- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-09-01
- Bylos Nr.
- A-756-1065-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-63-3-00309-2010-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Artūras Drigotas (pirm.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pran.), Virginija Volskienė
- Pareiškėjas
- D. F.
- Atsakovas
- Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šilutės rajono policijos komisariatui
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės,
rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. F. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. F. skundą atsakovui Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šilutės rajono policijos komisariatui dėl oficialaus perspėjimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas D. F. kreipėsi su skundu į Klaipėdos apygardos administracinį teismą prašydamas panaikinti 2010 m. balandžio 7 d. Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šilutės rajono policijos komisariato (toliau – ir Šilutės rajono PK) pareiškėjui pareikštą oficialų perspėjimą ir įpareigoti Šilutės rajono PK per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos sunaikinti apie pareiškėją surinktą informaciją. Pareiškėjas skunde nurodė, kad jam pareikštas oficialus perspėjimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, pažeidžia jo teises, laisves bei orumą. Pareiškėjas nėra susijęs su asmenimis, priklausantiems organizuotoms grupėms ir/ar nusikalstamiems susivienijimams, todėl kelia abejonių tiek pats informacijos apie jį rinkimo teisėtumas, tiek faktinių ryšių ar faktinių aplinkybių nustatymas, kurio pagrindu jam pareikštas oficialus perspėjimas. Atsakovas, pareikšdamas oficialų perspėjimą pareiškėjui, vadovavosi prielaidomis. Be to, oficialiame perspėjime nebuvo nurodyta nei tokio perspėjimo apskundimo galimybė, nei apskundimo terminas. Tokiu būdu buvo suvaržyta pareiškėjo gynybos teisė.
Atsiliepimas
Atsakovas Šilutės rajono PK prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodė, kad prevencinė poveikio priemonė – oficialus perspėjimas – buvo pritaikyta pareiškėjui 2010 m. gegužės 21 d. vykdant Šilutės rajono PK viršininko pavaduotojo K. B. 2010 m. balandžio 7 d. patvirtintą nutarimą Nr. 30-94-IL1-11. Pagal Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 4 straipsnį, prevencinės poveikio priemonės gali būti taikomos asmenims, jei iš įstatymų nustatyta tvarka gautų duomenų apie šių asmenų ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais yra pakankamas pagrindas manyti, kad šie asmenys gali daryti sunkius arba labai sunkius nusikaltimus ir prevencines poveikio priemones reikia taikyti siekiant garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves. Pareiškėjui oficialus perspėjimas buvo pareikštas išanalizavus įstatymų nustatyta tvarka gautus ir turėtus duomenis, kad pareiškėjas gali būti susijęs su organizuota nusikalstama grupe ar jų nariais ir yra pagrindas manyti, kad jis gali pats vykdyti sunkius arba labai sunkius nusikaltimus, dėl ko gali nukentėti valstybės interesai ar visuomenės nariai. Oficialus perspėjimas yra ne bausmė, kuri gali būti skiriama teismo nuosprendžiu asmeniui už nusikaltimo padarymą, bet prevencinė poveikio priemonė, taikoma siekiant riboti ir mažinti organizuotą nusikalstamumą. Paskyrus šią prevencinę poveikio priemonę, asmuo nėra pripažįstamas kaltu padarius nusikaltimą. Ši priemonė taikoma, kai yra pakankamas pagrindas manyti, kad asmuo gali daryti sunkius (ar labai sunkius) nusikaltimus. Tokia priemone siekiama apsaugoti konstitucines vertybes: visuomenės bei valstybės saugumą, viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisės ir laisvės nėra apribojamos. Prevencine priemone siekiama neleisti padaryti pavojingiausių teisės pažeidimų, už kurių padarymą ar kėsinimąsi juos padaryti jam gali būti paskirta bausmė, ir garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves. Pagal Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymą, operatyvinės veiklos subjektai, siekdami įgyvendinti šio įstatymo numatytus tikslus ir uždavinius, gali naudoti operatyvinius veiksmus prieš operatyvinės veiklos objektus šiems nežinant apie tokių veiksmų atlikimą. Tokių veiksmų atlikimo metu buvo gauta bei įstatymų numatyta tvarka įforminta neviešo pobūdžio informacija apie pareiškėją. Operatyvinės veiklos įstatymas nenumato, kad operatyvinės veiklos teisėtumo kontrolę ir priežiūrą vykdo teismas, todėl pareiškėjo reikalavimas įpareigoti atsakovą per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos sunaikinti apie jį surinktą neviešo pobūdžio informaciją teismo nenagrinėtinas. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad dalis medžiagos, kurios pagrindu pareiškėjui buvo taikyta prevencinė priemonė, yra neviešo pobūdžio. Tokios informacijos išslaptinimas pažeistų Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo nuostatas, todėl jos išslaptinimas yra negalimas.
