl atsakovui turėjo būti žinoma valstybinės žemės sklypo privatizavimo sodininkų bendrijoje tvarka, tačiau 1993 m. liepos mėn. 26 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo faktas nepatvirtina atsakovo S. G. nesąžiningumo. Iš pateiktos 1993 m. liepos mėn. 26 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties matyti, kad žemės sklypas atsakovui buvo parduotas pagal Vilniaus rajono valdybos 1992 m. liepos 22 d. potvarkį Nr. 951-p ir pagal 1993 m. vasario 13 d. potvarkį Nr. 212-p, tačiau šių potvarkių esmė nėra atskleista. Kaip jau nurodyta, atsakovai 2001 m. liepos 17 d. kreipėsi į Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrių su prašymais parduoti ginčo žemės sklypus, o Vilniaus apskrities viršininkas 2001 m. liepos 23 d. priėmė įsakymus Nr. 2425-41 ir Nr. 2431-41 „Dėl žemės sklypo pardavimo (duomenys neskelbtini) raj.“, kuriais buvo nustatyti ginčo žemės sklypų plotai ir nutarta šiuos žemės sklypus parduoti atsakovams. Taigi, sprendimus parduoti ginčo žemės sklypus atsakovams priėmė valstybės institucija, valdžiusi valstybei nuosavybės teise priklausiusius ginčo žemės sklypus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad atsakomybė dėl valstybės institucijų neteisėtų aktų tenka valstybei, privatus asmuo neturi būti laikomas kaltu dėl neteisėtų valstybės institucijų aktų priėmimo, nebent konkrečiu atveju būtų nustatyta, kad jis žinojo arba turėjo žinoti, jog valstybės institucija ar pareigūnas veikia neteisėtai, tokiu atveju privataus asmens kaltės įrodymas galėtų būti, pvz., aiškus teisės aktuose įtvirtintas reguliavimas, kuris asmeniui buvo (turėjo būti) žinomas, privataus asmens veiksmai ginčijamo valdžios institucijos akto priėmimo metu, neteisėti susitarimai su valdžios atstovais ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo mėn. 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-101/2015).
18. Naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarkos 2.2. p. leido asmenims pagal šią tvarką įsigyti nuosavybėn naudojamus sodininkų bendrijų narių sodo sklypus. Atsakovai atsiliepime į ieškinį nurodė, kad ginčo žemės sklypų teritorijoje tvyrojo įduba, kurioje telkėsi vanduo, teritorija buvo neprižiūrima, pelkėjo, joje buvo paliekamos statybinės ir kitos atliekos. Ši teritorija ribojasi su atsakovams nuosavybės teise priklausančiais žemės sklypais, todėl atsakovai ją prižiūrėjo ir tvarkė – šalino šiukšles, rūpinosi žemės paviršiaus nuolydžio išlyginimu ir kt. Šias aplinkybes teismo posėdyje pirmosios instancijos teisme patvirtino ir sodininkų bendrijos „(duomenys neskelbtini)“ pirmininkas J. N.. Sodininkų bendrija „(duomenys neskelbtini)“ neprieštaravo faktiniam atsakovų dalies bendro naudojimo teritorijos naudojimui ir privatizavimui, sudarė ginčo žemės sklypų planus. Todėl atsakovai turėjo pagrindą manyti, kad jie įsigyja jų naudojamus žemės sklypus sodininkų bendrijoje. Įrodymų, kad atsakovai, įsigydami ginčo žemės sklypus, pažeidė sodininkų bendrijos „(duomenys neskelbtini)“ ar jos narių interesus nėra. Priešingai, teismo posėdyje pirmosios instancijos teisme sodininkų bendrijos „(duomenys neskelbtini)“ pirmininkas J. N. nurodė, kad, atsakovams užpylus pelkėjančius ginčo žemės sklypus žemėmis, atsirado galimybė įrengti bendro naudojimo kelią. Ieškovo nurodyta aplinkybė, kad atsakovas S. G. pagal 2002 metų kovo 4 d. protokolo duomenis buvo sodininkų bendrijos „(duomenys neskelbtini)“ valdybos narys, savaime nepatvirtina atsakovo S. G. nesąžiningumo, be to, nėra duomenų, kad atsakovas S. G. buvo sodininkų bendrijos „(duomenys neskelbtini)“ valdybos nariu valdybai priimant 2001 m. birželio 11 d. nutarimą.
19. Ginčo žemės sklypo vertė ir pardavimo kaina buvo apskaičiuotos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos“ nustatyta tvarka. Ieškovas neteigė, kad ši tvarka buvo pažeista. Nors apeliaciniame skunde ieškovas nurodė, kad pagal VĮ Registrų centras duomenis masinio vertinimo būdu nustatyta ginčo žemės sklypų bendra vertė yra 14 163 Eur, ši vertė buvo nustatyta 2012 ir 2013 metais, todėl negali būti laikoma ginčo žemės sklypų verte jų pardavimo metu, t.y. 2001 m.
20. Ieškovo atstovas teismo posėdyje pirmosios instancijos teisme pripažino, kad ginčo aktai ir sandoriai sudaryti dėl valstybės institucijų atstovų klaidų netinkamai aiškinant galiojusias teisės normas. Tai taip pat paneigia atsakovų nesąžiningumą, nes jei valstybės institucijų atstovai, turintys užtikrinti valstybės vardu sudaromų sandorių teisėtumą, klaidingai aiškina teisės normas, nėra pagrindo reikalauti, kad kita sandorio šalis – fizinis asmuo (atsakovai), šias teisės normas aiškintų tinkamai ir suvoktų, kad sandoris aiškiai neatitinka teisės aktuose įtvirtinto reguliavimo.
21. Nesant nustatyto atsakovų nesąžiningumo, ginčo aktus ir sandorius sudarius dėl valstybės institucijų atstovų galimų klaidų netinkamai aiškinant galiojusias teisės normas, atsakovų atžvilgiu būtų neproporcinga naikinti ginčo sandorius. Be to, nepateisinama, kai viešojo administravimo institucija (ieškovas), pradėjus daugiau kaip 13 metų po ginčo sandorių sudarymo, pradeda ginčyti savo pačios (ieškovas yra Vilniaus apskrities viršininko administracijos teisių perėmėjas) sudarytus sandorius, tuo paneigiant bet kokį teisinių santykių stabilumą.
22. Pirmosios instancijos teismas, atmetęs ieškinį, iš ieškovo atsakovų naudai priteisė 1 250 Eur bylinėjimosi išlaidas. Atsakovų atstovas ruošė atsiliepimą į ieškinį ir atsiliepimą į patikslintą ieškinį, prašymus pateikti informaciją ir dokumentus, prašymus išreikalauti įrodymus, teikė papildomus įrodymus, byloje vyko šeši teismo posėdžiai, bylos nagrinėjimas truko daugiau kaip metus. Todėl 1 250 Eur abiejų atsakovų išlaidos už advokato pagalbą atitinka advokato darbo ir laiko sąnaudas, taip pat neviršija Rekomendacijose nustatytų maksimalių dydžių, ir jų mažinti pagrindo nėra (CPK 98 str. 2 d.).
23. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmetamas, sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 327 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutarė:
Vilniaus rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.