- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-05-25
- Bylos Nr.
- A-769-492/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02241-2015-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ramūnas Gadliauskas (pirm.), Dainius Raižys, Virginija Volskienė (pran.)
- Pareiškėjas
- V. J.
- Atsakovas
- Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos policijos
- Trečiasis asmuo
- Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. J. skundą atsakovams Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos policijos generaliniam komisarui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl rašto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas V. J. su 2015 m. balandžio 19 d. skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) Personalo valdybos 2015 m. kovo 19 d. raštą Nr. 5-S-2799 „Dėl informacijos pateikimo“; 2) įpareigoti Departamentą iš naujo teisės aktuose nustatyta tvarka išnagrinėti pareiškėjo 2015 m. kovo 16 d. patikslintą prašymą bei atlikti reikalaujamus veiksmus; 3) įpareigoti Lietuvos policijos generalinį komisarą (toliau – ir Generalinis komisaras) išnagrinėti pareiškėjo 2015 m. kovo 16 d. patikslintą prašymą iš esmės ir teisės aktuose nustatyta tvarka į jį atsakyti.
Pareiškėjas paaiškino, kad jis 2015 m. kovo 16 d. Departamentui ir Generaliniam komisarui pateikė 2015 m. kovo 16 d. patikslintą prašymą, kuriame patikslino 2015 m. vasario 24 d. prašymą, ir kaip priedą pateikė 2015 m. vasario 24 d. 18.02 val. prašymą Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui (toliau – Kauno apskrities VPK). Nurodė, kad Kauno apskrities VPK atsisakė atlikti jo prašytus atlikti veiksmus ir teisės aktuose nustatyta tvarka nagrinėti prašymą. Departamentas ir Generalinis komisaras V. J. prašytus atlikti veiksmus taip pat atsisakė atlikti, taigi, kartu su Kauno apskrities VPK slėpė pareiškėjui teisiškai reikšmingą informaciją.
Pareiškėjas pažymėjo, kad Kauno apskrities VPK rusų kolonistą S. N. L. (S. N. L.) nepagrįstai vadina nuovados viršininku, atvirai ir įžūliai įžeidinėja pareiškėją, sulietuvindamas šio rusų kolonisto vardą ir pavardę, pažeidžia Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2008 m. spalio 29 d. įsakymu Nr. 1R-415 patvirtintų Asmens vardo, pavardės ir tautybės keitimo taisyklių 10 punktą, o leisdamas minėtam rusų kolonistui Lietuvoje dirbti policijos pareigūnu, pažeidžia 1999 m. sausio 12 d. Lietuvos Respublikos įstatymo dėl Lietuvos Laisvės kovos Sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracijos Nr. VIII-1021 nuostatas.
V. J. nurodė, kad rusų okupantų ir kolonistų apsigyvenimas neteisėtos valdžios okupuotos Lietuvos teritorijoje metais, tuo labiau jų įdarbinimas Lietuvos policijoje yra neteisėtas, nes okupacinė valdžia buvo neteisėta. Minėtas rusų kolonistas negavo (ir negalėjo gauti, nes visi Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos nariai rusų okupacinės valdžios buvo išžudyti) vienintelės teisėtos okupuotos Lietuvos teritorijoje valdžios – Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos – leidimo atvykti į okupuotą Lietuvą ir ją kolonizuoti. Tas pats galioja ir 2015 m. kovo 16 d. individualų administracinį aktą, reg. Nr. 20-S-47267, pasirašiusiam A. C. (A. C.), kurio galbūt giminaitė prokurorė A. C. taip pat aktyviai dengė nusikalstamus minėto rusų kolonisto organizuotos nusikalstamos „policijos pareigūnų“ grupuotės veiksmus prieš pareiškėją.
V. J. akcentavo, kad Kauno apskrities VPK neteisėtai nepateikė jo prašyme nurodytų duomenų ir taip pareiškėjui sukelia teisines pasekmes: trukdo įrodinėti rusų kolonisto S. N. L., Kauno apskrities VPK, Kauno apylinkės prokuratūros prokurorų Lietuvos valstybei bei V. J. padarytą turtinę žalą, kurią minėtas rusų kolonistas ir jo organizuota nusikalstama grupuotė padarė Molotovo–Ribentropo pakto ir jo slaptųjų protokolų pagrindu fabrikuodami kaltinimus politinėje baudžiamojoje byloje Nr. 1-23-749/2015, joje reikalaudami pareiškėjo sistemingų teismo psichiatrijos psichologijos ekspertizių ir 2014 m. lapkričio 28 d. po arešto Kauno apskrities VPK automobiliu gabendami į Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos Utenos ekspertinį skyrių; trukdo įrodinėti, kad Kauno apskrities VPK į Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos Utenos ekspertinį skyrių atvežė 2014 m. lapkričio 28 d., o ne 2014 m. gruodžio 1 d., kaip nurodyta Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos ekspertizės akte; trukdo sužinoti, kokią sumą politinėje baudžiamojoje byloje Nr. 1-23-749/2015 iš pareiškėjo Panevėžio miesto apylinkės teismo teisėjas nurodys priteisti pagal 2014 m. lapkričio 5 d. nutartį minėtoje politinėje baudžiamojoje byloje; trukdo gauti ir teikti duomenis bei jais remiantis Lietuvos ir užsienio institucijoms įrodinėti, jog Lietuvos Respublikos pookupacinis politinis režimas yra prorusiškas, prosovietinis, prokolonijinis; trukdo V. J. gintis nuo jo diskriminacijos dėl lietuvių tautybės ir politinių pažiūrų rusų kolonisto S. N. L. Kauno apskrities VPK pareiškėjui sufabrikuotose politinėse baudžiamosiose bylose Nr. 1-23-749/2015 ir Nr. 1-756-738/2015; trukdo V. J. gauti informaciją, kuri reikalinga sprendimams priimti, prašant suteikti nukentėjusiojo nuo okupacinio režimo asmens statusą; trukdo gauti informaciją, reikalingą sprendimams priimti, prašant politinio prieglobsčio užsienyje nuo prookupacinio režimo Lietuvos Respublikoje persekiojimo; trukdo vykdyti pareiškėjo pareigą atkakliai ginti savo ir Tėvynės laisvę bei nepriklausomybę; V. J. trukdo kreiptis į teismą, Kauno apskrities VPK, Departamentui ir Generaliniam komisarui pažeidus jo konstitucines teises bei laisves.
