- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2005-01-27
- Bylos Nr.
- 1A-117
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Violeta Ražinskaitė (pirm.), Regina Gaudutienė, Jonas Algimantas Venckus
- Nuteistasis
- B. R., S. K., R. K.
- Kategorijos
Teisėja V.Švedienė Procesinio sprendimo kategorijos 1.2.14.10; 2.1.12.3; 3.2
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
NUOSPRENDIS
2005 m. sausio 27 d.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų B. R. ir R. K. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2004 m. lapkričio 3 d. nuosprendžio, kuriuo:
B. R. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (BK) 24 str. 6 d., 25 str. 3 d. ir 184 str. 2 d., ir nubaustas laisvės atėmimu 4 m.
Vadovaujantis BK 63 str. 9 d., prie paskirtos bausmės pridėta dalis – 4 m. – laisvės atėmimo bausmės, neatliktos pagal Vilniaus apygardos teismo 2003 m. birželio 6 d. nuosprendį, ir bausmes subendrinus galutinė subendrinta bausmė nustatyta laisvės atėmimas 8 m., ją atliekant pataisos namuose;
S. K. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (BK) 24 str. 6 d., 25 str. 3 d. ir 184 str. 2 d., ir nubaustas laisvės atėmimu 3 m. ir 6 mėn., bausmę atliekant pataisos namuose.
Iš B. R. ir R. K. solidariai priteista 711021,29 Lt Estijos įmonei ,,Afin Baltica AS”.
Firmos ,,Hermes Enterprises LLC” civilinis ieškinys atmestas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
B. R. bei S. K. pripažinti kaltais ir nuteisti už tai, kad Lietuvos Respublikos teritorijos nenustatytoje vietoje bei Šalčininkų rajone laikotarpiu nuo 2002 m. liepos 26 d. iki 2002 m. rugpjūčio 4 d., iš anksto susitarę su V. V. daryti, tęsti ir užbaigti sunkų nusikaltimą, veikdami su juo organizuota grupe, kurioje kiekvienas atliko tam tikrą užduotį ir turėjo skirtingą vaidmenį, iš anksto pažadėję realizuoti daiktus, tyčia padėjo iššvaistyti V. V., UAB ,,Greitlaivis” akcijų paketo savininkui, patikėtą didelės vertės svetimą, firmoms ,,Afin Baltica AS” ir ,,Hermes Enterprises LLC” priklausantį turtą.
V. V. UAB ,,Greitlaivis” vardu 2001 m. gruodžio 19 d. su privačia Vokietijos kompanija ,,Iveco Magirus AG” pasirašė komercinę sutartį Nr. XXXX dėl dviejų vilkikų su puspriekabėmis pirkimo per tiekėjo, t. y. kompanijos ,,Iveco Magirus AG”, pasirinktą išperkamosios nuomos (lizingo) kompaniją.
2002 m. vasario 7 d. V. V. UAB ,,Greitlaivis” vardu su firma ,,Afin Baltica AS” pasirašė išperkamosios nuomos sutartį Nr. XXXX, kurios pagrindu ,,Afin Baltica AS” (išperkamosios nuomos davėjas) išnuomojo UAB ,,Greitlaivis” (išperkamosios nuomos gavėjui) du vilkikus ,,Iveco-EuroStar LD 260 E 40 Y/FS-GV” su puspriekabėmis ,,Kogel Platform MNJ78+Trailer YN18P” už bendrą 205926 eurų (711021,29 litų) sumą, nupirktus iš Vokietijos kompanijos ,,Iveco Magirus AG”.
2002 m. liepos 18 d. V. V. UAB ,,Greitlaivis” vardu su J. J. įmone ,,Jutransva” pasirašė vienkartinę krovinio gabenimo sutartį Nr. XXXX dėl aliuminio plokščių ir atsarginių dalių, priklausančių firmai ,,Hermes Enterprises LLC”, pargabenimo iš Vokietijos Federacinės Respublikos įmonės ,,G. M. GmbH” į muitinės prekių sandėlį ,,Baltic Logistic System Vilnius” VA 0187, esantį Vilniaus m., Kirtimų g. 51.
2002 m. liepos 18 d. V. V. su vairuotojais S. A. ir T. M. iš Vokietijos įmonės ,,Iveco Magirus AG” atsiėmė:
66661 EUR (230167,10 Lt) vertės vilkiką ,,Iveco EuroStar LD 260 E 40 Y/FS-GV”, važiuoklės Nr. WJME2NSJ004255145, valstybinis Nr. XXXX;
66661 EUR (230167,10 Lt) vertės vilkiką ,,Iveco EuroStar LD 260 E 40 Y/FS-GV”, važiuoklės Nr. WJME2NSJ004255230, valstybinis Nr. XXXX;
36302 EUR (125343,55 Lt) vertės puspriekabę ,,Kogel Platform MNJ78+Trailer YN18P”, Nr. WK0YN001820797921, valstybinis Nr. XXXX;
36302 EUR (125343,55 Lt) vertės puspriekabę ,,Kogel Platform MNJ78+Trailer YN18P”, Nr. WK0YN001820797922, valstybinis Nr. XXXX.
2002 m. liepos 19 d. į vilkiką su puspriekabe, valstybiniai Nr. XXXX ir XXXX iš Vokietijos įmonės ,,G. M. GmbH” pasikrovė 71056,57 EUR (245344,13 Lt) vertės 22316 kg lakuotų aliuminio plokščių ir 2 kg atsarginių dalių, kuriuos kartu su abiem vilkikais ir puspriekabėmis 2002 m. liepos 26 d., apie 11³⁰ val., per Kalvarijos tarptautinio PKP Trumpalių užkardą pargabeno į Lietuvos Respubliką.
V. V. Kalvarijų sav. Palucmargių k. degalinės ,,Lukoil Baltija servisas” teritorijoje pagal išankstinį susitarimą perdavė vilkikus su puspriekabėmis, aliuminio plokštes bei atsargines dalis realizuoti B. R. ir S. K. .
B. R. kartu su S. K. iš anksto žinodami, kad vilkikai, puspriekabės bei aliuminio plokštės ir atsarginės dalys V. V. asmeniškai bei UAB ,,Greitlaivis” nuosavybės teise nepriklauso, o V. V. yra tik patikėti, juos realizavo nenustatytiems asmenims, t. y. pasitelkė apsaugai V. L. , S. S. , N. J. , J. V. , pastarajam vilkikus vairuojant, o N. J. rodant kelią, 2002 m. liepos 31 d. ir 2002 m. rugpjūčio 2 d. vilkikus su puspriekabėmis nugabeno prie Lietuvos-Baltarusijos pasienio ruožo, esančio Šalčininkų r., ir perdavė nenustatytam asmeniui, kad pastarasis juos pergabentų į Baltarusijos teritoriją, tuo firmai ,,Afin Baltica AS” padarė didelę 205926 EUR (711021,29 Lt) žalą.
Be to, B. R. ir S. K. laikotarpiu nuo 2002 m. liepos 26 d. iki 2002 m. rugpjūčio 4 d. nenustatytoje vietoje aliuminio plokštes ir atsargines dalis realizavo nenustatytiems asmenims, padarydami firmai ,,Hermes Enterprises LLC” didelę 71056,57 EUR (245344,13 Lt) žalą.
Šalies argumentai
Nuteistasis B. R. apeliaciniu skundu prašo nuosprendį pakeisti ir bylą jo atžvilgiu nutraukti. Teigia, jog nuosprendis nepagrįstas ir neteisingas, nes jam inkriminuoto nusikaltimo nepadarė. Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį teismas rėmėsi prielaidomis, o ne konkrečiais jo kaltės įrodymais. Byloje nenustatyta, kada ir kam realizuotas turtas ir ar krovininiai automobiliai bei krovinys iš viso pristatyti į Lietuvos teritoriją. Teigiama, kad vilkikai Lietuvos Respublikos valstybės sieną kirto 2002-07-26. Liudytojai R. A. ir T. M. parodė, jog automobilius atvairavo į Lietuvą, tačiau apie tolesnį jų likimą nieko nežino, nes praėjus pusvalandžiui po sienos kirtimo jie vilkikus paliko aikštelėje. Tačiau liudytojas A. V. parodė, kad pasienyje neužfiksuotas faktas, jog vilkikai kirto Lietuvos Respublikos valstybės sieną. Apeliantas nurodo, jog teismas jo kaltę grindžia dviejų skirtingų asmenų grupių parodymais. Liudytojai V. K. , L. Š. , V. M. , B. S. , W. M. ir kt. teigė, jog vilkikus iš V. V. nupirko S. Š. . Tai, jog apeliantas prisidėjo prie vilkikų pagrobimo, jie sprendžia iš liudytojo W. K. veiksmų ir parodymų. Apeliantas mano, jog teismas, spręsdamas jo kaltės klausimą, negalėjo remtis šių asmenų parodymais, kadangi jie tiesiogiai nepatvirtino jo dalyvavimo iššvaistant turtą. Jų parodymai negali būti vertinami kaip įrodymų šaltinis dar ir todėl, kad šie asmenys susiję su ,,smauglių” nusikalstama grupuote, jie apeliantą miške prie Šalčininkų sumušė, apiplėšė, persekioja iki šiol ir, keršydami dėl grupuotės lyderio S. Š. mirties, duoda kaltinančius parodymus. Kiti liudytojai J. V. , N. J. , V. L. ir S. S. parodė, jog jie patys nuvarė vilkikus dalyvaujant apeliantui, jų tolesnė veikla tęsėsi po 2002-08-04, nors tuo metu apeliantas jau buvo areštinėje. Tačiau šie liudytojai nežino, kokie tai buvo vilkikai ir krovinys, kur jie nuvaryti. Be to, jų parodymai nenuoseklūs. Apeliantas teigia, jog dalis telefoninių pokalbių, kurie priskiriami galimai jam, yra įkalbėti kitų asmenų iš jo telefono. Teisme šis klausimas nebuvo tiriamas, todėl įrašai negali būti vertinami kaip jo kaltės įrodymas. Apeliantas neneigia pažinojęs S. K. , žinojęs, kad šis prekiauja automobiliais, jo prašomas ne kartą važiavo kartu, tačiau niekada nebūdavo informuotas apie kelionės tikslus. Kaip S. K. susijęs su V. V. , kokius sandorius jie vykdė, jis nežinojo. Apelianto nuomone, šios ir kitos baudžiamosios bylos dėl S. Š. nužudymo išskyrimas sutrukdė objektyviai išnagrinėti bylas, nes smurtas prieš apeliantą bei jo apiplėšimas, grasinimas nužudyti, S. Š. ir V. V. mirtys bei automobilių dingimas galbūt tarpusavyje susiję. Be to, apeliantas mano, jog teismas jam paskyrė per griežtą bausmę. Bausmių už du nusikaltimus sudėjimas, nustatant laisvės atėmimą 8 m., prieštarauja objektyvumo ir humaniškumo principams. Jis dalį bausmės jau atliko, turi du nepilnamečius vaikus, todėl bausmė švelnintina. Nors jis iš viso nuteistas nepagrįstai.
