Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Irena Paulauskienė, dalyvaujant pareiškėjos atstovui advokatui Valdemarui Stančikui, atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, atstovui Ramūnui Valatkai,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos M. R.–V. (M. R.-W.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėja vadovaujasi Valstybinės kalbos įstatymo 4 straipsnio nuostata, kad visos Lietuvos Respublikoje veikiančios institucijos, įstaigos, įmonės ir organizacijos raštvedybą, apskaitos, atskaitomybės, finansinius bei techninius dokumentus tvarko valstybine kalba. Valstybės ir savivaldos institucijų, įstaigų ir organizacijų, ryšių, transporto, sveikatos ir socialinės apsaugos, policijos ir teisėsaugos tarnybų, prekybos ir kitų gyventojų aptarnavimo įstaigų vadovai turi užtikrinti, kad gyventojai būtų aptarnaujami valstybine kalba.

Pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 14 straipsnį valstybinė kalba yra lietuvių, taigi Teisingumo ministerija neteisėtu neveikimu, t. y. nepateikdama dokumento valstybine lietuvių kalba, pažeidė Valstybinės kalbos įstatymo reikalavimus ir tuo padarė jai turtinę žalą.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjos atstovas advokatas Tadas Kelpšas 2012-01-20 kreipėsi į Teisingumo ministeriją su prašymu pateikti Teisingumo ministerijos 2011-10-10 Europos Komisijos Teisingumo generaliniam direktoratui išsiųsto atsakymo dėl paklausimo Nr. 2271/11/Just, egzempliorių (jo kopiją) lietuvių kalba, kad galėtų jį pateikti civilinę bylą nagrinėjančiam teismui (b. l. 3).

2012-02-07 raštu Nr. (1.13)7R-924 Teisingumo ministerija atsisakė pateikti minėtą dokumentą lietuvių kalba. Nurodė, kad 2011-10-10 Europos Komisijos Teisingumo generaliniam direktoratui išsiųsto atsakymo dėl paklausimo Nr. 2271/11/Just, lietuvių kalba neturi (b. l. 4).

Pareiškėjos atstovas T. Kelpšas 2012-04-02 pateikė Teisingumo ministerijai prašymą Nr. S-2012-00220 ne ginčo tvarka atlyginti pareiškėjos patirtus nuostolius, sudarančius 420 Lt ir juos pervesti į pareiškėjos sąskaitą (b. l. 20). Teisingumo ministerija 2012-05-11 rašte Nr. (1.35)7R-3689 nurodė, kad netenkina prašymo atlyginti žalą ne ginčo tvarka (b. l. 21–22).

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 10 str., pasiūlė pareiškėjai tikslinti skundą ir ginčyti Teisingumo ministerijos 2012-05-11 raštą Nr. (1.35.)7R-3689 (b. l. 25), tačiau pareiškėja atsisakė ir nurodė, kad savo pažeistas teises gins reikalaudama žalos atlyginimo (b. l. 28).

Taigi ginčas byloje kilo dėl atsakovės pareigos atlyginti pareiškėjai turtinę žalą, kurią ji patyrė dėl, jos teigimu, Teisingumo ministerijos neteisėtų veiksmų, t. y. dokumento, pateikto Europos Komisijos Teisingumo generaliniam direktoratui, vertimo į lietuvių kalbą jai nepateikimo.

CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Remiantis 2006-08-19 Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimu, turtinės žalos atlyginimo institutas turi būti aiškinamas siejant žalos atlyginimą su realiai patirtais nuostoliais ar negautomis pajamomis dėl institucijos pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (LR CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Tačiau įstatymų numatytais atvejais civilinė atsakomybė gali atsirasti net ir nesant teisės pažeidėjo kaltės. Vienas iš griežtos (objektyvios) atsakomybės atvejų yra nustatytas CK 6.271 straipsnyje, kurio 1 dalyje įtvirtinta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Vadinasi, viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-04-16 sprendimą administracinėje byloje Nr. A444–619/2008). Ta pati taisyklė taikoma sprendžiant tiek turtinės, tiek neturtinės žalos atlyginimo klausimą.

Kaip minėta, pareiškėjos atstovas prašė Teisingumo ministerijos pateikti jos 2011-10-10 Europos Komisijos Teisingumo generaliniam direktoratui išsiųsto atsakymo dėl paklausimo Nr. 2271/11/Just, egzempliorių lietuvių kalba (b. l. 3).