Pareiškėjo nuomone, Kauno apskrities VPK nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 1 straipsnio 3 dalies 8 punktu bei 16 straipsnio 2 dalies 2 punktu ir informacijos neteikė. Teigė, kad jeigu Kauno apskrities VPK tokios informacijos ir neturėtų, ją galėtų surinkti, nes įdarbintų asmenų duomenis turi. Kauno apskrities VPK, atsisakydamas teikti informaciją, slepia rusams Kauno apskrities VPK teikiamas privilegijas, lietuvių diskriminaciją ne tik Lietuvoje, bet ir konkrečiai Kauno apskrities VPK.
V. J. pažymėjo, kad Departamentas ir Generalinis komisaras, neteisėtai dengdamas Kauno apskrities VPK, neteisėtai neatsakė į pareiškėjo papildomą 2015 m. kovo 16 d. 15.07 val. prašymą. Nurodė, kad Kauno apskrities VPK, Departamentas ir Generalinis komisaras skundžiamais veiksmais / aktais pažeidė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3, 11, 12, 19, 20, 21, 22, 23, 26 ir 31 straipsnius, 5 straipsnio 1, 2 bei 5 dalis, 15 straipsnio 4 dalį, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5, 18, 25, 29 ir 30 straipsnius, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos su pakeitimais pagal protokolą Nr. 11 (1950 m. lapkričio 4 d.) 13 ir 14 straipsnius, Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 3, 4, 13 ir 16 straipsnius, 6 straipsnio 3 dalį, Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 2 straipsnio 1 bei 2 dalis, 3, 4, 13, 21, 22, 23 ir 24 straipsnius, 5 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 4 bei 5 punktus, 14 straipsnio 1–3 dalis bei Kauno apskrities VPK viršininko 2008 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr. 20-V-142 patvirtintų Asmenų prašymų bei skundų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo Kauno apskrities vyriausiajame policijos komisariate taisyklių nuostatas.
Pasak pareiškėjo, skundžiamu aktu Kauno apskrities VPK, Departamentas ir Generalinis komisaras pažeidė teisės aktų nuostatas – aktą pasirašė neturintis teisės jį pasirašyti Kauno apskrities VPK norintis atstovauti asmuo: nei Kauno apskrities VPK, nei Departamentas, nei Generalinis komisaras, nei A. C. nepateikė įrodymų, jog šis asmuo yra Lietuvos Respublikos pilietis, kaip rusas teisėtai gavo Lietuvos Respublikos pilietybę, moka lietuvių kalbą. A. C. taip pat nepateikė įrodymų, kad Lietuvos Respublikos pilietybės jam suteikimas neprieštarauja Lietuvos Respublikos įstatymo dėl Lietuvos Laisvės kovos Sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracijos nuostatoms. Kauno apskrities VPK ir A. C. nepateikė jokių įrodymų, jog šis asmuo, kaip rusas, nėra vietoje po 1940 m. birželio 15 d. sovietinės Rusijos imperijos įvykdytos Lietuvos Respublikos okupacijos, aneksijos, kolonizacijos išžudytų, į Sibirą mirčiai ištremtų lietuvių, į Vakarus raudonojo rusų teroro išvytų lietuvių bei jų Lietuvoje negimusių palikuonių į Lietuvą atvykęs rusų kolonistas ar rusų kolonistų, okupantų palikuonis. Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimas į Lietuvą Lietuvos okupacijos metais ir dėl okupacijos atvykusiems rusų kolonistams, okupantams ar rusų kolonistų bei okupantų palikuonims prieštarauja teisingumo principui ir sveikam protui.
Šalies argumentai
V. J. nurodė, kad neteisėtais veiksmais Kauno apskrities VPK, Departamentas ir Generalinis komisaras tęsia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 1, 2, 5, 6, 7, 18, 19, 20, 21, 22, 24, 25, 29, 30 ir 33 straipsnių nuostatų pažeidimus, Lietuvos tiesioginį ir / ar netiesioginį rusinimą, slepia Molotovo–Ribentropo pakto ir jo slaptųjų protokolų pasekmes apeliantui (rusų vykdomą apelianto persekiojimą ir diskriminaciją, taip pat ir piktnaudžiaujant psichiatrija). Kauno apskrities VPK, Departamentas ir Generalinis komisaras neteisėtai atsisako pripažinti, kas visuotinai pripažįstama, taip pat ir tai, kad valstybės teisinio subjektiškumo šaltinis yra tautos suvereni valia. Pareiškėjas nurodė, kad visi rusų kolonistai ir okupantai iš Lietuvos neteisėtai neišėjo, neteisėtai neišėjo ir jų palikuonys, priešingai, jie fiziškai ir jų okupacinis bei kolonijinis mąstymas mentaliai įsigraužė į Lietuvos valstybines institucijas.
