- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-02-08
- Bylos Nr.
- I-1643-554/2016
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Algis Markevičius
- Pareiškėjas
- K. K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų- atvirosios kolonijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų
atsakovo - Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų- atvirosios kolonijos, atstovui,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo 100000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Pareiškėjas skunde (b.l. 5-6) ir skundo papildyme (b.l. 45) nurodė, jog jis Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje (toliau – ir Pravieniškių PN-AK) buvo laikomas nuo 2010-06-03 iki 2012-12-14 8, 11 ir 1 būriuose nežmoniškomis, kankinančiomis sąlygomis. neužtikrinant teisės aktuose nustatytos vienam asmeniui tenkančios gyvenamojo ploto normos. Gyvenamojoje patalpoje buvo tamsu, gulint 1 aukšto lovose skaityti, rašyti buvo neįmanoma, trūko natūralaus apšvietimo, o dirbtinis apšvietimas gadino akis. Ant sienų ir lubų nuo nuolatinės drėgmės buvo pelėsis ir grybelis. Tokie veiksmai buvo pažeistos pareiškėjo LR Konstitucijos ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 3 straipsnio nuostatos. Buvo pažeminta pareiškėjo garbė ir orumas, atsirado depresijos požymiai, buvo apsunkintas judėjimas ir užsiėmimas kitomis veiklomis, patyrė tiek emocinius, tiek sveikatos sutrikimus, atsirado nemiga. Nurodė, jog mano, kad senaties terminų šiuo atveju nėra.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovas Pravieniškių PN - AK su pareiškėjo skundu nesutiko. Atsiliepime į skundą (b.l. 8-13) nurodė, jog tikslių duomenų, kiek nuteistųjų buvo konkrečiose gyvenamosios patalpose, kuriose ginčui aktualiu laikotarpiu kalėjo pareiškėjas, pateikti negali, tačiau nurodė, kad ne visada visos miegamosios vietos buvo užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto teko daugiau. Nurodė, kad Pravieniškių PN – AK nėra kalėjimo tipo ar kamerų tipo pataisos įstaiga, be to, pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo miegamosiose patalpose ir dienotvarkėje nustatytu laiku galėjo laisvai judėti savo būrio patalpose bei lokalinio sektoriaus pasivaikščiojimų kieme, lankytis sporto aikštynuose ir salėse, nuteistųjų koplyčioje, bendruose masiniuose renginiuose, Sveikatos priežiūros tarnyboje, bendruose masiniuose renginiuose. Nuteistieji miega nerakinamuose miegamuosiuose, patalpos apšviečiamos natūraliai ir dirbtiniu apšvietimu. Gyvenamąsias ir bendro naudojimo patalpas turi tvarkyti ir valyti ten apgyvendinti nuteistieji. Jeigu patalpos buvo netvarkingos (ant sienų ir lubų matėsi pelėsis ar kt.), reiškia, kad buvo nevykdomas ar netinkamai vykdomas budėtojo darbas. Be to nuteistieji turi galimybę apie tai pranešti būrio viršininkui ar kitam administracijos atstovui. Pažymėjo, jog pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų į Psichologinės tarnybos skyriaus specialistus nėra kreipęsis. Pareiškėjas neįrodė neteisėtų Pravieniškių PN - AK pareigūnų veiksmų bei jam padarytos neturtinės žalos, todėl jo prašymas dėl neturtinės žalos atlyginimo negali būti patenkintas. Prašo taikyti trejų metų ieškinio senaties institutą.
Į teismo posėdį neatvyko pareiškėjas ir atsakovo atstovas, apie posėdį pranešta, byla nagrinėtina jiems nedalyvaujant (ABTĮ 78 str.).
Pareiškėjo skundas iš dalies patenkinamas.
Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių PN - AK laikotarpiu nuo 2010-06-03 iki 2012-12-14. Atsakovo atstovas prašė teismo pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senatį.