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 14 straipsniu, Valstybinės kalbos įstatymo 2 straipsniu, valstybinė kalba yra lietuvių. Valstybinės kalbos įstatymo 4 straipsnyje nustatyta, kad visos Lietuvos Respublikoje veikiančios institucijos, įstaigos, įmonės ir organizacijos raštvedybą, apskaitos, atskaitomybės, finansinius bei techninius dokumentus tvarko valstybine kalba.

Pagal 1958 m. balandžio 15 d. Europos Tarybos reglamento Nr. 1, nustatančio kalbas, kurios turi būti vartojamos Europos ekonominėje bendrijoje (toliau – Reglamentas) (konsoliduota redakcija nuo 2007-01-01) 1 straipsnį, Sąjungos institucijų oficialios ir darbo kalbos yra airių, anglų, bulgarų, čekų, danų, estų, graikų, ispanų, italų, latvių, lenkų, lietuvių, maltiečių, olandų, portugalų, prancūzų, rumunų, slovakų, slovėnų, suomių, švedų, vengrų ir vokiečių.

Reglamento 2 straipsnyje įtvirtinta, kad valstybė narė ar jos jurisdikcijoje esantis asmuo Bendrijos institucijoms siunčiamus dokumentus rengia bet kuria iš oficialių kalbų, siuntėjo pasirinkimu. Atsakymas rengiamas ta pačia kalba.

Teismas, įvertinęs Reglamento tekstą anglų ir vokiečių kalbomis, daro išvadą, kad Reglamento tekste lietuvių kalba 2 straipsnyje pateiktas netikslus vertimas. Nors lietuviškame tekste parašyta „institucijoms siunčiamus dokumentus rengia bet kuria iš keturių oficialių kalbų“, tačiau minėtomis užsienio kalbomis surašytame Reglamente nėra vartojamas žodis „keturių“. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, teismas laiko, kad Reglamento vertime padarytas netikslumas, todėl taip pat vertina Reglamento tekstus anglų ir vokiečių kalbomis.

Iš bylos medžiagos nustatyta, tą teismo posėdyje patvirtino ir pareiškėjos atstovas, kad pareiškėja skundą Europos Komisijos Teisingumo generaliniam direktoratui pateikė anglų kalba, taigi Europos Komisijai korespondencijos kalba buvo nurodyta anglų (žr. priedą prie bylos su kompiuterine laikmena).

Europos Komisijos Teisingumo generalinis direktoratas 2011-08-05 anglų kalba pateikė Teisingumo ministerijai paklausimą Nr. 2271/11/JUST, į kurį 2011-10-10 atsakymą Teisingumo ministerija parengė anglų kalba, t. y., tokia kalba, kokia buvo parašytas pareiškėjos skundas.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pati pareiškėja anglų kalbą pasirinko kaip korespondencijos kalbą, todėl šiuo atveju buvo laikytasi Reglamento nuostatos.

Iš pareiškėjos skundo turinio matyti, kad, jos manymu, valstybės institucijos turi pareigą dokumentus Lietuvos Respublikos piliečiams teikti valstybine lietuvių kalba ir dėl šios pareigos nevykdymo jai buvo padaryta turtinė žala.

Konstitucijoje yra įtvirtintas bendrasis principas, nustatantis, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms ir žmogui neturi būti kliudoma gauti informaciją (Konstitucijos 5 str. 3 d., 25 str. 2 d.). Asmens teisę gauti informaciją, šios teisės įgyvendinimo tvarką, valstybės bei savivaldybių institucijų ir įstaigų veiksmus teikiant informaciją asmenims reglamentuoja Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymas (toliau – Įstatymas) (bylai aktuali redakcija, galiojusi nuo 2010-07-01 iki 2012-07-01).

Teisingumo ministerija yra valstybės institucija, taigi jai taikytinos nurodyto įstatymo nuostatos ir jame įtvirtinta pareiga nustatyta tvarka ir terminais pateikti pareiškėjui prašomą informaciją, išskyrus pačiame įstatyme numatytas išimtis.

Informacijos teikimas – tai jos atskleidimas perduodant ar kitu būdu padarant ją prieinamą pareiškėjams, užtikrinant jiems teisę laisvai susipažinti su dokumentais ir (ar) panaudoti komerciniams arba nekomerciniams tikslams (Įstatymo 2 straipsnio 4 dalis).

