Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Gailiūno, Rasos Gudžiūnienės (teisėjų kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Kazio Kailiūno apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Žaliavų prekyba“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2012 m. kovo 22 d. sprendimo, kuriuo atmestas ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Žaliavų prekyba“ ieškinys atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Transkorma“ dėl skolos ir palūkanų priteisimo civilinėje byloje Nr. 2-434-124/2012, byloje dalyvaujant trečiajam asmeniui antstolei V. Š. bei valstybinei institucijai, duodančiai išvadą – Valstybinei mokesčių inspekcijai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 154 625,40 Lt skolos ir 6 procentus metinių procesinių palūkanų nuo bylos teisme iškėlimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškovas nurodė, kad antstolės V. Š. kontoroje buvo vykdomas priverstinis skolos išieškojimas iš UAB „Žaliavų prekyba“. Vykdymo eigoje buvo areštuoti UAB „Žaliavų prekyba“ priklausantys grūdai. Atsakovas - UAB „Transkorma“ pasiūlė didžiausią pardavimo kainą ir sutiko realizuoti grūdus. 2009-02-26 patvarkymu Nr. 71-1839/08 ir 2009-03-12 patvarkymu Nr. 71-434/09 antstolė V. Š. nustatė parduodamų UAB „Žaliavų prekyba“ grūdų pardavimo kainas, iš viso už 968 443,31 Lt. Atsakovas, pardavęs grūdus, antstolei sumokėjo 813 817,91 Lt. Ieškovo ieškiniu prašomą priteisti sumą sudaro nesumokėta realizuotų grūdinių kultūrų kainos dalis, t.y. 154 625,40 Lt.

Atsakovas prašė ieškinį atmesti. Nurodė, jog prašoma priteisti suma yra pridėtinės vertės mokestis (toliau taip pat - PVM), kurį atsakovas privalėjo pervesti į valstybės biudžetą, remiantis LR Pridėtinės vertės mokesčio įstatymu (toliau taip pat – PVMĮ) ir Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos išaiškinimu, kad UAB „Žaliavų prekyba” neišrašius PVM sąskaitos-faktūros, tai turi padaryti atsakovas, todėl atsakovas už ieškovą įvykdė mokestinę prievolę, sumokėdamas mokesčius į biudžetą.

Antstolė paaiškino, kad atsakovas turėjo pervesti į antstolio depozitinę sąskaitą visą sumą, kuri buvo nurodyta turto perdavimo akte. Antstolis sąskaitų neišrašo, PVM neišskiria, turi gauti visą patvarkyme nurodytą sumą, neturi mokėti valstybei mokesčių. Iš gautos už realizuotą produkciją sumos yra apmokamos skolos, o ne mokami mokesčiai.

Valstybinė mokesčių inspekcija paaiškino, jog, kadangi atsakovas grūdus nusipirko už 968443,31 Lt, į tą sumą įeina ir 154 625,40 Lt(PVM suma), todėl visą šią sumą atsakovas turėjo pervesti antstolei. Kadangi nėra sąskaitos-faktūros, yra tik pardavimo PVM, kurį sumokėti privalėjo atsakovas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Šiaulių apygardos teismas 2012 m. kovo 22 d. sprendimu nusprendė ieškinį atmesti.