Nuteistasis S. K. apeliaciniu skundu prašo nuosprendį jo atžvilgiu pakeisti ir jį išteisinti. Nurodo, jog nuosprendis nepagrįstas ir neteisingas. Byloje nėra jokių įrodymų, jog apeliantas buvo iš anksto susitaręs su V. V. ir B. R. daryti inkriminuotą nusikaltimą, žinojo apie V. V. patikėtą turtą. Nuosprendyje neminimi įrodymai, įrodantys šiuos faktus ir apelianto kaltę. Tai, kad jis, kaip ir kiti asmenys, B. R. prašymu dalyvavo pergabenant vilkikus į jam nežinomą vietą, nereiškia, jog jis buvo iš anksto susitaręs daryti nusikaltimą. Teismas rėmėsi ne konkrečiais įrodymais, o samprotavimais ir prielaidomis. Dauguma teisme apklaustų liudytojų parodė, jog visais su vilkikų pergabenimu susijusiais klausimais rūpinosi B. R. . Būtent jis siūlė vilkikus pirkti W. L. pasakęs, kad šie priklauso jam, tik jis žinojo vilkikų saugojimo vietą, turėjo jų dokumentus bei disponavo užvedimo rakteliais. Liudytojai vieningai teisme paliudijo, jog konflikto metu S. Š. pareiškė pretenzijas dėl vilkikų pagrobimo tik B. R.. Iš pastarojo elgesio bei pasakytų frazių liudytojai suprato, jog vilkikai priklauso jam. Šių aplinkybių teismas nuosprendyje nekomentavo. Teismas nuosprendyje nepagrįstai nurodė liudytoją V. L. parodžius, kad 2002 m. vasarą nuteistieji siūlė pirkti du naujus vilkikus su puspriekabėmis po 20000 JAV dolerių, liudytojas ieškojo pirkėjų, siūlė E. V. . Kaip matyti iš byloje esančių telefoninių pokalbių stenogramų, 2002-07-24 B. R. pasiūlė W. L. du beveik naujus vilkikus ,,Iveco”, kitą dieną siūlė pakartotinai po 20000 JAV dolerių už kiekvieną. Šią aplinkybę V. L. patvirtino ir teisme. Todėl vertinant visą byloje surinktą medžiagą galima daryti išvadą, kad apelianto vaidmuo, pergabenant B. R. prašymu vilkikus, buvo toks pat, kaip ir kitų asmenų, t. y. W. L. , R. S. , J. V. . Be to, byloje nėra jokių įrodymų, jog apeliantas atliko kokius nors veiksmus, pasisavinant vilkikuose buvusį krovinį. Byloje iš viso nenustatyta, kada, kur ir kas pagrobė vilkikuose buvusį krovinį. Vilkikų vairuotojai parodė, jog vilkikai su kroviniu buvo palikti V. V. žinioje, o vėliau apie krovinio pervežimą ar perdavimą jokių žinių nėra. Apeliantas taip pat nurodo, jog patenkindamas firmos ,,Afin Baltica AS” civilinį ieškinį teismas neatsižvelgė į buvusio šios firmos vadovo parodymus teisme, jog, jo žiniomis, vilkikai buvo apdrausti. Teismas nepareikalavo iš civilinio ieškovo atstovo dokumentų apie tai ir net nebandė tikrinti, ar civilinis ieškovas nėra gavęs draudimo išmokos už dingusius vilkikus.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjai prašo nuteistųjų apeliacinius skundus tenkinti, prokuroras prašo skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistųjų B. R. ir R. K. apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.
Teisėjų kolegijos nuomone, B. R. ir R. K. kaltė padarius jiems inkriminuotą nusikaltimą įrodyta I instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino įrodymus nepažeidęs Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (BPK) 20 str. reikalavimų bei prasmės ir sutinkamai su BPK 303 str. 2 d. nuostatomis pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, tačiau S. K. nepritaikė įstatymo dėl amnestijos ir netinkamai išsprendė civilinio ieškinio klausimą.
Žemesnės instancijos teismas
Esminių BPK pažeidimų byloje nėra.
Abu apeliantai neigia padėję iššvaistyti V. V. , UAB ,,Greitlaivis” akcijų paketo savininkui, patikėtą didelės vertės svetimą, firmoms ,,Afin Baltica AS” ir ,,Hermes Enterprises LLC” priklausantį turtą, tačiau tai įrodo byloje surinktų įrodymų visuma.
Nuteistasis B. R. iš viso abejoja, ar vilkikai ir aliuminio krovinys buvo atvežti į Lietuvą.
Tokia abejonė neturi pagrindo, nes šį faktą įrodo kelių skirtingų įrodymų šaltinių duomenys.
Liudytojai R. A. ir T. M. teisme parodė, jog 2002 m. liepos mėn. V. V. nurodymu jie parvairavo iš Vokietijos į Lietuvą du vilkikus ,,Iveco” su puspriekabėmis, vienas iš kurių buvo prikrautas aliuminio plokščių. Jie grįžo į Lietuvą 2002-07-26, V. V. jų jau laukė Kalvarijoje, atvykęs truputį anksčiau. Jo nurodymu automobilius paliko ,,Lukoil” degalinės automobilių stovėjimo aikštelėje kartu su užvedimo rakteliais bei dokumentais, o patys jo pakviesti nuėjo į kavinę pavalgyti. Valgydami matė, kad maždaug po pusvalandžio tuos automobilius kažkas išvairavo iš aikštelės.
Tokius parodymus, tik žymiai detalesnius, šie liudytojai davė ir ikiteisminio tyrimo metu. Tada jie sakė, kad žmones, kurie išvairavo vilkikus, atvežė pats V. V. , jiems bevalgant kavinėje (t. 2 b. l. 187, 188-189, 190, 195, 196, 198-199).
Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2003-11-26 rašto, Kauno teritorinės muitinės 2003-10-29 rašto, Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Lazdijų rinktinės Sienos apsaugos skyriaus 2002-08-01 rašto duomenys (t. 2 b. l. 3, 5; t. 3 b. l. 93) įrodo, kad S. M. ir S. A. vairuojami automobiliai ,,Iveco EuroStar”, viename iš kurių pakrauta aliuminio folija, Lietuvos Respublikos valstybės sieną kirto 2002-07-26, 11²⁷ val. ir 11³⁰ val.
Nėra pagrindo abejoti jau aptartais liudytojų S. A. ir S. M. parodymais, jog automobilius nežinomi asmenys išvairavo iš automobilių stovėjimo aikštelės Kalvarijoje su V. V. žinia.
Nuteistasis S. K. neigia savo ir V. V. ryšį, kaltę dėl automobilių dingimo versdamas nuteistajam B. R. , o šis elgiasi priešingai. Nežiūrint į tai, bylos duomenys įrodo, kad tarp visų šių asmenų yra ryšys, nors jie nebūtinai veikė vienu metu.
Ikiteisminiame tyrime pirmos apklausos metu 2002-08-12 (t. 8 b. l. 194) S. K. iš viso neigė pažįstąs V. V. ir aiškino nieko nežinąs apie vilkikų pagrobimą.
