Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų D. S. ir V. L. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. birželio 15 d. nuosprendžio, kuriuo:

D. S. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 181 str. 2 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 4 (ketveriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas suėmime išbūtas laikas nuo 2011 m. gruodžio 20 d. iki 2012 m. birželio 15 d.

V. L. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 181 str. 2 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas suėmime išbūtas laikas nuo 2012 m. sausio 11 d. iki 2012 m. birželio 15 d.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. S. nuteistas už tai, kad prievartavo turtą panaudodamas fizinį smurtą, t.y. 2011 m. lapkričio 24 d., apie 17 val., S. K. nuomojamame name, esančiame (duomenys neskelbtini), veikdamas bendrininkų grupėje kartu su V. L., neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai, grasindamas panaudoti fizinį smurtą, savo naudai vertė G. G. perduoti turtą – jam priklausantį 7000 litų vertės automobilį „Audi A6 Avant“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) bei prieš jį panaudojo fizinį smurtą – t.y. neturėdamas teisėto pagrindo jis bei V. L. atvirai reikalavo, jog G. G. V. L. vardu perrašytų automobilį „Audi A6 Avant“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) įrašydamas tuščioje pirkimo – pardavimo sutartyje savo asmens duomenis bei ją pasirašydamas, G. G. nesutikus, V. L. grasinant, jog G. G. „gaus į snukį“, jis, V. L. laikant G. G. kairę ranką, ant jo plaštakos uždėjo įkaitintą lygintuvą tokiu būdu padarydamas G. G. kairės plaštakos nugarinio paviršiaus nudegimą II B-IIIo apie 0,5 % kūno paviršiaus, kas sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą. G. G. toliau nesutikus perrašyti automobilio, jis, siekdamas psichologiškai paveikti nukentėjusįjį, grasino, jog pridės įkaitintą lygintuvą prie G. G. veido, jis plaktuku grasino sužaloti G. G. rankos pirštus, tokiu būdu jis ir V. L. bendrai veikdami, panaudodami psichologinę prievartą, grasinimus ir fizinį smurtą, prievartavo nukentėjusiojo G. G. turtą. Šiais savo veiksmais D. S. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 181 str. 2 d.

V. L. nuteistas už tai, kad prievartavo turtą panaudodamas fizinį smurtą, t.y. 2011 m. lapkričio 24 d., apie 17 val., S. K. nuomojamame name, esančiame (duomenys neskelbtini), veikdamas bendrininkų grupėje kartu su D. S., neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai, grasindamas panaudoti fizinį smurtą, savo naudai vertė G. G. perduoti turtą – jam priklausantį 7000 litų vertės automobilį „Audi A6 Avant“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) bei prieš jį panaudojo fizinį smurtą – t.y. neturėdamas teisėto pagrindo jis bei D. S. atvirai reikalavo, jog G. G. V. L. vardu perrašytų automobilį „Audi A6 Avant“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) įrašydamas tuščioje pirkimo – pardavimo sutartyje savo asmens duomenis bei ją pasirašydamas, G. G. nesutikus, jis grasino, jog G. G. „gaus į snukį“, jam laikant G. G. kairę ranką, D. S. ant plaštakos uždėjo įkaitintą lygintuvą tokiu būdu padarydamas G. G. kairės plaštakos nugarinio paviršiaus nudegimą II B-IIIo apie 0,5 % kūno paviršiaus, kas sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą. G. G. toliau nesutikus perrašyti automobilio, D. S. siekiant psichologiškai paveikti nukentėjusįjį, grasinant, jog pridės įkaitintą lygintuvą prie G. G. veido bei grasinant plaktuku sužaloti G. G. rankos pirštus, tokiu būdu jis ir D. S. bendrai veikdami, panaudodami psichologinę prievartą, grasinimus ir fizinį smurtą, prievartavo nukentėjusiojo G. G. turtą. Šiais savo veiksmais V. L. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 181 str. 2 d.

Nagrinėjant baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, prokuroras prašė nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti, nuteistųjų gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų D. S. ir V. L. apeliaciniai skundai atmetami.

Nuteistieji D. S. ir V. L. apeliaciniuose skunduose neginčija savo kaltės ir jiems inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikavimo, nuteistieji tik prašo sušvelninti jiems paskirtas bausmes.

Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. birželio 10 d. nutarime konstatavo, jog Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės principai inter alia reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Taigi bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai. Įstatymų leidėjas apibūdina bausmės paskirtį Lietuvos Respublikos BK 41 str. 2 d. nustatydamas bausmės skyrimo tikslų visumą, kurie šiame įstatyme išdėstyti nuoseklia tvarka, sudarydami vieningą bausmės paskirtį. Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, bei užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Skiriant bausmę, teismai turi laikytis visų šių reikalavimų ir nė vienam negali būti suteikiama viršenybė, o paskirta bausmė turi atitikti BK 41 str. 2 d. numatytus bausmės tikslus. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti Lietuvos Respublikos BK 54 str. Lietuvos Respublikos BK 54 str. 2 d. nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet turi atsižvelgti ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę. Teismas bausmę paskiria tik tiems asmenims, kurie pripažinti kaltais dėl nusikalstamos veikos padarymo, ir tik tokią bausmę, kuri yra numatyta Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė.

Nusikalstama veika, numatyta Lietuvos Respublikos BK 181 str. 2 d., už kurios padarymą D. S. ir V. L. pripažinti kaltais ir nuteisti skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, priskiriama sunkių nusikaltimų kategorijai, už šios nusikalstamos veikos padarymą baudžiamasis įstatymas alternatyvių bausmių laisvės atėmimui nenumato. Tiek nuteistasis D. S., tiek nuteistasis V. L. savo apeliaciniuose skunduose akcentuoja tai, kad jie abu prisipažino padarę jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką, gailisi, su nukentėjusiuoju G. G. susitaikė, nukentėjusysis jiems pretenzijų neturi. Tačiau, kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmes nuteistiesiems D. S. ir V. L., į nuteistųjų prisipažinimą bei nuoširdų gailėjimąsi atsižvelgė bei šią aplinkybę pripažino D. S. ir V. L. atsakomybę lengvinančia. Nuteistųjų atsakomybę sunkina tai, kad turtą iš nukentėjusiojo G. G. nuteistieji prievartavo veikdami bendrininkų grupe. Iš bylos duomenų matyti, kad D. S., būdamas pakankamai jauno amžiaus (gim. 1981 m.), praeityje jau buvo teistas aštuonis kartus, nusikalstamą veiką, už kurios padarymą nuteistas skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, D. S. padarė neišnykus teistumui, jis yra recidyvistas. V. L. teisiamas pirmą kartą, tačiau jis yra baustas administracine tvarka. Tiek D. S., tiek V. L. niekur nedirba, nusikalstamą veiką padarė būdami apsvaigę nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikaltimo padarymui ir, nors šios aplinkybės pirmosios instancijos teismas negalėjo pripažinti nuteistųjų atsakomybę sunkinančia, kadangi ikiteisminio tyrimo metu to nepadarė prokuroras, tačiau ši aplinkybė neigiamai apibūdina nuteistuosius D. S. ir V. L. bei leidžia griežtinti baudžiamąją atsakomybę. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmes nuteistiesiems D. S. ir V. L., į visas nurodytas aplinkybes atsižvelgė, įvertino šių aplinkybių visumą bei paskyrė nuteistiesiems bausmes baudžiamojo įstatymo, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribose, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BK 41 str., 54 str., reikalavimų, teisingumo bei proporcingumo principų. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį, nuteistųjų asmenybes, D. S. paskyrė bausmę, artimą baudžiamojo įstatymo, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos vidurkiui, o V. L. paskyrė bausmę, mažesnę nei straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos vidurkis. Nuteistasis V. L. savo apeliaciniame skunde pažymi, kad yra teisiamas pirmą kartą, tačiau šios aplinkybės, nuteistojo nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino. Lietuvos Respublikos BK 55 str. nurodyta, kad asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes. V. L., nors ir nusikalto pirmą kartą, tačiau skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu jis pripažintas kaltu ir nuteistas už sunkaus nusikaltimo padarymu, todėl minėto straipsnio nuostatos jo atžvilgiu negali būti taikomos. Nuteistiesiems D. S. ir V. L. paskirtosios bausmės atitinka padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą bei nuteistųjų asmenybių pavojingumą, bausmės yra adekvačios (proporcingos) padarytai nusikalstamai veikai. D. S. ir V. L. paskirtosios bausmės nėra aiškiai per griežtos, jų švelninti nėra teisinio pagrindo. Byloje nėra ir Lietuvos Respublikos BK 62 str. nustatytų švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimo sąlygų, taip pat nenustatyta nei išimtinių aplinkybių, mažinančių D. S. ir V. L. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, nei išimtinių aplinkybių, susijusių su nuteistųjų asmenybėmis, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas D. S. ir V. L. už jų nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarauja teisingumo principui (Lietuvos Respublikos BK 54 str. 3 d.).

Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatyta, apeliacinių skundų ribose nuosprendis teisėtas ir pagrįstas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistųjų D. S. ir V. L. apeliacinius skundus atmesti.