Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Civilinė byla Nr. 2A-273/2005Procesinio sprendimo kategorija 28.1; 63.2; 42.10; 114.11 (S)

2005 m. rugpjūčio 30 d.

Lietuvos apeliacinio teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Audronės Jarackaitės (pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Lokva“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2005 m. kovo 31 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-18-368/2005 pagal ieškovo AB Turto bankas ieškinį atsakovui UAB „Lokva“, V. P. gamybinei prekybinei įmonei (toliau – V. P. IĮ) dėl skolos ir palūkanų priteisimo (trečiasis asmuo S. P. ) ir atsakovo UAB „Lokva“ priešieškinį dėl paskolos sutarties ir įgaliojimo pripažinimo negaliojančiais.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovas AB Turto bankas (pagal LR Vyriausybės 1998 m. kovo 26 d. nutarimą Nr. 354 ir 1998 m. kovo 30 d. sutartį Nr. 52-09/98-03-362 perėmęs AB Lietuvos valstybinio komercinio banko (toliau-LVKB) reikalavimo teises) ieškiniu prašė priteisti solidariai iš atsakovų UAB ,,Lokva", V. P. IĮ 1 500 000 JAV dolerių skolos, 135 166 JAV dolerių palūkanų (viso 6 540 664 Lt) ir 327 033 Lt sumokėto žyminio mokesčio už ieškinį (1964 m. CK 291 str., 292 str., 212 str., 214 str.). Ieškovas nurodė, kad 1994 m. birželio 15 d. sutartimi Nr. 94/06/0384 AB Lietuvos valstybinis komercinis bankas suteikė atsakovui UAB „Lokva“ 1 500 000 JAV dolerių paskolą su 40 proc. metinėmis palūkanomis, kurios grąžinimą 1994 m. birželio 13 d. laidavimo sutartimi Nr. 2 laidavo atsakovas V. P. IĮ. Laidavimo sutartimi buvo suteikta ieškovui teisė nurašyti negrąžintą paskolą, palūkanas, delspinigius nuo laiduotojo sąskaitos, nesikreipiant į teismą ar arbitražą, tačiau laiduotojo sąskaitoje nėra piniginių lėšų. Pagal UAB „Lokva“ įstatų 5.1 punktą bendrovės vadovas (direktorius) yra kartu ir valdybos pirmininkas, todėl ieškovas pagrįstai laikė, kad suteikė paskolą tinkamai įgalintiems atstovauti atsakovą UAB „Lokva“ asmenims. Ieškovas negalėjo žinoti apie įstatų neatitinkantį atsakovo valdybos pirmininko ir administracijos direktoriaus pareigybių išskyrimą. Nors atsakovas UAB „Lokva“ nurodo, jog nepripažino atstovo (S. P.) vardu sudarytos paskolos sutarties, tačiau iki 1996-12-31 įmonės balanse rodė 6 000 000 Lt įsiskolinimą kredito įstaigoms. Tai įrodo, jog ilgą laiką atsakovo akcininkai bei valdybos pirmininkas žinojo apie šį sandorį, jam pritarė.

