Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-11-22 · Administracinė byla Nr. I-3069-406/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-11-22
Bylos Nr.
I-3069-406/2016
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-00735-2016-8
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Gintaras Čekanauskas
Pareiškėjas
P. G.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų
Kategorijos
  • 15.2.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-3069-406/2016Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00735-2016-8Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.;15.2.3.2; 74. (S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. lapkričio 22 d.Kaunas
Kauno apygardos administracinio teismo teisėjas Gintaras Čekanauskas,sekretoriaujant Henrikai Žibutytei,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas P. G. kreipėsi į teismą ir prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 4000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas skunde (b.l. 38-53) nurodė, kad laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje atliko nuo 2012 m. balandžio 27 d. iki 2015 m. sausio 29 d. Bausmės atlikimo laikotarpiu periodiškai gyvenamojo ploto trūko apie 1 kv. m. Pareiškėjui atliekant bausmę nebuvo suteiktas poilsio kambarys, drabužių ir avalynės džiovykla, kambarys maisto produktams laikyti, todėl maistas ir visi laisvalaikiui skirti įrenginiai bei baldai buvo laikomi gyvenamosiose patalpose, kas dar labiau mažino pareiškėjui tenkantį gyvenamąjį plotą. Akcentavo, jog būriuose, kuriuose buvo apgyvendintas, nebuvo evakuacinio išėjimo, todėl nuolat kilo pavojus gyvybei. Paminėjo, kad šiferinio stogo lakštuose yra asbesto, kuris pavojingas sveikatai ar net gyvybei. Gyvenamosiose patalpose buvo pilna parazitų, nebuvo užtikrintas tinkamas apšvietimas bei ventiliacija. Pažymėjo, kad suteikė netinkamą gulimą inventorių, t.y. turėjo naudotis pasenusia ir netvarkinga metaline lova, todėl negalėjo ramiai miegoti, kamuodavo nuovargis, jautė organizmo išsekimą, sąnarių, kaklo ir nugaros skausmus. Be to, dvigulės – dviaukštės lovos, pažeidžia nustatytus reikalavimus, kadangi dviaukštis gultas riboja pareiškėjo asmeninę erdvę ir suteikia netinkamą miegą. Šios kalinimo sąlygos buvo nežmoniškos, žeminančios orumą, kankinančios, pavojingos sveikatai. Tokiomis sąlygomis kalinamas pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią depresija, nervingumu, nemiga, ir vertina ją 4000 Eur bei šią sumą prašo priteisti iš atsakovo. Senaties termino prašė netaikyti, kadangi ginčo laikotarpiu nebuvo supažindintas su jo teisėmis ir pareigomis, todėl negali būti konstatuojama, kad jis suprato savo teises, atliekant bausmę Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepime į skundą (b. l. 57-64) nurodė, jog pareiškėjas pataisos įstaigoje bausmę atliko nuo 2012 m. balandžio 27 d. ir iki 2015 m. sausio 29 d. buvo apgyvendintas antrame sektoriuje. Akcentavo, jog pareiškėjui nebuvo sudarytos išimtinės sąlygos, pabloginusios jo laisvės atlikimo bausmę pataisos namuose, kuriomis būtų pažeidžiamos jo gyvenimo sąlygos. Atsakovas pažymėjo, kad ne visada visos miegamojo vietos būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto tenka ir daugiau. Jokie teisės aktai nenumato, kad baldai bei esantis kamerose inventorius turi būti išskaičiuotas iš bendro ploto, apskaičiuojant tenkantį vienam asmeniui gyvenamosios patalpos plotą. Įstaigos nuteistųjų gyvenamos ir bendro naudojimo patalpos, įskaitant ir kameras, kuriose gyveno pareiškėjas, įrengtos laikantis teisinio reglamentavimo. Įstaigos 2-ame sektoriuje atskiroje patalpoje įrengtos skalbimo mašinos, kur galima skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Džiovinimo vietos įrengtos ir būrio kieme. Virtuvėlės įrengtos visuose būriuose, kur yra spintelės, ir jose nuteistieji gali laikyti maistą. Įstaiga sudariusi su UAB „Dezinfa“ sutartį pagal kurią įstaigos objektuose kenkėjų kontrolės paslaugos teikiamos du kartus per mėnesį ir pagal poreikį. Naujai atvykę nuteistieji asmeniškai supažindinami su pataisos įstaigos vidaus tvarkos taisyklėmis. Gyvenamosios patalpos apšviečiamos natūraliai per langus bei dirbtiniu apšvietimu. Pažymėjo, kad nors pataisos namų stogai dengti asbesto danga, ji kelia pavojų tik tuomet, kai yra ardoma ar laužoma. Tuo tarpu pataisos namuose nevykdomi jokie tokio pobūdžio darbai. Įstaigoje yra sudaryti ir iškabinti evakavimo planai, įrengtos gaisrinės kopėčios, pataisos namai yra apsirūpinę pirminėmis gaisro gesinimo priemonėmis. Bylose dėl valstybės neteisėtais veiksmais padarytos žalos, pareiškėjas privalo įrodyti konkretų žalos dydį bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Pareiškėjas nenurodė, iš ko konkrečiai susideda jo prašoma priteisti žala, nepagrindė savo reikalavimo jokiais objektyviais duomenimis. Reikalaujant neturtinės žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai ir abstrakčiai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais neteisėtais valstybės institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ir teisėti interesai. Atsakovas laikosi teisės aktų reikalavimų, nuteistiesiems yra užtikrinamos laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygos, numatytos atitinkamose normose ir teisės aktuose. Pareiškėjo argumentai nekonkretūs, deklaratyvūs bei nepagrįsti. Atsakovas prašo taikyti ieškinio senatį bei skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Pažymėtina, kad ši byla nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo neturtinės žalos, kurią kildina iš neteisėtų Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK) veiksmų, atliekant laisvės atėmimo bausmę nuo 2012 m. balandžio 27 d. iki 2015 m. sausio 29 d.

