- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-03-01
- Bylos Nr.
- I-4727-189/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-05410-2015-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Bronius Januška
- Pareiškėjas
- S. P.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. P. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės dėl neturtinės žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–3) prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir Ligoninė) 3000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Paaiškino, kad į teismą kreipėsi dėl kalinimo sąlygų Ligoninėje pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Skundo argumentais prieštaravo, kad pareiškėjui atvykus į Ligoninę, jam kamerose nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamojo ploto vienam asmeniui kameros tipo palatose reikalavimas.
Pažymėjo, kad Ligoninės administracija tokiais veiksmais (neveikimu) pažeidė pareiškėjo prigimtines teises bei tyčia ir sąmoningai sudarė sąlygas žalojančias pareiškėjo sveikatą.
Atsakovę Lietuvos valstybę atstovaujanti Laisvės atėmimo vietų ligoninė atsiliepimo (b. l. 7–9) argumentais prašė pareiškėjo skundą atmesti. Dėl dalies reikalavimų prašė taikyti ieškinio senatį. Pažymėjo, kad nurodyti, kiek konkrečiai asmenų tuo metu kartu su pareiškėju buvo laikoma toje pačioje palatoje negali, nes tokių duomenų neturi, o jų kaupti teisės aktai nenumato. Taip pat pažymėjo, kad Ligoninėje yra teikiamos stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos visiems atvykusiems. Pažymėjo, kad Ligoninės Vidaus ligų ir Chirurgijos skyriuose, kuriuose buvo gydomas pareiškėjas yra sudaryta galimybė, laisvu nuo procedūrų metu, būti gryname ore, todėl, Ligoninės teigimu, ploto trūkumas buvo kompensuotas sudarant galimybę būti lauke. Dėl pareiškėjo prašomos priteisti neturtinės žalos pažymėjo, kad šiuo konkrečiu atveju nėra būtinųjų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str. nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų.
Proceso šalys teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (Administracinių bylų teisenos įstatymo, toliau – ABTĮ, XI skirsnis). Bylos nagrinėjimo atidėjimo pagrindų nenustatyta (ABTĮ 80 str.).
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Ginčas byloje keliamas dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią jis patyrė gydomas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje dėl Laisvės atėmimo vietų ligoninės patalpų neatitikimo teisės aktų reikalavimams, kurie keliami gydymo įstaigai, laikotarpiais nuo 2012-01-03 iki 2012-01-17, nuo 2015-09-04 iki 2015-09-09 nuo 2015-09-25 iki 2015-09-30 ir nuo 2015-10-31 iki 2015-11-06.
Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 str. 8 d. numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Pagal CK 1.127 str. 1 d. ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal šią teisės nuostatą ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-10-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).
Atsižvelgiant į išdėstytą teisinį reglamentavimą ir taikytiną teismų praktiką, nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo atsakovo prašymu yra taikytinas trejų metų senaties terminas, pradedant terminą skaičiuoti nuo kreipimosi į teismą dienos, t. y. nuo 2012-11-13 (skundo teismui išsiuntimo diena), ir tai reiškia, kad taikant senaties terminą, pareiškėjui neturinė žala galėtų būti priteistina už laikotarpį nuo 2012-11-13 iki 2015-11-13 (trejų metų laikotarpis). Pažymėtina, jog objektyvių priežasčių dėl kurių pareiškėjas galėjo praleisti senaties terminą ir tokiu būdu atsirastų pagrindas spręsti dėl jo (termino) atnaujinimo pareiškėjas nepateikė. Taigi, įvertinus tai, jog klausimas dėl neturtinės žalos priteisimo, nagrinėjamu atveju, galėtų būti sprendžiamas tik už laikotarpį nuo 2012-11-13 iki 2015-11-13, o pareiškėjas reikalavimą priteisti žalą reiškia ir už laikotarpį nuo 2012-01-03 iki 2012-01-17, vadinasi pritaikius trejų metų senaties terminą, pareiškėjas nebeturi teisinio pagrindo į neturtinės žalos atlyginimą už šį laikotarpį. Šioje dalyje pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas. Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje. Šiame straipsnyje numatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, ir savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo ar savivaldybės darbuotojo kaltės (CK 6.271 str. 1 dalis). Taip nustatoma civilinė atsakomybė be kaltės, todėl viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. CK 6.271 str. 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Civilinio kodekso 6.271 str. 3 dalyje aktas apibrėžiamas kaip bet koks valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmas (veikimas, neveikimas), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimai administracinėse bylose Nr. A5-665/2005, Nr. A-146-244/2008, Nr. A-822-87/2009, A-822-619/2009).
Neturtinė žala pagal savo pobūdį – tai asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklauso nuo jo paties išgyventų emocijų. Pabrėžtina, kad neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes šios žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigais. Negalimumas neturtinės žalos tiksliai apibrėžti ir visiškai atlyginti materialiai nereiškia, kad gali būti reikalaujama neproporcingos kompensacijos. Pareikalavus nerealaus kompensacijos dydžio, o teismui ją priteisus, gali būti paneigta neturtinės žalos atlyginimo esmė, paverčiant tai nepagrįstu uždarbiavimu. Teismas spręsdamas dėl neturtinės žalos įvertinimo, vadovaujasi ne tik CK 6.250 str. nurodytais kriterijais, t. y. atsižvelgia į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, bet ir sąžiningumo, protingumo, teisingumo principais. Neturtine žala laikomi asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita.