Atsakovai Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos policijos generalinis komisaras prašo administracinę bylą nutraukti arba pareiškėjo V. J. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsakovai paaiškino, kad pareiškėjas 2015 m. vasario 24 d. prašymuose (registruoti Departamente 2015 m. vasario 25 d., Nr. 5-AP-241; 2015 m. vasario 26 d., Nr. 5-AP-247; 2015 m. vasario 26 d. Nr., 5-AP-252) prašė pateikti informaciją apie nurodyto policijos pareigūno pareigas, jam pavaldžius darbuotojus, Kauno apskrities VPK naudojamas transporto priemones (jų skaičių, technines charakteristikas, sunaudojamo kuro kiekį), apie Kauno apskrities VPK darbuotojus, taip pat prašė nurodyti Kauno apskrities VPK viršininkui pateikti V. J. jo prašomą analogišką informaciją. Departamento 2015 m. kovo 5 d. rašte Nr. 5-S-2237 „Dėl informacijos pateikimo“ pareiškėjui į prašymą buvo atsakyta, pagal kompetenciją pateikiant informaciją ir turimus duomenis. Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus ministerijos duomenimis, pareiškėjas šio rašto neginčijo.
V. J. 2015 m. kovo 16 d. prašyme (Departamente registruotas 2015 m. kovo 17 d., Nr. 5-AP-344) patikslino savo 2015 m. vasario 24 d. prašymą, nurodydamas konkretų laikotarpį nuo 1990 m. sausio 1 d. iki 2015 m. sausio 1 d., už kurį prašė pateikti informaciją apie Kauno apskrities VPK darbuotojus. Departamentas 2015 m. kovo 19 d. rašte Nr. 5-S-2799 „Dėl informacijos pateikimo“ pareiškėjui nurodė, kad į jo prašyme keliamus klausimus jau buvo atsakyta 2015 m. kovo 5 d. rašte Nr. 5-S-2237, o jokių naujai paaiškėjusių aplinkybių V. J. nenurodė. Atsižvelgiant į tai, minėtas pareiškėjo prašymas buvo paliktas nenagrinėtas.
Atsakovai pažymėjo, kad Departamento 2015 m. kovo 19 d. raštas Nr. 5-S-2799 nėra teisines pasekmes sukeliantis individualus teisės aktas, todėl administracinė byla turėtų būti nutraukta remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 1 punktu.
Atsakovai, remdamiesi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalimi ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintų Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose tiesyklių 12 punktu, nurodė, kad pareiškėjas su 2015 m. kovo 16 d. prašymu kreipėsi į Departamentą, prašydamas pateikti informaciją, kurią atsakovas 2015 m. kovo 5 d. rašte Nr. 5-S-2237 V. J. motyvuotai atsisakė pateikti, todėl skundžiamame rašte pareiškėjas buvo informuotas, kad jo pakartotiniai klausimai iš naujo nenagrinėjami. V. J. 2015 m. kovo 16 d. prašymo turinys patvirtina, kad į jo keliamus klausimus jau buvo atsakyta, o jokių naujai paaiškėjusių aplinkybių pareiškėjas nenurodė, todėl Departamentas teisėtai jo prašymą paliko nenagrinėtą.
Departamentas ir Generalinis komisaras pažymėjo, kad remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 2 straipsnio 14 ir 15 dalis, pagrindinis individualaus administracinio akto požymis yra tai, kad jis yra teisės taikymo aktas, t. y. aktas, kuriame išreikštas teisės normų taikymo rezultatas konkretaus subjekto atžvilgiu, turintis įtakos šio subjekto teisiniam statusui (teisėms ir pareigoms). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje informacinio pobūdžio dokumentai nepripažįstami aktais, dėl kurių galima pateikti skundą (prašymą) administraciniam teismui.
Atsakovai pažymėjo, kad ginčijamas raštas negali būti laikomas individualiu administraciniu aktu ar administraciniu sprendimu Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo prasme, kadangi pareiškėjui tiesiogiai nesukėlė teisinių pasekmių; tai yra įstaigos atsakymas į V. J. raštą, o tai reiškia, kad tarp ginčo šalių vyko susirašinėjimas, ir Departamento Personalo valdybos 2015 m. kovo 19 d. raštas Nr. 5-S-2799 „Dėl informacijos pateikimo“ yra viena iš vykusio susirašinėjimo dalių, o ne galutinis sprendimas. Galutinis sprendimas pareiškėjo keliamu klausimu buvo išdėstytas Departamento 2015 m. kovo 5 d. rašte Nr. 5-S-2237, kurio pareiškėjas teisės aktuose nustatyta tvarka neginčijo. Atsakovų nuomone, ginčas dėl Departamento Personalo valdybos 2015 m. kovo 19 d. rašto Nr. 5-S-2799 panaikinimo nėra priskirtas administracinių teismų kompetencijai, kadangi šis raštas nėra savarankiškas administracinis aktas, turintis įtakos pareiškėjo teisėms ar įstatymuose saugomiems interesams ir galintis būti ginčo dalyku administraciniame teisme.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 18 d. sprendimu pareiškėjo V. J. skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas pateikė Departamentui ir Generaliniam komisarui adresuotą 2015 m. vasario 24 d. prašymą (Departamente registruotas 2015 m. vasario 25 d., Nr. 5-AP-241), kuriame prašė priimti rašytinį įsakymą ir / ar duoti rašytinius nurodymus Kauno apskrities VPK viršininkui pareiškėjui raštu išsamiai pranešti, atsakant į kiekvieną 2015 m. vasario 24 d. 18.02 val. prašymo punktą, pateikti pareiškėjui Departamento ir Generalinio komisaro priimto rašytinio įsakymo ir / ar duotų rašytinių nurodymų Kauno apskrities VPK viršininkui tinkamai patvirtintus nuorašus, prižiūrėti, kontroliuoti Kauno apskrities VPK duomenų teikimą pareiškėjui, pranešti prižiūrinčio ir kontroliuojančio asmens vardą, pavardę, pareigas, pateikti jo pareigybės ir atliktų veiksmų aprašymą. Nurodė, kad visi prašomi duomenys yra reikalingi V. J. diskrecijos teisei gauti jam teisiškai reikšmingą informaciją įgyvendinti ir šios informacijos panaudojimui ginant savo, kaip Lietuvos piliečio ir lietuvio, teises bei laisves. Analogiškas prašymas Departamente buvo registruotas 2015 m. vasario 26 d. (reg. Nr. 5-AP-252). Su nurodytu prašymu V. J. pateikė 2015 m. vasario 24 d. 18.02 val. prašymą Kauno apskrities VPK, kuriame prašė pateikti prašyme įvardytus duomenis. Šis prašymas taip pat buvo pateiktas Departamentui (Departamente registruotas 2015 m. vasario 26 d.; reg. Nr. 5-AP-247).
