Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. Z. (A. Z.) apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. sausio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. Z. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

1. Pareiškėja A. Z. (toliau – ir pareiškėja) su skundu kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2024 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą Nr. 24S194047 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo pripažintas netekusiu galios Migracijos departamento Klaipėdos skyriaus 2024 m. liepos 30 d. sprendimas priimti pareiškėjos prašymą Nr. 2407-LLG-6480.

2. Pareiškėja skunde nurodė, kad vadovaudamasi Lietuvos Respublikos įstatymu dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir UTPĮ) 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 45 straipsnio 1 dalies 6 punktu kreipėsi į Migracijos departamentą su prašymu išduoti jai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Leidimas). Prašymas 2024 m. liepos 30 d. buvo priimtas. Pareiškėja 2024 m. rugpjūčio 22 d. gavo Sprendimą, kuriame nurodyta, jog Migracijos departamento Klaipėdos skyriaus 2024 m. liepos 30 d. sprendimas priimti prašymą Nr. 2407-LLG-6480 pripažintas netekusiu galios, nes prašymas išduoti Leidimą negalėjo būti priimtas.

3. Pareiškėjos vertinimu, Sprendimas yra ne tik neteisėtas bei nepagrįstas, bet ir nelogiškas, neprotingas, neproporcingas bei neadekvatus, nes nepagrįstai plečiamas subjektų ratas, kuriems taikomas Lietuvos Respublikos ribojamųjų priemonių dėl karinės agresijos prieš Ukrainą nustatymo įstatymas (toliau – ir Įstatymas). Pažymėjo, kadangi ji yra ne tik Rusijos Federacijos, bet ir Izraelio pilietė, galimybė gauti Leidimą Lietuvoje jai neturėtų būti ribojama.

4. Pareiškėja nurodė, kad Izraelio piliečiams taikomas bevizis režimas, kuris atitinka Šengeno vizos turėjimą, todėl jos atžvilgiu turėtų būti taikomas Įstatymo 3 straipsnis.

5. Pareiškėja teigė, kad atsakovas neįvertino su ja susijusių individualių aplinkybių, pagrindžiančių jos ryšį su Lietuva, tai, jog jos sutuoktinis, kuris taip pat yra Izraelio pilietis, gyvena Lietuvos Respublikoje leidimo laikinai gyventi pagrindu (galioja iki 2025 m. birželio 14 d.) ir dirba Lietuvos įmonėje bei Lietuvos Respublikoje turi nekilnojamojo turto, kad jų šeima augina 3 mažamečius vaikus. Nevertinant pareiškėjos esamų ryšių su Lietuva, buvo priimtas Sprendimas, pažeidžiantis jos teisę tiek į šeimos, tiek į privataus gyvenimo gerbimą.

6. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjos skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.

7. Atsakovas nurodė, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 16 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Sprendimas buvo priimtas paaiškėjus aplinkybei, jog kartu su prašymu pareiškėja nepateikė Įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nurodytų dokumentų.

8. Atsakovas teigė, kad aplinkybė, jog pareiškėja yra ne tik Rusijos Federacijos, bet ir Izraelio pilietė, nesudaro pagrindo jos atžvilgiu netaikyti Įstatymo nuostatų.

9. Atsakovas nesutiko, kad Sprendimas pažeidžia pareiškėjos ar jos šeimos narių teises, kadangi priimant tokio pobūdžio sprendimus, užsieniečių šeiminiai ryšiai nevertinami.

II.

10. Regionų administracinis teismas 2025 m. sausio 22 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

11. Teismas nustatė, kad pareiškėja yra Rusijos Federacijos ir Izraelio pilietė, į Lietuvos Respubliką atvyko pateikusi Izraelio pilietės pasą.

12. Pareiškėja per Lietuvos migracijos informacinę sistemą (toliau – ir MIGRIS) pateikė prašymą išduoti jai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 2407-LLG-6480 ir nurodė, jog ketina vykdyti religinę veiklą. Migracijos departamento Klaipėdos skyrius 2024 m. liepos 30 d. sprendimu Nr. 2407-LLG-6480 pareiškėjos prašymą priėmė.