Šalies argumentai
Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis buvo laikomas Pravieniškių PN-AK pažeidžiant teisės aktais reglamentuotas įkalinimo sąlygas laikotarpiu nuo 2010-06-03 iki 2012-12-16. Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 str. 1 d. apibrėžia, kad neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas ir kita. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių, jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti veiksmai. Taigi, pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus objektyviai turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai betarpiškai pasireiškė. Teismas, atsižvelgdamas į administracinės bylos aplinkybes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo objektyvią galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat patalpinimo į patalpas su mažesne gyvenamojo ploto norma, blogu apšvietimu ir t.t. momento. Administracinėje byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės ir to pasėkoje jis negalėjo šiuo klausimu raštu ar žodžiu kreiptis į administraciją. Skundą teismui pareiškėjas padavė (išsiuntė paštu) tik 2015-07-20 (b.l. 7). Taigi, pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, patirtą laikotarpiu nuo 2010-06-03 iki 2012-07-20, yra pagrindas taikyti ieškinio senaties instituto 3 metų sutrumpintą terminą, nes to prašo ir atsakovas (ABTĮ 57 str.). Teismas savo iniciatyva taip pat pabrėžia, kad CK 1.131 str. 2 d. numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. LVAT praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (ABTĮ 13 str., 20 str., LVAT 2009-09-24 nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009 ir kt.). Pareiškėjas nurodė, jog senaties terminas šiuo atveju netaikytinas. Pažymėtina, kad nuteistųjų (suimtųjų) teises Lietuvos Respublikoje gynė skunde nurodytu laikotarpiu bei gina šiuo metu eilė nacionalinės bei tarptautinės teisės aktų, todėl pareiškėjas turėjo galimybę laiku kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo. Be to, pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015-08-31 nutartyje administracinėje byloje Nr. A520-2773/2015 konstatavo, kad EŽTT pripažįsta senaties įtvirtinimo nacionalinėje teisėje galimumą, todėl nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį. (LVAT 2013-01-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-343/2013). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, prašymas patenkintinas ir pareiškėjo skundo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo taikytinas 3 metų ieškinio senaties terminas. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes vertintinas ginčui šioje administracinėje byloje aktualus laikotarpis nuo 2012-07-21 iki 2012-12-14 (ABTĮ 57 str.).
Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.
Europos Žmogaus Teisių teismo praktikoje nėra konkrečiai nustatyta, koks plotas turėtų būti skirtas kalinamajam pagal Konvenciją. Tai priklauso nuo daugelio aplinkybių, tokių kaip įkalinimo tam tikromis sąlygomis trukmė, fizinių ir psichinių įkalintojo savybių, kalinčio asmens amžiaus, lyties, sveikatos ir kt.
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (Toliau tekste – Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹. 1. punkte nurodyta, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv.m.
Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2012-07-21 iki 2012-12-14 gyveno 1 būrio 14 brigadoje (b.l. 9, 39). Kadangi objektyvių duomenų apie Pravieniškių PN-AK konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikroje gyvenamojoje patalpoje metu buvusį nuteistųjų skaičių atsakovo atstovas į bylą nepateikė, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas konkrečios gyvenamosios patalpos, kurioje ginčo laikotarpiu gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš joje įrengtų miegamųjų vietų skaičiaus. Į bylą pateikti duomenys patvirtina, kad reglamentuota minimali gyvenamojo ploto norma vertinamuoju laikotarpiu buvo pažeista, pareiškėjui atliekant laisvės atėmimo bausmę 1 būrio 4 brigadoje, kurioje jam teko 2,51 kv.m. gyvenamojo ploto (b.l. 9, 39).
Šalies argumentai
Pareiškėjas taip pat nurodo, jog sąlygos gyvenamosiose patalpose neatitiko higienos normų – buvo tamsu, ant sienų buvo pelėsis ir grybelis.
Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (Toliau tekste – Higienos norma HN 76:2010) 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.
Atsiliepimas
Atsakovas nurodo, jog gyvenamosiose patalpose įrengta po 4 šviestuvus su 60W lemputėmis, perdegusios lemputės nuolat keičiamos naujomis (b.l. 10). Pareiškėjas taip pat skunde nurodo, jog dirbtinis apšvietimas gadino akis, tačiau byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į Sveikatos priežiūros tarnybą dėl pablogėjusio regėjimo.