Departamentas, atsakydamas į pareiškėjo 2015 m. vasario 24 d. raštą Nr. 5-S-2237 „Dėl informacijos pateikimo“, jam nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 4 punktą, įstaiga gali atsisakyti teikti informaciją, jeigu prašoma informacija jau buvo viešai paskelbta. Departamentas, vadovaudamasis šiuo punktu, informavo, kad pareiškėjo prašymo 1–2 punktuose prašoma pateikti informacija apie S. L. pareigas ir jam pavaldžius policijos pareigūnus yra viešai skelbiama Kauno apskrities VPK interneto svetainėje adresu: http://www.kaunas.policija.lt/lt/kontaktai/kontaktai.php?pad_id=6351. Departamentas taip pat nurodė, kad informacijos, kurios V. J. prašo 3–4 punktuose, institucija negali pateikti, kadangi ji sudaro tarnybos paslaptį, ir pažymėjo, kad pagrindinius valstybės ar tarnybos paslaptį sudarančios informacijos įslaptinimo, saugojimo, naudojimo, išslaptinimo, apsaugos veiksmų koordinavimo ir kontrolės pagrindus bei tvarką ir minimalius atskirų įslaptintos informacijos apsaugos sričių reikalavimus reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymas. Atsakovas akcentavo, kad duomenys, susiję su fizinio asmens rasine ar etnine kilme, politiniais, religiniais, filosofiniais ar kitais įsitikinimais, pagal Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymą, priskiriami prie ypatingų asmens duomenų; šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktas draudžia tvarkyti asmens duomenis be asmens duomenų subjekto sutikimo, taigi, neturėdamas asmens duomenų subjektų sutikimų, Departamentas negali pateikti informacijos, nurodytos 5–18 punktuose. Atsižvelgęs į tai, kad nėra teisinio pagrindo suteikti pareiškėjo prašomos informacijos, Departamentas nėra davęs nurodymų Kauno apskrities VPK dėl pareiškėjo prašymo vykdymo.
Departamento Imuniteto valdyba, atsakydama į V. J. 2015 m. kovo 3 d. skundą, 2015 m. kovo 9 d. rašte Nr. 5-S-2381 „Dėl Jūsų skundo“, nurodė, kad dėl atitinkamos informacijos iš Kauno apskrities VPK gavimo pareiškėjas turi teisę kreiptis į šį komisariatą, o Kauno apskrities VPK atsisakius pateikti tokią informaciją, sprendimą teisės aktuose nustatyta tvarka jis turėtų teisę skųsti administraciniam teismui. Atsižvelgiant į tai, kad iš skunde nurodytų adresatų matyti, jog šio savo skundo elektroninį variantą V. J. išsiuntė Kauno apskrities VPK, pakartotinai šiai policijos įstaigai pareiškėjo skundas nebus persiųstas. V. J. skunde nepateikė jokių duomenų, dėl kurių Departamento Imuniteto valdyba turėtų teisę pradėti kokį nors tyrimą, o spręsti pareiškėjo iškeltus klausimus yra ne Departamento kompetencija, todėl joks tyrimas pagal V. J. pranešimą nebus pradedamas.
Kauno apskrities VPK, išnagrinėjęs V. J. prašymą, reg. Nr. 20-AP-6524, 2015 m. kovo 16 d. rašte Nr. 20-S-47267 „Dėl prašymo“ nurodė, kad Kauno apskrities VPK Kauno rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Prevencijos poskyrio Garliavos policijos nuovados viršininko S. L. pareigybės aprašymas pareiškėjui buvo pateiktas su 2014 m. sausio 23 d. raštu Nr. 20-65-S-187, atsakant į jo 2014 m. sausio 10 d. skundą, reg. Nr. 20-AP-24. Trečiasis suinteresuotas asmuo minėtame rašte taip pat nurodė, kad antrajame prašymo punkte prašoma pateikti informacija yra paskelbta Kauno apskrities VPK interneto svetainėje adresu: www.kaunas.policija.lt. Pažymėjo, kad Kauno apskrities VPK Kauno rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Prevencijos poskyrio Garliavos policijos nuovados pareigūnai tarnyboje naudoja automobilius „Mitsubishi Pajero Sport“, „Mitsubishi L200“ ir „Škoda Yeti“. Kitą šiame punkte prašomą informaciją pareiškėjas gali rasti interneto svetainėse adresais: www.mitsubishi-motors.lt ir www.skoda.lt. Dėl ketvirtojo prašymo punkto Kauno apskrities VPK pažymėjo, kad V. J. nenurodė prašomos informacijos gavimo ir panaudojimo tikslo, taip pat nėra aišku, kokios gabenimo sąnaudos turimos omenyje, todėl vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 1 straipsnio 3 dalies 8 punktu bei 16 straipsnio 2 dalies 2 punktu, informacija neteikiama. Dėl V. J. prašymo 5–18 punktų trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad duomenų apie tokius Kauno apskrities VPK įdarbintus asmenis nėra. Pažymėjo, kad pareiškėjas pakartotinai prašo informacijos, kuri jam buvo pateikta, ir taip pažeidžia Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 20 straipsnio 2 dalies punktą, trukdydamas valstybinės institucijos darbo laiką. Nurodyta, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymais ir atsižvelgiant į tai, kas paminėta, ateityje V. J. kartotiniai prašymai ir skundai nebus nagrinėjami.