Atkreiptina, jog reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.270 straipsnio prasme.
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Taisyklės), reguliuoja Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse (toliau – ir BVK) nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme, teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką. Šių Taisyklių 11¹.4 punktas numato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m. Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose.
Iš byloje pateiktų duomenų (b. l. 7) nustatyta, kad pareiškėjas Ligoninėje buvo patalpintas laikotarpiu nuo 2015-09-04 iki 2015-09-09, Vidaus ligų skyriaus kamerų tipo palatoje Nr. 3 (19,80 kv. m., 6 lovos), laikotarpiu nuo 2015-09-25 iki 2015-09-30 Vidaus ligų skyriaus kamerų tipo palatoje Nr. 1 (22,84 kv. m., 7 lovos) ir laikotarpiu nuo 2015-10-31 iki 2015-11-06 Chirurgijos skyriaus palatoje Nr. 4 (34,06 kv. m., 8 lovos). Atsakovę atstovaujanti Ligoninė teismui nepateikė duomenų, kiek ginčo laikotarpiu minėtose palatose, kuriose buvo gydomas pareiškėjas buvo nuteistųjų/suimtųjų. Pagal susiklosčiusią administracinių teismų praktiką iš esmės analogiško pobūdžio bylose, teismas, nesant objektyvių duomenų apie kartu su pareiškėju palatose laikytų asmenų skaičių, visas abejones vertina pareiškėjo naudai ir pareiškėjui tenkantį palatos plotą skaičiuoja pagal jose buvusių lovų skaičių, nes pareiškėjas skunde nurodė, kad palatos buvo perpildytos žmonių, o atsakovės atstovė šios aplinkybės iš esmės nepaneigė. Atitinkamai darytina išvada, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu būdamas kamerų tipo palatose viso 19 parų, visą laikotarpį buvo gydomas kamerų tipo palatose, kuriose minimalus vienam asmeniui tenkantis palatos plotas – 5,1 kv. m., pareiškėjui nebuvo užtikrintas, preziumuojant tai, kad visos kamerose buvusios lovos 6, 7 ir 8 buvo užimtos (atsakovės atstovė šių aplinkybių nepaneigė). Tuo tarpu atsakovės atstovės argumentas, jog Ligoninė negali daryti įtakos atvykstančių gydytis suimtųjų ir nuteistų asmenų skaičiui, todėl ne visais atvejais gali atsižvelgti į rekomenduojamas ploto normas, nagrinėjamo ginčo atveju, neturi teisinės reikšmės dėl valstybės atsakomybės. Viešoji atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį atsiranda ir tais atvejais, kai viešojo administravimo subjekto padaryti teisės aktų pažeidimai buvo nulemti objektyvių sąlygų – nepakako patalpų, trūko lėšų ir pan. Ta aplinkybė, kad Ligoninės administracija neturėjo galimybių gydyti pareiškėją Taisyklių reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės.
Išnagrinėjus ir įvertinus visus byloje esančius įrodymus, darytina išvada, kad pareiškėjo skundo reikalavimas priteisti neturtinę žalą, susijusią su jo kalinimu pažeidžiant higienos normų reikalavimus, iš dalies yra pagrįstas. Nors pareiškėjas nepateikė realių įrodymų, patvirtinančių realų žalos jam padarymo faktą, tačiau įvertinus tai, kad pareiškėjas buvo patalpintas kamerose (palatose), kuriose jam teko itin mažas plotas, kas, be kita ko, galėjo pareiškėjui sukelti skunde nurodytus negatyvius jausmus ir sveikatos sutrikimus, sudaro pagrindą pripažinti, kad pareiškėjui buvo padaryta žala, o atsakovo veiksmų neteisėtumas yra konstatuojamas atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas buvo gydomas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.
Pareiškėjas skundo argumentais prašo iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ligoninės priteisti 3000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjo prašoma priteisti piniginė kompensacija neturtinei žalai atlyginti yra akivaizdžiai per didelė, todėl mažintina atsižvelgiant į tai, kad: byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas netinkamomis sąlygomis Ligoninėje būtų laikomas sąmoningai ar tyčia, siekiant pažeminti jo orumą, į tai, kad byloje nėra duomenų, kad pareiškėjo gydymas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis padarė negrįžtamą poveikį pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatos būklei, o skunde teismui, būtent šiuo aspektu pagrįsdamas neturtinės žalos atlyginimą, pareiškėjas apsiribojo tik abstrakčiais teiginiais, kartu įvertinus Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas bei remiantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais prašoma priteisti suma mažintina ir iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ligoninės, priteistina 135 Eur kompensacija pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti.
Rezoliucinė dalis
Teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 5 p., 127 str.,
nusprendė:
Pareiškėjo S. P. skundą patenkinti iš dalies.
Priteisti S. P. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės 135 Eur (vieną šimtą trisdešimt penkis eurus) neturtinei žalai atlyginti.
Kitoje dalyje skundą atmesti.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą