- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-01-30
- Bylos Nr.
- 1A-34-337-2009
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Evaldas Vanagas (pirm.), Eligijus Gladutis, Algirdas Gaputis
- Nuteistasis
- K., K. U.
- Advokatai
- Arvydas Martinkevičius
- Kategorijos
Pranešėjas Evaldas Vanagas Baudžiamoji byla Nr. 1A-34-337/2009
Teisėja Dalia Stankevičiūtė Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.9.
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
2009 m. sausio 30 d.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Evaldo Vanago,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. U. apeliacinį skundą dėl Pasvalio rajono apylinkės teismo 2008-10-10 nuosprendžio, kuriuo K. U. pripažintas kaltu pagal BK 281 str. 3 d. ir jam paskirta dviejų metų laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 75 str. (redakcija, galiojusi iki 2007 m. liepos 21 d.), K. U. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams šešeriems mėnesiams, įpareigojant K. U. per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.
Taip pat šiuo nuosprendžiu priteista: iš Panevėžio apskrities Vyriausiojo policijos komisariato A. P. 3273,60 Lt neturtinei žalai atlyginti, iš K. U. D. P. 420 Lt ir A. P. 400 Lt turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
K. U. nuteistas už tai, kad jis, 2006 m. liepos 15 d. apie 3 val. 45 min., Taikos gatvėje, Pasvalio mieste, ties pastatu Nr. 19, tarnybos metu vairuodamas Pasvalio rajono policijos komisariato tarnybinį automobilį FIAT DUCATO, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) pažeidė Kelių eismo taisyklių (patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950, kurios galiojo iki 2006 m. gruodžio 31 d.) 53, 172, 173, 174 punktų reikalavimus, o būtent: sukeldamas pavojų kitiems eismo dalyviams, neatsižvelgęs į kelio ir meteorologines sąlygas, į matumą, nepasirinko saugaus greičio, viršijo leistiną greitį – važiuodamas 102 km/h greičiu, kai gyvenvietėse visoms transporto priemonėms leidžiama važiuoti ne didesniu kaip 50 km/h greičiu, atsiradus kliūčiai ir iškilus eismo saugumo grėsmei, privalėjęs sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams, automobilio nesustabdė, kliūties neapvažiavo, dėl ko parbloškė tuo metu kelio važiuojamoje dalyje buvusį pėsčiąjį A. P., nukentėjusiajam A. P. padarydamas kepenų plyšimą, lydimą kraujo susikaupimo pilvo ertmėje, kraujo išsiliejimą už pilvaplėvės, odos nubrozdinimus dešinėje ir kairėje blauzdose, poodinę kraujosruvą kairėje pėdoje, tai yra sunkų sveikatos sutrikdymą.
Nuteistasis K. U. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Pasvalio rajono apylinkės teismo 2008-10-10 nuosprendį ir priimti jo atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį. Teigia, kad nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, pirmosios instancijos teismas pažeidė ir netinkamai taikė tiek materialinės, tiek procesinės teisės normas, neteisingai kvalifikavo jo veiką pagal BK 281 str. 1 d., todėl nuosprendis naikintinas.
Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nenurodė jokių pagrįstų argumentų, įrodančių jo kaltę, vairuojant kelių transporto priemonę, pažeidus kokias nors kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles. Jo veiksmai pagal BK 281 str. 1 d. kvalifikuoti būti negalėjo, nes nebuvo įrodyta, jog jo veiksmai atitiko šią nusikalstamos veikos sudėties dalį. Jis savo veiksmais nepažeidė jokių kelių eismo ar transporto priemonės eksploatavimo taisyklių. Skunde teigiama, kad teisme atliktas įrodymų tyrimas ir vertinimas buvo neišsamus ir neobjektyvus. Jo kaltė konstatuota remiantis nevisapusiška byloje esančių duomenų analize, netiriant ir nesiaiškinant visos įrodomosios informacijos teisėtumo bei pagrįstumo. BK 281 str. 3 d. numatyta nusikalstamos veikos sudėtis yra materiali, tad teismas pažeidė kvalifikavimo esmę, nes nesant nustatyto tikslaus atitikimo tarp jo veikos ir BK 281 str. 3 d. numatytos nusikalstamos veikos minėtų objektyviosios pusės požymių, buvo neteisėtai bei nepagrįstai nuteistas. BK 281 str. 3 d. įtvirtintą pavojingą veiką apibrėžia atskiras poįstatyminis teisės aktas - LR Vyriausybės 2002-12-11 nutarimu Nr. 1950 patvirtintos Kelių eismo taisyklės. Taigi, BK 281 str. 3 d. norma yra blanketinė, jos turinį atskleidžia KET. Nuosprendyje esantis teiginys, jog jis savo veiksmais pažeidė KET 53, 172, 173, 174 p. nėra pagrįstas jokiais objektyviais duomenimis. Jo kaltė pažeidus šias KET nuostatas konstatuota remiantis vien prielaidomis bei spėliojimais. Įrodymų tyrimas ir vertinimas buvo neišsamus: neanalizuotos visos autoįvykio aplinkybės, nesiremta byloje esančių įrodymų visuma. To pasėkoje buvo paminta pagrindinė teismų pareiga - nustatyti tiesą byloje ir priimti teisingą sprendimą, kartu pažeidžiant BPK 1 str. nuostatą.
Pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pažeidė esmines LR BPK 20 str. nuostatas, nes įrodymai, kuriais remiantis buvo konstatuota jo kaltė nesilaikius minėtų KET nuostatų reikalavimų, iš esmės neatitiko jiems šiame straipsnyje keliamų reikalavimų. Teismas kaip esminiu jo kaltę pagrindžiančiu įrodymu rėmėsi tokia byloje esančia medžiaga, kuri neatitinka įrodymams keliamų reikalavimų. Teismas konstatuodamas, kad 2006 m. liepos 15 d. įvykio vietos apžiūros protokolai, kurių pagrindu vėliau buvo pateiktos specialistų atliktų autotechninių ekspertizių išvados, byloje yra pripažintini įrodymais, iš esmės pažeidė BPK 20 str. 1 d. ir 4 d. įtvirtintas nuostatas. Tai, kad teismas ignoravo šias procesines nuostatas, teigdamas, jog įvykio vietos apžiūros metu gautus duomenis (matavimus) patvirtino kiti byloje esantys įrodymai, yra neteisinga ir baudžiamojo proceso prasme nepateisinama.
Pasvalio rajono apylinkės teismas neatsižvelgė į tai, kad byloje esančios įvykio vietos apžiūros metu darytos fotonuotraukos ir įvykio vietos schemos, nesant nurodyta, kokiomis techninėmis priemonėmis tai buvo užfiksuota, leidžia pagrįstai abejoti šių tyrimo metu surinktų duomenų teisingumu. Nors fotonuotraukose yra parodytos stabdymo žymės, tačiau vien tik iš to negalima pasakyti, ar šios žymės yra jo vairuoto tarnybinio automobilio FIAT DUCATO, ar iš paskos kartu važiavusio kito policijos patrulių ekipažo automobilio. Be to, vien tik iš teismo posėdžio metu apklaustų įvykio vietos apžiūrą dariusių policininkų teiginių negalima patikrinti jų atlikto automobilio stabdymo žymių matavimo teisingumo. Eismo įvykio vietos apžiūros duomenys iš esmės neatitiko jiems, kaip įrodymams, keliamo leistinumo reikalavimo: šis proceso veiksmas buvo atliktas nepakankamai tiksliai laikantis jam atlikti nustatytų pagrindinių taisyklių, o veiksmo eiga bei jo rezultatai nebuvo tinkamai užfiksuoti.
Skunde teigiama, kad apkaltinamasis nuosprendis buvo priimtas vienintelio įrodymo - autotechninių ekspertizių - rezultatų pagrindu, kurios buvo atliktos remiantis vien tik minėtais įvykio vietos apžiūros duomenimis. Jo kaltė pažeidus KET, t. y. viršijus leistiną greitį, buvo konstatuota atsižvelgus į Lietuvos teismo ekspertizės centro 2007-02-07 specialisto išvadą Nr. 11-3559(06) bei 2008-01-15 išvadą Nr. 11-1968(07), kuriose, naudojantis įvykio vietoje atliktais matavimais, pateikti sąlyginiai jo važiavimo prieš eismo įvykį greičiai: 93,5 km/h, o kitoje išvadoje - 102 km/h. Nesuprantama, kodėl ekspertizių metu nebuvo įvertinta ta aplinkybė, kad, esant netolygiam stabdymui, nustatyti tikslų važiavimo greitį yra apskritai neįmanoma. Pabrėžtina, kad pačios specialistų pateiktos išvados yra sąlyginės, abstrakčios, iš įvykio vietos matavimų duomenų daromos prielaidos, o ne pateikiami konkretūs jo kaltę pagrindžiantys argumentai. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė nei į šią aplinkybę, nei į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo pažeistos esminės įrodymų rinkimo taisyklės, kas sudarė pagrindą abejoti surinktų duomenų autentiškumu. Esant minėtiems įrodinėjimo proceso pažeidimams, akivaizdu, kad sprendimas dėl jo kaltės padarius BK 281 str. 3 d. numatytą nusikalstamą veiką buvimo turėjo būti priimtas tik atsižvelgus į visą byloje esančią medžiagą ir deramai išanalizavus visus byloje esančius įrodymus, atmetant leistinumo ir sąsajumo kriterijų neatitinkančius įrodymus, nesuteikiant nė vienam iš įrodymų prioriteto, o tuo labiau - neignoruojant tų įrodymų, kurie patvirtina jam palankias autoįvykio aplinkybes, tačiau tai nebuvo padaryta.