Atsakovo atstovas prašė teismo pareiškėjo reikalavimui taikyti ieškinio senatį (b.l. 58).

Teismas pažymi, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. kovo 24 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-1027/2011 yra išaiškinęs, kad žalos atlyginimui pagal CK 6.271 straipsnį taikytinas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Atsakovas Pravieniškių PN-AK šį terminą prašo taikyti.

Pareiškėjas nurodo, kad, atvykęs į pataisos namus, nebuvo tinkamai supažindintas su savo teisėmis, numatytomis teisės aktuose, todėl nežinojo ir negalėjo žinoti, kad jo kalinimo sąlygos yra netinkamos ir pažeidžiančios pareiškėjo teises (b.l. 40-41). Teismas pažymi, kad įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 str. 3 d.), todėl galiojant šiam teisės principui, įstatymų nežinojimas ar netinkamas jų suvokimas neatleidžia nuo pareigos tinkamai vykdyti įstatymus, laikytis juose nustatytų pareigų, įpareigojimų, terminų (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-598/2012). Taigi, įstatymų nežinojimas teismų praktikoje nuosekliai laikoma subjektyvaus pobūdžio aplinkybe, nesudarančia pagrindo termino atnaujinimui. Be to, pareiškėjas nurodo, kad dėl pažeistų teisių jautė pažeminimą, kančią, psichologinį diskomfortą, taigi spręstina, kad nurodytų galimų neteisėtų veiksmų laikotarpiu jis suvokė ir (ar) turėjo suvokti apie savo teisių pažeidimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat laikosi nuoseklios pozicijos, kad jei pareiškėjas jautė tokį diskomfortą, jis turėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos ir kreiptis dėl galimo jo teisių pažeidimo, informacijos dėl gynybos gavimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 27 d. nutartį byloje Nr. A-442-1096/2014). Taigi, pareiškėjo nurodomi argumentai nelaikytini svarbiomis, nuo pareiškėjo valios nepriklaususiomis aplinkybėmis, sukliudžiusiomis jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos. Dėl šių priežasčių, vadovaujantis CK 1.127 straipsnio 1 dalimi, 1.131 straipsnio 2 dalimi, senaties terminas taikytinas ir ginčas nagrinėtinas nuo 2013 m. balandžio 30 d. iki 2015 m. sausio 29 d.

Dėl gyvenamojo ploto bendrabučio tipo patalpose, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau– ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3.1 kv. m vienam žmogui.

Kadangi objektyvių duomenų apie Pataisos įstaigoje konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikroje brigadoje metu buvusį nuteistųjų skaičių nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas konkrečios brigados gyvenamosios patalpos plotą padalinant iš Pataisos įstaigos pažymose (b.l. 66, 67) nurodyto konkretaus būrio miegamųjų vietų skaičiaus.

Atsižvelgus į pritaikytą ieškinio senaties terminą ir iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų matyti, kad pradedant nuo 2013 m. balandžio 30 d. iki 2014 m. gegužės 21 d. pareiškėjas gyveno 16 būryje 6 brigadoje, kurios plotas – 51.76 kv. m ir buvo 16 miegamųjų vietų, todėl jam tenkantis gyvenamasis plotas buvo 3.23 kv. m; nuo 2014 m. gegužės 21 d. iki 2015 m. sausio 29 d. pareiškėjas buvo apgyvendintas 22 būrio 1 brigadoje, kurios gyvenamasis plotas – 62.22 kv. m, miegamųjų vietų – 18, todėl vienam nuteistajam tenkantis gyvenamasis plotas – 3.45 kv. m. Taigi, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1. punktas, numatantis, jog bendrabučių tipo patalpose vienam žmogui turi tekti 3.1 kv. m gyvenamojo ploto, nebuvo pažeistas.

