Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2012-01-26 · Civilinė byla Nr. 2-27/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-01-26
Bylos Nr.
2-27/2012
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Kazys Kailiūnas, Donatas Šernas, Vigintas Višinskis
Ieškovas
N. M.
Atsakovas
S. P., notarei L
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. sausio 26 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Kazio Kailiūno, Donato Šerno ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto S. P. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2011 m. spalio 7 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo N. M. ieškinį atsakovams S. P. ir notarei L. B. dėl vekselio ir vykdomųjų įrašų pripažinimo negaliojančiais; trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, M. E. .

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ginčas kilo dėl vekselio bei vekselių pagrindu notaro padarytų vykdomųjų įrašų pripažinimo negaliojančiais.

Šalies argumentai

Ieškovas N. M. nurodė, kad 2010 m. balandžio-gegužės mėn. pasiskolino iš atsakovo S. P. 72 000 Lt. Paskola buvo įforminta 2010 m. lapkričio 8 d. sudarytu paprastu neprotestuotinu vekseliu (toliau – ir pirminis vekselis), kuriame grąžintina suma nurodyta 122 000 Lt; vekselis turėjo būti apmokėtas 2010 m. lapkričio 15 d. Vekselis buvo pateiktas apmokėti, tačiau apmokėtas nebuvo, o 2010 m. gruodžio 25 d. ieškovas trečiajam asmeniui M. E. išrašė paprastąjį neprotestuotiną vekselį 145 000 Lt sumai (toliau – ir naujasis vekselis), kuris turėjo pakeisti 2010 m. lapkričio 8 d. atsakovui išduotą vekselį. Naujasis vekselis turėjo būti apmokėtas 2011 m. sausio 1 d. Notarė L. B. trečiojo asmens M. E. prašymu 2011 m. sausio 6 d. išdavė vykdomąjį įrašą, kuriuo pareikalavo iš ieškovo sumokėti iš viso145 942,50 Lt pagal naująjį vekselį. Tokia suma susidarė notarei leidus išieškoti ir šiame vekselyje numatytus delspinigius. Nurodyto vykdomojo įrašo pagrindu buvo pradėta vykdomoji byla. Ta pati notarė atsakovo S. P. prašymu 2011 m. birželio 1 d. išdavė vykdomąjį įrašą, kuriuo pareikalavo iš ieškovo sumokėti iš viso 243 993,90 Lt pagal pirminį vekselį. Tokia suma susidarė notarei leidus išieškoti ir šiame vekselyje numatytus delspinigius. Aptariamo vykdomojo įrašo pagrindu taip pat buvo pradėta vykdomoji byla.

Ieškovo teigimu, pirminis vekselis turėtų būti pripažintas negaliojančiu, kadangi juo įforminta (užtikrinta) prievolė šalių susitarimu buvo pakeista, ieškovo prievolė grąžinti paskolinio teisinio santykio pagrindu gautus pinigus atsakovui pasibaigė, o to paties paskolinio teisinio santykio pagrindu atsirado nauja prievolė sumokėti pinigus trečiajam asmeniui, ir dėl to buvo išduotas naujasis vekselis, kuris ir įtvirtina dabartinį maksimalų ieškovo įsiskolinimą. Ieškovo nuomone, negaliojančiais turėtų būti pripažinti ir vekselių pagrindu padaryti vykdomieji įrašai, kadangi jais neteisėtai leista išieškoti jau paskaičiuotus 121 142,50 Lt delspinigius bei toliau skaičiuojamus 0,5 proc. dydžio už dieną delspinigius.

Ieškovas taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti išieškojimą vykdymo procese, pradėtame pagal ginčijamus vykdomuosius įrašus. Nurodė, kad šiuo metu vykdomi aktyvūs išieškojimo veiksmai (areštuotas ieškovo turtas, dėl vieno žemės sklypo yra įvykusios varžytynės, dėl kito – planuojamos), kuriais siekiama iš ieškovo išieškoti daugiau kaip 398 000 Lt, nors jis realiai tėra pasiskolinęs tik 72 000 Lt. Ieškovo teigimu, nesustabdžius išieškojimo, jis patirs didelių nuostolių, o ieškovui galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymas akivaizdžiai pasunkės, nes ieškovas bus priverstas pradėti naujus teisinius procesus dėl neteisėtai išieškotų lėšų atgavimo.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Šiaulių apygardos teismas 2011 m. spalio 7 d. nutartimi ieškovo prašymą tenkino ir sustabdė išieškojimą vykdymo procese, pradėtame pagal ginčijamus vykdomuosius įrašus.

Teismas sprendė, kad, susidarius situacijai, kuomet ieškovas nepripažįsta skolos pagal vekselį buvimo fakto, kartu – notarės vykdomojo įrašo, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas, o būtent išieškojimo pagal ginčijamą vykdomąjį įrašą sustabdymas iki galutinio ginčo išsprendimo yra visiškai pateisinamas bei padeda užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, t. y. iki teismo sprendimo priėmimo apsaugo ieškovo turtinius interesus (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 144 str. 1 d., 145 str. 1 d. 10 p., 510 str. 3 d., Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo (toliau – ĮPVĮ) 82 str.).

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Apeliantas S. P. prašo pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti.

