Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. D. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas netenkintinas.

Pareiškėjas iš atsakovės prašo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam kalint netinkamomis sąlygomis Kauno tardymo izoliatoriuje laikotarpiu nuo 2016 m. gruodžio 8 d. iki 2018 m. gegužės 31 d.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 ,,Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančiam vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3 punkte nustatyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).

Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014).

Atsakovės atstovė nurodė, jog pareiškėjas į Kauno TI atvyko 2016 m. gruodžio 9 d. ir buvo iki 2018 m. gegužės 31 d. (b. l. 15). Pareiškėjas gavęs atsakovės atsiliepimą į skundą bei prie jo pridėtus dokumentus šių duomenų neginčijo, todėl teismas vadovaujasi atsakovės atstovės pateiktais duomenimis.

Atsakovės atstovės pateiktos 2018 m. rugsėjo 26 d. pažymos Nr. 11-4090 duomenys apie pareiškėjo laikymo sąlygas Kauno TI ( b. l. 27-38) patvirtina, kad pareiškėjas buvo kalinamas 230, 343, 217, 350 kamerose, kuriose reglamentuotas reikalavimas dėl 3,6 kv. m vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto normos buvo užtikrintas ginčo laikotarpiu.

Pareiškėjas skunde nurodęs, jog buvo kalinamas kamerose, kuriose buvo nuo 3 iki 7 asmenų. Tačiau pateikti pareiškėjo duomenys nėra detalizuoti, nenurodęs tiksliai kiek kiekvienoje kameroje buvo nuteistųjų, pareiškėjas gavęs atsakovo atsiliepimą nepapildė savo skunde nurodytų aplinkybių dėl kameroje buvusių asmenų skaičiaus. Nurodė, jog 217 kameroje buvo 7 asmenys. Atsakovė pateikdama duomenis taip pat nurodė, jog minėtoje kameroje yra įrengtos septynios gyvenamosios vietos. Atsakovės atstovo pateikti rašytiniai duomenys apie pareiškėjo gyvenamąją vietą, jos plotą ir jame kalėjusių asmenų skaičių jokiais kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovaujasi, spręsdamas pareiškėjo reikalavimo pagrįstumą.

Pagal minėtus duomenis nustatyta, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte nurodyta, minimali ploto norma, t.y. 3,6 kv. m, buvo užtikrinta. Todėl pareiškėjo argumentai, jog jis buvo kalinamas kamerose, kuriose jam teko mažesnė, nei įstatymuose numatyta minimali ploto norma, yra nepagrįsti.

Pareiškėjas teigia, jog jam turi tekti 4 kv. m gyvenamojo ploto. Lietuvos Respublikos teisinė sistema grindžiama tuo, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijai neturi prieštarauti joks įstatymas ar kitas teisės aktas, taip pat jos tarptautinės sutartys, tarp jų ir Konvencija. Konvencijos nuostatos, apibrėžiančios žmogaus teises ir laisves, gali būti taikomos kartu su Konstitucijos nuostatomis, jeigu jos pastarosioms neprieštarauja (žr., Konstitucinio Teismo 1995 m. sausio 24 d. išvada). Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra įtvirtinta, kad vienam suimtajam ar nuteistajam tardymo izoliatoriuje turi tekti ne mažiau kaip 4 kv. m gyvenamojo ploto, todėl pareiškėjo argumentai nagrinėjamam atvejui taikyti 4 kv. m ploto normą, atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde nurodo, jog temperatūra negali būti žemesnė už 18 laipsnių, ant sienų negali būti jokių grybų. Skunde tai išdėstoma kaip teiginiai, tačiau ar tokie pažeidimai buvo kamerose kuriose jis kalėjo pareiškėjas nenurodo, todėl teismas jų nevertina.