Atsakovas UAB „Lokva“ 1997 m. rugpjūčio 29 d. priešieškiniu bei 2005 m. kovo 31 d. priešieškinio patikslinimu prašė pripažinti negaliojančiais 1994 m. birželio 15 d. paskolos sutartį Nr. 94/06/0384, 1994-06-09 įgaliojimą (1964 m. CK 28 str., 49 str., 64 str., 66 str., 1990-07-30 redakcijos Akcinių bendrovių įstatymo 12 str., 26 str. 1 d., 29 str. 2 d.). Nurodė, kad pagal UAB „Lokva“ įstatų 5.18 punktą sudaryti sandorius bendrovės vardu turi teisę tik bendrovės valdybos pirmininkas, o kiti valdybos nariai gali sudaryti sandorius bendrovės vardu savo veiklos sferoje pagal valdybos darbo reglamentą, kurio įmonėje nėra, arba tik gavę specialų įgaliojimą. Remiantis 1994-06-06 valdybos posėdžio protokolu, S. P. išduotas 1994-06-09 specialus įgaliojimas pasirašyti 1994 m. birželio 15 d. paskolos sutartį Nr. 94/06/0384 neatitinka įstatymo reikalavimų, kadangi 1994-06-06 valdybos posėdis ir jo protokolas neteisėti, nes posėdyje nedalyvavo dauguma valdybos narių (tik du iš keturių: L. K. ir S. P. ), valdybos pirmininkas buvo išvykęs į komandiruotę Danijoje, D. L. nebuvo kviečiamas, be to, S. P. valdybos posėdžio dieną vyko į Londoną, todėl taip pat negalėjo dalyvauti valdybos posėdyje, o įgaliojimą pasirašė L. K. , administracijos direktorius; nei įgaliojimas, nei posėdžio protokolas nebuvo užregistruoti įmonės dokumentų registracijos žurnaluose. Be to, išduotas įgaliojimas neatitinka formos reikalavimų, nes pagal Lietuvos Banko valdybos patvirtintas Paskolos grupavimo taisykles, įgaliojimai, esantys paskolos gavėjo teisinėje byloje, turi būti notariškai patvirtinti. Kadangi L. K. išdavė įgaliojimą neturėdamas tam įgalinimų, 1994-06-09 įgaliojimas turi būti pripažintas negaliojančiu, o atsakovas negali įgyti civilinių teisių ir pareigų pagal minėtą sandorį. Atstovaujamasis nepritarė atstovo pagal minėtą įgaliojimą atliktiems veiksmams. Be to, atsakovas pagal paskolos sutartį pinigų faktiškai negavo, išskyrus 30 000 JAV dolerių; vyriausioji buhalterė nedalyvavo paimant pinigus iš banko, pinigai nebuvo įnešti į įmonės kasą. Gauti apgaulės būdu paskolos pinigai buvo perduoti įmonėms: TŪB-konsorciumui „Oktoveka“ (kuri neregistruota), V. P. IĮ, firmai „Baltex“, nenurodant pinigus paėmusio asmens. Dalis pinigų liko pas S. P. , kuris tvirtina, kad juos perdavė bendrai Italijos-Rusijos firmai „Oroamur“. Todėl paskolos sutartis turi būti pripažinta negaliojančia. Be to, LVKB, suteikdamas atsakovui 1 500 000 JAV dolerių kreditą, pažeidė LVKB valdybos Laikinąsias kreditavimo taisykles, nes profesionaliai nepatikrino S. P. įgaliojimų, neįvertino įmonės verslo plano, kuriame numatyta, jog statybos įmonė prašo suteikti paskolą nikeliui pirkti iš kompanijų, kurių egzistavimas kelia įtarimą, jos neregistruotos Lietuvoje, atsakovo įstatuose nenumatyta tokia veikla. Be to, laiduotojo V. P. IĮ sąskaitoje niekada nebuvo ir negalėjo būti laiduojamos pinigų sumos, o bankas nepareikalavo įkeisti nekilnojamojo turto, nors to reikalauja Laikinosios kreditavimo taisyklės; didelės pinigų sumos buvo išduotos nesant antrojo asmens parašo.