13. Teismas nurodė, kad Migracijos departamentas, patikrinęs dokumentus bei atsižvelgęs į Įstatymo 3 straipsnio 3 dalį, priėmė Sprendimą, kuriuo nusprendė pripažinti Migracijos departamento Klaipėdos skyriaus 2024 m. liepos 30 d. sprendimą priimti prašymą Nr. 2407-LLG-6480 netekusiu galios, kadangi būdama Rusijos Federacijos piliete, pareiškėja nepateikė dokumentų apie turimą galiojančią Lietuvos Respublikos vizų tarnybos užsienyje ar Lietuvos Respublikoje išduotą Šengeno ar nacionalinę vizą arba leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, arba kitos Europos Sąjungos valstybės narės išduotą leidimą gyventi.

14. Teismas rėmėsi VAĮ 2 straipsnio 5 dalies, 3 straipsnio 6 punkto, 16 straipsnio 1 dalies, Įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatomis. Nurodė, kad byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjos atžvilgiu galėtų būti taikomos Įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nurodytos išimtys, o išimtis tokiems dvigubą pilietybę turinčių asmenų prašymams Įstatyme nėra numatyta.

15. Teismas pažymėjo, kad ginčo atveju atsakovas vykdė viešo administravimo funkcijas. Konstatavęs, jog pareiškėjos prašymas išduoti jai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 2407-LLG-6480 negalėjo būti priimtas, teismas sprendė, kad Migracijos departamentas turėjo teisę bei pareigą Sprendimą panaikinti.

16. Teismas nenustatė pagrindų panaikinti atsakovo Sprendimą, todėl pareiškėjos skundą atmetė. Taip pat netenkino prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

III.

17. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. sausio 22 d. sprendimą ir jos skundą tenkinti. Pareiškėja taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

18. Pareiškėja apeliacinį skundą grindžia argumentais, nurodytais skunde, pateiktame pirmosios instancijos teismui. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas, priimtas tinkamai neišnagrinėjus ir nepasisakius dėl skunde nurodytų argumentų, todėl naikintinas.

19. Pareiškėja nesutinka su teismo sprendimo argumentais, kad nesant Įstatyme aiškiai numatytos išimties dėl dvigubą pilietybę turinčių asmenų, Įstatymo ribojimai tokiems asmenims taikomi neatsižvelgiant į kitos pilietybės garantijas bei lengvatas, jei jie kartu yra ir Rusijos Federacijos piliečiai. Pažymi, kad ši Įstatymo norma turi būti vertinama ir aiškinama vadovaujantis protingumo, teisingumo, teisinio tikrumo bei apibrėžtumo principais, atsižvelgiant į dvigubą pilietybę turinčių asmenų teises bei jiems taikomas garantijas, numatytas teisės aktuose, atliekant sisteminę teisės normų analizę bei vertinimą.

20. Pareiškėja paaiškina, kad ji yra tiek Rusijos Federacijos, tiek Izraelio pilietė. Izraelio piliečiams atvykti ir gauti leidimą gyventi Lietuvoje ar kitokį migracinį statusą apribojimų jokių nenustatyta, todėl neteisinga, neprotinga ir neproporcinga taikyti minėtus apribojimus asmeniui, be Rusijos pilietybės turinčiam kokią nors kitą pilietybę, tokiu būdu praplečiant Įstatymo veikimo subjektų ratą. Asmeniui, turinčiam Izraelio pilietybę, pateikti dokumentus leidimui gyventi Lietuvoje jokių ribojimų nenumatyta, taigi, asmeniui turinčiam be Rusijos pilietybės kitą pilietybę, kuri nepatenka į minėto įstatymo veikimo sferą, neturi būti ribojama galimybė gauti migracinį statusą Lietuvoje, nes taip ribojant, nepagrįstai plečiamas subjektų, kurių atžvilgiu taikomas Įstatymas, ratas.

