Panevėžio apylinkės teismo nutartis

1. Panevėžio apylinkės teismo 2019 m. liepos 8 d. nutartimi D. G., padariusiam Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalyje (2 veikos) ir 187 straipsnio 3 dalyje numatytas uždraustas veikas būnant nepakaltinamu, taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – ambulatorinis stebėjimas pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis. To paties teismo 2020 m. gegužės 29 d. nutartimi paminėtos priverčiamosios medicinos priemonės taikymas buvo pratęstas.

2. Panevėžio apylinkės teisme 2020 m. gruodžio 16 d. gautas Viešosios įstaigos teikimas, kuriuo siūloma D. G. panaikinti priverčiamąją medicinos priemonę – ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis.

3. Teismo posėdžio metu Viešosios įstaigos atstovė B. G. patvirtino teikime nurodytas aplinkybes, palaikė teikimą bei paaiškino, kad šiuo metu D. G. taikomas medikamentinis gydymas, jo stebėjimas ir kontrolė. Jis turi vartoti vaistus – gerti piliules 2 kartus per dieną, taip pat nustatytu laiku atvykti į Viešąją įstaigą. Vaistai D. G. skirti jo emocijų valdymui. D. G. pas gydytojus lankosi nuo vaikystės, jis turi protinį atsilikimą su elgesio sutrikimu, reikalaujančiu priežiūros ir gydymo, tačiau iki priverčiamosios medicinos priemonės paskyrimo D. G. nebuvo gydytas – buvo kreiptasi tik dėl jo neįgalumo nustatymo pašalpos gavimui. Po to, kai D. G. buvo paskirta priverčiamoji medicinos priemonė, per daugiau nei vienerius metus, D. G. pykčio priepuolių nestebėta, jo psichikos būklė visąlaik buvo stabili. Jis visuomet, lydimas mamos, nustatytu laiku atvyksta pas gydytojus, bet savarankiškai pats atvykti negalėtų dėl jo intelekto sutrikimo, nes jam sudėtinga orientuotis nepažįstamoje vietovėje. D. G. psichikos sveikatos sutrikimas yra įgimtas, jis nėra išgydomas. Jis linkęs pasiduoti kitų asmenų įtakai, praktiškai nėra kritiškas savo sveikatos sutrikimui ir savo veikoms, jis nesupranta, kad padarė kažką negero. Savarankiškai tęsti gydymo jis negali, jam reikalinga pagalba. Nutraukus priverčiamosios medicinos priemonės taikymą ir esant nepakankamai artimų asmenų priežiūrai išlieka rizika, kad D. G. nebetęstų gydymo, todėl kitų asmenų veikiamas jis vėl galėtų padaryti įstatymo uždraustą veiką. Siūlo nutraukti priverčiamosios medicinos priemonės taikymą ir priverstinę kontrolę, nes priverstinis gydymas nėra skirtas iki gyvenimo pabaigos. Mano, kad nutraukus priverčiamosios medicinos priemonės taikymą D. G. mama neapleis jo gydymo. Jeigu nutraukus priverčiamąją medicinos priemonę D. G. sveikatos būklė pablogėtų, Viešoji įstaiga kreiptųsi į teismą dėl pakartotinio priverčiamosios medicinos priemonės paskyrimo, tačiau nežino, ar tokia galimybė teisės aktuose yra numatyta. Šiuo metu D. G. pavojingumas visuomenėje yra sumažėjęs, tačiau neišnykęs.

4. Teismo posėdžio metu D. G. atstovė pagal įstatymą (motina) A. P. teikimą palaikė ir prašė nutraukti priverčiamosios medicinos priemonės taikymą D. G.. Nurodė, kad D. G. vartoja vaistus, jis nėra agresyvus. Panaikinus priverčiamąją medicinos priemonę D. G. gydymas nebus nutrauktas, ji stengsis, kad D. G. vartotų vaistus. Anksčiau D. G. nebuvo gydytas, nors lankydavosi pas gydytojus, o po priverčiamosios medicinos priemonės paskyrimo D. G. sveikatos būklė pagerėjo. Be jos priežiūros ir pagalbos D. G. būtų sunku savarankiškai gyventi ir tęsti gydymą, nes jis nėra savarankiškas. Panaikinus priverčiamąją medicinos priemonę ji užtikrintų tolimesnę D. G. priežiūrą ir gydymą.