Šiaulių apygardos teismas 2005 m. kovo 31 d. sprendimu (b.t. 3, l. 115-117) ieškinį patenkino, o priešieškinį atmetė, priteisė solidariai iš atsakovų ieškovui 6 000 000 Lt skolos, 540 664 Lt palūkanų ir iš kiekvieno atsakovo valstybei po 163 516,60 žyminio mokesčio (1964 m. CK 291 str., 292 str., 212 str., 214 str.). Teismas nurodė, kad pagal reikalavimų perėmimo aktą AB „Turto bankas“ perėmė reikalavimo teisę į 6 000 000 Lt paskolą ir palūkanas (1964 m. CK 38, 291 str.). Teismo teigimu, nepagrįsti atsakovo teiginiai, jog UAB „Lokva“ paskolos negavo, o L. K. ir S. P. veikė prieš bendrovės interesus ir tikslus, nes iš L. K. ir V. S. parodymų, 1994 m. gruodžio 22 d. direktorių valdybos posėdžio protokolo Nr. 94/7 darytina išvada, kad paskola iš ieškovo buvo realiai gauta ir naudojama įmonės reikmėms dalis paskolos įnešta į įmonės kasą. Tai patvirtina ir Valstybės kontrolės ataskaita bei revizijos aktas. Ta aplinkybė, kad paskola buvo panaudota neefektyviai, neturi esminės reikšmės ginčo išsprendimui, todėl 1995 m. balandžio 14 d. valdybos posėdžio protokolo nutarimas, jog paskolos sutartis negalioja, vertintinas kaip siekimas išvengti atsakomybės už prisiimtus sutartinius įsipareigojimus bei negrąžintą bankui paskolą. Nors 1994-06-06 valdybos posėdžio protokolas ir 1994-06-09 įgaliojimas sudaryti nesilaikant UAB „Lokva“ įstatų 5.16 p., 5.18 p. reikalavimų, o bankas, suteikdamas paskolą, pažeidė paskolų suteikimo tvarką, tačiau tai neturi esminės reikšmės bylai, nes paskola yra gauta ir panaudota atsakovo reikmėms. Todėl nepagrįstas ir atsakovo priešieškinys.

Atsakovas UAB „Lokva“ apeliaciniu skundu (b.t. 3, l. 120-123) prašo panaikinti apygardos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, atmesti ieškinį, tenkinti priešieškinį, arba, panaikinus apygardos teismo sprendimą, perduoti bylą pirmosios apygardos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliantas nurodo, kad teismo sprendimas naikintinas dėl proceso ir materialinės teisės pažeidimų:

Teismas netenkino apelianto prašymo įtraukti į bylos nagrinėjimą trečiaisiais asmenimis S. P. ir L. K. , kurie sudarė apelianto vardu ginčijamą paskolos sutartį, suklastoję apelianto valdybos posėdžio protokolą ir viršydami jiems suteiktus įgaliojimus, pasisavino gautus pagal sutartį pinigus. Be to, S. P. teismas sprendime nurodė kaip trečiąjį asmenį, tačiau nei protokolinės, nei rašytinės nutarties teismas šiuo klausimu nėra priėmęs. Nurodyti faktai leidžia teigti, kad yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas; Apeliantas neturėjo galimybės dalyvauti teismui tiriant įrodymus, apklausiant liudytojus L. K. ir V. S. , nes jam nebuvo tinkamai pranešta apie teismo posėdžio vietą ir laiką, o atstovas iš anksto buvo pranešęs, kad negalės dalyvauti teismo posėdyje, todėl pažeistos jo procesinės teisės ir kitos CPK normos dėl įrodymų vertinimo. Be to, teismas neapklausė S. P. bei V.I. ir L., kurie dirbo įmonėje sutarties sudarymo metu; Valstybės kontrolės Šiaulių skyriaus ataskaita ir revizijos aktas turėjo būti vertinami ne izoliuotai, o kartu su kitais įrodymais, nes buvo nurodyta, kad pasiskolintos lėšos turėjo būti pervestos į bendrovės sąskaitą, bet, pažeidžiant šią tvarką, leista juos paimti grynais, sandoriai sudaryti pažeidžiant bendrovės įstatų 5.18, 2.3 punktus, pinigai į bendrovės kasą neįnešti; Apelianto priešieškinys atmestas nepagrįstai, nes apsiribota išvada, jog S. P. ir L. K. veikė apelianto interesais, nors jų veiksmai nebuvo efektyvūs. Be to, šie asmenys pažeidė ir apelianto įstatų 2.3 punktą, nes potvarkiai pinigams išduoti arba lėšoms pervesti galioja su bendrovės valdybos pirmininko (direktoriaus) parašais, o pagal įstatų 5.18 punktą valdybos pirmininkas turi teisę sudaryti visus bendrovės sandorius, kiti valdybos nariai gali juos sudaryti savo sferoje arba gavę specialų įgaliojimą. Specialų įgaliojimą išduoda bendrovės valdyba posėdžio, kuriam dalyvauja daugiau kaip pusė valdybos narių, metu priimdama sprendimą. Bendrovės pirmininku nuo 1994-03-24 buvo V. I., be kurio dalyvavimo sudaryta minėta sutartis. Teismas pripažino, jog paskolos sandoris sudarytas pažeidžiant apelianto įstatų 5.16, 5.18 punktus, todėl padarė klaidingas išvadas ir priėmė neteisingą sprendimą; Pagal 1964 m. CK 28 straipsnį juridiniai asmenys įgyja civilines teises ir pareigas per savo valdymo organus, kurie veikia pagal įstatymą ar įstatus suteiktų įgaliojimų ribose. Tik tokie veiksmai sukelia atstovaujamam juridiniam asmeniui teisines pasekmes (1964 m. CK 64 str.). Surašydami suklastotą valdybos posėdžio protokolą bei įgaliojimą, S. P. ir L. K. viršijo jiems suteiktus įgaliojimus (1990-07-30 redakcijos ABĮ 26 str. 1 d., 29 str.2 d., įstatų 2.3, 5.18 p.), veikė prieš bendrovės interesus ir tikslus (1964 m. CK 49 str., ABĮ 12 str.), jų veiksmai apelianto niekada nebuvo patvirtinti, todėl šie sandoriai apeliantui negalėjo sukurti teisių ir pareigų pagal paskolos sutartį (1964 m. CK 66 str.). Tik dėl 30 000 JAV dolerių panaudojimo galima būti teigti, jog atstovaujamas apeliantas pritarė šio dydžio paskolos sandorio sudarymui; Be to, pagal 1990-07-30 redakcijos ABĮ 27 straipsnio penktą dalį, jei bendrovės sudaromu sandoriu suinteresuotas bent vienas bendrovės valdybos narys, toks sandoris gali būti sudaromas tik gavus stebėtojų tarybos, o jei jos nėra – valdybos, leidimą. Sandoriai, sudaryti pažeidžiant šią nuostatą, sukuria teises ir pareigas įmonei tik pritarus stebėtojų tarybai ar valdybai. Pagal bylos aplinkybes matyti, kad S. P. ir L. K. , būdami apelianto valdybos nariais, buvo suinteresuoti paskolos sutarties sudarymu. Apelianto valdyba sudarytam jos vardu sandoriui nepritarė.

Ieškovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b.t. 1, l. 136-138) prašo apygardos teismo sprendimą palikti nepakeistą, atmesti apeliacinį skundą. Ieškovas nurodo, kad liudytojų parodymai negali pakeisti ar papildyti dokumentinių įrodymų. Tarp šalių nėra ginčo, kad pinigus pagal paskolos sutartį grynais paėmė L. K. ir S. P. . Byloje nėra duomenų, kad 1994-06-09 įgaliojimas fiktyvus, nes jis pasirašytas L. K. , apelianto valdybos nario ir direktoriaus, išrinkto 1994-03-24 valdybos posėdyje, todėl teismas juo rėmėsi priimdamas sprendimą, atsakovo bankas pagrįstai laikė, kad S. P. ir L. K. veikė turėdami įgaliojimus, nes valdybos darbo reglamentas bankui nebuvo pateiktas, L. K. buvo administracijos direktorius, bankas iki paskolos išdavimo nebuvo informuotas apie 1994-06-06 valdybos posėdžio protokolo neteisėtumą. Be to, apelianto įstatų 2.3 punktas nustato bendrovės atsiskaitymų su asmenimis ar įmonėmis procedūrą, tačiau nenumato, kaip turi būti apskaitoma paskola, todėl nėra pagrindo manyti, kad veikta prieš įmonės interesus. Pagal paskolos sandorį apeliantas gavo paskolą metalo pirkimo sandorio finansavimui, iš kurio tikėtasi gauti pelno. Be to, svarbu atsižvelgti ir į apelianto veiksmus po paskolos gavimo. Pagal Valstybės kontrolės ataskaitos duomenis, 1,5 mln. JAV dolerių paskolos gavimo faktas atvaizduotas apelianto ketvirtinių ir metinių balansų „Finansinės skolos kreditinėms institucijoms“ straipsnyje, o pinigai buvo apelianto valiutinėje sąskaitoje užpajamuoti ir išlaiduojami pagal pavedimus ir įmonių, su kuriomis S. P. buvo sudaręs sutartis (konsorciumas „Oktoveika“, V. P. IĮ, UAB „Baltex“), kasos pajamų orderius. Nėra duomenų, kad apeliantas iškart po paskolos suteikimo ar jos apskaitymo buhalterinėje apskaitoje būtų kreipęsis į teisėsaugos institucijas, o pagal valdybos 1994-12-22 posėdžio protokolą Nr. 94/7 buvo svarstyta paskolos panaudojimo eiga. Pagal ABĮ 25 straipsnio penktą dalį sandoris, sudarytas valdybos nario ar administracijos vadovo vienasmeniškai, negali būti pripažintas negaliojančius vien dėl to, kad pagal bendrovės įstatus ar valdybos darbo reglamentą jie šių sandorių neturėjo teisės sudaryti, išskyrus atvejus, kai kontrahentas žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaro neteisėtą sandorį. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. lapkričio 15 d. nutartyje konstatuota, kad pareiga kontroliuoti savo organų veiklą tenka pačiam juridiniam asmeniui ir todėl jam gali tekti neigiamos veiklos pasekmės, o trečiųjų asmenų interesai neturi nukentėti ir turi būti ginami. Pagal bylos aplinkybes matyti, kad paskolą grąžinti turi prievolę apeliantas, o iš S. P. ir L. K. jis gali pagal ABĮ 27 straipsnio pirmą dalį reikalauti bendrovei padarytų nuostolių atlyginimo. Bankas neturi juridinio pagrindo reikalauti paskolos grąžinimo iš minėtųjų asmenų.