Iš byloje surinktų duomenų matyti, jog Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos direktoriaus įsakymu patvirtinta gyvenamųjų, buitinių, pagalbinių patalpų valymo vykdymo tvarka (b.l. 16), kuria remiantis visos gyvenamosios patalpos kiekvieną dieną yra valomos drėgnuoju būdu, nepaliekant ant sienų ir lubų pelėsio. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 110 str. 3 dalyje numatyta, jog laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų prievolė administracijos paskyrimu eilės tvarka budėti gyvenamose patalpose pagal administracijos sudarytą, patvirtintą ir iškabintą brigados nuteistųjų budėjimo gyvenamoje patalpoje grafiką. Tam tikslui nuteistieji buvo aprūpinami švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi. Valymo rezultatus kiekvieną dieną kontroliuodavo būrio viršininkas. Taigi, pelėsis ant sienų galėjo atsirasti dėl netinkamo nuteistųjų pareigos valyti gyvenamąsias patalpas atlikimo, tačiau ne dėl neteisėtų atsakovo veiksmų.
Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas dėl netinkamo apšvietimo ar pelėsių ant sienų būtų kreipęsis į Pravieniškių PN-AK administraciją. Be to, vadovaujantis Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 2 punktu, visuomenės sveikatos centrai apskrityse pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdo visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę (valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę) pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kontroliuojamų sričių sąrašą. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios. Todėl pareiškėjo argumentai dėl nepakankamo apšvietimo ir pelėsio ant sienų buvimo atmestini kaip nepagrįsti.
Byloje esanti Pravieniškių PN –AK Psichologinės tarnybos 2015-08-03 pažyma Nr. 73 (3)-416 (b.l. 27) patvirtina, kad pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų į šią tarnybą nėra kreipęsis. Iš pateiktos pareiškėjo sveikatos istorijos (b.l. 28-36) matyti, jog pareiškėjas yra į gydytojus kreipęsis dėl paršalimo ligų, dešinės rankos skausmų. Vertintina, jog tokio pobūdžio sveikatos sutrikimai nėra susiję su netinkamomis kalinimo sąlygomis Pravieniškių PN-AK. Spręstina, kad byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių PN –AK poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą.
Pareiškėjas kalinimo sąlygas Pravieniškių PN –AK laiko nežmoniškomis ir kankinančiomis.
EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).
Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas mažesnio nei teisės aktuose nustatytas ploto gyvenamosiose patalpose gyveno netrumpą laiko tarpą (virš 5 mėnesių), tačiau nagrinėjamu atveju akcentuotinos bausmės atlikimo Pravieniškių PN-AK bendrosios sąlygos. Pareiškėjas nurodytą kalinimo laiką gyveno bendrabučio tipo patalpose, turėjo judėjimo laisvę po bendro naudojimo patalpas, lokalinio sektoriaus teritoriją, taip pat galėjo sportuoti sporto aikštynuose, sporto salėse, lankytis nuteistųjų koplyčioje, Sveikatos priežiūros tarnyboje, dalyvauti socialinės reabilitacijos programose, užsiimti kita leistina veikla (b.l. 19-26). Taigi, įvertinus bylos duomenis, darytina išvada, jog pareiškėjo buvimas gyvenamojoje patalpoje buvo privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu miegui laiku. Teismo nuomone, pareiškėjui suteikta judėjimo laisvė, galimybė užsiimti sportine, kūrybine ar pan. veikla kompensavo jam tekusį gyvenamojo ploto trūkumą. Byloje nėra duomenų, kad Pravieniškių PN-AK pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Konkrečiu atveju byloje nenustatyta aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą teigti, jog pareiškėjas būtų buvęs kalinamas kankinančiomis, t.y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį sąlygomis.
Tačiau teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamo kalinimo sąlygų (per mažo gyvenamojo ploto), pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t.y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, yra konstatavęs, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A438-121/2009).
Tačiau neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymu numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.
Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, ne kartą yra konstatavęs, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą; 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2010).
Motyvuojamoji dalis
Įvertinęs paminėtas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo patirti neigiami išgyvenimai nebuvo tokio masto bei trukmės, jog atsirastų pakankamas pagrindas spręsti klausimui dėl realios neturtinės žalos atsiradimo ir jos atlyginimo pinigine išraiška, todėl šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu.
Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad pareiškėjui kalint Pravieniškių PN-AK laikotarpius nuo 2012-07-21 iki 2012-12-14 buvo pažeista jo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas tinkamas kalinimo sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 d. 4 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 4 punktu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo skundą patenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad buvo pažeista K. K. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas.
Pareiškėjo K. K. reikalavimą dėl 100000 Eur neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.