II.
Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2010 m. birželio 23 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Teismas sprendime nurodė, jog 2010 m. balandžio 7 d. Šilutės rajono PK nutarimu Nr. 30-94-IL1-11, atsižvelgiant į įstatymų nustatyta tvarka gautus duomenis apie pareiškėjo elgesį, atitinkantį Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 4 straipsnį, nutarta pritaikyti pareiškėjui prevencinę poveikio priemonę – oficialų perspėjimą. Vykdydamas šį nutarimą ir veikdamas pagal 2010 m. balandžio 7 d. įgaliojimą Nr. 30-94-JL-453 (b. l. 26), Šilutės rajono PK Kriminalinės policijos skyriaus tyrėjas, nurodydamas, kad pareiškėjo veiksmai varžo kitų žmonių teises ir laisves, ir vadovaudamasis Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 1, 4, 5 straipsniais, pareiškė pareiškėjui oficialų perspėjimą. Lietuvos Respublikos įstatymo vardu iš pareiškėjo buvo pareikalauta laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos bei įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių bei laisvių, nedaryti teisės pažeidimų, oficialiai perspėjant, kad jeigu jis savo elgesiu tiesiogiai ar netiesiogiai rems organizuotos grupės ar nusikalstamo susivienijimo veiklą arba jam priklausys, teiks organizuotai grupei ar nusikalstamam susivienijimui finansinę arba materialinę paramą bei informaciją, naudingą nusikalstamai veiklai plėtoti, rengsis padaryti arba padarys nusikaltimus arba vykdys kitokią neteisėtą veiklą, keliančią didelę žalą valstybės, visuomenės ar asmenų interesams, slėps, taip pat nepraneš teisėsaugos institucijoms apie šiuos nusikaltimus ir kitokią organizuotos grupės, nusikalstamo susivienijimo neteisėtą veiklą, jam bus taikomos šio įstatymo numatytos teisinio poveikio priemonės, taip pat jis įstatymo nustatyta tvarka bus traukiamas administracinėn ar baudžiamojon atsakomybėn.
Oficialus perspėjimas yra prevencinė poveikio priemonė, kuri gali būti taikoma esant Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 4 straipsnyje numatytiems pagrindams (3 straipsnis). Pagal Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 4 straipsnį, šio įstatymo 3 straipsnyje numatytos prevencinės poveikio priemonės gali būti taikomos asmenims, jei iš įstatymų nustatyta tvarka gautų duomenų apie šių asmenų ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais yra pakankamas pagrindas manyti, kad šie asmenys gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus ir prevencines poveikio priemones reikia taikyti siekiant garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves. Pagal Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 5 straipsnį, oficialus perspėjimas – tai įgalioto policijos pareigūno rašytinis reikalavimas asmeniui būtinai laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių, nedaryti teisės pažeidimų ir supažindinimas su galimomis teisinėmis pasekmėmis.
Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 4 straipsnyje numatyta informacija apie asmenų ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais gali būti surinka vadovaujantis specialiaisiais minėtos informacijos rinkimą reglamentuojančiais įstatymais (Operatyvinės veikios įstatymu). Tokios informacijos turinys nėra viešas (Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 19 punktas). Todėl asmeniui, kuriam pareiškiamas oficialus perspėjimas, Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 4 straipsnyje išvardyti duomenys negali ir neturi būti pateikti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 4 straipsnyje numatyta informacija gali būti gauta dėl aplinkybių, nebūtinai tiesiogiai susijusių su oficialų perspėjimą gavusiu asmeniu. Tačiau šios informacijos turinys turi aiškiai parodyti, kad oficialiai perspėtas asmuo turi ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais ir kad dėl tokių ryšių bei paties asmens elgesio yra pakankamas pagrindas manyti, kad šie asmenys gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-803/2008, 2008 m. liepos 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1338/2008). Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 3 dalis nustato, kad faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, paprastai negali būti įrodymai administracinėje byloje, kol jie bus išslaptinti įstatymų nustatyta tvarka. Šios įstatymo normos konstrukcija leidžia daryti išvadą, kad faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, paprastai negali būti įrodymai administracinėje byloje, kol jie bus išslaptinti įstatymų nustatyta tvarka. Tačiau sąvoka „paprastai“ rodo, kad galimi atvejai, kai tokie duomenys gali būti laikomi įrodymais ir tuo pačiu teismo turi būti įvertinami pagal įrodymų įvertinimo taisykles, nustatytas ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. gegužės 15 d. nutarimu pripažino, kad ABTĮ 57 straipsnio 3 dalis (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui.