Atskirajame skunde nurodoma, kad ieškiniu reikalaujama pripažinti vekselius negaliojančiais, todėl, tenkinus ieškinį, būtų tiesiog pripažinta, kad vekseliai negalioja ir jokie vykdymo veiksmai pagal sprendimą nebūtų atliekami (išskyrus priteistų bylinėjimosi išlaidų išieškojimą bei išieškotų sumų grąžinimą). Taigi nėra jokios grėsmės, kad ieškovui palankaus teismo sprendimo vykdymui būtų kilusi grėsmė, o tuo pačiu – būtinybės taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Teismo motyvai neturi nieko bendro su ieškinio dalyku. Ieškovo argumentai dėl būtinumo imtis laikinųjų apsaugos nėra pagrįsti jokiais įrodymais.

Šalies argumentai

Ieškovas N. M. prašo atskirąjį skundą atmesti.

Atsiliepimas

Atsiliepime pažymima, kad ieškiniu taip pat ginčijami vekselių pagrindu padaryti vykdomieji įrašai ir būtent reikalavimas pripažinti juos negaliojančiais sudaro pagrindą stabdyti išieškojimą vykdymo procese. Jei išieškojimas būtų vykdomas ir toliau, teismui tenkinus ieškinį, iškiltų vykdymo atgręžimo klausimas. Ieškovas būtų priverstas inicijuoti naujus teisminius ginčus, todėl, siekiant to išvengti, ir turi būti pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės. Priešingai nei teigiama skunde, teismui buvo pateikta informacija apie išieškojimo veiksmus.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Nagrinėjamoje apeliacinėje byloje keliamas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties taikyti laikinąsias apsaugos priemones teisėtumo ir pagrįstumo. Apeliacinė byla nagrinėjama neperžengiant atskirojo skundo faktinio ir teisinio pagrindo (CPK 320 str.).

Kolegija pažymi, kad bendriausia prasme laikinosios apsaugos priemonės yra teismo taikomos priemonės, kuriomis vienai šaliai teismo proceso metu ar prieš jam prasidedant garantuojama laikinoji apsauga. Šiomis priemonėmis paprastai siekiama išsaugoti status quo, užtikrinti reikalavimų, kurie bus patvirtinti galutiniu teismo sprendimu, patenkinimą, taip pat užkirsti kelią žalai ar kitiems neigiamiems padariniams dėl teismo proceso trukmės. Asmuo, prašantis laikinosios apsaugos, turi pagrįsti jos būtinumą.

Šioje byloje ieškovas, priešingai nei teigia apeliantas, ginčija vieną iš dviejų vekselių bei tiek vieno, tiek kito vekselio pagrindu notaro padarytus vykdomuosius įrašus. Vykdomieji įrašai ginčijami ne tik dėl to, kad yra ginčijamas vekselis, bet ir dėl to, kad vykdomaisiais įrašais leista išieškoti ir delspinigius, nors, ieškovo teigimu, pagal ĮPVĮ 7 straipsnį delspinigiai vekseliuose apskritai negalėjo būti numatyti. Taigi, ieškovui ginčijant vykdomuosius įrašus, negalima sutikti su apeliantui, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – vykdymo proceso pagal šiuos įrašus sustabdymas – nėra susijęs su ieškinio dalyku.

Kolegijos nuomone, nesustabdžius vykdymo proceso ir vėliau priėmus ieškovui palankų teismo sprendimą, vykęs priverstinis išieškojimas iš ieškovo turto galėtų būti traktuojamas kaip žalos jam padarymas. Siekiant atitaisyti žalą, reikėtų inicijuoti naujus teisinius procesus, neišvengiant rizikos, kad tam tikras turtas natūra gali būti ir negrąžintas (CPK 760 str. 3 d.). Taigi šios aplinkybės sudarė pakankamą pagrindą pirmosios instancijos teismui sustabdyti išieškojimą vykdymo procese (CPK 144 str. 1 d., 145 str. 1 d. 10 p.). Priešingai nei teigia apeliantas, įrodymus apie vykstantį išieškojimą ieškovas pateikė kartu su ieškiniu (b. l. 5). Kolegija pažymi, kad savo ruožtu apeliantas nenurodė jokių argumentų, galinčių pateisinti laikinųjų apsaugos priemonių netaikymą net esant jų taikymo pagrindui.

Kolegija, remdamasi išdėstytu, konstatuoja, kad naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą apelianto argumentais nėra pagrindo, todėl skundą atmeta, o nutartį palieka nepakeistą.

Pažymėtina, kad apelianto skundo padavimo metu jau galiojo naujos reakcijos CPK 80 straipsnio 2 dalis, numatanti, jog už atskiruosius skundus dėl nutarčių dėl laikinųjų apsaugos priemonių mokamas 100 Lt žyminis mokestis. Pirmosios instancijos teismas skundą priėmė nepaisant to, kad žyminis mokestis nebuvo sumokėtas, todėl, atmetus skundą, žyminis mokestis iš apelianto priteistinas valstybei. Atkreiptinas dėmesys, kad, skirtingai nei mano ieškovas, aptariamas žyminis mokestis šiuo metu dar neturi būti indeksuojamas, nes tai naujas, anksčiau įstatyme nebuvęs numatytas žyminis mokestis (CPK 82 str. 2 d.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2011 m. spalio 7 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš apelianto S. P. 100 Lt (vieno šimto lito) dydžio žyminį mokestį (lėšų gavėjas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (kodas 188659752), sąskaita Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, įmokas kodas 5660).

TeisėjaiKazys KailiūnasDonatas ŠernasVigintas Višinskis