Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. M. (A. M.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. rugsėjo 26 d. nuosprendžio, kuriuo A. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 12 metų, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Iš A. M. priteista J. D. 10 000 Lt neturtinei ir 3086,69 Lt turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. M. nuteistas už tai, kad 2008 m. sausio 25 d., apie 19 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), asmeninio konflikto su V. D. metu, tyčia rankomis ir kojomis sudavė V. D. ne mažiau trisdešimties smūgių į įvairias kūno vietas - veidą, rankas, kojas, kaklą, padarydamas abiejų alkūnių sričių odos nubrozdinimus, daugybines veido, kaklo dešinės pusės, abiejų rankų ir kojų poodines kraujosruvas, taip pat rankomis, ir kojomis sudavė bei kojomis šokinėjo ne mažiau dvidešimties kartų ant nukentėjusiojo pilvo ir krūtinės ląstos, padarydamas krūtinės ląstos dešinės pusės odos nubrozdinimą, daugybines krūtinės ląstos, pilvo ir nugaros srities poodines kraujosruvas, dešinės pusės II, III, IV, X, XI, XII-ojo šonkaulių viengubus, V, VI, VII, VIII-ojo šonkaulių dvigubus, IX-ojo - trigubą, kairės pusės III, V, VIII, X-ojo šonkaulių viengubus, IV, VI, VII-ojo šonkaulių dvigubus lūžius su aplinkinėmis kraujosruvomis tarpšonkauliniuose raumenyse, dešinės ir kairės pusės pasieninės krūtinplėvės, kairio plaučio apatinės skilties, kepenų abiejų skilčių ir klubinės žarnos pasaito plyšimus, kas komplikavosi ūmiu vidiniu nukraujavimu ir trauminiu šoku, ko pasėkoje nukentėjusysis vietoje mirė, ir tokiu būdu tyčia nužudė V. D. .

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apelianto nuteistojo A. M. gynėja prašė patenkinti nuteistojo A. M. apeliacinį skundą, prokurorė prašė nuteistojo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. M. apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliantas savo apeliaciniu skundu prašo peržiūrėti pirmosios instancijos teismo nuosprendį.

Nors apeliantas savo skunde konkretaus prašymo apeliacinės instancijos teismui nesuformulavo, tačiau iš skundo turinio matyti, kad jis, neneigdamas konflikto su V. D. , teigia, kad nukentėjusysis jį puolė, o jis buvo priverstas nuo jo gintis. Toks apelianto skundo teiginys suprantamas kaip prašymas jo padarytus nusikalstamus veiksmus vertinti kaip padarytus veikiant būtinosios ginties sąlygomis. Toks apelianto prašymas negali būti tenkinamas.

Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes, patikrino surinktus įrodymus ir juos įvertino nepažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų.

Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas A. M. kaltu pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, rėmėsi ikiteisminio tyrimo įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais duomenimis. Teismo išvada dėl A. M. kaltės tyčia nužudžius V. D. padaryta remiantis paties nuteistojo parodymais, specialistų išvadomis, liudytojų parodymais ir kitais bylos duomenimis. Apeliantas prisipažino sudavęs 3-4 smūgius V. D. į krūtinės sritį. Specialisto išvada nustatyta, kad V. D. mirties priežastimi buvo krūtinės ląstos ir pilvo sumušimai. Sužalojimai padaryti kietų, bukų daiktų poveikyje ir galėjo gautis suduodant smūgius rankomis, kojomis, suspaudžiant ar šokinėjant ant jų. Šie bylos duomenys visiškai patvirtina, kad nuteistojo veiksmai ir nukentėjusiojo mirtis buvo tiesioginiame priežastiniame ryšyje. Todėl apygardos teismas, įvertinęs visumą byloje išanalizuotų ir ištirtų įrodymų, padarė teisingą išvadą, kad apeliantas tyčia nužudė V.D.

Apeliantas skunde iš esmės neneigia savo kaltės, tačiau teigia, kad jis gynėsi nuo nukentėjusiojo neteisėtų veiksmų.

