Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo M. K. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. kovo 16 d. nutarimo M. K. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

M. K. surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas (toliau – ir Protokolas) už tai, jog jis, būdamas uždarosios akcinės bendrovės „Linauta“ (toliau – ir Bendrovė) direktoriumi, nuo 2010 m. spalio 19 d. iki 2010 m. gruodžio 3 d. leido dirbti S. S. vairavimo instruktoriumi, nesudarius su juo rašytinės darbo sutarties ir įstatymų nustatyta tvarka nepranešus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) teritoriniam skyriui. Protokole nurodyta, jog tokiais savo veiksmais M. K. pažeidė Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 95 straipsnio, 98 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 99 straipsnio reikalavimus bei padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 41³ straipsnio 1 dalyje.

Apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi nenuosekliais S. S. parodymais. Apeliantas pažymi, kad vairavimo aikštelė nėra rakinama, ja taip pat naudojasi dar keliolika vairavimo mokyklų, todėl S. S. galėjo į ją lengvai patekti. Apeliantas tvirtina, kad su S. S. nebuvo sudaręs jokių susitarimų dėl darbo po 2010 m. spalio 18 d., kada jam buvo paskirta drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo. Apelianto manymu, tai patvirtina faktas, kad S. S. po 2010 m. spalio 18 d. nebuvo išduoti nauji Vairavimo mokymo lapai. Apeliantas gailisi, jog neinformavo visų Bendrovės mokinių apie tai, kad S. S. Bendrovei nebeteikia vairavimo instruktoriaus paslaugų, taip užkirsdamas kelią S. S. nesąžiningai teikti paslaugas Bendrovės vardu, naudojantis jam anksčiau išduotais mokinių Vairavimo mokymo lapais.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

II.

ATPK 41³ straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nelegalus darbas užtraukia baudą darbdaviams ar jų įgaliotiems asmenims už kiekvieną nelegaliai dirbantį asmenį nuo trijų tūkstančių iki dešimties tūkstančių litų. DK 98 straipsnyje nustatyta, kad nelegaliu darbu laikomas darbas esant šio kodekso 93 straipsnyje nustatytiems darbo sutarties požymiams, dirbamas nesudarius darbo sutarties ar teisės aktų nustatyta tvarka nepranešus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui apie asmenų priėmimą į darbą; dirbamas užsienio valstybių piliečių ir asmenų be pilietybės, nesilaikant jiems norminių teisės aktų nustatytos įsidarbinimo tvarkos; darbdaviai ar jų įgalioti asmenys, leidę dirbti nelegalų darbą, atsako įstatymų nustatyta tvarka.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra įtvirtinta, kad, siekiant veiką kvalifikuoti ATPK 41³ straipsnio pagrindu, o darbą vertinti kaip nelegalų, taikant DK 98 straipsnio 1 dalies 1 punktą, būtina konstatuoti nelegalaus darbo, kaip administracinio teisės pažeidimo, sudėties objektyviuosius požymius: 1) nustatyti, kad asmuo pradėjo dirbti realiai, 2) darbdavio ir nelegalaus darbuotojo santykiai turi turėti darbo sutarties požymių, t. y. darbas dirbamas darbdaviui ir darbuotojui susitarus; dirbamas tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas arba einamos tam tikros pareigos; asmuo dirba paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai; asmuo dirba atlygintinai, 3) nesilaikyta darbo sutarties sudarymo taisyklių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N575-2358/2009). Pabrėžtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą konstatavęs, kad darbo sutarties nepasirašius abiem darbo santykių subjektams – tiek darbuotojui, tiek darbdaviui – rašytinė darbo sutartis nėra sudaryta, o darbdavys neturi teisės leisti pradėti darbuotojui dirbti, darbuotojų darbas, esant nurodytoms sąlygoms, yra nelegalus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. N12-1650/2004, N3-397/2005, N575-858/2010).

Pažymėtina, kad pagal ATPK 257 straipsnį, administracinę bylą nagrinėjantis organas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Taigi įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad byloje priimtas procesinis sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu tik tuomet, kai visapusiškai, išsamiai ir objektyviai išaiškinamos bei įvertinamos visos reikšmingos bylai aplinkybės (ATPK 248, 257, 284 str.). Minėtų procesinės teisės normų reikalavimų nesilaikymas yra esminis procesinių normų pažeidimas, kuriam esant, teismo priimtas procesinis sprendimas gali būti pripažintas nepagrįstu ir panaikintas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. N756-1233/2010). Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į paminėtas normas, patikrino byloje esančius įrodymus. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, tinkamai ir visapusiškai įvertino surinktus įrodymus.

Iš į bylą pateiktos medžiagos teisėjų kolegija nustatė, kad pagal DK 136 straipsnio 3 dalį darbo sutartį su S. S. Bendrovė nutraukė 2010 m. spalio 18 d. (b. l. 20-21). S. S. neigė pasirašęs darbo sutarties nutraukimą ir nurodė, kad dirbo vairavimo instruktoriumi Bendrovės naudai iki 2010 m. gruodžio 3 d., kol lankydamasis poliklinikoje sužinojo, kad yra atleistas (b. l. 5, 58-59). Atkreiptinas dėmesys, kad įsiteisėjusiu 2011 m. gegužės 18 d. Kauno miesto aplinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-2831-638/2011 konstatuota, jog S. S. iš darbo DK 136 straipsnio 3 dalies pagrindu buvo atleistas neteisėtai. Kauno miesto apylinkės teismas nusprendė, kad S. S. nepadarė darbo drausmės pažeidimo, nebuvo neblaivus darbe, todėl nebuvo jokio pagrindo darbo sutartį su S. S. nutraukti.

