Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko teisėjo Benedikto Stakausko, teisėjo Alvydo Pikelio ir pranešėjo teisėjo Jono Prapiesčio,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. liepos 4 d. nuosprendžio, kuriuo B. K. išteisintas nesant jo veikoje nusikaltimo požymių, nurodytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 294 straipsnio 1 dalyje.

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2005 m. kovo 31 d. nuosprendžiu B. K. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 294 straipsnio 1 dalį 16 MGL, t. y. 2000 Lt dydžio bauda. Pritaikius BK 75 straipsnio 1 dalį (2003 m. balandžio 10 d. redakcija), bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant B. K. be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, nekeisti gyvenamosios vietos.

Teisėjų kolegija, išklausiusi pranešėjo teisėjo Jono Prapiesčio pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, 2005 m. liepos 4 d. nuosprendžiu panaikindama Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2005 m. kovo 31 d. nuosprendį, kuriuo B. K. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad, būdamas bankrutuojančios UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius, pažeisdamas Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 18 straipsnį (1997 m. birželio 17 d. įstatymo redakcija), neturėdamas teismo leidimo ir negalėdamas disponuoti UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtu, 2000 m. birželio 24 d. iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ dirbtuvių išvežė 9796,50 Lt vertės laivo dyzelinį variklį 6VD26/20, už kurį UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo neatsiskaičiusi su įmone „(duomenys neskelbtini)“ pagal 1999 m. lapkričio 17 d. sutartį, ir B. K. pagal BK 294 straipsnio 1 dalį išteisindama, nurodė, jog BK 294 straipsnio 1 dalies dispozicija reikalauja pasekmių – didelės žalos asmens teisėms ir teisėtiems interesams. Tuo tarpu, apeliacinės instancijos teismo nuomone, UAB „(duomenys neskelbtini)“ jokia žala nebuvo padaryta, nes byloje nustatyta, kad laivo dyzelinis variklis 6VD26/20 nebuvo vėliau bankrutavusios UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuosavybė, išvežtas turtas nebuvo įtrauktas į UAB „(duomenys neskelbtini)“ turto apskaitą.

Klaipėdos apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojas kasaciniu skundu prašo panaikinti apeliacinės instancijos 2005 m. liepos 4 d. išteisinamąjį nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos 2005 m. kovo 31 d. apkaltinamąjį nuosprendį.

Kasaciniame skunde prokuroras nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, t. y. vertindamas įrodymus nesilaikė materialiųjų teisės normų – 1965 m. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir 1965 m. CK) 149 straipsnio 1 dalies (1994 m. gegužės 17 d. redakcija) nuostatų, reglamentuojančių nuosavybės teisių atsiradimo momentą, taip padarydamas esminį BPK pažeidimą. Kasatorius, teigdamas, kad pagal 1965 m. CK 149 straipsnio 1 dalį (1994 m. gegužės 17 d. redakcija) turto įgijėjui pagal sutartį nuosavybės teisė atsiranda nuo daikto perdavimo momento, jeigu ko kita nenumato įstatymas arba sutartis, nurodo, jog laivo dyzelinio variklio 6VD26/20 pirkimo–pardavimo sutartyje variklio perdavimo momentas neaptartas, to nenumato ir 1965 m. CK XXII skirsnio (1994 m. gegužės 17 d. redakcija) specialiosios normos, reglamentuojančios pirkimą–pardavimą. Kasatoriaus nuomone, pagal 1965 m. CK 149 straipsnio 1 dalį (1994 m. gegužės 17 d. redakcija) laivo dyzelinis variklis 6VD26/20 buvo UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuosavybė, nes jis buvo atvežtas į UAB „(duomenys neskelbtini)“ teritoriją ir ten laikomas iki išvežimo. Be to, prokuroro tvirtinimu, tai, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“, pažeisdama Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo 10 straipsnio (1998 m. liepos 2 d. redakcija) reikalavimus, neužpajamavo laivo variklio, neleidžia teigti, jog jis nepriklausė UAB „(duomenys neskelbtini)“.

Kasaciniame skunde prokuroras taip pat teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, išteisindamas B. K., netinkamai pritaikė BK 2 straipsnio nuostatas, nes kalto nusikaltimą padariusio asmens nepatraukė baudžiamojon atsakomybėn. Kasatoriaus nuomone, B. K. padarė didelę žalą UAB „(duomenys neskelbtini)“, nes ši UAB, būdama nemoki, prarado 9796,50 Lt ir dėl to sumažėjo atsiskaitymai su kitais kreditoriais. Kasatorius nurodo, kad, nors laivo dyzelinio variklio 6VD26/20 pirkimo–pardavimo sutartyje šio variklio kaina nurodyta 5000 Vokietijos markių, vykdant bankroto procedūrą jo kaina būtų didesnė nei nurodyta kaltinime, nes liudytojas H. P. patvirtino, jog reali jo (variklio) kaina yra apie 100 000 Lt. Todėl, prokuroro nuomone, B. K. neteisėtais veiksmais padarė UAB „(duomenys neskelbtini)“ didelę žalą ir jo veikoje yra BK 294 straipsnio 1 dalyje aprašyto nusikaltimo sudėties požymiai.