Praėjus dviem dienoms (t. 8 b. l. 195-196) jis pateikė versiją, kad 2002 m. liepos mėn. pabaigoje būnant Lenkijoje į mobilų telefoną paskambino nepažįstamas vyras, vardu Vincas, ir paprašė padėti ,,prastumti” savo žmogui iš Baltarusijos du vilkikus, nes pats neturi laiko. Abu susitarė, kad Vincas paskambins S. K. , kai vilkikai įvažiuos į Lietuvą. 2002-07-26 Vincas vėl paskambino ir pasakė, kad jis su vilkikais jau Lietuvoje, Kalvarijoje. S. K. buvo informavęs B. R. apie galimybę nusipirkti tuos vilkikus, todėl šis prisiskolino apie 20000 JAV dolerių, iš jų 10000 litų ir 400 JAV dolerių iš R. K. , ir nuvažiavo pas Vincą. B. R. automobilyje sėdėjo du vairuotojai vilkikams gabenti. Abu apeliantai vienas kitam minėtus pinigus (10000 litų ir 400 JAV dolerių) perdavė Kalvarijoje ir išsiskyrė: S. K. išvažiavo namo, o B. R. su vairuotojais – pas Vincą į degalinę prie Kalvarijos pasienio kontrolės punkto.
Truputį vėliau, 2002-08-21, S. K. savo versiją išplėtė, kad nepažįstamasis apelianto telefono numerį sužinojo iš jo kažkokio klasės draugo. Pradžioje jis net savo vardo nepasakė, tačiau paklausė, ar apeliantas negali surasti detalių ir suremontuoti Vokietijoje į avariją patekusio jo automobilio ,,Opel”, kadangi negali grįžti į Lietuvą. Apeliantas per daug nesistengė jam padėti. Vėliau tą pačią dieną paskambinęs nepažįstamasis jau prisistatė V. V. ir pasakė, kad jam reikalingi pinigai – 20000 JAV dolerių, o kaip užstatą jis gali palikti du naujus vilkikus ,,Iveco EuroStar” su puspriekabėmis. Vincas prašė surasti du vairuotojus, kad parvarytų vilkikus nuo Kalvarijos pasienio punkto iki Šalčininkų rajono, kadangi automobilius reikia ,,prastumti” į Baltarusiją. Su V. V. Lenkijoje apeliantas nebuvo susitikęs, tačiau skambino B. R. . Lenkijoje S. K. buvo su vairuotoju Jonu, per Kalvariją grįžo į Lietuvą, nuvažiavo į Lazdijus, ten prie valstybės sienos laukė, o Jonas su apelianto automobiliu vėl grįžo į Lenkiją atiduoti automobilį remontuoti. Namo jie grįžo pakeleivingu automobiliu. Kitą dieną B. R. paskambino ir paprašė paskolinti pinigų pasakęs, kad vilkikai jau Lietuvoje, Kalvarijoje, ir jis su dviem vairuotojais važiuoja ten. Tą pačią dieną paskambino Vincas ir pasakė laukiąs Balio degalinėje. S. K. su savo pažįstamu W. M. nuvažiavo į tą degalinę, ten jau laukė Vincas, buvo ir B. R. , vairuotojus palikęs kitoje kelio pusėje. Degalinėje apeliantas nematė vilkikų, iš Vinco žodžių suprato, kad jie palikti kitoje degalinėje (t. 8 b. l. 198-203).
Teisėjų kolegijos nuomone, tokios nuteistojo versijos yra negyvenimiškos ir neįtikinamos.
Liudytojas J. V. , 2003-01-23 apklaustas kaip įtariamasis (t. 6 b. l. 13-15), detaliai parodė apie aprašytą kelionę į Lenkiją, tačiau jo parodymai gerokai skyrėsi nuo R. K. . Pasak J. V. , 2002-07-22 R. K. prašymu jie ir S. S. ruošėsi važiuoti į Lenkiją, tačiau atvykus prie valstybės sienos ir jau pravažiavus Lietuvos pasieniečius S. K. nusprendė nebevykti į Lenkiją ir jie, į šią šalį net neįvažiavę, apsisuko bei grįžo į Lietuvą. Antrą kartą į Lenkiją su S. K. važiavo 2002-07-24 vakare idealiu, techniškai tvarkingu ,,Mercedes Benz” markės automobiliu. Apie jokį automobilio remontą S. K. nieko nesakė. Apsistojo Sopoto viešbutyje. Kitą dieną susiruošė važiuoti namo. Į R. K. mobiliojo ryšio telefoną kažkas dažnai skambino, tačiau apie ką kalbėjo, nežino. Maždaug 50 km neprivažiavus iki Lietuvos valstybės sienos, 23-24 val. jie atvyko į automobilių stovėjimo aikštelę. Ten stovėjo sidabrinės spalvos lyg ,,Opel” markės automobilis. S. K. nuėjo pasikalbėti su to automobilio vairuotoju ir grįžo po 10-15 minučių. Atvykus į Lietuvą ir parvežus S. K. namo į Alytaus raj., šis pasakė, kad tuo pačiu automobiliu vėl reikia nuvažiuoti į Lenkiją ir jį perduoti jo pažįstamam, kuris lauks prie valiutos keityklos prie Lenkijos pasienio punkto. Liudytojas taip ir padarė. Liepos 29 d. kitu R. K. ,,Mercedes Benz” automobiliu jie vėl važiavo į Lenkiją, kažkokiame mažame miestelyje pakeliui į Sopotą S. K. susitiko su savo pažįstamu, atsiėmė anksčiau paliktą automobilį, o tą, kuriuo atvyko, paliko.
Šiuos savo parodymus, tik žymiai trumpesnius, liudytojas J. V. patvirtino 2003-03-28 akistatos su S. K. metu (t. 7 b. l. 173-174) ir teisme.
S. K. akistatos metu irgi patvirtino liudytojo parodymus dėl susitikimo su V. V. paaiškinęs, kad to pokalbio metu V. V. prašė padėti ,,prastumti” vilkikus į Baltarusiją. Jis minėjo, jog ruošiasi išskristi į Braziliją, ir prašė suvesti jį su B. R. .
Teisme S. K. pateikė dar vieną versiją, kad jam būnant Lenkijoje, Gdynėje, į mobiliojo ryšio telefoną paskambino V. V. prisistatęs vyras ir pasakęs, kad jį žino, klausė automobiliui detalių. Išėjus kalbai apie vilkikus, sakė, kad jam reikia pinigų, todėl reikia ,,prastumti”, t. y. teisėtai parduoti, tuos vilkikus. Jis prašė supažindinti su B. R. , žinojo, kad toks žmogus egzistuoja, tik nežinojo jo koordinačių. V. V. reikėjo pagalbos pergabenant du vilkikus iš vienos Lietuvos vietos į kitą. Kadangi abu su V. V. tuo metu buvo Lenkijoje, susitiko Suvalkų mieste. Tai buvo vienintelis jų susitikimas.
Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti iš esmės nuosekliais liudytojo J. V. parodymais. Tam tikrų detalių nesutapimas nesumenkina įrodymų reikšmės, kadangi liudytoją apklausinėjo skirtingu laiku skirtingi žmonės. Be to, jis tik vykdė R. K. pavedimus, todėl neturėjo tikslo įsiminti tikslias aplinkybes ir įvykių seką.
Nuteistojo R. K. parodymai rodo, jog jis buvo nenuoširdus, išsisukinėjo ir pripažino tik tai, kas buvo neginčijamai nustatyta. Todėl jo parodymais tikima tiek, kiek jie atitinka kitus įrodymus.
Išdėstyti įrodymai leidžia teigti, kad ankstyvesnėje nusikaltimo stadijoje, vilkikams su kroviniu jau važiuojant į Lietuvą, aktyvesnis buvo S. K. . Būtent su juo V. V. derino automobilių atvykimo aplinkybes, jų perėmimą Lietuvos pasienyje, Kalvarijoje. Savo ruožtu, S. K. palaikė ryšį su B. R. , kuris pasirūpino vairuotojais, turėsiančiais nuvairuoti automobilius į saugią vietą Lietuvoje.
Vėliau pagrindinis vaidmuo teko B. R. .
Nuteistasis B. R. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme neigė pažinojęs V. V. , tačiau bylos aplinkybės rodo, kad tokia jo pozicija tėra pasirinktas gynybos būdas, kadangi ją paneigia surinkti įrodymai.
Nors nenustatyta, kas 2002-07-26 vilkikus išvairavo iš Kalvarijos ir kur jie buvo keletą dienų iki juos pastatant D. P. tėvo nuomojamame angare, yra neabejotinas ryšys tarp V. V. , R. K. ir B. R. .
Liudytojas D. P. , kurio parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu (t. 5 b. l. 137-139, 140-141), teisiamajame posėdyje perskaityti, parodė, kad jo tėvui priklausanti UAB ,,Koldlita” Lentvaryje nuomoja remonto bazę, kurios teritorija yra saugoma. 2002 m. liepos mėn. pabaigoje liudytojui paskambino pažįstamas B. R. ir paprašė 2-3 dienom leisti pastatyti toje bazėje vilkikus ,,Iveco” su puspriekabėmis. Liudytojas leido vilkikus pastatyti į angarą, viską parodė B. R. , tačiau kada tiksliai ir kas automobilius pastatė, jis nežino, nes tuo metu bazėje nebuvo. Vėliau B. R. paskambinus ir pranešus, kad vilkikai jau angare, liudytojas atvyko ir angarą užrakino, raktai liko pas jį. Vilkikai buvo tušti, su vokiškais numeriais, stovėjo tris dienas. Liudytojas matė jų dokumentus, Carnet TIR ir kt. Po to B. R. paskambino, kad nori automobilius atsiimti, atvyko su vienu vairuotoju. Vieną dieną jis atsiėmė vieną vilkiką, o kitą dieną – kitą. Jie nuvažiavo link ,,Rasmito” degalinės Trakų kelyje.
