Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Henriko Sadausko, kolegijos teisėjų Audriaus Bakavecko ir Nijolės Šidagienės, sekretoriaujant Editai Polikauskaitei, dalyvaujant pareiškėjui – V. S., jo atstovui – Martynui Ausčiui, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau – VSDFV Vilniaus skyrius) atstovei - Irminai Junevičiūtei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal V. S. skundą atsakovams - VSDFV Vilniaus skyriui, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai (toliau – VSDFV), trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus m. VPK dėl sprendimų panaikinimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

VSDFV Vilniaus skyrius 2005-11-08 sprendimu Nr. 3-22557 atsisakė apskaičiuoti ir mokėti draudimo sumą dėl V. S. 2005-06-03 tarnyboje patirtos traumos, kadangi nuo 2003-04-01 įsigaliojusiame vidaus tarnybos statute nėra numatytas valstybės statutinių tarnautojų draudimas valstybės lėšomis ir draudimo sumų mokėjimas (b.l. 7).

Pareiškėjas kreipėsi į VSDFV, kuri 2005-12-16 sprendimu Nr. (11.1.)-I-8067 atsisakė tenkinti jo prašymą, argumentuodama tuo, jog nuo 2003-05-01 galiojančiame Vidaus tarnybos statute panaikintos normos dėl Vidaus tarnybos pareigūnų draudimo valstybės biudžeto lėšomis nuo nelaimingų atsitikimų tarnybinių pareigų vykdymo metu ir draudimo sumų jiems mokėjimo. Statute liko tik normos, reglamentuojančios kompensacijų minėtiems pareigūnams ar kursantams mirties ar sveikatos sutrikimo atvejais mokėjimą (b.l. 8-9).

V. S., nesutikdamas su šiais sprendimais kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti VSDFV Vilniaus m. skyriaus 2005 m. lapkričio 8 d. sprendimą Nr. 3-22557, VSDFV 2005 m. gruodžio 16 d. sprendimą Nr. (11.1.)-I-8067 ir įpareigoti išspręsti iš esmės draudimo sumos dėl nelaimingo atsitikimo tarnyboje paskaičiavimo bei išmokėjimo klausimą bei priteisti iš atsakovų 100 Lt žyminį mokestį. Skunde (b.l. 3-5) paaiškino, kad dirba Vilniaus miesto VPK. 2005-06-03 tarnybos metu patyrė traumą. Atlikęs tarnybinį patikrinimą Vilniaus miesto VPK 2005-10-27 tarnybinio patikrinimo išvadoje Nr. 10-O7-21 pripažino, jog jis susižalojo tarnybos metu ir yra teisės aktais nustatytos sąlygos išmokėti draudimo sumą.

Paaiškino, kad asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus ar jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygų (toliau - Sąlygos), patvirtintų LR Vyriausybės 1991-12-05 nutarimu Nr. 530, 1.1 punktas nustato, kad pagal Sąlygas apdraudžiami Vidaus reikalų ministerijos, policijos ir kitų vidaus reikalų statutinių įstaigų pareigūnai. VSDFV teritorinis skyrius nustato, ar nelaimingas atsitikimas laikomas draudiminiu įvykiu, ir apskaičiuoja draudimo sumos dydį. Lietuvos Respublikos Vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 6 str. nurodyta, jog Vyriausybė per 3 mėnesius nuo Statuto patvirtinimo įstatymo įsigaliojimo priima visus Statuto patvirtinimo įstatymui įgyvendinti būtinus teisės aktus. Iki šiol Vyriausybė nepanaikino Nr. 530 pavirtintų Sąlygų punktų, reglamentuojančių policijos pareigūnų draudimą. Dėl to akivaizdu, jog Vyriausybės pozicija yra ta, jog minėtas nutarimas neprieštarauja naujam Statutui ir yra taikytinas, kadangi, priešingu atveju, jis iki 2003-07-01 privalėjo būti pakoreguotas.