Teismas nurodė, jog atsakovas, pasiūlydamas parduoti grūdines kultūras, savo pasiūlyme nurodė pardavimo kainas mažesnes negu nustatė antstolė, išskirdamas pridėtinės vertės mokestį. Antstolė priėmė atsakovo nurodytas kainas, priskaičiuojant ir mokėtiną PVM, t.y., antstolės nustatytos kainos buvo paskaičiuotos su 19 proc. pridėtinės vertės mokesčiu. Perduodant realizuoti grūdinę produkciją, atsakovui nebuvo išrašyta PVM sąskaita faktūra. Jos neišrašė nei antstolis, nei UAB „Žaliavų prekyba“. Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 14 straipsnis numato apmokestinamąjį PVM momentą. Šio straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktai numato, kad prievolė apskaičiuoti PVM, kai neišrašyta PVM sąskaita-faktūra, atsiranda įvykus vienam iš šių įvykių, t.y. kai prekė perduodama ar paslauga suteikiama arba kai gaunamas atlygis už patiektą prekę ar suteiktą paslaugą. Pridėtinės vertės mokestis nėra laikytinas pajamomis, tai pirkimo-pardavimo mokestis, kurį atitinkamai turi sumokėti pirkėjas ar pardavėjas. Šiuo atveju atsakovas prekę pardavė kaip savo, nesant UAB „Žaliavų prekyba“ išrašytos sąskaitos-faktūros, nes pastaroji jos neišrašė. PVMĮ 79 straipsnio 1 dalis numato, kad įvykusį prekių tiekimą apmokestinamasis asmuo privalo įforminti sąskaita-faktūra arba užtikrinti, kad įvykusį prekių tiekimą jo vardu įformintų šių prekių pirkėjas arba trečiasis asmuo. Šio straipsnio 2 dalis numato, kad PVM sąskaita-faktūra privalo būti išrašyta nedelsiant patiekus prekes ar suteikus paslaugas. Kadangi atsakovas yra pridėtinės vertės mokėtojas, todėl nors ir nesant išrašytos PVM sąskaitos-faktūros, jam atsirado prievolė pagal PVM įstatyme nustatytą PVM tarifą apskaičiuoti ir sumokėti valstybei pridėtinės vertės mokestį, kurį pastarasis ir sumokėjo (813 817,91 Lt x19proc. = 154 625,40 Lt), pervesdamas 2009-06-18 104 038 Lt valstybės biudžetui ir likusiai sumai atlikdamas užskaitą iš UAB „Transkorma” PVM permokos valstybės biudžetui. Išskaičius nuo perduotos realizavimui grūdinių kultūrų pridėtinės vertės mokestį, kitos realizavimo pajamos buvo pervestos į V. Š. antstolių kontoros depozitinę sąskaitą. UAB „Žaliavų prekyba“ 2009 metais buvo išregistruota iš PVM mokėtojų, nebeturi teisės reikalauti PVM atskaitos, nes išregistruojant iš PVM mokėtojų buvo atstatytas PVM. Jei atsakovo sumokėtas valstybei PVM mokestis būtų iš jo priteistas ieškovui, atsakovas dvigubai sumokėtų PVM dydžio sumą, kas prieštarautų protingumo, sąžiningumo principams.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas BUAB „Žaliavų prekyba“ prašo Šiaulių apygardos teismo 2012 m. kovo 22 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirkimas-pardavimas, nepriklausomai nuo to, grūdus pardavė antstolis ar antstolis perdavė grūdus parduoti per prekybos įmonę, sukelia grūdų savininkui – UAB „Žaliavų prekyba“ prievolę sumokėti į valstybės biudžetą PVM.

2. Ginčo suma yra įskaičiuota į BUAB „Žaliavų prekyba“ kreditoriaus – Valstybinės mokesčių inspekcijos pareikštą kreditorinį reikalavimą, kadangi UAB „Žaliavų prekyba“ tos sumos nesumokėjo į valstybės biudžetą, nes jos negavo iš antstolės, o pastaroji – iš atsakovo.

3. Teismas neteisingai kvalifikavo, kad tarp ieškovo ir atsakovo buvo susiklostę pirkimo-pardavimo teisiniai santykiai, nes ieškovas atsakovui grūdų nepardavė. Turto pardavimą vykdė antstolė pagal specialią procesinę turto realizavimo formą (CPK 700 str.). Antstolis, kol nėra gauti visi pinigai už parduodamą turtą, negali perleisti nuosavybės, todėl šiuo atveju PVM sąskaita-faktūra neturėjo būti išrašyta, nes ją išrašius įvyksta faktinis nuosavybės perleidimas.

4. Teismas nenurodė, kokiu pagrindu UAB „Žaliavų prekyba“ prievolė sumokėti PVM buvo perkelta atsakovui. Vadovaujantis CPK 726 straipsnio 1 dalimi, CPK 694 straipsnyje nustatytas turtas perduodamas realizuoti per prekybos įmonę komiso pagrindais. Tai reiškia, kad prekybos įmonė, veikianti komiso pagrindu, PVM sumoka tik nuo savo suteiktos paslaugos, o ne nuo visos pardavimo kainos.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas UAB „Transkorma“ prašo apeliacinį skundą atmesti ir Šiaulių apygardos teismo 2012 m. kovo 22 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodo, kad atsakovas, sumokėdamas ieškovo prašomą priteisti sumą, valstybės biudžetui, savo veiksmus suderino su Valstybine mokesčių inspekcija. Teismas tinkamai vertino įrodymus, tinkamai taikė materialines teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas teisniu bei faktiniu aspektais. Taip pat apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegijai absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustačius (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys) byla nagrinėjama neperžengiant ieškovo apeliacinio skundo ribų (CPK 320 straipsnis).