Suimtųjų (nuteistųjų) pasivaikščiojimo gryname ore tvarką nustato Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnis, įtvirtinantis nuostatą, jog suimtųjų teisė kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore, o pasivaikščiojimo gryname ore trukmę įsakymu nustato tardymo izoliatoriaus direktorius. Pagal Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2010 m. gruodžio 10 d. įsakymu Nr. 1-114 patvirtinto Suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo pasivaikščioti gryname ore ir į kiemų, kuriuose įrengta sportinė įranga, tvarkos aprašo 13 punktą, suimtiesiems ir nuteistiesiems suteikiama teisė kasdien vieną valandą pasivaikščioti gryname ore (b. l. 23–25). Pareiškėjas neneigia, kad buvo vedamas pasivaikščioti ne mažiau kaip vieną valandą per parą, todėl neteisėtų atsakovo veiksmų, suteikiant pareiškėjui galimybę pasivaikščioti gryname ore vieną valandą per parą, nenustatyta. Be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į įstaigos administraciją dėl pasivaikščiojimo laiko pailginimo, todėl suteikti jam ilgesnį pasivaikščiojimą atsakovo atstovas neturėjo jokio teisinio pagrindo. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, daroma išvada, kad teismui nėra pateikta objektyvių duomenų, jog atsakovas savo veiksmais ar neveikimu būtų pažeidęs pareiškėjo teises ar teisėtus interesus suteikiant pareiškėjui galimybę pasivaikščioti vieną valandą per parą, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini.

Akcentuotina tai, kad teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių plotų ir nenustato vienam asmeniui tenkančio pasivaikščiojimo kiemelio ploto normos. Atsakovės atstovas atsiliepime pateikė duomenis apie Kauno tardymo izoliatoriuje įrengtus pasivaikščiojimų kiemelius – įstaigoje įrengta 16 pasivaikščiojimo kiemelių (b. l. 22). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, daroma išvada, kad teismui nėra pateikta objektyvių duomenų, jog atsakovas savo veiksmais ar neveikimu būtų pažeidęs pareiškėjo teises ar teisėtus interesus suteikiant pareiškėjui galimybę pasivaikščioti, todėl pareiškėjo argumentai atmestini.

Pareiškėjas nurodo, kad pusantros valandos pasivaikščiojimo praktika prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose išaiškinimuose. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuojantis vienodą administracinių teismų praktiką, savo jurisprudencijoje yra nurodęs, kad Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) standarto (2002) 1 – Rev. 2006 II skyriaus „Įkalinimas“ trečiosios bendros ataskaitos [CPT/Inf (93)12] 47 punkte numatyta, kad Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (toliau – ir Komitetas) mano, jog turėtų būti stengiamasi užtikrinti, kad kalintieji kardomojo įkalinimo įstaigose galėtų praleisti tinkamą dienos dalį (8 valandas ar daugiau) ne jų kamerose (žr., pvz., 2016 m. balandžio 19 d. administracinė byla Nr. A-618-552/2016). Pastebėtina, kad Komitetas minėtą rekomendaciją teikė pareiškėjo nurodytoje Antrojoje bendrojoje ataskaitoje [CPT/Inf (92)3] ir nurodė, kad reikalavimas, jog kaliniams mažiausiai vieną valandą per dieną būtų leidžiama būti lauke, yra pripažįstamas kaip pagrindinė jų teisė. Taigi, rekomenduojamas 8 ir daugiau valandų laikotarpis taikytinas kalinamų asmenų buvimui už kameros ribų, o ne, kaip nurodo pareiškėjas, laiko praleidimui lauke, todėl pareiškėjo argumentai dėl teisės į aštuonių valandų buvimą lauke atmestini kaip nepagrįsti.

Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis pagalbos dėl sveikatos sutrikimų, kurių priežastimi būtų netinkamos kalinimo sąlygos. Taigi, byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Įvertinus byloje esamus duomenis, darytina išvada, kad nėra įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo psichinei ar fizinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą.

Byloje nustačius, kad vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjas atliko laisvės atėmimo bausmę užtikrinant jam teisės aktuose nustatytą vienam asmeniui tenkančią gyvenamojo ploto normą bei laikantis higienos reikalavimų, teismas sprendžia, kad pareiškėjas neįrodė Kauno TI pareigūnų neteisėtų veiksmų, iš kurių gali būti kildinama neturtinė žala. Nenustačius Kauno TI pareigūnų neteisėtų veiksmų (neveikimo), nebelieka būtinybės papildomai pasisakyti apie neturtinės žalos buvimo faktą (pasekmes kilusias pareiškėjo emocinei būklei) bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų pareigūnų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Kadangi nustatytų aplinkybių pagrindu atsakovo atstovo viešoji atsakomybė negalima, todėl pareiškėjo skundas netenkinamas (ABTĮ 56 str., 88 str. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjo D. D. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.