5. Teismo posėdyje D. G. gynėja siūlė teikimą tenkinti.

6. Teikimas netenkinamas ir priverčiamosios medicinos priemonės taikymas pratęsiamas.

7. Priverčiamųjų medicinos priemonių paskirtis yra neleisti asmeniui padaryti pavojingą veiką, taikant medicinos priemones bei stebint jo elgesį. Priverčiamoji medicinos priemonė taikoma, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas. Teismas pagal sveikatos priežiūros įstaigos išvadą privalo spręsti klausimą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar jų taikymo panaikinimo. Sprendimą dėl taikomų priemonių rūšies teismas priima atsižvelgęs į sveikatos priežiūros įstaigos išvadą, išklausęs sveikatos priežiūros įstaigos atstovo apie asmens dabartinę sveikatos būklę, jam taikytą gydymą bei rezultatus. Taigi, yra du kriterijai, kuriuos turi įvertinti teismas tęsdamas, keisdamas arba panaikindamas priverčiamosios medicinos priemonės taikymą: asmens psichinę sveikatą ir su ja susijusį asmens socialinį pavojingumą.

8. Iš pateikto teikimo, psichikos būsenos patikrinimo akto, Viešosios įstaigos atstovės, asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė atstovės pagal įstatymą (motinos) A. P. paaiškinimų teisme bei kitos bylos medžiagos matyti, kad D. G. nuo vaikystės nustatytas sunkus protinis atsilikimas su reikšmingu elgesio sutrikimu, reikalaujančiu dėmesio ar gydymo. Šis sutrikimas yra įgimtas, jis nepagydomas. Jis išklausė 10 klasių kursą, tačiau rašyti, skaityti, skaičiuoti nemoka. Yra gydytas stacionare dėl apsinuodijimo alkoholiu, benzodeziapinais. Priverstinio ambulatorinio stebėjimo metu pas gydytoją psichiatrę ir socialines darbuotojas lankėsi paskirtu laiku, jį lydėdavo mama, nes dėl psichikos sveikatos sutrikimo jam sunku orientuotis nepažįstamose vietovėse. Pats nei socialinių, nei sveikatos problemų D. G. neišsako, šiuo metu jo būsena yra stabili.

9. Tačiau svarbu tai, jog D. G. nesuvokia savo psichikos sveikatos sutrikimo, savo padarytų veikų esmės ir nėra tam kritiškas. Dėl savo psichikos sveikatos sutrikimo jis nėra savarankiškas ir nėra pajėgus savarankiškai tęsti gydymo. Be to, kartu su teikimu pateiktame patikrinimo akte nurodyta, kad D. G. yra aštuntas vaikas 13 vaikų šeimoje, jo šeima yra stebima seniūnijos socialinių darbuotojų dėl socialinių įgūdžių stokos, netinkamo gyvenimo būdo. Tiek Viešosios įstaigos atstovė, tiek D. G. atstovė pagal įstatymą (motina) teismo posėdžio metu patvirtino šias aplinkybes, D. G. atstovė pagal įstatymą (motina) papildomai nurodė, kad šiuo metu jos šeimai socialinė pagalba nebeteikiama, nes šeimoje nebėra nepilnamečių vaikų. Šiuo metu nutraukus priverčiamosios medicinos priemonės taikymą D. G., o tuo pačiu ir nuolatinę priverstinę D. G. gydymo proceso kontrolę, būtų sudarytos sąlygos tiek D. G., tiek jo šeimos nariams (kurie, pagal Viešosios įstaigos pateiktus dokumentus, neturi pakankamų socialinių įgūdžių ir veda netinkamą gyvenimo būdą) nepakankamai rūpintis D. G. gydymu arba iš viso juo nebesirūpinti, kaip ir buvo anksčiau (anksčiau D. G. nebuvo gydytas iš esmės, jis tik atvykdavo pas gydytojus dėl savo neįgalumo pratęsimo). Tai neabejotinai padidintų riziką, kad D. G. vaistus pradėtų vartoti nereguliariai ir jo psichikos sveikatos būklė pablogėtų, jis atkristų, o įtakojamas kitų asmenų vėl galėtų padaryti naujas įstatymo uždraustas veikas.

10. Atsižvelgdamas į visas pirmiau paminėtas aplinkybes teismas konstatuoja, jog D. G. pavojingumas tiek jam pačiam, tiek visuomenei dar nėra išnykęs ir jis nėra sumažėjęs tiek, kad būtų galima panaikinti jam taikomą priverčiamąją medicinos priemonę. Šiuo metu, siekiant efektyvaus D. G. gydymo, tiek jam pačiam, tiek jo artimiesiems, besirūpinantiems jo gydymu, būtina tolesnė profesionalių gydymo įstaigos darbuotojų pagalba ir kontrolė. Tokiu būdu Viešosios įstaigos teikimas dėl D. G. taikomos priverčiamosios medicinos priemonės – ambulatorinio stebėjimo pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis – panaikinimo netenkinamas ir šios priemonės taikymas pratęsiamas.