Liudytojas D. P. neįtarė, kad daromas nusikaltimas, todėl neturėjo tikslo įsiminti visų įvykio datų ir detalių. Tačiau susipažinus su jo mobiliojo ryšio telefono skambučių išklotinėmis (t. 5 b. l. 142-150) matyti, kad B. R. paskutiniu metu jam skambino 2002-07-31 ir 2002-08-02, t. y. tomis dienomis, kai vilkikai buvo pergabenti į Baltarusiją.
Tai įrodo, kad būtent tomis dienomis vilkikai paimti iš saugomo angaro. Vilkikų pastatymo į angarą data liko tiksliai nenustatyta, tačiau įvertinus liudytojo D. P. parodymus, jog jie stovėjo tris dienas, tai turėjo būti padaryta, praėjus keletui dienų po jų atvykimo į Lietuvą.
Šiuos liudytojo parodymus patvirtino liudytojas J. V., kurį, beje, liudytojas D. P., prieš apklausą užėjęs į tardytojo kabinetą, atsitiktinai pamatė ir pažino kaip vairuotoją, kartu su B. R. atvykusį į angarą paimti vilkikų.
Liudytojas J. V. teisme parodė, kad B. R. prašomas jis 2002-08-01 bei 2002-08-02 ,,Iveco” vilkikus paėmė iš angaro Lentvaryje ir nuvairavo į Šalčininkų r. prie fermų, jau pervažiavus pasienio kontrolės punktą, bet dar Lietuvos teritorijoje. Automobiliai buvo be krovinio, pasienyje juos tikrino. Pirmojo vilkiko užvedimo rakteliai buvo pačiame automobilyje, o antrojo padavė B. R. . Kelią rodė N. J. , abu kartus važiavo skirtingu maršrutu. Važiuojant antrą kartą, iki degalinės prie Pirčiupio kartu važiavo B. R. , ten jis išlipo, o įsėdo N. J. .
Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas J. V. davė žymiai detalesnius parodymus. Iš jų nustatyta, kad pergabenant abu vilkikus iš angaro į Šalčininkų r., be kitų asmenų, dalyvavo ir B. R. , ir S. K. Už Šalčininkų liudytojas važiavo miško keliukais iki kažkokio kaimelio, kur abu kartus paliko automobilius maždaug toje pačioje vietoje. Miroslavas (Jurgelevičius) ne tik rodė kelią, bet ir bendravo su pasienio ruože sutartoje vietoje laukusiais vilkikų asmenimis, atvykusiais automobiliais baltarusiškais ir lietuviškais numeriais, vienu iš kurių juos parvežė iki Šalčininkų pasienio kontrolės punkto. Be to, važiuojant antrą kartą, jis įspėjo, jog pakeliui gali sekti kažkokie nusikaltėliai, o vėliau pasakė, kad B. R. kažkas sumušė (t. 6 b. l. 1-3, 4-6, 7-8, 13-15, 16).
Savo parodymus liudytojas patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 6 b. l. 9-11) ir akistatoje su B. R. (t. 7 b. l. 177-178).
Iš parodymų matyti, kad su antruoju vilkiku pradžioje važiavo B. R. , tačiau jis prie ,,Maldžio” viešbučio išlipo, o į jo vietą įsėdo tas pats, kaip ir pirmą kartą, kelią rodęs vyras (nustatyta, kad tai N. J. ).
Aplinkybę, jog B. R. vilkiku važiavo kartu su J. V. iki ,,Maldžio” viešbučio degalinės, ikiteisminio tyrimo metu patvirtino liudytojas S. S. (t. 5 b. l. 197-200).
Byloje užfiksuoti liudytojo J. V. parodymai įrodo, jog paimant vilkikus iš angaro svarbiausias vaidmuo teko B. R. , būtent su juo daugiausia bendravo vilkikus vairavęs liudytojas J. V. (B. R. atvežė liudytoją savo automobiliu prie angaro; padavė užvedimo raktelį; nurodė kelionės maršrutą; pasakė, kad degalinėje lauks lydintis asmuo; davė 200 litų benzinui ir pan.).
Pirmieji parodymai duoti netrukus po įvykio, o teisme – po dvejų metų, todėl teisėjų kolegija ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus vertina kaip tikslesnius ir patikimesnius, o teisme duotais parodymais vadovaujasi tiek, kiek jie neprieštarauja anksčiau duotiems. Dėl to liudytojo J. V. parodymai teisme, kad pirmąjį vilkiką jis nuvairavo į Šalčininkų r. ne 2002-07-31, bet 2002-08-01, vertinami kaip sąžiningas suklydimas, o kiti netikslumai – ilgo laiko tarpo, praėjusio po įvykio, pasekmė.
Analogiškus parodymus apie automobilių gabenimą į Baltarusiją ikiteisminio tyrimo metu (t. 6 b. l. 56-58, 59-60, 62, 65-66, 67-70, 74-75, 78, 79-80; t. 7 b. l. 179-180) ir I instancijos teisme davė liudytojas N. J. .
Nuteistasis B. R. neigia šių liudytojų parodymus, tačiau tai vertinama kaip pasirinktas gynybos būdas, kadangi nuteistojo užimta pozicija aiškiai prieštarauja nustatytoms bylos aplinkybėms. Be to, byloje yra B. R. asmenybę charakterizuojančių duomenų, gautų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sistemos padaliniui bendradarbiaujant su Kylio (Vokietija) pasienio policijos tarnyba, kad jis laikotarpiu nuo 2000-12-30 iki 2001-09-28 užsiiminėjo vogtų naujų automobilių gabenimu per Šalčininkų pasienio kontrolės postą į Baltarusiją (t. 3 b. l. 75).
Nuteistasis S. K., kaip ir nuteistasis B. R., taip pat neigia savo vaidmenį realizuojant vilkikus. Jis mano, kad jo vaidmuo toks pat, kaip ir liudytojų W. L. , R. S. , J. V. , t. y. padėti B. R. nugabenti vilkikus į Šalčininkų r., atliekant apsaugininko funkciją.
Šią versiją paneigia telefoninių pokalbių klausymosi protokolo duomenys (t. 8 b. l. 6-10) ir prie protokolo pridėtų telefoninių pokalbių stenogramų turinys, liudytojo W. L. parodymai.
Iš byloje esančios telefoninio pokalbio stenogramos Nr. 1 turinio (t. 8 b. l. 11-12) matyti, kad 2002-07-24 vakare W. L. skambinęs asmuo siūlo du naujus ,,Iveco” automobilius su tentais.
Pagal byloje esančią stenogramą Nr. 2 (t. 8 b. l. 13) asmuo V. L. telefonu pakartotinai informuoja 2002-07-25 apie du naujus krovininius automobilius ,,Iveco” ir teiraujasi, ar bus kam juos atiduoti, nurodo kainą – 20 (tūkstančių JAV dolerių) už vieną.
Iš stenogramos Nr. 3 turinio (t. 8 b. l. 14-15) matyti, kad 2002-07-25 vakare asmuo vėl kalbasi su W. L. ir praneša, jog automobiliai jau prie Augustavo (Lenkija).
Tą patį vakarą vėliau (stenograma Nr. 4 – t. 8 b. l. 16-17) V. L. tikslinasi su asmeniu, kada automobiliai pagaminti, kiek kilometrų nuvažiavę, koks jų galingumas ir pan., sužino automobilių patikslintą pavadinimą – ,,EuroStar”.
Fonoskopinės ekspertizės akto Nr. 11-85 duomenys (t. 8 b. l. 84-88) įrodo: ištirtuose garso įrašuose Nr. 1-4 užfiksuotas W. L. balsas, o Nr. 2, 4 – B. R. balsas (abiem atvejais kategoriška išvada); tikėtina, kad ištirtuose garso įrašuose Nr. 1, 3 užfiksuotas B. R. balsas. Pastaroji išvada tikėtina todėl, kad tirtuose garso įrašuose užfiksuoti nepakankamos trukmės arba kokybės kalbos signalai.
Ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu liudytojas V. L. patvirtino, jog aptariamose telefoninių pokalbių stenogramose užfiksuoti pokalbiai vyko su B. R. .
Taigi, atmetamas nuteistojo B. R. apeliacinio skundo motyvas, kad kai kurie jam priskiriami telefoniniai pokalbiai įkalbėti kitų asmenų iš jo telefono. Šio apelianto kaltė grindžiama fonoskopinės ekspertizės akto Nr. 11-85 kategoriškomis išvadomis. Tikėtinomis išvadomis remiamasi tuo atveju, kai jas papildo kiti įrodymų šaltiniai.
Nuteistasis S. K. išdėstytais duomenimis motyvuoja savo nekaltumą, kadangi telefoniniai pokalbiai vyko ne su juo.
Šis apeliacinio skundo motyvas atmetamas.
Liudytojas V. L. akistatos su S. K. metu (t. 7 b. l. 183-185) parodė, kad pirmasis jam paskambino B. R. ir pasakė apie du automobilius. Vėliau jie buvo susitikę visi trys, įskaitant S. K, ir jie abu siūlė pirkti vilkikus po 20000 JAV dolerių už vieną.
Tuo paaiškinama, kodėl nėra R. K. telefoninių pokalbių garso įrašų.