Iš Bendrovės direktoriaus įsakymo Nr. 10/10/19-01 „Dėl vairavimo instruktoriaus pakeitimo“ matyti, jog nuo 2010 m. spalio 19 d. S. S. mokiniams V. D., E. V., J. J., L. D., G. P., M. J., P. B. ir A. L. skirtas naujas vairavimo instruktorius, o S. S. išduoti mokinių Vairavimo mokymo lapai pripažinti negaliojančiais (b. l. 45). Bendrovė į bylą pateikė A. L., V. D. ir M. J. pasirašytus Vairavimo mokymų lapus, iš kurių matyti, kad jų vairavimo instruktoriumi buvo paskirtas E. G. G. (b. l. 43-44, 68-69).

Byloje pateikti liudytojų parodymai prieštarauja aukščiau nurodytiems administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens pateiktiems įrodymams. Iš rašytinių liudytojų paaiškinimų bei S. S. pateiktų mokinių Vairavimo mokymo lapų teisėjų kolegija nustatė, kad S. S. po darbo sutarties nutraukimo (t. y. po 2010 m. spalio 18 d.) praktinius vairavimo kursus vedė šiems asmenims: A. L. (b. l. 6, 13), V. D. (b. l. 7, 11) ir M. J. (b. l. 8, 14), J. J. (b. l. 10) bei G. P. (b. l. 12). Pirmosios instancijos teisme liudytoja apklausta A. L. patvirtino, kad praktinius vairavimo kursus pradėjo 2010 m. spalio 22 d.; iš viso turėjo 13 vairavimo pamokų su instruktoriumi S. S. ir 2 pamokas su instruktoriumi E. G. G.; už kursus instruktoriams nieko nemokėjo. Liudytoja nurodė, kad S. S. mokė ją iki 2010 m. gruodžio 3 d., vėliau paskambino ir pasakė, kad kreiptųsi į mokyklą dėl likusių vairavimo pamokų, kadangi jis jau nebedirba. Liudytoja taip pat pažymėjo, kad Bendrovės administratorės jos teiraudavosi, kaip jai sekasi važiuoti su S. S., kai ji ateidavo spręsti teorijos bilietų 2010 m. spalio – lapkričio mėnesiais, todėl liudytoja mananti, kad Bendrovės administracijai buvo žinoma, jog ji mokėsi vairuoti su S. S. (b. l. 64).

Kaip jau buvo nurodyta, Bendrovės direktoriaus įsakymu Nr. 10/10/19-01 „Dėl vairavimo instruktoriaus pakeitimo“ S. S. mokiniams nuo 2010 m. spalio 19 d. skirtas naujas vairavimo instruktorius, o S. S. išduoti mokinių Vairavimo mokymo lapai pripažinti negaliojančiais (b. l. 45). Esant prieštaravimui tarp byloje administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens bei S. S. pateiktų mokinių Vairavimo mokymo lapuose esančių duomenų, teisėjų kolegija, spręsdama dėl jų įrodomosios galios, vadovaujasi liudytojų parodymais, iš kurių matyti, kad S. S. 2010 m. spalio – gruodžio mėnesiais Bendrovės naudai dirbo vairavimo instruktoriumi. Liudytojų A. L. (b. l. 6), V. D. (b. l. 7) ir M. J. (b. l. 8) rašytiniai paaiškinimai bei liudytojos A. L. parodymai pirmosios instancijos teisme iš esmės sutampa su nuosekliais S. S. parodymais. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti minėtų liudytojų nešališkumu, kadangi jų suinteresuotumas bylos baigtimi ar siekis pakenkti administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui nenustatytas. Tuo tarpu administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens teikiami įrodymai prieštarauja ne tik S. S. teikiamiems paaiškinimams, tačiau taip pat ir nesuinteresuotų bylos baigtimi liudytojų parodymams, todėl teisėjų kolegija juos vertina kritiškai.

Atsižvelgusi į nurodytus liudytojų parodymus, S. S. paaiškinimus, taip pat į tai, kad S. S. už minėtiems asmenims pravestus vairavimo kursus jokio atlygio nereikalavo, teisėjų kolegija sprendžia, kad nuo 2010 m. spalio 18 d. iki 2010 m. gruodžio 3 d. S. S. dirbo su Bendrovės žinia ir paklusdamas Bendrovės nustatytai tvarkai, t. y. S. S. pildė mokinių Vairavimo mokymo lapus (b. l. 10, 11, 12, 13, 14). Tai, kad byloje nėra pateikta duomenų apie S. S. išmokėtą darbo užmokestį bylai aktualiu laikotarpiu (nuo 2010 m. spalio 18 d. iki 2010 m. gruodžio 3 d.), nepanaikina atlygintinumo fakto. Faktiškai dirbdamas asmuo turi teisę į minimalų atlyginimą ir specialus žodinis susitarimas dėl jo dydžio nebūtinas veiką kvalifikuojant pagal ATPK 41³ straipsnį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nutartį administracinėje byloje N575-3202/2011).

Apibendrinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje surinktais įrodymais įrodyta nelegalaus darbo, kaip administracinio teisės pažeidimo, sudėtis, todėl pirmosios instancijos teismo nutarimas yra pagrįstas ir teisėtas. Pirmosios instancijos teismas nenukrypo nuo teisminės praktikos šios kategorijos administracinių teisės pažeidimų bylose, išsamiai ir tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatytas aplinkybes, pakeisti ar panaikinti teismo nutarimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 15, 16, 18, 20, 46, 137 straipsnių pakeitimo, aštuonioliktojo skirsnio ir 128, 144 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymo 9 ir 10 straipsniais bei Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

M. K. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. kovo 16 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.