Teismas nesutinka su pareiškėjo teiginiais dėl jam ginčo laikotarpiu tekusio gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos. Šiuo aspektu pažymėtina, jog apskaičiuojant vienam kalinimo įstaigoje laikomam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamąjį plotą, teisės aktai nenumato reikalavimo, eliminuoti kameroje laikomų baldų, inventoriaus užimamą plotą.

Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas (tą patį numato ir Konstitucijos 21 str.). Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98, kt.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje. Tačiau, vadovaujantis minėtų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1. punktu, garantuojančiu minimalų 3.1 kv. m plotą, nuostatomis ir teismui pateiktų duomenų pagrindu darytina išvada, jog ši Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nustatyta minimali ploto norma vienam asmeniui nagrinėjamam ginčui aktualiu, šioje byloje vertinamu laikotarpiu nebuvo pažeista. Pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, paneigiančių atsakovo pateiktus duomenis. Tokiu būdu byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo pripažinti pareiškėjo argumentus pagrįstais bei konstatuoti, kad P. G. nagrinėjamu laikotarpiu, atliko bausmę nepriimtinomis, žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis, kurios nulemtų neturtinės žalos padarymo fakto konstatavimą.

Pareiškėjas nurodo, kad bendrabučio tipo patalpose neįrengta drabužių džiovykla, laisvalaikio kambarys, kambarys maisto produktams susidėti.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.6.-5.10. punktuose nurodyta, kad kiekvienam būriui turi būti įrengiamas laisvalaikio kambarys, drabužių ir avalynės džiovykla, kambarys maisto produktams laikyti. Iš į bylą pateiktos atsakovo 2016 m. birželio 22 d. pažymos Nr. 77-1371 „Apie nuteistojo P. G. laikymo sąlygas“ matyti, kad Pravieniškių PN-AK siekdama užtikrinti vienam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamųjų patalpų plotą, visų 2 sektoriaus būrių poilsio kambariuose įrengė gyvenamąsias patalpas (b.l. 68). Teismo vertinimu, pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog minėtos aplinkybės žemino pareiškėją, mažino jo savivertę, sukėlė depresiją ir davė pagrindą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo, tačiau pareiškėjas visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformavęs teisminę praktiką, jog reikalavimas atlyginti neturtinę žalą turi būti pagrįstas ne vien tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, bet ir pačios žalos padarymu. Teismo vertinimu, vien tik abstraktūs teiginiai dėl žalos atsiradimo nesant poilsio kambarių, negali būti laikoma pakankamu pagrindu neturtinei žalai atlyginti.

Aukščiau minėta atsakovo pažyma (b.l. 68) taip pat patvirtina, kad 2 sektoriuje atskiroje patalpoje įrengtos skalbimo mašinos, kur galima skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Džiovinimo vietos įrengtos ir būrio kieme. Dienotvarkėje numatytu būrio maudymosi metu rūbus nuteistieji gali skalbti dušinėje, kur karštas vanduo yra nuolat. Taip pat nurodyta, kad virtuvės yra įrengtos visuose būriuose ir jose yra spintelės, kuriose nuteistieji gali laikyti maistą. Atsižvelgiant į išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo argumentai dėl džiovyklų bei patalpų maisto produktams susidėti nebuvimo, atmestini kaip neįrodyti.

Pareiškėjas skundžiasi ir tuo, kad lovos buvo dviaukštės, netinkamos naudoti, pasenę ir netvarkingos, tačiau nepateikia šią aplinkybę pagrindžiančių duomenų. Pažymėtina, jog teisės aktai nereglamentuoja, kad nuteistųjų gultai būtų vieno ar dviejų aukštų. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į būrio viršininką ar pataisos namų administraciją dėl lovos remonto ar pakeitimo kita, o pataisos namų administracija būtų atsisakiusi tokį prašymą tenkinti, todėl pareiškėjo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, kad sanitariniame mazge trūko inventoriaus, įrenginių, tačiau šios aplinkybės nedetalizavo (ko konkrečiai trūko), neindividualizavo dėl to kilusių subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio, todėl šie argumentai nevertinami kaip pakankami neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui.

Higienos normoje HN 76:2010 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Pareiškėjas skundžia, kad Pravieniškių PN-AK konstrukcijose yra asbesto, dėl ko kilo pavojus sveikatai, be to, pataisos namuose nesilaikoma priešgaisrinės saugos reikalavimų, todėl yra didelė tikimybė gaisrui kilti. Atsakovas nurodo, kad pataisos namuose nevykdomi jokie darbai, kurių metu asbesto danga būtų ardoma, laužoma, dėl ko galėtų atsirasti asbesto dulkių. Byloje nėra pateikta įrodymų apie asbesto sukeltą žalą pareiškėjo sveikatai. Taip pat akcentuotina, kad, atsakovas teigia, jog Pravieniškių PN-AK yra sudaryti ir iškabinti žmonių evakavimo planai, įrengtos gaisrinės kopėčios, sudarytas ir su Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Kaišiadorių priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos Kaišiadorių valstybinės priešgaisrinės priežiūros inspekcijos pareigūnais suderintas personalo veiksmų planas kilus gaisrui bei gaisrinės instrukcijos, kurios pakabintos visuose būriuose, įstaiga yra apsirūpinusi pirminėmis gaisro gesinimo priemonėmis, kurių laikymo vietos yra pažymėtos specialiais lipdukais (b.l. 61). Teismas pažymi, kad šiais atsakovo teiginiais nėra pagrindo netikėti. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, atsakovo neteisėti veiksmai dėl asbesto naudojimo, evakuacinių planų bei nepasiruošimo gaisro atvejui, nekonstatuotini.

Savo teisių pažeidimą pareiškėjas sieja ir su parazitais (blakėmis, kitų rūšių nariuotakojais), buvusiais gyvenamosiose patalpose.

Pareiškėjas į bylą nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo argumentus dėl pataisos įstaigos patalpose buvusių parazitų. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų bausmės atlikimo sąlygų (parazitų) buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios. Atsakovo į bylą pateikta 2016 m. birželio 22 d. pažyma Nr. 77-1371 patvirtina, kad tarp UAB „Dezinfa“ ir Pravieniškių PN-AK sudaryta paslaugų teikimo sutartis, pagal kurią įstaigos objektuose periodiškai teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos. Informacija apie suteiktą paslaugą registruojama Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnale ir esant poreikiui įstaigos administracija organizuoja profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją), kurį atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla (b.l. 68). Atsižvelgiant į išdėstyta, pareiškėjo teiginiai dėl parazitų buvimo ir neatitikimo teisės aktuose nustatytų reikalavimų, laikytini nepagrįstais.

Paneigtini pareiškėjo argumentai dėl patalpoje netinkamos ventiliacijos patalpoje, kadangi Higienos normos HN 76:2010 24 punkte numatyta, jog gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus ir orlaides. Taigi, nuteistieji esant reikalui gali atidaryti langus ir išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Kad tokią galimybę nuteistieji turi/ėjo patvirtina į bylą pateiktos foto lentelės, iš kurių matyti, kad langai gali būti atidaryti ir uždaryti (b.l. 69, 72). Pareiškėjas į bylą nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo argumentus dėl Pravieniškių PN-AK patalpų, kuriose jis buvo apgyvendintas, netinkamos drėgmės.

Pareiškėjo teiginiai dėl šilto vandens nesuteikimo tinkamai asmeninei higienai palaikyti, atmestini, kadangi atsakovo atstovas patvirtino, kad pareiškėjui buvo suteikta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę grafike nustatytu laiku pasinaudoti dušu, kas yra numatyta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 258 punkte ir dušinėje karštas vanduo yra nuolat (b.l. 61). Teisės aktai nenumato karšto vandens įrengimo kiekviename būryje atskirai, jog nuteistieji galėtų praustis kiekvieną dieną.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Šioje administracinėje byloje išvardintų aplinkybių, suponuojančių neturtinę žalą, nenustatyta. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų nepakanka. Paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Įrodymų, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, į bylą nepateikta, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Kartu pabrėžtina, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu dėl jo kalinimo sąlygų būtų kreipęsis dėl psichologo ar psichiatro pagalbos, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Atsakovo pateikti teismui duomenys patvirtina, kad pareiškėjas nagrinėjamo ginčo laikotarpiu nei karto nesikreipė dėl streso, įtampos ar nemigos (b.l. 74). Atsakovo pateikti teismui apie pareiškėjo sveikatos būklę yra niekuo neišsiskiriantys nuo laisvėje esančių asmenų sveikatos problemų (b.l. 75). Pareiškėjas įrodymų apie kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą nepateikė, todėl teismas neturi pagrindo spręsti apie netinkamų gyvenimo sąlygų poveikį sveikatos būklei, kitoms fizinėms arba psichinėms pareiškėjo savybėms. Teismas daro išvadą, jog skundo reikalavimas dėl 4000 Eur neturtinės žalos priteisimo yra nepagrįstas ir atmestinas. Byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovas atliko veiksmus, kuriais siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą (ABTĮ 57 str.). Nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų, nesant visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas ir atmestinas (ABTĮ 57 str., 88 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjo skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai ar per Kauno apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Gintaras Čekanauskas