Tiesa, vėliau akistatos metu išgirdęs S. K. sakant, jog šis nieko nesiūlė, V. L. paneigė savo žodžius, kad automobilius jam siūlė abu nuteistieji. Tačiau apklausiamas 2002-11-28, 2003-01-06, 2003-06-18, 2003-11-28 (t. 6 b. l. 171-174, 175, 179, 180-181), V. L. vėl patvirtino, jog automobiliai priklauso nuteistiesiems ir jie abu siūlė juos pirkti.
Atkreipiamas dėmesys, kad savo išsamiausiuose parodymuose, duotuose dalyvaujant gynėjui 2002-11-28 (t. 6 b. l. 171-174), kaltinamuoju apklaustas V. L. detaliai parodė apie savo pokalbius su S. K. po to, kai B. R. 2002-08-02 buvo sumuštas, o 2002-08-04 sulaikytas už S. Š. nužudymą:
2002-08-03 V. L. kalbėjo su S. K. , ir šis vėl pasiūlė pirkti vilkikus jau po 50000 JAV dolerių. 2002-08-04 V. L. sužinojo iš pažįstamų, kad 2002-08-02 antrojo vilkiko gabenimo į Baltarusiją metu juos užpuolę vilniečiai pasiūlė vilkikus pasidalinti po vieną. Apie tokią galimybę jis tą pačią dieną kalbėjo su S. K. Su juo derino visus klausimus, nes būtent jis iš tikrųjų pardavinėjo vilkikus. Jie apskaičiavo, kad už vilkikus Romas gaus apie 50000 JAV dolerių pelno. S. K. ir toliau prašė surasti vilkikams pirkėją. 2002-08-06 jis jau sakė, kad automobilius atiduos po ,,tricoką”, t. y. 30000 JAV dolerių. Po to jis prašė padėti Miroslavui (Jurgelevičiui) sutvarkyti reikalus Baltarusijoje, tą jis ir padarė, ten nuvykęs.
Šie W. L. parodymai įrodo tiesioginį R. K. ryšį su vilkikų realizavimu.
Teisme liudytojas V. L. ėmė teigti, kad ikiteisminio tyrimo metu jam darė spaudimą, todėl jis davė parodymus prieš S. K. . Tačiau iki pat 2004-04-09 V. L. buvo įtariamas dalyvavęs nusikaltime kartu su B. R. ir S. K. (t. 10 b. l. 128-130), todėl apklausiamas dalyvaujant gynėjui. Taigi, tyrėjų spaudimo motyvas yra neįtikinamas.
Teisėjų kolegija tiki ikiteisminio tyrimo metu liudytojo W. L. daug kartų pakartotais parodymais, jog įsigyti automobilius siūlė abu nuteistieji, o S. K. jais rūpinosi net po to, kai policija sulaikė B. R. , ir daro išvadą, kad akistatos metu liudytojas, išgirdęs R. K. parodymus, iš draugiškumo nenorėjo jam pakenkti. Tuo pačiu motyvu jis švelnino draugo padėtį ir teisme.
Nežiūrint į W. L. elgesio motyvus, jis teisme parodė, jog B. R. kalbėjo parsivarinėjąs du automobilius, o S. K. važiuojąs į Lenkiją ir vežąs pinigų vairuotojams.
Šie W. L. parodymai sutampa su vieno iš vilkikų vairuotojo, liudytojo S. A., parodymais teisme, kad jie grįždami į Lietuvą V. V. nurodymu buvo sustoję dviems paroms, nes trūko pinigų.
W. L. teisme duoti parodymai, jog S. K. rūpinosi vilkikų pergabenimu į Baltarusiją arba jų pardavimu, taip pat rodo jo tiesioginį interesą, susijusį su vilkikų realizavimu, o ne tik su jų apsauga, kaip teigia pats S. K. .
Taigi, nors W. L. parodymai nėra visiškai nuoseklūs, tačiau jie įrodo R. K. ryšį su B. R. ir V. V. bei jų bendrą interesą dėl iš Vokietijos gabenamų vilkikų.
Beje, šį R. K. ryšį įrodo ir W. L. telefoninių pokalbių su savo draugu E. V. stenogramų turinys.
Iš stenogramų Nr. 6, 7 turinio (t. 8 b. l. 19-20, 21-22) matyti, kad V. L. išsiaiškino, jog vilkikai priklauso Romui iš Alytaus, tačiau dėl jų pirkimo gali būti problemų, nes į juos pretenduoja kiti.
Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas V. L. patvirtino, jog aptariamose telefoninių pokalbių stenogramose užfiksuoti pokalbiai vyko su E. V. , o liudytojas išsiaiškino, kad vilkikai priklausė S. K. . Būtent dėl galimų nemalonumų E. V. atsisakė vilkikus pirkti.
Nuteistieji teigė nesuprantantys, kodėl juos užpuolė S. Š. su draugais 2002-08-02, kai jie saugojo vilkiką, jį gabenant į Baltarusiją.
Šią aplinkybę ikiteisminio tyrimo metu ir teisme paaiškino liudytojai W. K. , V. K. , L. Š., B. S. . Jų parodymai išsamiai išdėstyti I instancijos teismo nuosprendyje, todėl plačiai nekartojami. Parodymų esmė – W. K. , S. Š. ir B. S. perdavė V. V. 20000 JAV dolerių pirkti sunkvežimiams, tačiau įvažiavę į Lietuvą šie dingo. W. K. žinojo apie S. Š. ir B. R. derybas dėl kobalto pardavimo. Pastarasis jo nenupirko, bet pasiūlė pirkti vilkikus ,,Iveco”. Paaiškėjo, kad tai tie patys dingę sunkvežimiai. S. Š. sužinojo, jog B. R. 2002-08-02 gabens automobilius į Baltarusiją, todėl su draugais bandė tam sukliudyti, bet vilkikų nerado. Įvyko santykių aiškinimasis su B. R. ir jo draugais, tačiau atvykusi policija tam sutrukdė. Liudytojai V. M. , V. K., L. Š. konflikto metu girdėjo, kad su B. R. buvo aiškinamasi dėl pinigų ir sunkvežimių.
Byloje yra nežinia kam adresuotas V. V. paaiškinimas, rašytas 2002-07-15 (t. 4 b. l. 102), kaltinantis B. S. , Viktorą, Sergejų ir A. M. siekimu užvaldyti išperkamosios nuomos būdu perkamus automobilius ,,Iveco EuroStar”. 2002-07-26 jame padarytas prierašas, jog Viktoras, Algis ir Sergejus prie Lazdijų muitinės juos užvaldė.
Šis dokumentas, pagal V. V., turėjo paaiškinti vilkikų dingimą, vos jiems pervažiavus muitinę. Iš tiesų jis patvirtina liudytojų W. K. , A. S. parodymus, kad jie ir S. Š. davė pinigus V. V. krovininiams automobiliams pirkti, todėl paaiškėjus jų dingimui ėmėsi priemonių juos atgauti. Jeigu jie iš tiesų 2002-07-26 būtų užvaldę automobilius, nebūtų reikalo bandyti juos perimti iš nuteistųjų 2002-08-02 prie Šalčininkų ir sumušti B. R. . Šis, savo ruožtu, nebūtų galėjęs vilkikų pastatyti į D. P. tėvo nuomojamą angarą Lentvaryje, kadangi priklausė priešingai asmenų grupei, negu S. Š. bei jo draugai, ir niekada neparodė, jog pastarieji iš B. R. kokiu nors būdu atėmė vilkikus.
Teisėjų kolegijos nuomone, V. V. paaiškinime vėliau padarytas prierašas, kad Viktoras, Algis ir Sergejus iš automobilių stovėjimo aikštelės prie degalinės pasiėmė autotraukinius, neatitinka tikrovės, o pats paaiškinimas skirtas nukreipti teisėsaugos institucijų dėmesį nuo paties V. V. ir jo padėjėjų veiksmų, užvaldant bei vėliau realizuojant V. V. nepriklausantį turtą.
Nuteistasis S. K. savo apeliaciniame skunde teigia, jog liudytojų W. K. , V. K. , L. Š. , A. S. parodymai įrodo, kad jie pretenzijų turėjo tik B. R. , ir iš to daro išvadą dėl savo nekaltumo.
Tokia išvada nepagrįsta.
S. Š. galėjo nežinoti apie R. K. vaidmenį istorijoje su vilkikais, todėl konflikto metu prie Šalčininkų jo nelietė. Tačiau ir I instancijos teismo, ir šiame nuosprendyje įrodytas R. K. ryšys su V. V. bei B. R. , iššvaistant svetimą turtą. Dėl to aptartų liudytojų parodymai, jog S. Š. dėl dingusių vilkikų reiškė pretenzijas tik B. R. , nepaneigia kitais įrodymais įrodytos R. K. kaltės.
Nuteistasis B. R. savo skunde teigia, jog visi šie liudytojai sprendžia apeliantą prisidėjus prie vilkikų pagrobimo iš W. K. veiksmų ir parodymų.
Toks motyvas nepagrįstas, nes liudytojai pasakojo tai, ką matė ir žinojo patys arba iš S. Š. . Pastarąjį 2002-08-04, t. y. praėjus dviems dienoms po konflikto prie Šalčininkų, B. R. nušovė, todėl liudytojai galėjo parodyti tai, ką žinojo iš S. Š. ir ko jis pats nebegalėjo paliudyti.
Nuteistojo B. R. apeliacinio skundo motyvas, kad aptartų liudytojų parodymais negalima remtis, nes jie tiesiogiai nepatvirtina apeliantą dalyvavus iššvaistant turtą, be to, jie apeliantą sumušė, persekioja, priklauso nusikalstamai grupuotei ir keršija už savo lyderio S. Š. mirtį, atmetamas.