Teisminio nagrinėjimo metu atsakovo atstovas pateikė viešus duomenis, kuriais taip pat buvo grindžiamas sprendimas dėl oficialaus perspėjimo pareiškimo, – policijos įskaitos duomenis apie D. F., žinybinio registro duomenis apie D. F.. Su šiais duomenimis susipažino pareiškėjas ir jo atstovas. Teismas 2010 m. gegužės 24 d. nutartimi (b. l. 16-17) taip pat nusprendė, kad būtina susipažinti ir su įslaptinta informacija. Teismo 2010 m. birželio 15 d. posėdžio metu teismui buvo pateikta įslaptinta operatyvinės veiklos medžiaga, su kuria teismas susipažino. Teismo 2010 m. birželio 15 d. nutartimi nutarta šios medžiagos turinio neatskleisti, o vertinti kaip įrodymus bendrame bylos kontekste kartu su pateikta vieša bylos medžiaga (ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis). Iš atsakovo pateiktos viešos bylos medžiagos, paties pareiškėjo pateiktų duomenų apie 2010 m. balandžio 7 d. pareikštus įtarimus dėl įvykdytos nusikalstamos veikos bei neviešos bylos medžiagos matyti, kad nagrinėjamu atveju yra Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 4 straipsnyje nustatyti prevencinės poveikio priemonės taikymo pagrindai. Iš policijos žinybinio registro duomenų matyti, kad pareiškėjas yra teistas, 2009 m. rugpjūčio 25 d. lygtinai paleistas iš įkalinimo įstaigos neatlikus 1 metų 1 mėnesio ir 8 dienų paskirtosios laisvės atėmimo bausmės, 2010 m. balandžio 7 d. jam pareikštas įtarimas padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 22 straipsnio 1 dalyje, 178 straipsnio 2 dalyje. Operatyvinės veiklos įstatymo nustatyta tvarka gauti duomenys taip pat leidžia pagrįstai manyti, jog D. F. yra susijęs ryšiais su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais ir gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus. Atsakovo pateikti duomenys apie pareiškėją atitinka Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 4 straipsnyje numatytus reikalavimus, šie duomenys gauti įstatymų nustatyta tvarka. Prevencinė poveikio priemonė paskirta pareiškėjui vadovaujantis įstatymo reikalavimais, jos paskyrimo procedūra nėra pažeista. Aplinkybių, leidžiančių teigti, kad oficialiu perspėjimu nepagrįstai pažeistos pareiškėjo konstitucinės teisės, nenustatyta. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad buvo pažeista pusiausvyra tarp būtinybės apsaugoti valstybės paslaptį sudarančią (ar kitą įslaptintą) informaciją (viešojo intereso) ir pareiškėjo teisių apsaugos. Ginčijamas oficialus perspėjimas grindžiamas ne vien įslaptinta medžiaga, bet ir viešais duomenimis, kuriuos atsakovas pateikė teisminio nagrinėjimo metu. Įrodymų (tiek įslaptintų, tiek neslaptų) visuma leidžia teigti, jog oficialus perspėjimas pareiškėjui buvo pareikštas pagrįstai. Šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti, kad atsakovas, kaip operatyvinės veiklos subjektas, neteisėtai naudojo operatyvinius veiksmus ir neteisėtai rinko informaciją apie pareiškėją. Todėl netenkintinas ir pareiškėjo reikalavimas dėl atsakovo įpareigojimo sunaikinti apie pareiškėją surinktą informaciją.
III.
