Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Henriko Sadausko, Irenos Paulauskienės ir Donato Vansevičiaus (pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos D. D. skundą atsakovėms Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl ilgalaikių pasimatymų su kalinamu sutuoktiniu nesuteikimo ir dėl to kilusios neturtinės žalos atlyginimo.

Atsižvelgdamas į atsakovo reikalavimą taikyti ieškinio senatį, teismas pirmiausia nagrinėja šio prašymo pagrįstumą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) savo jurisprudencijoje yra nurodęs, jog, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Civilinio kodekso (toliau – CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (2007 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.).

Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Reikalavimams dėl žalos atlyginimo CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jog tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną (LVAT 2011 m. kovo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1027/2011).

Pareiškėja nurodo ginčo laikotarpį nuo 2013 m. gegužės 28 d. iki 2015 m. birželio 7 d. (b. l. 10). Lukiškių TI-K atsiliepime nurodo, kad turi duomenis apie pareiškėjos kalinimo laiką įstaigoje už laikotarpį nuo 2014 m. sausio 1 d., nes nuteistųjų apskaitos dokumentai saugomi tik 3 metus. Byloje nustatyta, kad pareiškėjai Lukiškių TI-K atsiliepimas išsiųstas ir prieštaravimų dėl nurodyto ginčo laikotarpio pareiškėja teismui nepateikė. Atsižvelgdamas į tai, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamoje byloje ginčo laikotarpis yra nuo 2013 m. gegužės 28 d. iki 2015 m. birželio 7 d. Pareiškėja dėl savo galimai pažeistų minėtu laikotarpiu teisių gynimo kreipėsi į teismą 2017 m. vasario 17 d. (teismo spaudas ant skundo) (b. l. 1). Atsižvelgus į minėtas teisės aktų nuostatas, ir į tai, kad pareiškėja prašomą priteisti neturtinę žalą kildina dėl ilgalaikių pasimatymų nesuteikimo konstatuotina, jog šiuo atveju akivaizdu, kad pareiškėja apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė.

Pareiškėja prašo teismo netaikyti senaties termino, tačiau nepateikė teismui jokių įrodymų, jog pažeidimų metu nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus. Pareiškėja nei teismui pateiktame skunde, nei susipažinęs su atsiliepimu, kuriame buvo pateiktas prašymas taikyti ieškinio senaties terminą, teismui nenurodė objektyvių senaties termino praleidimo priežasčių. Nagrinėjamu atveju įvertinus turimus duomenis ir nesant įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, darytina išvada, kad nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

Lukiškių TI-K prašant taikyti ieškinio senatį ir nustačius, kad nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo pareikštiems reikalavimams, darytina išvada, kad pareiškėja reikalavimą atlyginti neturtinę žalą laikotarpiui nuo 2013 m. gegužės 25 d. iki 2014 m. vasario 17 d. teismui pateikė praleidusi ieškinio senaties terminą. Ieškinio senaties termino pabaiga yra savarankiškas pagrindas atmesti reikalavimą šioje dalyje (CK 1.125 straipsnio 8 dalis, 1.131 straipsnio 1 dalis).

Pritaikius ieškinio senatį, šiai bylai aktualus laikotarpis yra nuo 2014 m. vasario 17 d. iki 2015 m. birželio 7 d.

Pagal CK 6.271 str. 1 d. žalą atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 str. numatytais atvejais atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Tam, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. ne tik neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tačiau ir padaryta žala bei priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 str. nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Pagal CK 6.250 str. 1 d. neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Pareiškėja neturtinę žalą kildina iš faktinės aplinkybės, kad jai nebuvo suteikiami ilgalaikiai pasimatymai su vyru (b. l. 10). Pareiškėja teigia, kad dėl to pablogėjo tiek pareiškėjos, tiek jos vyro fizinė ir psichinė sveikata bei šeimos santykiai.

Pagal Bausmių vykdymo kodekso 94 str. 6 dalį nuteistiesiems sutuoktiniams, kurie abu atlieka laisvės atėmimo bausmę, per metus gali būti suteikiami du ilgalaikiai pasimatymai ir vienas trumpalaikis pasimatymas. Pasimatymais šie nuteistieji sutuoktiniai gali pasinaudoti, jei abu turi teisę gauti norimus pasimatymus. Šių pasimatymų vietą nustato pataisos įstaigų, kuriose sutuoktiniai atlieka bausmes, direktoriai. Nuteistųjų pervežimo išlaidas apmoka patys nuteistieji.

Nuteistieji turi teisę gauti ilgalaikius ir trumpalaikius pasimatymus nustatyta tvarka ir dažnumu (Bausmių vykdymo kodekso 73, 74, 79, 80 straipsniai).

Pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisykles, patvirtintas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, pradėjus vykdyti teismo nuosprendį, pirmąjį pasimatymą, pašto bei perduodamą siuntinį ir smulkųjį paketą nuteistasis gali gauti vos tik atvykęs iš kardomojo kalinimo vietos į pataisos įstaigą. Jeigu nuteistajam priklauso ilgalaikis ir trumpalaikis pasimatymas, jis turi pasirinkti, kuriuo pasimatymu pasinaudos pirmiausia (121 punktas).

Pažymėtina, kad pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (LVAT 2007 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007; 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi pareiškėja, paduodama skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus (ABTĮ 23 str. 2 d. 6 p., 24 str., 57 str. 4 d., 68 str., 72 str.).

Byloje nustatyta, kad pareiškėja nesikreipė į Lukiškių TI-K administraciją dėl ilgalaikių pasimatymų suteikimo, nors, kaip teigia skunde, naudojosi teise gauti trumpalaikius pasimatymus su sutuoktiniu, be to, teismo posėdžio metu papildomai paaiškino, kad ne kartą kreipėsi ir dėl ilgalaikių pasimatymų suteikimo. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėja būtų teikusi prašymus dėl ilgalaikių pasimatymų, taip pat nėra duomenų, kad kalinimo įstaigos administraciją būtų atsisakiusi suteikti ilgalaikį pasimatymą, arba prokuroras (teismas) buvo apribojęs pareiškėjos teisę į pasimatymus. Šios aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjos teisė į ilgalaikius pasimatymus negalėjo būti pažeista. Pažymėtina, kad nuteistasis pats turi kreiptis į įstaigos vadovą ir prašyti suteikti ilgalaikį pasimatymą. Nagrinėjamu atveju pareiškėja aplinkybė, kad pareiškėja su prašymu kreipėsi į įstaigos vadovą ir buvo gautas neigiamas atsakymas, nenustatyta. Lukiškių TI-K patvirtino, kad tokių prašymų dėl ilgalaikių pasimatymų suteikimo Lukiškių TI-K administracijoje iš pareiškėjos nebuvo gauta (b. l. 21). Nesant pareiškėjos prašymo, nėra ir atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų ar neveikimo, kadangi, teismo vertinimu, šias teises suteikti nuteistiesiems be atskiro jų prašymo neprivalo. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (LVAT nutartys administracinėse bylose Nr. A14-225/2007, Nr. A575-662/11). LVAT bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, kad vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (LVAT 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-336/2012). Iš to seka, jog pareiškėja, paduodama skundą, teismui turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus. Šiuo atveju teismas daro išvadą, kad pareiškėja nepagrindė aplinkybių, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų pagrindu.

Teismas, atsižvelgdamas į anksčiau nurodytas Bausmių vykdymo kodekso nuostatas, atkreipia dėmesį, Bausmių vykdymo kodekso 94 straipsnio 6 dalyje numatyta teisė į ilgalaikius pasimatymus su sutuoktiniu negali būti aiškinama taip, kad jos suteikimas, įgyvendinimas priklausytų išimtinai nuo įkalinimo įstaigų diskrecijos. Šiuo aspektu pažymėtina, jog teisė į ilgalaikius pasimatymus yra viena iš nuteistųjų teisių, padedančių palaikyti santykius su artimais žmonėmis, ir šiuo atveju nuo kiekvieno konkretaus asmens priklauso, ar jis pasinaudos šia teise ir kaip jis ja naudosis (LVAT 2013 m. balandžio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A858-889/2013).

Pareiškėja taip pat prašė teismo įpareigoti atsakovą suteikti A. D. ilgalaikius pasimatymus, tačiau tokį reikalavimą gali reikšti tik pats A. D., todėl šis reikalavimas netenkintinas.

Dėl pareiškėjos reikalavimo įpareigoti Teisingumo ministeriją parengti Bausmių vykdymo kodekso pataisas dėl ilgalaikių pasimatymų nuteistiesiems kalėjimo režimu pasakytina, jog keisti Bausmių vykdymo kodeksą dėl ilgalaikių pasimatymų nėra teisinio pagrindo, nes iš bylos duomenų matyti, kad ilgalaikių pasimatymų patalpos nuteistiesiems Lukiškių TI-K yra įrengtos nuo 2017 m. sausio 1 d. (b. l. 72).

Nagrinėjamu atveju teismas daro išvadą, kad laikotarpiu, kuriam netaikoma ieškinio senatis (nuo 2014 m. vasario 17 d. iki 2015 m. birželio 7 d.) Lukiškių TI-K administracijos veiksmai buvo teisėti (CK 6.271 straipsnis), o nenustačius neteisėtų veiksmų (vieno iš CK 6.271 straipsnio taikymo sąlygų) valstybei nekyla prievolė atlyginti neturtinę žalą.

Nenustačius būtinųjų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, pareiškėjos skundas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 str. 1 punktu, 132 str. 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjos D. D. skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.