21. Pareiškėja taip pat pažymi, kad Įstatyme numatyta, jog išimtis taikoma Rusijos Federacijos piliečiams, kurie turi galiojančią Lietuvos Respublikos vizų tarnybos užsienyje ar Lietuvos Respublikoje išduotą Šengeno ar nacionalinę vizą. Nuo 2000 metų Izraelio piliečiams taikomas bevizis režimas, suteikiantis teisę Lietuvoje būti 90 dienų per 180 dienų. Šiuo atveju bevizis režimas, kuris taikomas pareiškėjai, atitinka Šengeno vizos turėjimą, todėl jai turėtų būti taikoma Įstatymo 3 straipsnyje numatyta išimtis, kaip asmenims, turintiems Šengeno vizą (nes tokia objektyviai jai išduota tiesiog negali būti dėl jai taikomo bevizio režimo, t. y. ji objektyviai negalėtų pasinaudoti galimybė patekti į takią išimtį, gaudama Šengeno vizą), todėl dokumentai iš jos Leidimui buvo priimti teisėtai ir pagrįstai.

22. Pareiškėja taip pat teigia, kad šiuo atveju buvo pažeistas gerojo administravimo principas, kuris reikalauja, jog valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, veiktų rūpestingai ir atidžiai, taip pat užtikrintų, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų. Šiuo atveju nebuvo laikomasi gerojo administravimo principo, o taip pat nebuvo įvertinta su pareiškėja susijusių individualių aplinkybių, pagrindžiančių jos ryšį su Lietuva, visuma. Pažymi, kad ji yra ištekėjusi, jos sutuoktinis taip pat turi Izraelio pilietybę, turi leidimą laikinai gyventi ir gyvena bei dirba Lietuvoje, turi nekilnojamąjį turtą. Be to, pareiškėja turi tris nepilnamečius vaikus, kurie turi tiek Rusijos Federacijos, tiek ir Izraelio pilietybes. Atsakovui neįvertinus pareiškėjos turimų esamų ryšių su Lietuva, Migracijos departamentas priėmė Sprendimą, kuris pažeidžia jos teisę tiek į šeimos, tiek į privataus gyvenimo gerbimą. Akcentuoja, kad Migracijos departamentas turi vertinti kiekvieną individualią situaciją ir spręsti, ar užsieniečiui ketinamais taikyti apribojimais nebus pažeistas proporcingumo principas, tačiau šiuo atveju tai nebuvo padaryta.

23. Pareiškėja nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra itin formalus, jame nenurodyti esminiai argumentai, sprendimas yra be motyvų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad toks bylos išsprendimas, kai teismas argumentuotai nevertina skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, o tokį sprendimą pripažįsta teisėtu ir pagrįstu remdamasis vien tik argumentais, išdėstytais skundžiamame sprendime, nėra teisingumo vykdymas. Tokia situacija gali būti prilyginama atvejui, kai teismo sprendimas yra be motyvų.

24. Pareiškėjos vertinimu, nurodytų aplinkybių visuma sudaro pagrindą konstatuoti, kad tiek Migracijos departamento, tiek pirmosios instancijos teismo sprendimai yra neteisėti, nepagrįsti, neteisingi, todėl naikintini.

25. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

26. Atsakovas atsiliepime pakartoja faktines bylos aplinkybes. Nurodo, kad nesutinka su pareiškėjos apeliacinio skundo teiginiais, jog jai negalėjo būti taikomi ribojimai gauti leidimą gyventi. Ginčijamas Sprendimas buvo priimtas remiantis Įstatymo nuostatomis, kurios reglamentuoja, kad nuo 2023 m. gegužės 3 d. sustabdytas Rusijos Federacijos piliečių prašymų išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje priėmimas. Nėra jokių duomenų, kad pareiškėjos prašymo pateikimo metu pareiškėja būtų turėjusi galiojančias Lietuvos Respublikos vizų tarnybos užsienyje ar Lietuvos Respublikoje išduotas Šengeno ar nacionalines vizas arba leidimus gyventi Lietuvos Respublikoje, arba kitos Europos Sąjungos valstybės narės išduotus leidimus gyventi. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į Įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatą, pareiškėjos prašymas išduoti Leidimą neturėjo būti priimtas. Įstatymas nenumato jokių išimčių, susijusių su dvigubos pilietybės turėjimu. Aplinkybė, kad pareiškėja turi Izraelio pilietybę, nepaneigia to, jog ji turi ir Rusijos Federacijos pilietybę, bei nesudaro pagrindo manyti, kad pareiškėjos atžvilgiu neturėtų būti taikomos Įstatymo nuostatos.