Apeliaciniu skundu pareiškėjas D. F. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti. Pareiškėjo nuomone, teismas netinkamai įvertino surinktus įrodymus. Pareiškėjas nurodo, kad Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 29 d. nutarime yra pažymėjęs, jog asmenų ryšiai su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais reiškia, kad vienas iš būtinų pagrindų asmeniui taikyti Įstatyme nustatytas prevencines poveikio priemones turi būti duomenys, kurie atspindi tokius minėtų asmenų veiksmus, kurie liudija ne tik tai, kad šie asmenys palaiko ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais, bet ir tai, kad šie ryšiai leidžia pagrįstai manyti, jog šie asmenys gali daryti sunkius (ar labai sunkius) nusikaltimus. Duomenys apie pareiškėjo anksčiau padarytas nusikalstamas veikas ir apie 2010 m. balandžio 7 d. jam pareikštą įtarimą nėra pagrindas pripažinti, kad atsakovo pateikti duomenys atitinka Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 4 straipsnyje numatytus reikalavimus. Policijos žinybinio registro duomenys apie tai, kad pareiškėjas yra teistas, o 2009 m. rugpjūčio 25 d. lygtinai paleistas iš įkalinimo įstaigos neatlikus 1 metų 1 mėnesio ir 8 dienų paskirtosios laisvės atėmimo bausmės, įrodo, kad atsakingos institucijos yra pripažinusios, jog pareiškėjas atitinka reikalavimus asmenims, kurie gali būti taisomi neizoliuoti nuo visuomenės, bet prižiūrimi (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 8 straipsnio 1 dalis, 157 straipsnis). Šiuo atveju teismas negalėjo remtis paties pareiškėjo pateiktais dokumentais, apie kuriuos nėra duomenų atsakovo pateiktoje policijos įskaitos bei žinybinio registro medžiagoje. Kadangi visi atsakovo pateikti vieši įrodymai neleidžia teigti, kad atsakovo pateikti duomenys apie pareiškėją atitinka Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 4 straipsnyje numatytus reikalavimus, laikytina, kad skundžiamą sprendimą teismas priėmė vadovaudamasis vien pareiškėjui nežinoma valstybės paslaptį sudarančia (ar kita įslaptinta) informacija. Konstitucinis Teismas 2007 m. gegužės 15 d. nutarime yra pabrėžęs, kad joks teismo sprendimas negali būti grindžiamas šalims (vienai iš jų) nežinoma vien valstybės paslaptį sudarančia (ar kita įslaptinta) informacija. Tuo tarpu oficialus perspėjimas pareiškėjui yra grindžiamas tik slaptos operatyvinės medžiagos duomenimis. Atsižvelgiant į Europos žmogaus teisių teismo praktiką, galima teigti, kad tokie atvejai, kai valstybės paslaptį sudarančiais neišslaptintais duomenimis yra remiamasi kaip vieninteliu ir vienai iš bylos šalių nežinomu įrodymu teismo procese, sudaro prielaidas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pažeidimams, pirmiausia, teisės į teisingą bylos nagrinėjimą požiūriu (Konvencijos 6 straipsnis) (Europos žmogaus teisių teismo sprendimai: 2006 m. spalio 31 d. Güner Corum prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 59739/00; 2006 m. spalio 31 d. Aksoy (Eroglu) prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 59741/00; 2007 m. lapkričio 27 d. Merai prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 33446/02; 2009 m. balandžio 21 d. Miran prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 43980/04; 2009 m. balandžio 21 d. Topai prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 3055/04; 2008 m. gruodžio 16 d. G. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 10425/03).
Atsiliepimas
Atsiliepimu į pareiškėjo D. F. apeliacinį skundą atsakovas Šilutės rajono PK prašo palikti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. sprendimą nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Atsakovo nuomone, teismo priimtas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Atsakovas pažymi, kad teismas, priimdamas sprendimą, rėmėsi tiek viešo, tiek neviešo pobūdžio informacija.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Pareiškėjas ginčija Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šilutės rajono policijos komisariato 2010 m. balandžio 7 d. pareiškėjui pareikštą oficialų perspėjimą.
Iš bylos medžiagos matyti, kad Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šilutės rajono policijos komisariatas 2010 m. balandžio 7 d. priėmė nutarimą Nr. 30-94-IL1-11, kuriuo nutarta D. F. taikyti Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 3 straipsnio 1 punkte numatytą prevencinio poveikio priemonę – oficialų perspėjimą. Nutarime nurodyta, kad oficialus perspėjimas D. F. taikomas atsižvelgus į įstatymų nustatyta tvarka gautus duomenis apie šio asmens elgesį, atitinkantį Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 4 straipsnį – iš įstatymo nustatyta tvarka gautų duomenų apie asmens ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais yra pakankamas pagrindas manyti, jog minėtas asmuo gali daryti sunkius ir labai sunkius nusikaltimus ir prevencines poveikio priemones reikia taikyti siekiant garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves. Oficialus perspėjimas D. F. skirtas vadovaujantis Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 1, 3, 4 straipsniais (b. l. 25).