Teisėtų lūkesčių apsaugos principas siejasi su visų valstybės institucijų pareiga laikytis prisiimtų įsipareigojimų. Šis principas taip pat reiškia įgytų teisių apsaugą, t. y. asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius teisės aktus įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos. Pažymėtina, jog tokiu būdu, įsidarbinus policijos pareigūnu, teisėtai įgyta pareiškėjo teisė į socialinę garantiją - draudimą nuo nelaimingų atsitikimų tarnyboje, turi būti išlaikyta visą tarnybos laiką. Ji negali būti vėliau panaikinta, tokios teisės suvaržymas ar socialinės garantijos panaikinimas būtų neteisėtas, kaip pažeidžiantis LR Konstitucijos preambulėje įtvirtintą teisinės valstybės principą, Vidaus tarnybos statutą.

Pagal Vidaus tarnybos statuto 3 str. 7 d. pagal vidaus tarnybos ypatumų kompensavimo principą pareigūnų tarnybos ypatumai (padidėjęs pavojus gyvybei ar sveikatai, sugriežtinta atsakomybė, ilgesnis darbo laikas ir įvairūs su tarnyba susiję apribojimai) yra kompensuojami šiame Statute bei kituose teisės aktuose nustatytomis socialinėmis garantijomis. Pažymėtina formuluotė „bei kituose teisės aktuose nustatytomis socialinėmis garantijomis“. Tokiu būdu, Vyriausybės 1991-12-05 nutarimu Nr. 530 1.1 p., kuris nustato, kad pagal sąlygas apdraudžiami Vidaus reikalų ministerijos, policijos ir kitų vidaus reikalų statutinių įstaigų pareigūnai, nustatyta socialinė garantija turi būti taikoma, priešingu atveju tai yra taip pat ir akivaizdus vidaus tarnybos ypatumų kompensavo principo pažeidimas.

Visiškai nepagrįstai VSDFV rašte teigiama, jog Vyriausybės 1991-12-05 nutarimo Nr. 530 nuostatos, nustatančios policijos pareigūnų draudimą, prieštarauja Vidaus tarnybos statutui. Vidaus tarnybos statute nėra normos, nustatančios, jog policijos pareigūnai nedraudžiami nuo nelaimingų atsitikimų, todėl jokio prieštaravimo nėra. Socialinės garantijos gali būti nustatytos ir kituose (tame tarpe, poįstatyminiuose) teisės aktuose. Tai nurodo Vidaus tarnybos statuto 3 str. 7 d.

Pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2004 m. rugpjūčio 31 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A8-714-04 pripažino, jog Vilniaus m. VPK pareigūnas R.Šadianec buvo draustas tarnybos metu valstybės lėšomis bei paskaičiavo jam priklausančią draudimo sumą. Tokiu būdu, VSDFV Vilniaus miesto skyrius ir VSDFV sudarė visiškai nesuprantamą, teisiškai absurdišką situaciją, kadangi R.Šadianec atveju identiškame teisiniame santykyje VSDFV Vilniaus skyrius konstatuoja, jog šis pareigūnas draustas ir paskaičiuoja jam draudimo sumą, o V. S. atveju VSDFV Vilniaus skyrius bei VSDFV ignoruoja oficialų teismo išaiškinimą.

Teisminio nagrinėjimo metu V. S. ir jo atstovas Martynas Austys prašė skundą patenkinti jame išdėstytais argumentais, taip pat priteisti iš atsakovų sumokėtą 100 Lt žyminį mokestį.