Ieškovas, pareikšdamas teisme ieškinį, įgyvendindamas jam įstatymo suteiktą dispozityvumo teisę (CPK 13 str.), ieškinyje turi suformuluoti ieškinio dalyką bei faktinį pagrindą (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktai). Būtent ieškinyje suformuluotas ieškinio dalykas bei pagrindas apibrėžia bylos nagrinėjimo ribas.

Nagrinėjamos bylos atveju ieškovas pareiškė reikalavimą priteisti jam iš atsakovo 154 625,40 Lt skolą nurodydamas tokį šio reikalavimo faktinį pagrindą: atsakovas pardavė jam antstolės perduotus realizuoti ieškovui priklausančius grūdus už 968443,31 Lt sumą, o antstolei pervedė ne visą pardavus grūdus gautą sumą, bet jos dalį- 813 817,91 Lt; likusi atsakovo nepervesta (ieškinyje nurodoma- neapmokėta) suma ir sudaro ieškinio dalyku esantį pinigų ekvivalentą.

Sprendžiant, ar atsakovas iš tiesų ieškovui yra skolingas ieškinyje nurodytą sumą (turi prievolę tokią pinigų sumą jam sumokėti), aktualus tarp šalių susiklosčiusių teisnių santykių kvalifikavimas. Apeliantas skunde teisingai nurodo, jog tarp jo ir atsakovo pirkimo- pardavimo santykiai nesusiklostė (nors pažymėtina, kad ieškinyje kaip teisinis ieškinio pagrindas ir buvo nurodoma CK 6.305 str. norma, kuri būtent ir reglamentuoja pirkimo- pardavimo santykius). Teisėjų kolegijos vertinimu, tarp ieškovo ir atsakovo apskritai jokie prievoliniai santykiai nėra susiklostę. Šią išvadą apeliacinės instancijos teismas grindžia tokiais argumentais: 1) prievolės atsiranda iš sandorių ar kitokių juridinių faktų, kurie pagal galiojančius įstatymus sukuria prievolinius santykius (CK 6.2 str.). 2) Be sutarčių kaip prievolių atsiradimo pagrindo (CK 6.154 str. 1 d.), pagal civilinį kodeksą prievolės atsiranda iš kito asmens reikalų tvarkymo (CK 6.229 str. 1 d.), nepagrįsto praturtėjimo kito asmens sąskaita (6.237 str. 1 d.) arba iš delikto (CK 6.245 str. 1 ir 2 dalys). Nagrinėjamu atveju šalys (ieškovas ir atsakovas) jokios sutarties, kuri jiems sukurtų, pakeistų ar panaikintų civilines teises ar pareigas nebuvo sudarę. Atsakovas taip pat nėra nepagrįstai praturtėjęs ieškovo sąskaita, kadangi sumą, kurią ieškovas reikalauja priteisti jam iš atsakovo, pastarasis yra sumokėjęs į valstybės biudžetą kaip PVM mokestį už turto pardavimą; ieškovo reiškiamą reikalavimą atsakovui nėra pagrindo vertinti ir kaip reikalavimą kylantį iš kito asmens reikalų tvarkymo, nes atsakovas veikė ne savo iniciatyva, o antstolės pavedimu; taip pat, atsakovas ieškovo atžvilgiu nėra atlikęs jokių neteisėtų veiksmų, iš kurių jam galėtų kilti deliktinė atsakomybė (CK 6.263 str.).

Pažymėtina, jog ieškovas nei ieškinyje, nei apeliaciniame skunde neįvardija teisnių santykių, tariamai susiklosčiusių tarp jo ir atsakovo, prigimties materialinės teisės prasme. Apeliaciniame skunde akcentuojami tik procesinio pobūdžio teisniai santykiai, tačiau teismas pažymi, jog šie (procesiniai) santykiai nesusiklostė tarp ieškovo ir atsakovo. Ieškovas buvo skolininku vykdymo procese, tuo tarpu atsakovas nebuvo vykdymo proceso šalimi (CPK 633 str. 1 d.), jis netgi nebuvo suinteresuotu asmeniu vykdymo procese (to paties straipsnio 2 d.). Teisiniai santykiai šiuo atveju susiklostė tarp antstolės ir atsakovo: antstolės pavedimu (2009-02-26 patvarkymu Nr. 71-1839/08- vykdomosios bylos 188-189 lapai) atsakovas realizavo ieškovui, kaip skolininkui, priklausantį, vykdymo procese areštuotą turtą. Realizavęs areštuotą turtą, atsakovas pervedė antstolei pinigų sumą, kurią gavo realizuodamas turtą, atskaitęs ir į valstybės biudžetą pervedęs PVM mokestį.