Pirmosios instancijos teismas tyrė šią nuteistojo versiją ir nuosprendyje motyvavo kodėl A.M. nusikalstama veika negali būti vertinama kaip padaryta veikiant būtinosios ginties sąlygomis.

Būtinosios ginties teisėtumo sąlygas nustato BK 28 straipsnis. Būtinoji gintis yra tada, kai baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančia veika baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms žala padaroma ginant save ar kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jeigu nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos. Būtinosios ginties atveju pavojingas kėsinimasis turi būti realus (egzistuojantis objektyviai) ir akivaizdus (pradėtas ar tiesiogiai gresiantis). Reikalavimus gynybai nulemia kėsinimosi pobūdis. Be to, gynyba turi atitikti šiuos požymius: ginantis žala gali būti padaryta tik besikėsinančiam asmeniui, ji padaroma atremiant pavojingą kėsinimąsi, ginantis negali būti peržengtos būtinosios ginties ribos.

Apygardos teismo išvada, kad A. M. veiksmai neatitinka būtinosios ginties sąlygų yra pagrįsta. Ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma patvirtina, kad situacijos, kurioje A. M. reikėtų gintis nuo nukentėjusiojo, suduodant pastarajam daugybinius smūgius į gyvybiškai svarbias kūno vietas - krūtinę ir pilvą, nebuvo ir jis tai suvokė. Bylos faktinė medžiaga patvirtina, kad nuteistasis rankomis ir kojomis sudavė V. D. daugybę smūgių (ne mažiau trisdešimties smūgių į įvairias kūno vietas - veidą, rankas, kojas, kaklą, ne mažiau dvidešimties kartų į pilvo ir krūtinės ląstą) asmeninio konflikto ir pykčio metu, o ne gynybos tikslais. Pats nuteistasis pirmosios instancijos teisme parodė, kad jis pyko ant nukentėjusiojo ir norėjo, kad šis išsikraustytų iš jo buto (t. 2, b. l. 100). Iš specialisto išvados matyti, kad nuteistajam nustatyti pavieniai nedideli odos nubrozdinimai, kurie kvalifikuotini nežymiu sveikatos sutrikdymu (t.1. b. l. 124-126). Taigi įrodymų apie tai, kad V. D. pavojingai realiai ir akivaizdžiai kėsinosi į A. M. sveikatą ar gyvybę, nėra.

Nesant būtinosios ginties situacijos, negalimas ir jos ribų peržengimas. Būtinosios ginties ribų peržengimas galimas tik būtinosios ginties situacijoje, kai tiesiogine tyčia nužudoma arba sunkiai sutrikdoma sveikata ir ši veika padaroma, kai gynyba aiškiai neatitinka kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo.

Todėl apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad A. M. nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 1 dalį ir jis pagrįstai už šio nusikaltimo padarymą nuteistas.

Apeliantas skunde nurodo, jog teismas neatsižvelgė į liudytojos Ž. Š. parodymus, kuri parodė mačiusi nukentėjusįjį V. D. 17 val. jau sumuštą. Toks apelianto skundo argumentas neatitinka tikrovės.

Liudytoja Ž. Š. teisme parodė, jog ji matė nukentėjusįjį įvykio dieną ir jam buvo sumušta akis (t. 2 , b. l. 102). Kaip jau buvo minėta, specialisto išvada byloje neginčijamai nustatyta, kad nukentėjusysis V. D. mirė ne nuo veido, o nuo krūtinės ląstos ir pilvo sumušimų, todėl sužalojimas nukentėjusiojo veido srityje nebuvo priežastiniame ryšyje su jo mirtimi. Specialistas nustatytus nukentėjusiajam veido sužalojimus įvertino tik nežymiu sveikatos sutrikdymu. Taigi liudytojos Ž. Š. parodymai nepaneigia teismo išvadų dėl nuteistojo kaltės.