Atsakovas V. P. IĮ atsiliepimo nepateikė.

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.).

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino bylos įrodymus, padarydamas pagrįstas išvadas, ir tinkamai pritaikė civilinio proceso bei materialinės teisės normas.

Neturi pagrindo apeliacinio skundo argumentas dėl teismo sprendimo panaikinimo dėl absoliutaus jo negaliojimo pagrindo, tarpe kurio motyvas, kad teismas, nemotyvuotai sprendime nurodė S. P. trečiuoju asmeniu, jo neįtraukęs dalyvauti byloje. Bylos duomenimis, Šiaulių apygardos teismas 1998 m. rugsėjo 3 d. nutartimi S. P. pripažino trečiuoju asmeniu be savarankiškų reikalavimų (b.t. 1, l. 43), todėl pagrįstai nurodė apie tai ir skundžiamame teismo sprendime. Beje, pagal CPK 329 str. 2 d. 2 p., absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu pripažįstamas toks atvejis, kai teismas nusprendžia dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių bei pareigų, o šioje byloje nėra priimtas sprendimas dėl apelianto nurodyto neįtraukto į bylą asmens teisių bei pareigų.

Nesudaro pagrindo panaikinti apygardos teismo iš esmės teisingo sprendimo ir apeliacinio skundo argumentai dėl apelianto nurodytų įrodymų tyrimo, liudytojų apklausos, teismo posėdyje nedalyvaujant apeliantui, ar atmetimas jo prašymų dėl liudytojų apklausos. Juo labiau, kad atsakovas nei apeliaciniame skunde, nei bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka metu neprašė iškviesti ir apklausti nurodytus liudytojus (tarpe jų ir apklaustus pirmosios instancijos teisme) apeliacinės instancijos teisme (CPK 314 str., 320 str.).

Vadovaujantis Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio pirmos dalies, 43 straipsnio nuostatomis, Civilinio kodekso normos taikomos sutartims, sudaromoms įsigaliojus šiam kodeksui, tačiau pagal to paties įstatymo 45 straipsnį, sutarčių aiškinimo taisyklės taikomos ir kitoms sutartims, nepaisant jų sudarymo momento, todėl teismas pagrįstai šalių paskolos materialiniams teisiniams santykiams taikė 1964 m. CK nuostatas, kurioms galiojant buvo sudaryta ginčo sutartis, be to, galiojančio CK nuostatos taikomos, aiškinant ginčo sutarties turinį.