Ieškovo teigimu, atsakovas privalėjo į antstolės depozitinę sąskaitą pervesti visą už realizuotus grūdus gautą sumą, o to nepadaręs, esą liko skolingas ieškovui. Tokia pozicija nepagrįsta dviem aspektais. Visų pirma, pateikdamas antstolei pasiūlymą dėl grūdų pardavimo kainų, atsakovas aiškiai išskyrė šios kainos dedamąsias dalis- grūdų kainą ir mokėtiną PVM sumą (vykdomosios bylos 185 lapas). Antstolės 2009-02-26 patvarkyme Nr. 71-1839/08 nurodytos grūdų pardavimo kainos už toną tam tikros rūšies grūdų visiškai atitinka atsakovo nurodytą kainą su priskaičiuotu PVM (pvz., 1 klasės kviečių kaina 436,98 Lt už toną plius PVM (tuo metu- 19 procentų) ir sudaro antstolės patvarkyme nurodytą 520 Lt už toną kainą; antros klasės kviečių kaina 420,17 Lt už toną plius PVM sudaro antstolės nurodytą 500 Lt už toną kainą ir t.t.). Taigi, antstolė priėmė (akceptavo) atsakovo pasiūlymą realizuoti grūdus jo nurodyta kaina, o aplinkybė, kad galutinėje nurodytoje kainoje nebuvo išskirtas PVM mokestis ir tai, kad perduodant grūdus realizuoti, nebuvo išrašyta PVM sąskaita faktūra, neatleido atsakovo nuo pareigos sumokėti į valstybės biudžetą PVM mokesčio (Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 14 straipsnio 1 ir 2 dalys). Antra, ieškovas reikalaujamos priteisti iš atsakovo sumos nebūtų gavęs net ir tuo atveju, jeigu atsakovas, pardavęs grūdus, būtų veikęs pagal apelianto nurodomą mechanizmą: PVM mokesčio nebūtų sumokėjęs, o visą gautą sumą būtų pervedęs į antstolės sąskaitą, kadangi, kaip paaiškino antstolė nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, tokiu atveju ji PVM mokesčio už ieškovą nebūtų sumokėjusi, o visą iš atsakovo gautą sumą būtų paskirsčiusi išieškotojams (b.l. 92). Taigi, jeigu turto realizavimas bei atsiskaitymas būtų atliktas tokiu būdu, kokį kaip, jo nuomone, teisingą nurodo apeliantas, jo prievolė sumokėti PVM mokestį nebūtų išnykusi, nes antstolė būtų paskirsčiusi išieškotojams taip pat ir tą pinigų sumą, kuri atsakovo pateiktame pasiūlyme dėl turto realizavimo buvo aiškiai išskirta kaip į biudžetą mokėtinas PVM, šis mokestis į biudžetą nebūtų buvęs sumokėtas, o ieškovui prievolė jį sumokėti būtų išlikusi. Taigi, apeliaciniame skunde ieškovo nurodomos procesinės normos nepagrindžia atsakovo skolos ieškovui egzistavimo fakto kokiu nors teisniu pagrindu, todėl konstatuojama, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsakovui pareikštą ieškinį atmetė.

Teisėjų kolegija nurodo, jog šios bylos nagrinėjimo dalyku nėra aplinkybės, kaip teisingai ieškovo bei atsakovo buhalterinėje apskaitoje bei PVM mokesčio deklaracijose turi būti atspindėtas PVM mokestis už atsakovo realizuotus vykdant priverstinį išieškojimą ieškovui priklausančius grūdus. Bylos dalyką, minėta, sudaro aplinkybių, ar atsakovas kokiu nors teisniu pagrindu yra skolingas ieškovui, nagrinėjimas. Dėl šios priežasties teismas nevertina VMI paaiškinimų raštu, byloje pateiktos išvados bei VMI atstovės paaiškinimų teismo posėdžio metu, nes šie bylos įrodymai niekaip nepagrindžia atsakovo skolos ieškovui fakto.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nurodytus argumentus, konstatuoja, jog apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 329, 330 str.), todėl ieškovo BUAB ,,Žaliavų prekyba“ apeliacinis skundas netenkinamas, Šiaulių apygardos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2012 m. kovo 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.