Šalies argumentai
Pareiškėjas pateikė Departamentui 2015 m. kovo 16 d. prašymo patikslinimą (Departamente registruotas 2015 m. kovo 17 d. Nr. 5-AP-344), kuriame nurodė patikslinantis 2015 m. vasario 24 d. 18.02 val. prašymą, reg. Nr. 20-AP-6524, ir remdamasis Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 4, 6 ir 8 straipsniais, prašo minėto prašymo 5–18 punktuose prašomą informaciją pateikti nuo 1990 m. sausio 1 d. iki 2015 m. sausio 1 d. „pagal padėtį kiekvienų metų sausio 01 dienai“. Nurodė, kad visi prašomi duomenys yra reikalingi pareiškėjo diskrecijos teisei gauti jam teisiškai reikšmingą informaciją įgyvendinti ir šios informacijos panaudojimui ginant savo, kaip Lietuvos piliečio ir lietuvio, teises bei laisves. Su nurodytu prašymu pateikė savo 2015 m. vasario 24 d. 18.02 val. prašymą Kauno apskrities VPK, reg. Nr. 20-AP-6524. Departamento Personalo valdyba, atsakydama į V. J. 2015 m. kovo 16 d. prašymą, 2015 m. kovo 19 d. rašte Nr. 5-S-2799 „Dėl informacijos pateikimo“ nurodė, kad pareiškėjas 2015 m. kovo 16 d. prašyme naujos informacijos nepateikė, o atsakymas į jo 2015 m. vasario 24 d. prašymo 5–18 punktus buvo pateiktas Departamento 2015 m. kovo 5 d. rašte Nr. 5-S-2237.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nustatė, kad pareiškėjas V. J., be kita ko, prašė panaikinti Departamento Personalo valdybos 2015 m. kovo 19 d. raštą Nr. 5-S-2799 „Dėl informacijos pateikimo“, kuriame buvo atsisakyta pateikti pareiškėjo 2015 m. kovo 16 d. prašyme, kuriuo jis patikslino savo 2015 m. vasario 24 d. prašymą, prašomą gauti informaciją, nes V. J. minėta informacija buvo pateikta Departamento 2015 m. kovo 5 d. rašte Nr. 5-S-2237. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėjas 2015 m. kovo 16 d. prašyme prašė pateikti informaciją apie Kauno apskrities VPK įdarbintų rusų kolonistų bei okupantų skaičių, jų įdarbinimo metus bei kitą panašią informaciją nuo 1990 m. sausio 1 d. iki 2015 m. sausio 1 d. Atkreipė dėmesį, jog Departamentas 2015 m. kovo 5 d. rašte Nr. 5-S-2237 aiškiai nurodė, kad duomenys, susiję su fizinio asmens rasine ar etnine kilme, politiniais, religiniais, filosofiniais ar kitais įsitikinimais pagal Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymą priskiriami prie ypatingų asmens duomenų, šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktas draudžia tvarkyti asmens duomenys be asmens duomenų subjekto sutikimo, taigi, neturėdamas asmens duomenų subjektų sutikimų, Departamentas negali pateikti informacijos pagal V. J. prašymo 5–18 punktus. Teismas, įvertinęs aplinkybę, kad pats savaime pareiškėjo prašymas skleidžia neapykantą, todėl yra neteisėtas, be to, į tokį prašymą V. J. buvo pagrįstai atsakyta Departamento 2015 m. kovo 5 d. rašte Nr. 5-S-2237, padarė išvadą, kad Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Personalo valdybos 2015 m. kovo 19 d. raštas Nr. 5-S-2799 „Dėl informacijos pateikimo“ yra pagrįstas ir atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nuostatas, todėl nėra teisinio pagrindo jo naikinti.
Teismas pažymėjo, kad V. J. reikalavimai įpareigoti Departamentą iš naujo teisės aktuose nustatyta tvarka išnagrinėti jo 2015 m. kovo 16 d. patikslintą prašymą bei atlikti reikalaujamus veiksmus ir įpareigoti Generalinį komisarą išnagrinėti pareiškėjo 2015 m. kovo 16 d. patikslintą prašymą iš esmės ir į jį teisės aktuose nustatyta tvarka atsakyti, atsižvelgiant į tai, kad Departamento Personalo valdybos 2015 m. kovo 19 d. raštas Nr. 5-S-2799 „Dėl informacijos pateikimo“ yra pagrįstas ir teisėtas, o V. J. 2015 m. kovo 16 d. prašymas, kaip patikslinantis 2015 m. vasario 24 d. prašymą, yra skleidžiantis neapykantą, negali būti tenkinami.
III.
Pareiškėjas V. J. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 18 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.
Apeliantas paaiškina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai visapusiškai ir objektyviai nenagrinėjo visų jo reikalavimų, įrodymų bei aplinkybių ir netinkamai nagrinėjo bei vertino pareiškėjo argumentus ir jų teisinį pagrindą, todėl pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, 5 straipsnio 3 dalies 1 punktą, 6, 7, 81 ir 86 straipsnių nuostatas. V. J. nuomone, Vilniaus apygardos administracinio teismo vertinimas, kad pareiškėjo prašymas pats savaime yra skleidžiantis neapykantą, todėl neteisėtas, nėra teisėtas, pagrįstas ir motyvuotas. Teigė, kad teismas padarė protingumo ir teisingumo reikalavimų neatitinkančią išvadą, jog skundžiami atsakovo veiksmai ir aktai yra pagrįsti bei atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nuostatas. Pirmosios instancijos teismas nepagrindė, kodėl V. J. prašymą vertino kaip skleidžiantį neapykantą. Be to, teismas šią aplinkybę konstatavo tik sprendime, o ne priimdamas skundą, ir trūkumų šalinti nereikalavo. Pirmosios instancijos teismas taip pat nenurodė, kokias konkrečias Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nuostatas ginčijami atsakovų aktai atitinka.