Apygardos teismas sprendimą pagrindė teismo posėdyje ištirtų visumos įrodymų, tarpe jų rašytinių įrodymų - LVKB ir atsakovo UAB ,,Lokva" dokumentų, Valstybės Kontrolės ataskaitos, Revizijos akto, duomenimis, kuriuos tinkamai ir objektyviai įvertinęs, padarė teisingas ir pagrįstas išvadas.

Pagal ABĮ 25 str. 5 d. (redakcija, galiojusi ginčo sutarties sudarymo metu), bendrovės valdybos nario ar administracijos vadovo sudarytų sandorių negalima pripažinti negaliojančiais vien dėl to, kad pagal bendrovės įstatus ar valdybos darbo reglamentą jie neturėjo teisės sudaryti šių sandorių, išskyrus atvejus kai kontrahentas žinojo ar turėjo žinoti, jog sudaro neteisėtą sandorį.

Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad atsakovas pagal ginčo sutartį paėmė, gavo ginčo paskolą iš LVKB ir naudojo ją įmonės reikmėms, o tai, kad ji nebuvo efektyviai atsakovo darbuotojų panaudota, kad atsakovo darbuotojai 1994-06-06 protokolą ir 1994-6-09 įgaliojimą (b.t. 1, l. 65, 47) parašė, nesilaikydami UAB ,,Lokva" įstatų 5.16 p. ir 5.18 p. reikalavimų, neturi teisinės reikšmės ginčo išsprendimui. Juo labiau, kad byloje nėra duomenų, jog kita paskolos sutarties šalis žinojo apie atsakovo UAB ,,Lokva" darbuotojų padarytus įstatų pažeidimus, kad bankui būtų buvę pateikti duomenys apie nurodytų UAB ,,Lokva" darbuotojų pareiginių funkcijų pakitimus, neteisėtumą, ar atsakovo UAB ,,Lokva" valdybos darbo reglamentas.

Be to, atsakovo UAB ,,Lokva" veiksmai po sandorio sudarymo, paskolos suteikimo, tarpe jų 1,5 mln. JAV dolerių paskolos gavimo fakto nurodymas atsakovo UAB ,,Lokva" balansuose, jų užpajamavimas nurodyto atsakovo valiutinėje sąskaitoje bei išlaidavimas pagal pavedimus ir įmonių kasos pajamų orderių kvitus, taip pat patvirtina ginčo paskolos gavimą. Beje, atsakovas UAB ,,Lokva", pripažindamas gavęs dalį ginčo paskolos (30 000 JAV dolerių, apie kuriuos nurodė ir apeliaciniame skunde), suteiktos ginčo sutartimi, sudaryta UAB ,,Lokva" darbuotojui pateikus ginčo įgaliojimą, taip pat patvirtina, jog UAB ,,Lokva" pritarė ginčo sandoriui, sudarytam pagal nurodytą įgaliojimą (1964 m. CK 66 str., CK 1.5 str., 6.193 str.).

Dėl to nėra pagrindo apeliacinio skundo motyvais panaikinti apygardos teismo sprendimo (CPK 329 str. - 330 str., 263 str.).

Nepatenkinus atsakovo UAB „Lokva“ apeliacinio skundo, iš jo priteistinos bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidos: atidėtas apygardos teismo 2005 m. gegužės 17 d. nutartimi 27 000 Lt žyminis mokestis už apeliacinį skundą ir 12 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme (CPK 302 str., 96 str. 2 d., 84 str.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmos dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Palikti nepakeistą Šiaulių apygardos teismo 2005 m. kovo 31 d. sprendimą.

Priteisti iš apelianto UAB „Lokva“ valstybei 27 000 (dvidešimt septynis tūkstančius) Lt atidėto žyminio mokesčio už apeliacinį skundą ir 12 (dvylika) Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų apeliacinės instancijos teisme įteikimu.

Kolegijos pirmininkėAudronė Jarackaitė TeisėjaiDonatas Šernas Vincas Verseckas