VSDFV Vilniaus skyriaus nuomone, Sąlygos yra poįstatyminis teisės aktas, todėl jis negali būti taikomas tiesiogiai, nesant Statute normos, nustatančios pareigūnų draudimą valstybės lėšomis. Sąlygos buvo priimtos įgyvendinant policijos įstatymą, todėl, kai, policijos įstatymas neteko galios, Sąlygos liko galioti tiek, kiek neprieštarauja Statutui. VSDFV Vilniaus skyrius mano, jog vidaus tarnybos ypatumų kompensavimo, teisėtų lūkesčių ir pagarbos įgytoms teisėms principų įgyvendinimas užtikrinamas Statuto VIII bei X skirsniuose, reglamentuojančiuose pareigūnų socialines garantijas. Konstitucinis teismas 2001-07-12 nutarimu konstatavo, kad tam tikrų įstatymų pakeitimai, nustatantys pareigūnų darbo užmokesčio mažinimą, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Kadangi pareiškėjo skundas nesusijęs su įstatymų pakeitimais, sumažinančiais ar paneigiančiais pareigūnų socialines garantijas, todėl pareiškėjo argumentas, kad VSDFV Vilniaus skyrius pažeidė konstitucinį teisinės valstybės principą yra nepagrįstas.

Teisminio nagrinėjimo metu - VSDFV Vilniaus skyriaus atstovė – Irmina Junevičiūtė – prašė pareiškėjo skundą atmesti. Paaiškino, jog po Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2007-11-22 nutarimo, VSDFV Vilniaus skyrius pakartotinai išnagrinėjo pateiktą pareiškėjo prašymą dėl draudimo sumos apskaičiavimo ir sprendimu pripažino V. S. 2005-06-03 įvykusį nelaimingą atsitikimą draudiminiu įvykiu. Mano, kad šiuo atveju nėra ginčo, kadangi VSDFV Vilniaus skyrius šį įvykį pripažino draudiminiu įvykiu, apskaičiavo draudimo sumą ir pranešė pareiškėjui.

Tačiau Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530 patvirtintose Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus arba jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygose ir po 2003-05-01 išliko normos, įtvirtinančios, kad ir policijos pareigūnai yra draudžiami valstybės lėšomis ir turi teisę gauti draudimo sumą juos sužeidus ar jiems žuvus ryšium su tarnyba.

Esant tokiai situacijai, VSDFV savo teritoriniams skyriams išaiškino, kad, įsigaliojus Vidaus tarnybos statutui, draudimo sumos policijos pareigūnams neturi būti skaičiuojamos, kadangi policijos pareigūnų profesinę veiklą reglamentuojančiame įstatyme - Vidaus tarnybos statute - nebeliko normų, nustatančių jų draudimą valstybės biudžeto lėšomis nuo nelaimingų atsitikimų tarnybinių pareigų vykdymo metu draudimo sumoms gauti.

Pažymi, kad priimant Vidaus tarnybos statutą įstatymų leidėjas tikslingai atsisakė Vidaus tarnybos pareigūnų draudimo valstybės lėšomis ir draudimo sumų mokėjimo. Mano, kad, remiantis 2003-04-29 Vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 str. 2 d., iki Vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymo įsigaliojimo policijos pareigūnams galiojusi socialinė garantija - gauti draudimo sumą dėl nelaimingo atsitikimo tarnybos metu - negali būti taikoma, nes prieštarauja Vidaus tarnybos statutui (40 str.). Kitoks Vidaus tarnybos statuto ir Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimo Nr. 530 normų kolizijos aiškinimas akivaizdžiai pažeistų Konstitucijos 52 str. normą. Aiškinant pastarąją konstitucinę normą, darytina išvada, kad socialines garantijas gali nustatyti tik įstatymas. Lietuvos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad tais atvejais, kai Konstitucijoje (jos konkrečiame straipsnyje) nurodyta, kad tam tikrą dalyką gali reglamentuoti tik įstatymai, o tai reglamentuoja Vyriausybės nutarimas be jokio įstatyminio pagrindo, tai toks teisės reglamentavimas yra Konstitucijos pažeidimas.

Tretysis suinteresuotas asmuo, Vilniaus m. VPK, palaiko pareiškėjo reikalavimus bei pritaria skunde išdėstytiems motyvams (b.l. 14).