Įstatymo 2 str. 1 ir 2 d. pateikta dokumento ir informacijos sąvoka. Dokumentu laikoma bet kokia valstybės, savivaldybių institucijos ar įstaigos sukurta ar gauta teiktina informacija ar jos dalis, išreikšta rašytine, įskaitant elektroninę, grafine, garsine ir (ar) vaizdine forma. Informacija – tai žinios, kuriomis disponuoja valstybės ir savivaldybių institucija ar įstaiga, įskaitant informaciją apie jų darbuotojų darbo užmokestį.

Aiškinant nurodytas teisės normas sisteminiu ir lingvistiniu teisės aiškinimo metodais, darytina išvada, kad asmeniui kreipiantis į institucijas gali būti teikiama jo prašoma informacija arba dokumentai (Įstatymo 2 str. 1, 2, 4 d.).

Įvertinus Įstatyme pateiktą dokumentų sąvokos aiškinimą, pareiškėjos Teisingumo ministerijai pateiktą 2011-01-10 prašymą (b. l. 3) darytina išvada, jog pareiškėja siekė, kad jai būtų pateikti būtent dokumentas, t. y. dokumento, pateikto Europos Komisijos Teisingumo generaliniam direktoratui (2011-10-10 Teisingumo ministerijos atsakymas Nr. (1.13)7R-8241), vertimas į lietuvių kalbą.

Įstatyme nustatyta, kad informacija pareiškėjams yra teikiama lietuvių kalba (Įstatymo 17 str. 4 d.), tačiau šią teisės normą aiškinant sistemiškai su Įstatymo 2 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 12 straipsnio 1 dalimi, 17 straipsnio 1 dalimi, darytina išvada, kad reikalavimas pateikti informaciją lietuvių kalba yra taikytinas tik institucijos teikiamai informacijai ir nėra taikytinas turimiems dokumentams. Įstatymo 17 straipsnio 4 dalis šiuo atveju negali būti aiškinama plečiamai, kaip įpareigojanti valdžios institucijas jų turimus dokumentus kitomis kalbomis visada teikti pareiškėjams tik lietuvių kalba (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-01-19 nutartį byloje Nr. A858-268/2012).

Atsižvelgiant į tai, kad Europos Sąjungos institucijų oficialios ir darbo kalbos yra airių, anglų, bulgarų, čekų, danų, estų, graikų, ispanų, italų, latvių, lenkų, lietuvių, maltiečių, olandų, portugalų, prancūzų, rumunų, slovakų, slovėnų, suomių, švedų, vengrų ir vokiečių (1958 m. balandžio 15 d. Europos Tarybos reglamentas Nr. 1), o Europos Komisijos Teisingumo generaliniam direktoratui pareiškėja pateikė prašymą anglų kalba, atsakovė neprivalėjo rengti atsakymą lietuvių kalba. Be to Teisingumo ministerija neprivalėjo Europos Komisijos Teisingumo generaliniam direktoratui išsiųsto dokumento pareiškėjai pateikti dar ir lietuvių kalba. Pareiškėjos prašymas pateikti jai šio dokumento vertimą reiškia valstybės institucijoms pareigą paruoštus dokumentus papildomai versti į lietuvių kalbą, o Įstatymas šiuo atveju suteikia teisę įstaigoms atsisakyti teikti informaciją, jeigu pagal pareiškėjo prašymą reikėtų sukurti dokumentus ar informacijos rinkmenas ir tai būtų susiję su neproporcingai didelėmis darbo ir laiko sąnaudomis (Įstatymo 16 str. 2 d. 1 p.).

Apibendrinęs išdėstytus argumentus, teismas daro išvadą, kad Teisingumo ministerija, nepateikdama pareiškėjai prašomo dokumento (Teisingumo ministerijos 2011-10-10 Europos Komisijos Teisingumo generaliniam direktoratui išsiųsto atsakymo dėl paklausimo Nr. 2271/11/Just) vertimo į lietuvių kalbą, nepažeidė Konstitucijos 14 straipsnio, Valstybinės kalbos įstatymo 4 straipsnio ar Įstatymo 17 straipsnio 4 dalies, todėl nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo konstatuoti, kad buvo atlikti neteisėti veiksmai.

Nenustačius bent vienos iš trijų minėtų viešosios atsakomybės sąlygų, pagal CK 6.271 straipsnį nekyla ir prievolė atlyginti turtinę žalą. Atsižvelgus į išdėstytus argumentus, pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 89 str. 1 d. 1 p. 127 ir 129 str.,

nusprendžia:

Pareiškėjos M. R.–V. (M.R.-W.) skundą atmesti.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.