Klaipėdos apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo kasacinis skundas atmestinas.

Vienas esminių kasacinio skundo argumentų yra tas, kad, kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog variklis 6VD26/20 nebuvo UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuosavybė. Kasatorius tvirtina, nors pagal 1965 m. CK 149 straipsnio 1 dalį turto įgijėjui pagal sutartį nuosavybės teisė (patikėjimo teisė) atsiranda nuo daikto perdavimo momento, jeigu ko kita nenumato įstatymas arba sutartis, pirkimo–pardavimo sutartyje variklio nuosavybės teisės perėjimo momentas nėra aptartas, to nenumato ir kitos 1965 m. CK normos, reglamentuojančios pirkimą–pardavimą. Su šiais kasatoriaus teiginiais negalima sutikti.

Iš bylos medžiagos matyti, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius B. K. 1999 m. lapkričio 17 d. pasirašė „Buvusio eksploatacijoje variklio, tipas 6VD26/20, komplekte su turbina pirkimo–pardavimo sutartį“, pagal kurią iš firmos „(duomenys neskelbtini)“ įsipareigojo pirkti minėtą variklį už 5000 Vokietijos markių ir šią pinigų sumą sumokėti per dvidešimt kalendorinių dienų, o laiku nesumokėjus, mokėti 0,5 procento dydžio delspinigius už kiekvieną praleistą dieną. Sutartyje taip pat nurodyta, kad uždelsus apmokėjimą dvidešimt dienų, pirkėjas – UAB „(duomenys neskelbtini)“ – turi grąžinti buvusį eksploatacijoje variklį (tipas – 6VD26/20) kartu su turbina pardavėjui – firmai „(duomenys neskelbtini)“ arba išsiųsti pardavėjo nurodytu adresu. Tokiu atveju išsiuntimo išlaidas apmoka pardavėjas.

Taigi, priešingai negu teigia kasatorius, pirkimo–pardavimo sutartyje atskirai nurodytas momentas, kada variklis 6VD26/20 galėjo būti laikomas UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuosavybe. Tokiu momentu pagal sutartį yra sutartyje numatytos 5000 Vokietijos markių sumos sumokėjimas. Tai atitiko ir CK 149 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nuostatą, kad pačioje pirkimo–pardavimo sutartyje galėjo būti nustatytas laikas, nuo kada atsiranda pirkėjo nuosavybės teisė.

Iš bylos medžiagos matyti ir tai, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ minėtoje sutartyje nurodytos sumos pardavėjui – firmai „(duomenys neskelbtini)“ – nesumokėjo ir, praėjus beveik septyniems mėnesiams, UAB „(duomenys neskelbtini)“ generalinis direktorius 2000 m. birželio 14 d. faksu gavo pardavėjo – firmos „(duomenys neskelbtini)“ raštą, kuriame, remiantis tuo, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ neįvykdė savo kontraktinių įsipareigojimų, buvo nurodytas adresas, kur nedelsiant turėjo būti grąžintas variklis 6VD26/20.

Vadinasi, apeliacinės instancijos teismas 2005 m. liepos 4 d. nuosprendyje pagrįstai konstatavo, kad variklis 6VD26/20, kurį B. K. savavališkai išvežė iš bankrutuojančios UAB „(duomenys neskelbtini)“ teritorijos, niekada nebuvo minėtos įmonės nuosavybė. Todėl tai, kad variklis 6VD26/20 buvo atvežtas į UAB „(duomenys neskelbtini)“ teritoriją ir ten laikomas iki išvežimo, taip pat tai, kad šis variklis buvo (ar nebuvo) įtrauktas į turto apskaitą, kad, paskelbus UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankrotą, variklis 6VD26/20 buvo inventorizuotas kaip šios UAB turtas, situacijos nekeičia – dėl tokių veiksmų variklis netapo šios įmonės nuosavybė, nes, kaip minėta, už jį pardavėjui nebuvo sumokėta, taigi nebuvo įvykdyta ir pagrindinė pirkimo–pardavimo sutarties sąlyga.

Konstatavus tai, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ nesumokėjo pardavėjui firmai „(duomenys neskelbtini)“ 1999 m. lapkričio 17 d. pirkimo–pardavimo sutartyje numatytos pinigų sumos ir todėl nebuvo šio variklio savininkė, konstatuotina ir tai, kad, B. K. išvežus minimą variklį iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ teritorijos, minėtai įmonei jokios žalos nebuvo padaryta: įmonė negalėjo prarasti to, kas nebuvo jos nuosavybe, todėl nuostolių ji nepatyrė. Vadinasi, B. K. veiksmuose nėra nusikalstamos veikos, numatytos BK 294 straipsnio 1 dalyje, požymio – didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad B. K. veikoje nėra būtino BK 294 straipsnio 1 dalyje numatytos sudėties požymio – didelės žalos bankrutavusiai UAB „(duomenys neskelbtini)“, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą atmesti.