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Nustatyta, kad V. S. dirba Vilniaus m. VPK viešosios policijos Kelių patrulių rinktinėje 1-osios kuopos 2-ojo būrio patruliu. 2005-06-03, vykdydamas tarnybines pareigas, t. y. patruliuodamas Vilniaus mieste, nusprendė patikrinti vairuotoją bei dokumentus. Lipdamas iš tarnybinio automobilio pastatė dešinę koją ant kelkraščio, dėl ko koja kryptelėjo ir suskaudo dešinį kelį. Pajutus, kad dešiniajame kelyje skausmas sustiprėjo kreipėsi į medikus, buvo išduotas nedarbingumo pažymėjimas, kuris buvo tęsiamas iki 2005-06-30. Vilniaus m. VPK, atlikęs tarnybinį patikrinimą, nustatė, kad V. S. susižalojo eidamas tarnybines pareigas, jo sveikatos sutrikdymas susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu ir pasiūlė jam kreiptis į VSDFV Vilniaus skyrių dėl pripažinimo draudiminiu ir draudimo sumos apskaičiavimo (b.l. 17-20).

Vadinasi, teismui svarbu nustatyti ar pareiškėjas, policijos pareigūnas, priklauso privalomai draudžiamų valstybės biudžeto lėšomis nuo nelaimingų atsitikimų tarnybinių pareigų vykdymo metu asmenų kategorijai.

Šį ginčo klausimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530 patvirtintos Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus arba jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygos (toliau – Sąlygos), Vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymas, kuris įsigaliojo 2003 m. gegužės 1 d. (toliau – Statutas), Lietuvos Respublikos Policijos įstatymas.

Išanalizavus šių teisės aktų normas, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas priklausė tokių asmenų kategorijai, t. y. socialinių garantijų taikymo prasme turėjo šią socialinę garantiją, todėl šioje byloje yra spręstinas šios garantijos išlikimo (tęstinumo) klausimas pagal Policijos įstatymą panaikinusio Statuto nuostatas. Iki Statuto (2003 m. balandžio 29 d. įstatymo redakcija) įsigaliojimo norminiais teisės aktais buvo sureguliuotas policijos pareigūnų draudimo valstybės biudžeto lėšomis už pakenkimą sveikatai einant tarnybines pareigas klausimas (Policijos įstatymo 48 str. 1, 2 d., Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimas Nr. 530). Įsigaliojęs Statutas panaikino Policijos įstatymą, o pačiame Statute nebeliko normų apie vidaus tarnybos pareigūnų draudimą valstybės biudžeto lėšomis nuo nelaimingų atsitikimų vykdant tarnybines pareigas ir draudimo sumų mokėjimą. Tačiau Vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo (Statuto įgyvendinimo įstatymas) 2 straipsnio 2 dalis nustato, jog iki Statuto patvirtinimo įstatymo įsigaliojimo pareigūnams galiojusios socialinės garantijos taikomos ir toliau tiek, kiek neprieštarauja Statutui. Šios socialinės garantijos taikymas prieštarautų Statuto nuostatoms, nes jame nenurodyta, jog ši socialinė garantija yra toliau nebetaikoma arba jog šis klausimas yra sureguliuojamas kitu būdu, kuris nebeatitiktų iki tol galiojusio teisinio reguliavimo. Be to, netekus galios Policijos įstatymui, liko galioti jį įgyvendinęs Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimas Nr. 530, kurio 1 punktas (2002 m. gruodžio 23 d. redakcija) ir toliau numato šios socialinės garantijos teikimą policijos pareigūnams.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas 2007-11-22 nutarimu pripažino, kad Statutas ir kiti teisės aktai, reglamentuojantys policijos pareigūnų socialines garantijas, įtvirtino nuostatą, jog asmenys, pasirinkdami vidaus tarnybą, yra įsitikinę, kad valstybė užtikrins savo pačios nustatytas pareigūnų teises ir socialines garantijas, todėl pagal šį Statutą bei kitus įstatymus pareigūnų teisėtai įgyta teisė į tam tikras socialines garantijas turi būti taikoma visam jų tarnybos laikui. Taip pat teismas pripažino, kad Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymu patvirtinto Vidaus tarnybos statuto II skyriaus 8 skirsnis „Pareigūnų sveikatos priežiūra ir su tuo susijusios socialinės garantijos“ (2003 m. balandžio 29 d. redakcija), inter alia 40 straipsnis (2003 m. balandžio 29 d. redakcija) (Žin. 2003, Nr. 42-1927), ta apimtimi ir tuo aspektu, kad juose nebuvo eksplicitinių nuostatų, reglamentuojančių policijos pareigūnų, kurie buvo priimti į tarnybą iki 2003 m. gegužės 1 d., gyvybės ir sveikatos privalomąjį draudimą valstybės biudžeto lėšomis nuo nelaimingų atsitikimų tarnybinių pareigų vykdymo metu, neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Taip pat teismas pripažino, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530 „Dėl Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus arba jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygų“ patvirtintos Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus arba jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygos (2002 m. gruodžio 23 d. redakcija), inter alia 14, 15 punktai (2002 m. gruodžio 23 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 124-5662), tuo aspektu, kad Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymu patvirtinto Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnyje (2003 m. balandžio 29 d. redakcija) nebuvo eksplicitinių nuostatų, reglamentuojančių policijos pareigūnų, kurie į tarnybą buvo priimti iki 2003 m. gegužės 1 d., gyvybės ir sveikatos privalomajį draudimą valstybės biudžeto lėšomis nuo nelaimingų atsitikimų tarnybinių pareigų vykdymo metu, neprieštaravo Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymu patvirtinto Vidaus tarnybos statuto 40 straipsniui (2003 m. balandžio 29 d. redakcija).

