Kauno apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo L. M. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2021 m. kovo 15 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-8735-584/2021 pagal ieškovo L. M. ieškinį atsakovei Lietuvos valstybei dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

6. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.

7. Šioje byloje kilęs ginčas yra dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškovo ieškinį, teisėtumo ir pagrįstumo.

8. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad apelianto ieškinys, pareikštas atsakovei Lietuvos valstybei dėl neturtinės žalos atlyginimo, yra tapatus Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-1320-866/2019 išnagrinėtam ieškiniui. Taigi teismas padarė išvadą, kad egzistuoja CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatytas pagrindas ieškiniui atsisakyti priimti – yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Apeliantas savo nesutikimą su tokia teismo pozicija atskirajame skunde grindžia tuo, kad buvo neteisingai įvertintos jau išnagrinėtos bylos faktinės aplinkybės, lėmusios ir neteisingos teismo išvados padarymą dėl naujai paduoto ir Vilniaus apygardos teismo jau anksčiau išnagrinėto ieškinių tapatumo. O taip pat apeliantas tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas neišsprendė ieškinyje prašytų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimo, ir, kad apskritai ieškinio priėmimo klausimą išsprendė neteisėtos sudėties teismas. Apeliacinės instancijos teismas su šiais apelianto argumentais neturi pagrindo sutikti.

9. Pirmiausia, pažymėtina, kad nėra jokio objektyvaus pagrindo teigti, jog bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas. Pažymėtina, kad CPK 71 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog teisėjas, dalyvavęs nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, negali dalyvauti nagrinėjant tą bylą apeliacinės instancijos teisme ir kasaciniame teisme, taip pat nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, jeigu panaikintas sprendimas, buvo priimtas jam dalyvaujant. Šiuo, gi, atveju, skundžiamą 2021 m. kovo 15 d. nutartį priėmė Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų teisėja D. J., kuri anksčiau, t. y. 2021 m. sausio 28 d. nutartimi buvo atsisakiusi priimti ieškovo ieškinį CPK 137 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu, t. y. kad ieškinys teismingas Vilniaus miesto apylinkės teismui (pastaroji (2021 m. sausio 28 d.) nutartis panaikinta Kauno apygardos teismo 2021 m. kovo 2 d. nutartimi ir ieškinio priėmimo klausimas perduotas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo). Taigi, nagrinėjamu atveju skundžiamos nutarties priėmimas negali būti laikomas pakartotiniu bylos išnagrinėjimu iš esmės. Akivaizdu, kad apeliantas, tvirtindamas, jog teisėja D. J. neturėjo teisės antrą kartą spręsti to paties ieškinio priėmimo klausimą, netinkamai interpretuoja CPK 71 straipsnio 1 dalies normą.

10. Akcentuotina, kad neleistinumas teisėjui pakartotinai dalyvauti nagrinėjant civilinę bylą įstatymo yra siejamas su konkretaus ginčo išsprendimu iš esmės. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konstatuota, kad teisėjas, procesiniame sprendime išreiškęs savo nuomonę dėl bylos esmės, negali nagrinėti bylos iš naujo, nes tai reikštų jo ankstesnės nuomonės peržiūrėjimą ir prieštarautų principui, kad niekas negali būti teisėjas savo byloje (lot. nemo judex in causa sua), neatitiktų objektyviojo nešališkumo kriterijaus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-359/2010). Tačiau tai, kad šiuo atveju ta pati teisėja du kartus (antrąkart po to, kai aukštesnės instancijos teismas panaikino pirmąją nutartį) sprendė ieškovo pareikšto ieškinio priėmimo klausimą, nereiškia, kad bylą iš esmės pakartotinai išnagrinėjo tos pačios sudėties teismas. Pažymėtina, kad bylą išnagrinėjus iš esmės, t. y. ištyrus visus byloje esančius įrodymus, juos įvertinus ir šį sprendimą įforminus procesiniu dokumentu, atsakoma į ieškovą pareikštą materialinį teisinį reikalavimą. Tuo tarpu nei 2021 m. sausio 28 d. nutartimi, nei 2021 m. kovo 15 d. nutartimi byla iš esmės apskritai nebuvo nagrinėjama. Šios nustatytos aplinkybės ir nurodytas teisinis reguliavimas leidžia daryti išvadą, kad civilinę bylą išnagrinėjo teisėtos sudėties pirmosios instancijos teismas.

11. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nesutinka su apelianto argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neišsprendė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimo. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pagal galiojančiame teisiniame reguliavime įtvirtintas nuostatas teismas, dalyvaujančių byloje asmenų prašymu, gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomas tiek nepareiškus ieškinio, tiek ir bet kurioje civilinio proceso stadijoje (CPK 144 straipsnio 1 dalis, 3 dalis, 148 straipsnis). Nagrinėjamu atveju prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo buvo pareikštas kartu su ieškiniu, jame pareikšto reikalavimo užtikrinimui. Pagal CPK 147 straipsnio 1 dalį, kai prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nurodytas pareikštame ieškinyje, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas sprendžiamas tik išsprendus ieškinio, kuriame jas prašoma taikyti, priėmimo klausimą. Teismas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo rašytinio proceso tvarka išsprendžia nedelsdamas, bet ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo prašymo gavimo dienos. Tačiau šiuo atveju pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi atsisakė priimti ieškinį, todėl jam nekilo pareiga spręsti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Atsižvelgiant į tai konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo spręsti laikinųjų apsaugos priemonių, kuriomis siekiama užtikrinti būsimo galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymą, taikymo klausimą.

12. Apeliacinės instancijos taip pat nepritaria apelianto argumentams, kad nagrinėjamu atveju 2021 m. sausio 21 d. pareikštas ieškinys Lietuvos valstybei dėl 250 000 Eur neturtinės žalos nėra tapatus Vilniaus apygardos teismo 2019 m. vasario 18 d. išnagrinėtam ieškovo ieškiniui, pareikštam Lietuvos valstybei dėl 48 000 Eur turtinės žalos atlyginimo ir 200 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Kaip teisingai nurodė apylinkės teismas, ieškovas Vilniaus apygardos teisme nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-8735-584/2021 valstybės atsakomybę siejo su Kauno apygardos teisme išnagrinėta civiline byla (teisminio proceso Nr. 2-56-3-00314-2010-7), kurioje jis buvo pareiškęs reikalavimus atsakovei A. S. dėl grąžinimo į darbą ir neturtinės žalos atlyginimo, bei Vilniaus miesto apylinkės teisme išnagrinėta baudžiamąja byla (teisminio proceso Nr. 1-01-2-00038-2013-1), kurioje dėl pareikštų kaltinimų jis buvo išteisintas. Minėtoje byloje ieškovas tvirtino, kad neteisėti veiksmai, dėl kurių reiškiamas reikalavimas valstybei dėl žalos atlyginimo, pasireiškė tuo, kad nagrinėjat civilinę bylą, nutarties projektas dėl teisėjo nušalinimo buvo parengtas patarėjos, o nagrinėjant baudžiamąją bylą, be teisinio pagrindo, iš medicinos įstaigos buvo paimta ieškovo medicininė kortelė dvejų metų laikotarpiui, dėl ko jis negalėjo gauti tinkamo gydymo. Ieškovas taip pat nurodė, kad ikiteisminis tyrimas pagal teisėjų pranešimą apskritai negalėjo būti pradėtas. Nagrinėjamu atveju ieškovas 2021 m. sausio 21 d. pareiškė ieškinį tai pačiai atsakovei (Lietuvos valstybei), dėl to paties dalyko (žalos atlyginimo), o ieškinio pagrindą iš esmės sudaro tie patys argumentai (teisėjų neteisėti veiksmai nagrinėjant civilinę bylą, kurios teisminio proceso Nr. 2-56-3-00314-2010-7, ir baudžiamąją bylą, kurios teisminio proceso Nr. 1-01-2-00038-2013-1). Taigi, akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas teisingai identifikavo apelianto kreipimosi į teismą su ieškiniu tikslą – apeliantas iš esmės siekia to, kad būtų atlyginta žala, padaryta neva neteisėtais teisėjų veiksmais. Tačiau iš ieškinio ir Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO (toliau – LITEKO) esančių duomenų nustatyta (CPK 179 straipsnio 3 dalis), kad įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu jau buvo spręstas žalos atlyginimo klausimas.

13. Vienas iš bendrųjų teisės principų yra įsiteisėjusio teismo sprendimo, nutarties ar įsakymo privalomumas, vykdytinumas, jų res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas; draudimas pareikšti tapatų ieškinį) galia (CPK 18 straipsnis). Pagal CPK 279 straipsnio 4 dalį sprendimui, nutarčiai ar įsakymui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai, nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat jie negali kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus bei teisinius santykius, tačiau tai netrukdo suinteresuotiems asmenims kreiptis į teismą dėl pažeistos ar ginčijamos teisės arba įstatymų saugomo intereso gynimo, jeigu toks ginčas įsiteisėjusiu teismo sprendimu nėra išnagrinėtas ir išspręstas.

14. Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs tai, kad naujai pareikštu ieškiniu iš esmės siekiama įsiteisėjusių teismų procesinių sprendimų peržiūrėjimo ir jais nustatytų faktų bei teisinių santykių modifikavimo, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą atsisakyti priimti tokį ieškinį. Šioje nutartyje aptartų argumentų pagrindu apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, tinkamai aiškino ir taikė civilinį procesą reglamentuojančių teisės normų nuostatas, todėl nėra teisinių prielaidų panaikinti skundžiamą nutartį atskirajame skunde nurodytais motyvais (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 339 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinės teismo 2021 m. kovo 15 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.