27. Atsakovas teigia, kad Įstatymo nuostatos laikytinos specialiosiomis nuostatomis palyginus su UTPĮ nuostatomis. Pažymi, kad jos yra laikino pobūdžio (galioja iki 2025 m. gegužės 2 d.). Kaip nurodyta Įstatymo 1 straipsnyje, jis skirtas Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo ir užsienio politikos interesams užtikrinti.

28. Atsakovas nesutinka su pareiškėjos apeliacinio skundo teiginiais, kad ginčijamas Sprendimas pažeidžia pareiškėjos ar jos šeimos narių teises. Teisės aktai nenumatė, kad Migracijos departamentas, priimdamas analogiškus sprendimus, turi vertinti užsieniečių šeiminius ryšius.

29. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

30. Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. rugpjūčio 22 d. sprendimo, kuriuo pripažintas netekusiu galios Migracijos departamento Klaipėdos skyriaus 2024 m. liepos 30 d. sprendimas priimti pareiškėjos prašymą Nr. 2407-LLG-6480, teisėtumo ir pagrįstumo.

31. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjos skundo argumentus, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, sprendė, kad Įstatymas nenustato jokių išimčių piliečiams, turintiems dvigubą pilietybę, o Įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta išimtis pareiškėjai negali būti taikoma, dėl to Migracijos departamentas konstatavęs, jog pareiškėjos prašymas išduoti jai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 2407-LLG-6480 negalėjo būti priimtas, turėjo teisę bei pareigą Sprendimą panaikinti, todėl teismas pareiškėjos skundą atmetė.

32. Pareiškėja apeliaciniame skunde nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu teigia, kad teismo sprendimas yra itin formalus, priimtas neišnagrinėjus skunde nurodytų esminių argumentų, nepagrįstas ir nemotyvuotas. Teismas nepagrįstai sprendė, jog pareiškėjai netaikytina Įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta išimtis, o atsakovas, priimdamas Sprendimą, pažeidė gero administravimo principą, neįvertino su pareiškėja susijusių individualių aplinkybių, pagrindžiančių jos ryšį su Lietuva.

33. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) ABTĮ 140 str. 1 ir 2 d.), nenustatė pagrindų jį naikinti ar keisti: ginčui aktualios redakcijos UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal šio įstatymo 45 straipsnio nuostatas. UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 6 punkte įtvirtinta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra tradicinės Lietuvos religinės bendrijos (bendruomenės) ar valstybės pripažintos religinės bendrijos narys arba Lietuvos Respublikoje juridinio asmens statusą turinčios kitos religinės bendruomenės ar bendrijos dvasininkas, atvykstantis į Lietuvos Respubliką užsiimti veikla pagal Lietuvos Respublikos religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymą, jeigu dėl užsieniečio atvykimo tarpininkauja atitinkamos religinės bendrijos (bendruomenės) vadovybė ir patvirtina, kad užsienietis turės lėšų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.