Esant tokioms aplinkybėms, teismas daro išvadą, kad V. S. 2005-06-03 tarnybos metu įvykęs nelaimingas atsitikimas yra draudiminis įvykis, kuris turi būti privalomai draudžiamas valstybės biudžeto lėšomis nuo nelaimingų atsitikimų tarnybinių pareigų vykdymo metu. Teisminio nagrinėjimo metu atsakovo atstovė – Irmina Junevičiūtė – pripažino, jog šis įvykis yra draudiminis įvykis, todėl po Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2007-11-22 nutarimo, VSDFV Vilniaus skyrius pakartotinai išnagrinėjo pateiktą V. S. prašymą dėl draudimo sumos apskaičiavimo ir sprendimu pripažino nelaimingą atsitikimą draudiminiu įvykiu, apskaičiavo draudimo sumą ir pranešė pareiškėjui (b.l. 176, 182). Taigi, šiuo atveju, yra teisinis pagrindas panaikinti atsakovų ginčo sprendimus (VSDFV Vilniaus skyriaus 2005-11-08 sprendimą Nr. 3-22557, VSDFV 2005-12-16 sprendimą Nr. (11.1.)-I-8067).

Tenkinti pareiškėjo reikalavimą, įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių išspręsti iš esmės draudimo sumos dėl nelaimingo atsitikimo tarnyboje paskaičiavimo bei išmokėjimo klausimą, nėra pagrindo, kadangi po Konstitucinio teismo 2007-11-22 nutarimo, VSDFV Vilniaus skyrius pakartotinai išnagrinėjo pareiškėjo prašymą dėl draudimo sumos apskaičiavimo ir sprendimu pripažino nelaimingą atsitikimą draudiminiu įvykiu, apskaičiavo draudimo sumą ir pranešė pareiškėjui, todėl šis reikalavimas atmestinas (b.l. 176, 182).

Patenkinus pareiškėjo skundą yra pagrindas priteisti iš atsakovų teismo išlaidas, t. y. sumokėtą 100 Lt žyminį mokestį.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 str., 88 str. 1 d. 2 p., 127 str., teismas

nusprendė:

Skundą patenkinti iš dalies.

Panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2005-11-08 sprendimą Nr. 3-22557 ir VSDFV 2005-12-16 sprendimą Nr. (11.1.)-I-8067.

Priteisti iš VSDFV Vilniaus skyriaus ir VSDFV po 50 Lt žyminio mokesčio V. S. naudai.

Kitoje dalyje skundą atmesti.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos Respublikos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.