Oficialus perspėjimas yra viena iš Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo (toliau - ir ONUĮ) 3 straipsnyje įtvirtintų prevencinio poveikio priemonių rūšių. Oficialus perspėjimas - tai įgalioto policijos pareigūno rašytinis reikalavimas asmeniui būtinai laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių, nedaryti teisės pažeidimų ir supažindinimas su galimomis teisinėmis pasekmėmis (ONUĮ 5 str.). Pagal ONUĮ 4 straipsnį tokia prevencinio poveikio priemonė gali būti taikoma asmenims, jei iš įstatymų nustatyta tvarka gautų duomenų apie šių asmenų ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais yra pakankamas pagrindas manyti, kad šie asmenys gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus ir prevencines poveikio priemones reikia taikyti siekiant garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 29 d. nutarime yra pažymėjęs, kad asmenų ryšiai su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais reiškia, jog ,,vienas iš būtinų pagrindų asmeniui taikyti Įstatyme nustatytas prevencines poveikio priemones turi būti duomenys, kurie atspindi tokius minėtų asmenų veiksmus, kurie liudija ne tik tai, kad šie asmenys palaiko ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais, bet ir tai, kad šie ryšiai leidžia pagrįstai manyti, jog šie asmenys gali daryti sunkius (ar labai sunkius) nusikaltimus“.
Aiškindamas Įstatymo 4 straipsnio taikymą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio bylose ne kartą yra pažymėjęs, jog šios teisės normos taikymas siejamas su joje nurodytos informacijos (duomenų) turėjimu bei su aplinkybe, kad ši informacija (duomenys) buvo gauta įstatymų nustatyta tvarka. Todėl, taikant šį straipsnį, kiekvienu konkrečiu atveju reikia patikrinti (ABTĮ 86 str. taikymo prasme išaiškinti) nurodytos informacijos gavimo teisėtumą, t. y. patikrinti, ar minėta informacija buvo renkama ir pateikta įgaliotam taikyti minėtas prevencines poveikio priemones policijos pareigūnui įstatymų nustatyta tvarka. Kitaip tariant, teismas turi patikrinti pateiktus įrodymus jų leistinumo aspektu. Atsižvelgiant į šios teisės normos nuostatos blanketinį pobūdį, būtina vadovautis ir kitais minėtos informacijos rinkimą reglamentuojančiais įstatymais (šiuo atveju Operatyvinės veiklos įstatymu (toliau – ir OVĮ)). Svarstomoje normoje nurodytos informacijos pobūdis bei turinys parodo, kad ši informacija gali būti prieinama tik griežtai apibrėžtam asmenų ratui, t. y. ji turi turėti slaptumo elementus. Operatyvinės veiklos įstatymo taikymo požiūriu tai patvirtina Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (toliau – ir VTPĮ) 7 straipsnio 1 dalies 19 punktas, pagal kurį valstybės paslaptį gali sudaryti detalūs duomenys apie vykdomą (vykdytą) operatyvinę veiklą bei šios veiklos rezultatus. Pagal svarstomą teisės normą nėra būtina, kad nurodytos informacijos surinkimas būtų nukreiptas konkrečiai į minėto oficialaus perspėjimo gavėją. Tokia informacija gali būti renkama ir gauta dėl aplinkybių, nebūtinai tiesiogiai susijusių su oficialų perspėjimą gavusiu asmeniu. Tačiau šios informacijos turinys (byloje nagrinėjamu aspektu) turi aiškiai parodyti, kad šis asmuo turi ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais ir kad dėl tokių ryšių bei paties asmens elgesio (užfiksuotų veiksmų) yra pakankamas pagrindas manyti, kad šie asmenys gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus (pvz., 2008 m. spalio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-224/2008; 2008 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-803/2008; 2009 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1387/2009 ir kt.).
Patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.) teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas materialinės teisės normas taikė tinkamai, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką aiškinant ir taikant ONUĮ nuostatas (ABTĮ 13 str. 1 d.), pagal įrodymų vertinimo taisykles (ABTĮ 57 str.) pagrįstai tikrino, ar Oficialus perspėjimas pareiškėjui buvo paskirtas esant ONUĮ 4 straipsnyje numatytiems pagrindams. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė ir į Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarime pateiktą išaiškinimą dėl Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 3 dalies taikymo. Susipažinęs su nevieša informacija, teismas nustatė, kad medžiaga surinkta įstatymų nustatyta tvarka, t. y. ja remiantis pareiškėjui galėjo būto pareikštas Oficialus perspėjimas (ONUĮ 4 str.).