34. 2023 m. balandžio 20 d. Lietuvos Respublikos ribojamųjų priemonių dėl karinės agresijos prieš Ukrainą nustatymo įstatymo Nr. XIV-1888 1 straipsnyje įtvirtinta, kad šis įstatymas skirtas Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo ir užsienio politikos interesams užtikrinti, taip pat Lietuvos Respublikos tarptautinių sankcijų įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje nurodytiems tikslams pasiekti, nustatant Lietuvos Respublikoje taikomas ribojamąsias priemones dėl užsienio valstybių vykdomos karinės agresijos prieš Ukrainą (toliau – ribojamosios priemonės). Tarptautinių sankcijų įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šis įstatymas skirtas Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo ir užsienio politikos interesams užtikrinti įgyvendinant Lietuvos Respublikos tarptautinius įsipareigojimus, Europos Sąjungos bendrąją užsienio ir saugumo politiką, taip pat prisidedant prie taikos, stabilumo ir teisės viršenybės palaikymo pasaulyje, tarptautinės bendruomenės kovos su tarptautiniu terorizmu, žmogaus teisių pažeidimais, teritoriniais, etniniais ir religiniais konfliktais kitose valstybėse. Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje (2024 m. balandžio 25 d. įstatymo Nr. XIV-2581 redakcija, galiojanti nuo 2024 m. gegužės 3 d.) įtvirtinta, kad sustabdomas Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos piliečių prašymų išduoti Šengeno vizą priėmimas Lietuvos Respublikos vizų tarnybose užsienyje, išskyrus atvejus, kai dėl prašymo išduoti vizą pateikimo tarpininkauja Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, sustabdomas Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos piliečių prašymų išduoti nacionalines vizas priėmimas per išorės paslaugų teikėją užsienyje. Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje (2024 m. balandžio 25 d. įstatymo Nr. XIV-2581 redakcija, galiojanti nuo 2024 m. gegužės 3 d.) nustatyta, kad sustabdomas Rusijos Federacijos piliečių prašymų išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje priėmimas per išorės paslaugų teikėją užsienyje ir Lietuvos Respublikoje, išskyrus Rusijos Federacijos piliečius, kurie turi galiojančią Lietuvos Respublikos vizų tarnybos užsienyje ar Lietuvos Respublikoje išduotą Šengeno ar nacionalinę vizą arba leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, arba kitos Europos Sąjungos valstybės narės išduotą leidimą gyventi. To paties įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje (2024 m. balandžio 25 d. įstatymo Nr. XIV-2581 redakcija, galiojanti nuo 2024 m. gegužės 3 d.) numatyta, kad šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytos ribojamosios priemonės, išskyrus šio įstatymo 3 straipsnio 8 dalyje nurodytą ribojamąją priemonę, taikomos nuo 2024 m. gegužės 3 d. iki 2025 m. gegužės 2 d. Pagal Ribojamųjų priemonių įstatymo 5 straipsnį (2024 m. balandžio 25 d. įstatymo Nr. XIV-2581 redakcija, galiojanti nuo 2024 m. gegužės 3 d.) įstatymas galioja iki 2025 m. gegužės 2 d.

35. Apeliacinės instancijos teismas šioje byloje 2025 m. gegužės 7 d. nutartimi kreipėsi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir ESTT) su prašymu priimti prejudicinį sprendimą klausimu, ar 2018 m. lapkričio 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2018/1806, nustatančio trečiųjų šalių, kurių piliečiai, kirsdami išorines sienas, privalo turėti vizas, ir trečiųjų šalių, kurių piliečiams tas reikalavimas netaikomas, sąrašus, 4 straipsnio 1 dalis, siejant ją su II priedu, turi būti aiškinama, kaip nedraudžianti laikinai galiojančio nacionalinio teisinio reguliavimo, pagal kurį siekiančiai pateikti prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Rusijos pilietei taikomas reikalavimas pateikti galiojančią vizą ar leidimą gyventi, neatsižvelgiant į tai, kad ji į Lietuvos Respubliką atvyko pasinaudojusi beviziu režimu kaip Reglamento 2018/1806 II priede nurodytos valstybės pilietė tokiomis aplinkybėmis, kaip nustatytos nagrinėjamoje byloje. Administracinė byla sustabdyta, iki bus gautas Europos Sąjungos Teisingumo Teismo prejudicinis sprendimas.

36. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme 2026 m. kovo 27 d. buvo gautas ESTT kanceliarijos raštas, kuriame nurodoma apie ESTT 2026 m. vasario 12 d. sprendimo byloje C-634/24 (Lenaimon), turinčio panašų bylos dalyką, priėmimą. Rašte prašoma nurodyti ESTT, ar, atsižvelgiant į šį sprendimą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pageidauja palikti galioti savo prašymą priimti prejudicinį sprendimą, ir tuo atveju, jei prašymas paliekamas galioti, nurodyti, dėl kokių priežasčių. ESTT 2026 m. vasario 12 d. sprendime Lenaimon, C-634/24 ESTT, be kita ko, nusprendė, kad 2018 m. lapkričio 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2018/1806, nustatančio trečiųjų šalių, kurių piliečiai, kirsdami išorines sienas, privalo turėti vizas, ir trečiųjų šalių, kurių piliečiams tas reikalavimas netaikomas, sąrašus, 4 straipsnio 1 dalis, siejama su šio reglamento II priedu, turi būti aiškinama taip: pagal ją nedraudžiamos valstybės narės teisės nuostatos, pagal kurias tam, kad Rusijos pilietis gautų leidimą laikinai gyventi jos teritorijoje, jis turi pateikti tos valstybės narės valdžios institucijų išduotą vizą arba bet kurios valstybės narės išduotą leidimą gyventi, kai atvyko į pirmosios iš tų valstybių narių teritoriją neprivalėdamas pateikti vizos dėl to, jog jis taip pat yra vienos iš šio reglamento II priede nurodytų šalių pilietis.

37. Pažymėtina, kad įvertinus šį ESTT pranešimą, 2026 m. balandžio 15 d. nutartimi administracinės bylos nagrinėjimas iš esmės buvo atnaujintas ir prašymas priimti prejudicinį sprendimą aptartu klausimu (šios nutarties 35 p.) atsiimtas.

38. Aptarto teisinio reguliavimo ir ESTT 2026 m. vasario 12 d. sprendime Lenaimon, C-634/24 pateiktų išaiškinimų (šios nutarties 34, 36 p.) kontekste įvertinusi faktines bylos aplinkybes (pareiškėja yra dviejų valstybių – Rusijos ir Izraelio – pilietė; pareiškėja į Lietuvos Respubliką atvyko pateikusi Izraelio pilietės pasą, todėl Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos pareiškėjai taikė bevizio režimo atvykimo taisykles; pareiškėja pateikė prašymą išduoti jai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 2407-LLG-6480 ir nurodė, jog ketina vykdyti religinę veiklą pagal UTPĮ 45 straipsnio nuostatas; Migracijos departamento Klaipėdos skyrius 2024 m. liepos 30 d. sprendimu pareiškėjos prašymą priėmė; Migracijos departamentas, patikrinęs dokumentus bei atsižvelgęs į Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 3 dalį, priėmė Sprendimą, kuriuo nusprendė pripažinti Migracijos departamento Klaipėdos skyriaus 2024 m. liepos 30 d. sprendimą priimti prašymą Nr. 2407-LLG-6480 netekusiu galios, kurį motyvavo tuo, kad pareiškėja, būdama Rusijos Federacijos piliete, nepateikė dokumentų apie turimą galiojančią Lietuvos Respublikos vizų tarnybos užsienyje ar Lietuvos Respublikoje išduotą Šengeno ar nacionalinę vizą arba leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, arba kitos Europos Sąjungos valstybės narės išduotą leidimą gyventi, dėl to prašymas išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje negalėjo būti priimtas), šalių procesiniuose dokumentuose nurodytus argumentus, teisėjų kolegija iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo atliktam įrodymų vertinimui ir teisės taikymui bei sutinka su tikrinamo teismo sprendimo motyvais, kurių nebekartoja.

39. Pasisakant dėl pareiškėjos apeliacinio skundo argumentų, pažymėtina, kad iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos kyla reikalavimas, jog tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina; teismų, priimančių sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, susisaistymas savo pačių sukurtais precedentais (sprendimais analogiškose bylose) neišvengiamai suponuoja tai, kad teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia (be kita ko) anksčiau sprendžiant analogiškas bylas; iš Konstitucijos kylančios maksimos, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, nepaisymas reikštų ir Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų, kitų konstitucinių principų nepaisymą. Be to, administracinį teismą saisto jo paties sukurti precedentai ir jo paties suformuota tuos precedentus pagrindžianti doktrina (žr., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimą). Taigi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas privalo užtikrinti savo jurisprudencijos tęstinumą (nuoseklumą, neprieštaringumą) ir savo sprendimų prognozuojamumą, remdamasis savo jau suformuota administracinės teisės doktrina ir precedentais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2898-575/2016; Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 str.).

40. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2026 m. kovo 4 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. eA-48-575/2026 (toliau – 2026 m. kovo 4 d. nutartis), kurioje nagrinėtas ginčas faktinėmis aplinkybėmis ir taikytinu teisiniu reguliavimu yra itin panašus į kilusį nagrinėjamoje byloje, be kita ko, konstatavo: Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto ribojimo taikymas siejamas su objektyviu asmens pilietybės faktu, o ne su asmens pasirinkimu remtis viena iš turimų pilietybių. Naudojimasis vienos valstybės išduotu kelionės dokumentu nepanaikina kitos asmens turimos pilietybės ir su ja susijusių teisinių pasekmių. Todėl aplinkybė, kad pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko naudodamasis Kanados piliečio kelionės dokumentu, nepaneigia jo, kaip Rusijos Federacijos piliečio, teisinio statuso reikšmės sprendžiant dėl Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 3 dalies taikymo (2026 m. kovo 4 d. nutarties 30 p.); Migracijos departamentas, nagrinėdamas prašymą dėl leidimo laikinai gyventi, privalo vertinti visus teisiškai reikšmingus duomenis, įskaitant pareiškėjo turimas pilietybes, tapatybę patvirtinančius dokumentus ir šių duomenų reikšmę taikant atitinkamas teisės normas (UTPĮ, Ribojamųjų priemonių įstatymo ir VAĮ nuostatas). Byloje esantys dokumentai patvirtina, kad Departamentas nustatė pareiškėjo keliariopą pilietybę, įskaitant Rusijos Federacijos pilietybę, ir būtent ši aplinkybė turėjo teisinę reikšmę vertinant, ar taikytinos Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 3 dalies sąlygos. Taigi nagrinėjamu atveju buvo vertinama ne pareiškėjo tariama teisė „pasirinkti pilietybę“, o tai, ar pareiškėjo faktinis teisinis statusas patenka į specialiosios normos reguliavimo sritį (2026 m. kovo 4 d. nutarties 31 p.); byloje esantys dokumentai patvirtina tam tikrus pareiškėjo ekonominius ir socialinius ryšius su Lietuvos Respublika. Tačiau ši aplinkybė nepaneigia teisiškai reikšmingo fakto, kad pareiškėjas turi Rusijos Federacijos pilietybę, ir nepakeičia Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 3 dalies taikymo prielaidų sprendžiant būtent prašymo priėmimo klausimą. Šiuo aspektu esminė yra ne pati pareiškėjo ryšių su Lietuvos Respublika egzistavimo aplinkybė, bet tai, ar pateikti duomenys paneigia specialiosios normos taikymą lemiančius faktus arba patvirtina įstatyme įtvirtintos išimties buvimą (2026 m. kovo 4 d. nutarties 35 p.).

41. Kadangi nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo nesivadovauti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2026 m. kovo 4 d. nutartyje pateiktais ginčui spręsti taikytino teisinio reguliavimo aiškinimais, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs reikšmingas faktines aplinkybes bei iš esmės tinkamai aiškinęs ir taikęs ginčo teisiniams santykiams aktualias teisės aktų nuostatas, priėmė sprendimą, kurio naikinti ar keisti pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo: duomenų, kurie paneigtų Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 3 dalies taikymo prielaidas ar patvirtintų įstatyme nustatytą išimtį, byloje nėra pateikta, todėl pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodyti argumentai dėl ją su Lietuvos Respublika siejančių ryšių (šios nutarties 22 p.) nebuvo pagrindas pirmosios instancijos teismui daryti kitokias išvadas dėl ginčijamo Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

42. Apibendrindama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo pripažinti pirmosios instancijos teismo sprendimą neteisėtu ar nepagrįstu.

43. Kadangi galutinis procesinis sprendimas priimtas pareiškėjos nenaudai, jai neatlyginamos bylinėjimosi išlaidos (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pareiškėjos A. Z. (A. Z.) apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. sausio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.