BPK 20 str. nuostatos reglamentuoja, kokie duomenys gali būti įrodymais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas, kurio žinioje yra byla.
Asmens kaltė gali būti grindžiama ne tik tiesioginiais, bet ir netiesioginiais įrodymais, jei jie patvirtina kokią nors aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius.
Liudytojų W. K. , V. K. , L. Š. , A. S. , V. M. parodymai atskleidžia 2002-08-02 įvykusio konflikto prie Šalčininkų priežastį. Kiti šiame ir skundžiamame nuosprendyje aptarti įrodymai parodo nuteistųjų ryšį su V. V. ir jo atliktais veiksmais. Taigi, teisėjų kolegija nemato argumentų, kodėl aptartų liudytojų parodymai, kitu aspektu nušviečiantys įvykius, susijusius su vilkikų gabenimu į Lietuvą ir iš Lietuvos bei sudarantys vientisą įvykių seką, negali būti laikomi tinkamu įrodymų šaltiniu, patvirtinančiu nuteistųjų kaltę dėl jiems inkriminuoto nusikaltimo.
Beje, nuteistasis B. R. , duodamas parodymus byloje dėl S. Š. nužudymo (t. 9 b. l. 162-165, 166-169), net neužsiminė, jog konfliktas prie Šalčininkų kilo dėl vilkikų, papasakojo kitokias įvykio aplinkybes. Tai rodo jo norą nuslėpti tikrąją konflikto priežastį, kurią atskleidė aptartų liudytojų parodymai.
Kita liudytojų grupė – J. V. , N. J. , V. L. , S. S. – padėjo nuteistiesiems nugabenti vilkikus į Baltarusiją, tačiau tai darė ne savo iniciatyva, bet prašomi vieno arba kito apelianto. Tai rodo apeliantus veikus kartu.
Nuteistasis B. R. abejoja jų parodymų patikimumu, tačiau teisėjų kolegija juos laiko tinkamais įrodymų šaltiniais. Apeliantas savo skunde neargumentuoja, kuo pasireiškė liudytojų parodymų nenuoseklumas. Tai, kad liudytojai nežinojo, kokiomis aplinkybėmis vilkikai gauti, kodėl ir kam pergabenami į Baltarusiją, nemenkina jų parodymų ir neturi reikšmės kaltininkų nusikalstamos veikos kvalifikavimui.
Liudytojo R. S. parodymai išsamiai išdėstyti I instancijos teismo nuosprendyje. Liudytojas parodė tai, ką matė ir žinojo, todėl teismas pagrįstai jo parodymais rėmėsi. Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas davė išsamesnius parodymus (t. 5 b. l. 197-200, 201; t. 7 b. l. 175-176), iš kurių matyti, kad visus vilkikų gabenimo per sieną reikalus tvarkė S. K. ir B. R. Liudytojas suprato, jog vilkikai priklauso jiems abiem.
Liudytojų J. V. , iš dalies ir W. L. parodymai šiame nuosprendyje jau aptarti.
Apeliantų nusikalstamos veikos etape, pergabenant automobilius į Baltarusiją, B. R. paprašė liudytojo W. L. padėti jam su S. K. tai padaryti (t. 6 b. l. 171-174). Šis liudytojas ikiteisminio tyrimo metu savo parodymuose teigė padėjęs abiem, apie jau pergabentą per valstybės sieną pirmąjį vilkiką žinojo iš abiejų žodžių. Tai rodo nuteistuosius veikus kartu.
Iš telefoninių pokalbių stenogramų turinio (t. 8 b. l. 29-63) matyti, kad 2002-08-02 pergabenant per valstybės sieną į Baltarusiją antrąjį vilkiką B. R. mažai kišosi į procesą. Tėra trys trumpos gana nereikšmingo turinio garso įrašų stenogramos Nr. 12, 13, 26 (t. 8 b. l. 29, 30, 43). Paskutinis garso įrašas yra per trumpas ir asmens identifikavimui pagal jame užfiksuotus balsus netinka. Remiantis jau minėtos fonoskopinės ekspertizės akto Nr. 11-85 duomenimis tikėtina, kad garso įrašuose, kuriuos atitinka stenogramos Nr. 12 ir 13, užfiksuotas B. R. balsas.
Dėl šių įrašų mažareikšmiškumo, lyginant su kitais įrodymų šaltiniais, jais negrindžiama nuteistojo B. R. kaltė.
Tačiau negalima sutikti su nuteistojo motyvu, kad gabenant vilkiką jo mobiliojo ryšio telefonu kalbėjo kiti asmenys.
I instancijos teisme B. R. teigė (t. 11 b. l. 109), jog jam degalinėje likus saugoti R. K. automobilio, savo mobiliojo ryšio telefoną jis atidavė pastarajam, kuris juo naudojosi apie valandą, o pats liko prie automobilyje buvusio stacionaraus telefono. S. K. į tai paaiškino (t. 11 b. l. 109-110), kad jis neprisimena, ar buvo susikeitę telefonais, tačiau jis turėjo savo telefoną, o automobilyje buvęs stacionarus telefonas tada neveikė.
Taigi, neįtikėtina apelianto versija, kad vykdant tokią svarbią operaciją, kurios metu neišvengiamas jos dalyvių tarpusavio susižinojimas, B. R. būtų likęs be mobiliojo ryšio telefono, o S. K. , turėdamas savo telefoną, dar būtų ėmęs ir B. R. .
Žymiai aktyvesnis gabenant antrąjį automobilį buvo nuteistasis S. K. .
Aptartos fonoskopinės ekspertizės akto Nr. 11-85 duomenys kategoriškai įrodo, jog ištirtuose garso įrašuose Nr. 34, 36-38 užfiksuotas R. K. balsas; tikėtina, kad ištirtuose garso įrašuose Nr. 30-32, 35 užfiksuotas R. K. balsas. Pastaroji išvada tikėtina todėl, kad tirtuose garso įrašuose užfiksuoti nepakankamos trukmės arba kokybės kalbos signalai.
Nežiūrint į R. K. balso tikėtinumą kai kuriuose garso įrašuose, jo dalyvavimas gabenant antrąjį automobilį neginčytinai įrodytas abiejuose nuosprendžiuose aptartais įrodymais, įskaitant minėtus garso įrašus. Juose užfiksuoto balso priklausomybė S. K. teisėjų kolegijai nekelia abejonių, nes skambinęs asmuo (V. L. ) visada kreipdavosi vardu ,,Romai”, į ką šis atsakydavo žodžiais ,,nu” arba ,,taip”. Vilkiko gabenimas dėl jau nurodytų motyvų nelaikomas vien pagalba B. R. , nes nuosprendžiuose išdėstyti įrodymai patvirtina S. K. veikus nusikalstamai, t. y. kartu su B. R. padėjus V. V. iššvaistyti šiam patikėtą turtą.
Dėl to atmetamas nuteistojo R. K. apeliacinio skundo motyvas, jog jo vaidmuo pergabenant automobilius į Baltarusiją yra toks pat, kaip ir liudytojų W. L. , R. S. ar J. V. . Liudytojų, priešingai negu apeliantų, ryšys su V. V. nenustatytas, todėl jie nekaltinami padėję pastarajam iššvaistyti turtą.
Tiesa, nuteistasis S. K. apeliuoja į kai kurių liudytojų parodymus, jog šie nuteistojo vaidmenį supratę taip pat, kaip ir savąjį – padėti B. R. pergabenti automobilius.
Šis motyvas nepagrįstas.
Liudytojai galėjo nežinoti tikrojo R. K. vaidmens, nes kai kuriuos iš jų į pagalbą pasitelkė B. R. , o kai kuriuos – S. K. . R. K. nusikalstami veiksmai apima ne tik liudytojų matytą automobilių gabenimą į Baltarusiją, bet ir ankstesnius įvykius, susijusius su automobilių patekimu į Lietuvą, apie kuriuos dalis liudytojų taip pat galėjo nežinoti.
Valstybės sienos apsaugos tarnyba nurodė (t. 5 b. l. 164), jog du vilkikai su puspriekabėmis nuo 2002-07-31 iki 2002-08-02 Lietuvos Respublikos valstybės sienos per pasienio kontrolės punktus nekirto. Taip pat Šalčininkų rajone ir jo prieigose neužfiksuota valstybės sienos pažeidimų krovininiais automobiliais.
Nežiūrint į tai, teisėjų kolegijai nekyla abejonių, jog vilkikai ,,Iveco EuroStar” kirto valstybės sieną ir buvo pergabenti į Baltarusiją. Nėra pagrindo netikėti nuosprendžiuose išdėstytais liudytojų J. V. ir M. J. parodymais, kurioje vietoje pasienyje jie perdavė vilkikus rusiškai kalbantiems žmonėms.
Tiesa, I instancijos teismo nuosprendyje iškraipyti liudytojų J. V. ir M. J. parodymai, kur vilkikus perėmė asmenys iš Baltarusijos.
Iš tikrųjų jie nekirto valstybės sienos, o tik pervažiavo pasienio kontrolės punktą ir nuvažiavo prie apleistų fermos pastatų, kur jų laukė žmonės su lengvuoju automobiliu baltarusiškais numeriais, tačiau tai buvo Lietuvos Respublikos teritorija, iki valstybės sienos dar buvo likęs apie vienas kilometras (t. 11 b. l. 58-64). Itin išsamiai šias aplinkybes parodė liudytojas N. J. ikiteisminio tyrimo metu (t. 6 b. l. 67-70).
Liudytojai N. J. ir V. L. po kelių dienų B. R. prašymu vyko į Baltarusiją padėti pergabenti vilkikus į šalies gilumą. Šią aplinkybę nuteistasis B. R. traktuoja kaip jį teisinančią, kadangi tuo metu jis jau buvo sulaikytas už S. Š. nužudymą.
Toks skundo motyvas nepagrįstas, nes jau minėtas liudytojas N. J. ikiteisminio tyrimo metu (t. 6 b. l. 67-70) aiškiai parodė, jog B. R. dar iki tol, kol nušovė žmogų, pasakė, kad reikės padėti pergabenti vilkikus ir Baltarusijoje, bei paprašė paskambinti W. L. ir paprašyti pasaugoti vilkikus, nes vilniečiai banditai vis dar aktyviai jų ieškojo.
Apeliantai ginčija savo ryšį su aliuminio plokščių krovinio dingimu.
Bylos duomenys įrodo, jog viename iš į Lietuvą įvažiavusių vilkikų buvo 22316 kg lakuotų aliuminio plokščių ir 2 kg atsarginių dalių (t. 1 b. l. 56-57).
Liudytojas V. L. ikiteisminio tyrimo metu patvirtino, kad 2002 m. liepos mėn. pabaigoje B. R. jam siūlė pirkti ne tik vilkikus, bet ir aliuminį. Kadangi aliuminio liudytojui nereikėjo, jis atsisakė. Šiuos parodymus jis patvirtino akistatoje su nuteistuoju S. K. (t. 6 b. l. 171-174; t. 7 b. l. 183-185).
Liudytojai J. V. ir D. P. patvirtino, jog vilkikai, juos statant į angarą ir vėliau iš ten paimant, buvo tušti. Vadinasi, krovinys realizuotas per keletą dienų, praėjusių nuo vilkikų atvykimo į Lietuvą iki pastatymo angare.
Tai, kad nepavyko nustatyti, kada ir kam realizuotas šis turtas, nepaneigia jį buvus.
Šiame ir skundžiamame nuosprendžiuose aptarti įrodymai patvirtina, jog abu nuteistieji veikė bendrai, todėl abu yra atsakingi už padėjimą iššvaistyti V. V. patikėtą visą turtą, t. y. vilkikus ir viename iš jų buvusį aliuminio plokščių bei atsarginių dalių krovinį.
Nuteistųjų B. R. ir R. K. nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 24 str. 6 d., 25 str. 3 d. ir 184 str. 2 d., kadangi jie, iš anksto susitarę su V. V. , veikdami organizuota grupe, tyčia padėjo iššvaistyti V. V. jam patikėtą didelės vertės (daugiau kaip 250 MGL dydžio) svetimą turtą.
Išankstinį susitarimą rodo šiame nuosprendyje aptarta nuteistųjų veika iki 2002-07-26, kai į Kalvariją atvykę vilkikai su kroviniu su V. V. žinia buvo perduoti nenustatytiems asmenims, t. y. jie nevyko atlikti būtinų muitinės procedūrų.
Veikimą organizuota grupe rodo V. V. ir nuteistųjų atliktos skirtingos užduotys, turėti skirtingi vaidmenys: V. V. sudarė reikiamas sutartis naujiems krovininiams automobiliams įsigyti, surado vairuotojus jiems pargabenti, sudarė sąlygas Kalvarijoje automobilius perimti nenustatytiems asmenims; B. R. ir S. K. ieškojo potencialių automobilių pirkėjų; B. R. rūpinosi vilkikų paslėpimu, prašydamas D. P. pagalbos, kol jie bus realizuoti arba pergabenti į Baltarusiją; S. K. vadovavo vilkikų gabenimui per valstybės sieną.
B. R. ir S. K. buvo tik V. V. padėjėjai, nes turtas buvo patikėtas ne jiems, todėl jie negalėjo savarankiškai jo iššvaistyti.
Turto iššvaistymą įrodo pateikiami faktiniai duomenys, kuriuos teisėjų kolegija pripažįsta įrodymais.
Komercinės sutarties Nr. UL-IVT-2001/62 kopija (t. 3 b. l. 44-54) įrodo, jog 2001-12-19 UAB ,,Greitlaivis”, kurią atstovavo jos direktorius V. V. , ir privati Vokietijos kompanija ,,Iveco Magirus AG” sudarė sutartį pirkti du automobilius ,,EuroStar LD 260E40 Y/FS-GV”, du didžiatūrius bortinius-tentinius kėbulus ,,Kogel MNJ 78” ir dvi didžiatūres bortines-tentines priekabas ,,Kogel YN 18 P”, kurių bendra vertė 205926 eurai, parduodant juos tiekėjo pasirinktai lizingo kompanijai.
Lizingo sutarties Nr. AAIVLIT/018/2002, sudarytos 2002-02-07 tarp ,,Afin Baltica AS” ir UAB ,,Greitlaivis”, duomenys (t. 4 b. l. 25-43) įrodo, kad ,,Afin Baltica AS” (išperkamosios nuomos davėjas) išnuomoja UAB ,,Greitlaivis” (išperkamosios nuomos gavėjui) du automobilius ,,EuroStar LD 260E40 Y/FS-GV”, du didžiatūrius bortinius-tentinius kėbulus ,,Kogel MNJ 78” ir dvi didžiatūres bortines-tentines priekabas ,,Kogel YN 18 P”, kurių bendra vertė 205926 eurai.
Priėmimo protokolų duomenys (t. 1 b. l. 22-29) įrodo, jog V. V. , atstovaujantis UAB ,,Greitlaivis”, 2002-07-18 priėmė iš Estijos išperkamosios nuomos bendrovės ,,Afin Baltica AS” komercinėje sutartyje Nr. UL-IVT-2001/62 nurodytas transporto priemones.
Krovinio pervežimo sutarties Nr. 211 kopija (t. 1 b. l. 58-59) įrodo, jog 2002-07-17 JAV firma ,,Hermes Enterprises LLC” sudarė sutartį su J. J. įmone ,,Jutransva”, kad ši už 1275 eurų užmokestį perveš apie 24 tonas aliuminio lakštų iš Vokietijos į Lietuvą (Vilnių).
Vienkartinės sutarties krovinio gabenimui Nr. 37/18/07/2002 kopija (t. 1 b. l. 60) įrodo, kad 2002-07-18 J. J. įmonė ,,Jutransva” sudarė sutartį su V. V. atstovaujama UAB ,,Greitlaivis” dėl 23 tonų aliuminio lakštų krovinio pervežimo organizavimo, už paslaugą sumokant 1050 eurų. Iš sutarties duomenų matyti, kad UAB ,,Greitlaivis” įsipareigojo transportavimui pateikti išperkamosios nuomos būdu jos nusipirktus vilkikus ,,EuroStar”.
Tarptautinio krovinių transportavimo važtaraščio (CMR) 8LA 0267757, sąskaitų, Carnet TIR kopijos (t. 1 b. l. 110-111, 134-155, 157-158) įrodo, jog 2002-07-19 Vokietijos firmoje ,,G. M. GmbH” į vilkiką UL 701 A ir puspriekabę UL 703 A pakrauta 22316 kg lakuotų aliuminio plokščių ir 2 kg atsarginių dalių, kurių vertė 71799,75 eurai.
UAB ,,Greitlaivis” visuotinio akcininkų susirinkimo, įvykusio 2001-12-14, protokolo duomenys (t. 4 b. l. 21) įrodo, kad V. V. laikinai paskirtas eiti direktoriaus pareigas nuo 2001-12-17 iki 2002-05-26.
Akcijų pirkimo-pardavimo sutartys (t. 4 b. l. 23, 24) įrodo, kad 2002-04-18 V. V. nusipirko iš A. P. ir R. P. 100 procentų UAB ,,Greitlaivis” akcijų, t. y. tapo vieninteliu akcininku.
Akcininkams nuosavybės teise priklauso tik akcijos. Akcijų turėtojai įgyja teisę į bendrovės turtą, išskyrus dividendus, tik akcinę bendrovę likvidavus ir atsiskaičius su jos kreditoriais (Akcinių bendrovių įstatymo 11 str. 6 d., 15 str. 1 d. 2 p., 32 str. 1 d.).
Taigi, akcinės bendrovės turtas jos akcijų turėtojams ir net vieninteliam akcininkui yra svetimas.
Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Klaipėdos skyriaus 2002-08-06 rašto Nr. 19-02-10/984 duomenys (t. 4 b. l. 167) įrodo, kad UAB ,,Greitlaivis” pagal pateiktas finansines atskaitomybes pajamas deklaruoja, apyskaitas teikia laiku.
Tai rodo, jog bendrovė nelikviduota.
Išvardintų įrodymų šaltinių duomenys įrodo, jog V. V. atstovaujamos UAB ,,Greitlaivis” įsigyti išperkamosios nuomos būdu du automobiliai ,,EuroStar LD 260E40 Y/FS-GV”, du didžiatūriai bortiniai-tentiniai kėbulai ,,Kogel MNJ 78” ir dvi didžiatūrės bortinės-tentinės priekabos ,,Kogel YN 18 P”, net išmokėjus išperkamąją nuomą, netaptų V. V. , kaip vienintelio akcininko ir bendrovės direktoriaus, nuosavybe, o būtų UAB ,,Greitlaivis” turtas.