Konstitucinis Teismas 2007 m. gegužės 15 d. nutarime, be kita ko, pabrėžė, kad joks teismo sprendimas negali būti grindžiamas šalims (vienai iš jų) nežinoma vien valstybės paslaptį sudarančia (ar kita įslaptinta) informacija. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), kurio jurisprudencija, kaip teisės aiškinimo šaltinis, yra svarbi Lietuvos nacionalinės teisės aiškinimui bei taikymui (ABTĮ 4 str. 3 d.), savo sprendimuose ne kartą yra pažymėjęs, kad tokie atvejai, kai valstybės paslaptį sudarančiais neišslaptintais duomenimis yra remiamasi kaip vieninteliu ir vienai iš bylos šalių nežinomu įrodymu teismo procese, sudaro prielaidas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pažeidimams, pirmiausia, teisės į teisingą bylos nagrinėjimą požiūriu (Konvencijos 6 str.). Pirmosios instancijos teismas, tikrindamas, ar Oficialus perspėjimas pareiškėjui paskirtas esant ONUĮ 4 straipsnyje numatytiems pagrindams, ir priimdamas sprendimą rėmėsi tiek faktiniais duomenimis, kurie sudaro valstybės paslaptį, ir dėl to pareiškėjui susipažinti negalėjo būti pateikti vadovaujantis galiojančiais įstatymais (VTPĮ 3, 7, 12, 23 str., OVĮ 4, 17 str.), tiek vieša (neįslaptinta) prie nagrinėjamos bylos pridėta medžiaga ir padarė išvadą, kad jų visuma sudaro pagrindą konstatuoti, kad oficialus perspėjimas pareiškėjui taikytas pagrįstai ir teisėtai.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismas visapusiškai ištyrė ir įvertino tiek nagrinėjamoje byloje esančius neįslaptintus duomenis apie pareiškėjo anksčiau padarytus administracinius teisės pažeidimus, įvykdytas nusikalstamas veikas, jam 2010 m. balandžio 7 d. pareikštą įtarimą apie galimai padarytą nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 22 straipsnio 1 dalyje ir 187 straipsnio 2 dalyje, tiek ir Operatyvinės veiklos įstatymo nustatyta tvarka gautus įslaptintus duomenis, pateiktus teismui posėdžio metu. Visų byloje ištirtų duomenų visuma, juos vertinant įrodymų pakankamumo aspektu, buvo pakankama daryti išvadą, jog D. F. susijęs ryšiais su atsakovui žinomomis organizuotomis nusikalstamomis grupuotėmis ar jų nariais, ir manyti, kad jis gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus. Taigi atsakovas nutarimo Nr. 30-94-IL1-11 priėmimo metu turėjo pagrindą taikyti prevencinio poveikio priemonę siekiant garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves (ONUĮ 4 str.).
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo konkrečiu atveju bylos aplinkybės nesuteikia pagrindo išvadai, jog buvo pažeista pusiausvyra tarp būtinybės apsaugoti valstybės paslaptį sudarančią (ar kitą įslaptintą) informaciją (viešojo intereso) ir pareiškėjo teisių apsaugos. Teismo sprendimas pagrįstas ne vien įslaptintais duomenimis, bet ir minėta neįslaptinta bylos medžiaga, su kuria susipažinti pareiškėjui nebuvo jokių procesinių kliūčių. Teisėjų kolegijos vertinimu, šių duomenų visuma juos vertinant įrodymų pakankamumo aspektu patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, jog pareiškėjui prevencinio poveikio priemonė - oficialus perspėjimas pritaikyta esant ONUĮ 4 straipsnyje numatytiems pagrindams. Šiuo atveju nėra jokio pagrindo teigti, kad buvo pažeistos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio nuostatos. Be to, D. F. skirto oficialaus perspėjimo, pareikšto 2010 m. balandžio 7 d. nutarimo Nr. 30-94-IL1-11 pagrindu, galiojimo laikas pasibaigė 2011 m. balandžio 7 d. (b. l. 75).
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas byloje esančių įrodymų visumą įvertino tinkamai, Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnyje nustatytų taisyklių nepažeidė. Sprendimą teismas motyvavo laikydamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsnio 4 dalies reikalavimų, todėl jo naikinimui ar keitimui pagrindų nėra.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo D. F. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.