Be to, apeliantas savo skunde teigia, kad teismas neatsižvelgė į tai, jog jis iškvietė greitąją pagalbą. Toks apelianto teiginys suprantamas kaip prašymas šią aplinkybę pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe bei sušvelninti jam paskirtą bausmę. Šie prašymai atmetami.

BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra, kai kaltininkas suteikė nukentėjusiajam asmeniui pagalbą arba kitais aktyviais veiksmais išvengė ar bandė išvengti sunkesnių padarinių.

Nustatant šią aplinkybę būtina konstatuoti aktyvius kaltininko veiksmus, kuriais jis siekė įsiterpti į įvykių eigą taip, kad padarinių visai neatsirastų, arba, jeigu jie iš dalies jau buvo atsiradę, jų nepadaugėtų. Tokių aplinkybių teismas nenustatė.

Bylos duomenys patvirtina, kad apeliantas iš tiesų prašė kaimyno paskolinti mobilaus ryšio telefoną tam, kad būtų galima iškvieti greitąją medicinos pagalbą ir ją iškvietė. Tačiau ši aplinkybė negali būti vertinama kaip suteikimas pagalbos nukentėjusiajam asmeniui. Iš byloje nustatytų faktinių bylos aplinkybių matyti, kad apeliantas greitąją pagalbą iškvietė tik po to, kai nukentėjusiajam iš burnos pasirodė kraujas. Atvykus greitajai medicinos pagalbai apeliantas nurodė melagingus duomenis apie įvykio aplinkybes. Jis teigė, kad nukentėjusysis grįžo namo sumuštas, atsigulė miegoti ir nebeatsikėlė (liudytojos L. B. parodymai; t. 2, b. l. 103). Esant tokiems bylos duomenims, teigti, kad apeliantas buvo nuoširdus ir suteikė nukentėjusiajam asmeniui pagalbą nėra pagrindo. Todėl ši aplinkybė negali būti pripažinta nuteistojo atsakomybe lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, nuteistajam paskirta tinkama bausmė ir ji nėra aiškiai per griežta.

Apygardos teismas, skirdamas apeliantui bausmę, BK 54 straipsnyje numatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė. Minėtas įstatymas reikalauja, kad teismas skirtų bausmę baudžiamojo įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribose bei atsižvelgiant į padarytos veikos pavojingumo laipsnį, motyvus ir tikslus, kaltės formą, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas A. M. bausmę, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą: padarytas labai sunkus nusikaltimas, veikta tiesiogine tyčia. Nuteistojo padaryto nusikaltimo pasekmės labai sunkios ir negrįžtamos – atimta kito žmogaus gyvybė. Taip pat atsižvelgta, kad nėra nustatyta nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir yra nustatyta jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė – ji nusikalto būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Įvertinta nuteistojo asmenybę charakterizuojanti medžiaga. Iš jos matyti, kad apeliantas anksčiau neteistas, tačiau baustas administracine tvarka, gydytas psichiatrijos ligoninėje dėl psichikos ir elgesio sutrikimų vartojant alkoholį, abstinencijos būklės, įrašytas į priklausomybės ligų priežiūros centro įskaitą dėl priklausomybės nuo alkoholio. Būdamas darbingo amžiaus daug metų neturėjo legalaus pragyvenimo šaltinio.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas paminėtas aplinkybes apeliantui paskyrė bausmę artimesnę įstatymo sankcijos numatytam bausmės vidurkiui. Tokia bausmė nelaikytina aiškiai per griežta.

Apeliantas skunde naujų aplinkybių, kurios galėtų būti pagrindu švelninti bausmę, nenurodė. Apeliacinės instancijos teismas tokių aplinkybių nenustatė.

Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistajam A. M. paskirta laisvės atėmimo bausmė atitinka BK 41, 54 straipsnių reikalavimus, nėra aiškiai per griežta, todėl ją švelninti nėra įstatyminio pagrindo. Todėl apelianto apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos teismo nuosprendis paliekamas galioti.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo A. M. (A. M. ) apeliacinį skundą atmesti.