Pažymi, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas yra nepagrįstas, nes atsakovas 1–2 punkte prašomos informacijos viešai nepaskelbė, savo teiginių apie paskelbimą neįrodė, 3–4 punkte prašomos informacijos slaptumo nepagrindė faktais ir teisės aktais, o 5–18 punktuose prašoma pateikti informacija yra susijusi su valstybinės institucijos veikla bei joje įdarbintų rusų okupantų, kolonistų ir jų palikuonių skaičiumi bei įdarbinimo metais, o ne konkrečių fizinių asmenų duomenis. Teigia, kad Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas skaičiams ir metams nėra taikomas.
Pareiškėjas pažymi, kad teismas nepagrįstai ir neteisėtai nenustatė, jog atsakovas pažeidė skunde nurodytas įstatymų nuostatas ir V. J. teises bei teisėtus interesus, nesivadovavo protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais. Sprendimu Vilniaus apygardos administracinis teismas patvirtino Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, Vilniaus apygardos administracinio teismo, Kauno apygardos administracinio teismo, Panevėžio apygardos administracinio teismo ir kitų teismais pavadintų Lietuvos Respublikos institucijų praktiką, faktiškai paneigiančią Lietuvos Respublikos Konstitucijos galiojimą, bei Lietuvos Respublikoje įtvirtinančią prorusišką, prookupacinį, prosovietinį, prokolonijinį režimą ir diktatūrą bei dar okupuotoje Lietuvoje įsigalėjusios komunistinės nomenklatūros „demokratiją“. Vadovaujantis šia niekur neskelbta bei tik okupacijos metais patirta „demokratija“, „vidiniais įsitikinimais“, kurie paremti niekur neskelbtais „įstatymais“, minėtų teismų teisėjai sistemingai atsisako nagrinėti ir / ar vertinti apelianto nurodomus teisės aktus pagal jų objektyviąją prasmę bei įstatymo leidėjo numatytą paskirtį, nagrinėti šiems asmenims neparankius, nepatogius prorusiško, prookupacinio, prosovietinio, prokolonijinio režimo įsigalėjimą patvirtinančius įrodymus bei argumentus. Teigia, kad Lietuvos vyriausiais administracinis teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu, privalo patikrinti visą bylą, naudotis apeliantui palankiais ir skundo pagrįstumą įrodančiais Lietuvos teismų informacinėje sistemoje „Liteko“ esančių kitų bylų įrodymais, nors iki šiol naudojosi tik apeliantui nepalankiais kitose bylose esančiais įrodymais ir / ar pritrūkus argumentų tam tikroje byloje apelianto skundų argumentams paneigti. Pareiškėjo nuomone, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas privalo patikrinti ir apelianto teiginius dėl prorusiško, prookupacinio, prosovietinio, prokolonijinio režimo Lietuvoje įsigalėjimo ir šio totalitarinio režimo „teisingumo laimėjimų“.
Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas 2016 m. vasario 18 d. sprendime bando peržiūrėti 1939 m. rugpjūčio 23 d. Molotovo–Ribentropo pakto ir kitų slaptųjų Vokietijos bei Sovietinės Rusijos imperijos paktų pasekmes lietuvių tautai ir pareiškėjui bei jas įtvirtinti. Teismas neteisėtai neigia Sovietinės Rusijos imperijos įvykdytos Lietuvos Respublikos okupacijos, kolonizacijos, sovietinimo bei rusinimo faktus, iš pareiškėjo neteisėtai reikalauja juos slėpti ir atsisakyti teisės kreiptis į teismą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, kuris nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.
Ginčas šioje administracinėje byloje iš esmės kilo dėl Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Personalo valdybos 2015 m. kovo 19 d. rašto Nr. 5-S-2799 „Dėl informacijos pateikimo“, kuriuo pareiškėjui nebuvo pateikta jo prašoma informacija, teisėtumo ir pagrįstumo.
Remiantis administracinėje byloje esančiais rašytinais įrodymais buvo nustatyta, kad pareiškėjas V. J. su 2015 m. kovo 16 d. 15.07 val. prašymo patikslinimu kreipėsi į Kauno apskrities VPK viršininką ir nurodė, kad patikslina savo 2015 m. vasario 24 d. 18.02 val. prašymą, bei remdamasis Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 4, 6 ir 8 straipsniais, prašė jo 2015 m. vasario 24 d. 8.02 val. prašymo 5–18 punktuose prašomą informaciją pateikti nuo 1990 m. sausio 1 d. iki 2015 m. sausio 1 d., pagal padėtį kiekvienų metų sausio 1 d. Pareiškėjas nurodė, kad prašomi pateikti duomenys yra reikalingi jo diskrecijos teisei gauti jam teisiškai reikšmingą informaciją įgyvendinti ir šios informacijos panaudojimui ginant savo, kaip Lietuvos piliečio ir lietuvio, teises bei laisves (b. l. 41). Prie šio prašymo V. J. pridėjo Kauno apskrities VPK viršininkui, Departamentui ir Generaliniam komisarui adresuotą 2015 m. vasario 24 d. 18.02 val. prašymą pateikti informaciją apie pareiškėjo prašymuose nurodyto policijos pareigūno pareigas, jam pavaldžius darbuotojus, Kauno apskrities VPK naudojamas transporto priemones bei nurodyti šioje institucijoje dirbančių rusų kolonistų, okupantų ir jų palikuonių skaičių, įdarbinimo metus, santykį su lietuviais darbuotojais bei susilietuvinusių savo vardus ir pavardes darbuotojų skaičių (b. l. 42). Pareiškėjo 2015 m. kovo 16 d. 15.07 val. prašymo patikslinimas Departamento Bendrajame skyriuje buvo užregistruotas 2015 m. kovo 17 d. Departamento Personalo valdyba, atsakydama į V. J. 2015 m. kovo 16 d. prašymą, 2015 m. kovo 19 d. rašte Nr. 5-S-2799 „Dėl informacijos pateikimo“ nurodė, kad pareiškėjas 2015 m. kovo 16 d. prašyme naujos informacijos nepateikė, o atsakymas į jo 2015 m. vasario 24 d. prašymo 5–18 punktus buvo pateiktas Departamento 2015 m. kovo 5 d. rašte Nr. 5-S-2237 (b. l. 40). Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad V. J. prašymas skleidžia neapykantą ir todėl yra neteisėtas, be to, į tokį prašymą jam jau buvo pagrįstai atsakyta Departamento 2015 m. kovo 5 d. rašte Nr. 5-S-2237, padarė išvadą, kad Departamento Personalo valdybos 2015 m. kovo 19 d. raštas Nr. 5-S-2799 „Dėl informacijos pateikimo“ yra pagrįstas ir atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo nuostatas, todėl nėra pagrindo jo panaikinti. Atsižvelgęs į tai, kad prašomas panaikinti Departamento Personalo valdybos 2015 m. kovo 19 d. raštas Nr. 5-S-2799 yra pagrįstas ir teisėtas, pareiškėjo V. J. 2015 m. kovo 16 d. prašymas, kaip patikslinantis jo 2015 m. vasario 24 d. prašymą, yra pats savaime skleidžiantis neapykantą, teismas atmetė ir pareiškėjo skundo reikalavimus dėl atsakovų įpareigojimo iš naujo išnagrinėti V. J. 2015 m. kovo 16 d. prašymą. Pareiškėjas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir teigia, kad teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog jo 2015 m. kovo 16 d. prašymas skleidžia neapykantą, o atsakovo veiksmus ir aktus pripažino pagrįstais bei atitinkančiais Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymą.
Administracinėje byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad V. J. su 2015 m. vasario 24 d. 18.02 val. prašymu kreipėsi į Kauno apskrities VPK viršininką, Departamentą ir Generalinį komisarą ir prašė atsakyti į visus jo punktus (b. l. 47), o su tos pačios dienos 18.54 val. prašymu – į Departamentą ir Generalinį komisarą bei prašė priimti rašytinį įsakymą ir / ar duoti rašytinius nurodymus Kauno apskrities VPK viršininkui pareiškėjui raštu išsamiai pranešti, atsakant į kiekvieną 2015 m. vasario 24 d. 18.02 val. prašymo punktą, pateikti pareiškėjui Departamento ir Generalinio komisaro priimto rašytinio įsakymo ir / ar duotų rašytinių nurodymų Kauno apskrities VPK viršininkui tinkamai patvirtintus nuorašus, prižiūrėti, kontroliuoti Kauno apskrities VPK duomenų teikimą pareiškėjui, pranešti prižiūrinčio ir kontroliuojančio asmens vardą, pavardę, pareigas, pateikti jo pareigybės ir atliktų veiksmų aprašymą. Nurodė, kad visi prašomi duomenys yra reikalingi V. J. diskrecijos teisei gauti jam teisiškai reikšmingą informaciją įgyvendinti ir šios informacijos panaudojimui ginant savo, kaip Lietuvos piliečio ir lietuvio, teises bei laisves (b. l. 45). Prie nurodyto prašymo V. J. pridėjo 2015 m. vasario 24 d. 18.02 val. prašymą Kauno apskrities VPK, Departamentui ir Generaliniam komisarui, kuriame prašė pateikti prašyme nurodytą informaciją (b. l. 46). Minėti prašymai Departamente buvo užregistruoti 2015 m. vasario 25–26 d. Į šiuos prašymus pareiškėjui buvo atsakyta Kauno apskrities VPK 2015 m. kovo 16 d. rašte Nr. 20-S-47267 „Dėl prašymo“ (b. l. 14) ir Departamento 2015 m. kovo 5 d. rašte Nr. 5-S-2237 „Dėl informacijos pateikimo“ (b. l. 43). Atsakydamas į V. J. 2015 m. vasario 24 d. prašymo 5–18 punktus, trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad duomenų apie tokius įdarbintus asmenis Kauno apskrities VPK nėra, o Policijos departamentas akcentavo, kad duomenys, susiję su fizinio asmens rasine ar etnine kilme, politiniais, religiniais, filosofiniais ar kitais įsitikinimais, pagal Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymą, priskiriami prie ypatingų asmens duomenų; šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktas draudžia tvarkyti asmens duomenis be asmens duomenų subjekto sutikimo, taigi, neturėdamas asmens duomenų subjektų sutikimų, Departamentas negali pateikti informacijos, nurodytos pareiškėjo prašymo 5–18 punktuose. Aptarti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad V. J. į jo 2015 m. vasario 24 d. prašymo 5–18 punktus buvo atsakyta.
Asmeniui teisę gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų užtikrina Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymas. Šis įstatymas nustato minėtos teisės įgyvendinimo tvarką ir reguliuoja valstybės bei savivaldybių institucijų ir įstaigų veiksmus teikiant informaciją asmenims. Pagal Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 3 straipsnio 1 dalį (redakcija, galiojusi nuo 2014 m. liepos 1 d. iki 2017 m. balandžio 1 d.), įstaigos privalo teikti pareiškėjams informaciją. Atsisakyti suteikti informaciją galima šio įstatymo nustatyta tvarka. Atvejai, kai įstaiga gali atsisakyti teikti informaciją, yra nustatyti Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje. Remiantis šio įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 3 punktu, įstaiga gali atsisakyti teikti informaciją, jeigu tas pats pareiškėjas pakartotinai prašo tos pačios informacijos.