Dabar gi ir transporto priemonės, ir vienoje iš jų esantis krovinys V. V. buvo tik patikėti, kadangi vilkikai priklausė Estijos bendrovei ,,Afin Baltica AS” kaip išperkamosios nuomos davėjui, o aliuminio plokštės ir atsarginės dalys – JAV firmai ,,Hermes Enterprises LLC”, pavedusiai jas atgabenti į Lietuvą.
Nuteistieji B. R. ir S. K. šį V. V. patikėtą svetimą turtą, jam pačiam pradinėje nusikalstamos veikos stadijoje betarpiškai aktyviai dalyvaujant, su jo žinia neteisėtai perleido tretiesiems asmenims, t. y. padėjo jį iššvaistyti.
Šią aplinkybę įrodo ir VĮ ,,Regitra” pažymos (t. 2 b. l. 146-179), iš kurių matyti, jog dingę automobiliai ,,Iveco EuroStar” nebuvo įregistruoti UAB ,,Greitlaivis” vardu.
Tiesa, nuteistasis S. K. teigė, jog jis nežinojo, kokiu būdu V. V. Vokietijoje gavo vilkikus – per išperkamosios nuomos bendrovę ar kitaip, nes su juo apie tai nekalbėjo. Be to, visus reikalus su V. V. tvarkė B. R. .
Šis argumentas nepagrįstas.
V. L. ikiteisminio tyrimo metu parodė (t. 6 b. l. 171-174), kad B. R. pasiūlė pirkti du naujus ,,lizinginius” vilkikus, bet nepasakė, kas juos pirko lizingu. Po to susitikęs su B. R. ir S. K., liudytojas aptarė visus reikalus apie vilkikus, šie sakė abu kartu juos įsigiję ir siūlė pirkti. S. K. kažką pasakojo, kad vilkikus surado Lenkijoje, kai ten buvo nuvažiavęs.
Vėliau šis liudytojas papildė (t. 6 b. l. 180-181), jog konflikto prie Šalčininkų metu S. K. su B. R. aiškino užpuolusiems vilniečiams, kad jie sumokėjo lizingą ir vežė automobilius į Lietuvą.
Įvertinus aplinkybę, jog abu nuteistieji veikė kartu, teisėjų kolegija daro išvadą, kad ne tik B. R. , bet ir S. K. buvo žinomas automobilių įsigijimo būdas.
Teisėjų kolegijos nuomone, teismas netinkamai išsprendė bendrovės ,,Afin Baltica AS” pareikštą civilinį ieškinį. Šioje dalyje nuteistojo R. K. apeliacinis skundas pagrįstas.
Ieškinys priteistas solidariai iš abiejų nuteistųjų, todėl sutinkamai su BPK 320 str. 5 d. nuostatomis nuosprendis šioje dalyje naikinamas abiejų nuteistųjų atžvilgiu.
I instancijos teismas civilinį ieškinį patenkino, apsiribojęs teiginiu, kad jis yra pagrįstas ir teisėtas.
Su tuo negalima sutikti.
Nustatyta, kad automobiliai įsigyti išperkamosios nuomos būdu, taigi, išperkamosios nuomos gavėjas, t. y. UAB ,,Greitlaivis”, juos privalėjo savo sąskaita apdrausti. Tai numatyta jau minėtos lizingo sutarties Nr. XXXX, sudarytos 2002-02-07 tarp ,,Afin Baltica AS” ir UAB ,,Greitlaivis” (t. 4 b. l. 25-43), 5 straipsnyje.
Sutarties 5 str. 5.3 p. nuostatos reikalauja, kad prieš pristatant įrangą (šiuo atveju vilkikus) lizingo gavėjas pateiktų lizingo davėjui draudimo sutartį, kurioje nurodyta, jog įranga yra tinkamai apdrausta nuo rizikų (vagysčių, visiško ir dalinio praradimo ir gaisro) laikotarpiui, lygiam šios sutarties galiojimo terminui (šiuo atveju penkeriems metams).
Sutarties 5 str. 5.1 p. 4 d. nuostatos numato, kad draudimas turi padengti visas nurodytas rizikas visose valstybėse, kuriose lizingo gavėjas naudos lizinguojamą įrangą.
Taigi, UAB ,,Greitlaivis” atstovas, šiuo atveju direktorius V. V. , nebūtų gavęs iš Estijos išperkamosios nuomos bendrovės ,,Afin Baltica AS” komercinėje sutartyje Nr. XXXX nurodytų transporto priemonių, kol jos būtų reikiamai neapdraustos.
Tai, kad toks reikalavimas iš tiesų taikomas išperkamosios nuomos būdu perkamoms transporto priemonėms, įrodo UAB ,,Greitlaivis” įsigyto kito automobilio ,,Opel Astra” priėmimo-perdavimo aktas, surašytas tą pačią dieną, kai buvo sudarytos transporto priemonės draudimo sutartys (t. 4 b. l. 47-49).
I instancijos teismas nesiaiškino, ar draudimas padengė visą bendrovės ,,Afin Baltica AS” turėtą žalą, o jeigu ne, koks žalos dydis liko neatlygintas. Bendrovės atstovas I instancijos teismui nepateikė jokių įrodymų. Į apeliacinės instancijos teismo posėdį atstovas neatvyko. Šio klausimo negalima išsiaiškinti, neatidėjus baudžiamosios bylos nagrinėjimo ir negavus papildomos medžiagos, todėl sutinkamai su BPK 115 str. 2 d. nuostatomis civiliniam ieškovui Estijos bendrovei ,,Afin Baltica AS” pripažįstama teisė į ieškinio patenkinimą, o klausimas dėl ieškinio dydžio perduodamas nagrinėti civilinio proceso tvarka.
Teismas motyvavo bausmių nuteistiesiems skyrimą.
Nuteistieji tyčia padėjo padaryti sunkų nusikaltimą (BK 11 str. 5 d.). Jie nepripažino savo kaltės, o tai rodo, kad nesigaili dėl savo nusikalstamos veikos. Teismas pagrįstai nenustatė jų atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, jog padėjo padaryti veiką organizuota grupe.
B. R. teistas, praėjus keletui dienų po aptariamo nusikaltimo padarė labai sunkų nusikaltimą, numatytą 1961 m. BK 104 straipsnyje. Administracine tvarka nebaustas.
S. K. neteistas, tačiau baustas už administracinius teisės pažeidimus, nusikaltimo padarymo metu turėjo tris galiojančias nuobaudas. Darbovietėje charakterizuojamas gerai. Turi šeimą, du nepilnamečius vaikus. Iš medicininių dokumentų matyti (t. 9 b. l. 12-15), kad yra sveikatos problemų.
Įvertinęs visas bylos aplinkybes, nusikaltimo sunkumą, tai, kad nuteistieji padėjo padaryti nusikaltimą organizuota grupe, kaltininkų asmenybes ir kitas bausmės dydžiui turinčias reikšmės aplinkybes, teismas paskyrė S. K. vidutinės trukmės, o B. R. kiek didesnės, negu vidutinės trukmės laisvės atėmimo bausmes.
B. R. švelninti bausmės jo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, nes už padėjimą iššvaistyti didelės vertės svetimą turtą paskirta bausmė atitinka įstatymo reikalavimus, o subendrinant bausmes pridėta tik dalis kitos bausmės. Tai, kad nuteistasis turi du vaikus, nėra pakankamas pagrindas švelninti bausmę.
Teisėjų kolegijos nuomone, abiem nuteistiesiems paskirtos bausmės atitinka bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 str.), bausmės skyrimo nusikalstamos veikos bendrininkams (BK 58 str.) ir bausmės skyrimo, kai yra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, taisykles (BK 61 str.), bausmės paskirtį (BK 41 str.) ir savo dydžiu nėra per griežtos.
Tačiau teismas be pagrindo S. K. netaikė 2002 m. lapkričio 7 d. Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį” 4 str. 2 d. 1 p. ir nesumažino neatliktosios laisvės atėmimo bausmės.
B. R. amnestija negali būti taikoma, nes jam paskirta subendrinta bausmė už du nusikaltimus. Sutinkamai su 2002 m. lapkričio 7 d. Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį” 8 str. amnestija netaikoma už nusikaltimą, numatytą 1961 m. BK 104 straipsnyje, o sutinkamai su šio įstatymo 9 str. 4 p. amnestija netaikoma asmenims, padariusiems kelis nusikaltimus, jeigu bent dėl vieno iš jų šis įstatymas amnestijos nenumato.
Kita nuosprendžio dalis nekeičiama.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 1, 4 p., 115 str. 2 d.,
nusprendžia:
Vilniaus apygardos teismo 2004 m. lapkričio 3 d. nuosprendį pakeisti:
nuteistajam S. K. taikyti 2002 m. lapkričio 7 d. Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį” 4 str. 2 d. 1 p. ir neatliktąją laisvės atėmimo bausmę sumažinti vienu penktadaliu.
Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria iš nuteistųjų B. R. ir R. K. solidariai priteistas 711021,29 Lt civilinis ieškinys Estijos įmonei ,,Afin Baltica AS”. Civiliniam ieškovui įmonei ,,Afin Baltica AS” pripažinti teisę į ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka.
Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.