Kaip jau minėta, V. J. 2015 m. kovo 16 d. 15.07 val. Kauno apskrities VPK viršininkui adresuotame prašyme prašė jo 2015 m. vasario 24 d. 8.02 val. prašymo 5–18 punktuose prašomą informaciją pateikti nuo 1990 m. sausio 1 d. iki 2015 m. sausio 1 d., pagal padėtį kiekvienų metų sausio 1 d. Taigi, šiame prašyme jis tik papildomai apibrėžė laikotarpį, už kurį prašo pateikti informaciją, tačiau pakartotinai buvo prašoma tos pačios informacijos, dėl kurios pateikimo jau buvo pasisakyta tiek atsakovo Departamento, tiek trečiojo suinteresuoto asmens raštuose. Apeliantas byloje nepateikė argumentų, kad minėtos institucijos nepagrįstai būtų nurodę, kad negali atsakyti į V. J. 2015 m. vasario 24 d. prašymo 5–18 punktus, todėl darytina išvada, kad Departamento Personalo valdyba prašomame panaikinti 2015 m. kovo 19 d. rašte Nr. 5-S-2799 „Dėl informacijos pateikimo“ pagrįstai iš naujo nenagrinėjo iš esmės analogiško, tik siauresnės apimties pareiškėjo prašymo. Prašomame panaikinti akte yra aiškiai nurodyta V. J. 2015 m. kovo 16 d. prašymo nenagrinėjimo priežastis. Departamento Personalo skyriaus 2015 m. kovo 19 d. rašte Nr. 5-S-2799 „Dėl informacijos pateikimo“ pagrįstai nurodyta, kad informaciją atsisakoma teikti dėl to, jog pareiškėjas pakartotinai kreipėsi dėl tos pačios informacijos suteikimo, todėl pareiškėjui neturėjo būti kliūčių suvokti priežastį, dėl kurios jo prašymas dėl informacijos pateikimo nebuvo patenkintas. Konkretaus teisės akto nenurodymas laikytinas formalaus pobūdžio trūkumu, kuris neturėjo įtakos pareiškėjo teisėms. Pripažinęs V. J. prašomą panaikinti raštą teisėtu ir pagrįstu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė tenkinti ir V. J. reikalavimus dėl atsakovų įpareigojimo iš naujo išnagrinėti jo 2015 m. kovo 16 d. patikslintą prašymą.
Teisėjų kolegija, išanalizavusi pirmosios instancijos teismo 2016 m. vasario 18 d. sprendimo turinį, nustatė, kad teismas, priimdamas sprendimą dėl pareiškėjo pareikštų reikalavimų panaikinti Departamento Personalo valdybos 2015 m. kovo 19 d. raštą Nr. 5-S-2799 „Dėl informacijos pateikimo“ ir įpareigoti Departamentą bei Generalinį komisarą iš naujo išnagrinėti jo 2015 m. kovo 16 d. patikslintą prašymą, išnagrinėjo visus V. J. skundo reikalavimus, nurodė motyvus dėl jų netenkinimo ir tinkamai atskleidė ginčo esmę. Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo visus teisiškai reikšmingus pareikštiems reikalavimams išspręsti skundo argumentus, dėl kurių buvo prašoma tenkinti reikalavimus, t. y. buvo atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, priimtas sprendimas yra aiškus ir pakankamai motyvuotas, todėl atitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 bei 87 straipsnių reikalavimus. Priešingai nei teigė atsakovai, Departamento Personalo valdybos 2015 m. kovo 19 d. raštas Nr. 5-S-2799 nebuvo tik informacinio pobūdžio ar tarpinis dokumentas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjo skundą nagrinėjo iš esmės.
Apelianto argumentai dėl pirmosios instancijos sprendime nurodytas teiginio apie pareiškėjo prašymą, kad jis pats savaime skleidžia neapykantą, yra neturintys teisinės reikšmės, nes nurodytas teiginys teismo sprendimo motyvuose yra perteklinis ir nesietinas su pareiškėjo skundo reikalavimų pagrįstumo vertinimu.
Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl netinkamo atsakymo į jo 2015 m. vasario 24 d. prašymą taip pat atmestini, nes pareiškėjas jų iš esmės nepagrindė tokiomis aplinkybėmis, kurios keltų abejones atsisakymo suteikti tam tikrus duomenis teisėtumu. Kaip niekuo su nagrinėjamu ginču nesusiję neanalizuojami ir pareiškėjo teiginiai dėl prorusiško, prookupacinio, prosovietinio, prokolonijistinio ir totalitarinio režimo įsigalėjimo Lietuvoje, jo pasekmių bei kad rusų tautybės asmenų įdarbinimas prisideda prie Lietuvos rusinimo, sovietinimo ir neteisėtos kolonizacijos įteisinimo. Teiginiai, kad teismai naudojasi tik jam nepalankiais kitose bylose esančiais įrodymais, yra abstraktūs, laikytini pareiškėjo subjektyviomis prielaidomis, nes nėra nurodytos jokios konkrečios situacijos, aplinkybės, kitose bylose nustatyti prejudicinę reikšmę turintys faktai, į kuriuos teisėjų kolegija galėtų atsižvelgti nagrinėjamos bylos ribose. Pažymėtina, kad pateikti savo reikalavimų pagrįstumą patvirtinančius įrodymus bei nurodyti argumentus, patvirtinančius teisiškai reikšmingas aplinkybes byloje, privalo pateikti pats pareiškėjas (ABTĮ 57 str.). Jo subjektyvi nuomonė interpretuojant vienokius ar kitokius faktus (pvz. istorinius) sprendžiant ginčą teisme neturi įrodomosios vertės.
Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės nustatė nagrinėjamam ginčui išspręsti reikšmingas aplinkybes, pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymų visumą, materialinės teisės normas taikė teisingai, o netenkindamas pareiškėjo skundo, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti, remiantis V. J. apeliacinio skundo argumentais, nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.