Toliau skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo išvados iš esmės neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir yra paneigiamos byloje esančiais duomenimis. Teismas nepagrįstai nepripažino teisingais jo parodymų, kad prieš eismo įvykį jis važiavo ne didesniu nei 70 km/h greičiu. Tai, kad jo važiavimo greitis buvo ne didesnis, nei toje kelio atkarpoje leistinas, patvirtina liudytojų D. S. (b.l. 92), I. B. (b.l. 94), A. B. (b.l. 96), G. R. (b.l. 98), Ž. S. (b.l. 101) parodymai bei minėtose specialistų išvadose nurodyti duomenys. Nesuprantama, kodėl teismas neatsižvelgė į šių asmenų parodymus, sąmoningai juos ignoravo, vadovavosi nukentėjusiojo draugių parodymais ir visas abejones vertino vien tik A. P. naudai. Liudytojų K. K. (b.l. 105), D. M. (b.l. 107) parodymai yra nekonkretūs, prieštaringi, prilygstantys spėlionėms, todėl negali būti pripažinti įrodymais. Įvertinus tai, kad stovintis asmuo, pats nevairuojantis automobilio, todėl sunkiai gebantis iš akies nustatyti jo judėjimo greitį, visiškai neteisingai ir abstrakčiai vertina važiuojančio automobilio greitį, šių liudytojų parodymai turėjo būti pripažinti niekiniais ir jo kaltės pažeidus KET 172 punkto reikalavimus nepagrindžiančiais duomenimis. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kurioje vietoje įvyko pats eismo įvykis. Byloje nėra neginčijamų, tinkamai užfiksuotų duomenų, kurie patvirtintų, jog įvykio vietoje privalėjo važiuoti 50 km/val greičiu. Iš byloje esančio 2007-06-15 apžiūros protokolo bei jo priedo plano - schemos (b.l. 28-30) matyti, kad protokole užfiksuoti duomenys negali būti pripažinti įrodymais, nes šis protokolas surašytas (duomenys užfiksuoti) pažeidžiant BPK 179 str. 2 d. reikalavimus (jeigu atliekant tyrimo veiksmą buvo panaudotos techninės priemonės, protokole turi būti nurodytos jų naudojimo sąlygos ir tvarka). Protokole nenurodyta, kokiomis techninėmis priemonėmis buvo matuojamas atstumas nuo kelio ženklo „Ribotas greitis" iki šio ženklo galiojimo zonos pabaigos, eismo įvykio vietos, kitų plane-schemoje pavaizduotų objektų. 2007-06-15 apžiūros protokole nenurodytos naudotos techninės matavimo priemonės, nėra duomenų apie tai, ar atlikta naudotų matavimo priemonių metrologinė patikra, todėl tokiu prietaisu užfiksuoti matavimų duomenys negali būti pripažinti įrodymais (LR BPK 20 str.). Skunde teigiama, kad jis savo veiksmais nepažeidė ir KET 173 punktų reikalavimų: atsiradus kelyje kliūčiai - kelio važiuojamojoje dalyje stovinčiam A. P., jis sulėtino savo važiavimo greitį, stabdė ir stengėsi ją apvažiuoti nekeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams. Kliūtis jo kelyje buvo iš anksto nenumatoma, netikėta, dėl susiklosčiusių aplinkybių negalima iš anksto pastebėti ir išvengti. Tamsus paros metas ir apšvietimo gatvėje nebuvimas žymiai apsunkino kelio matomumą, be to, prieš pat eismo įvykį jis buvo apakintas priešpriešinėje juostoje buvusio automobilio šviesa. Šie veiksniai sukliudė jam iš tolimesnio atstumo pamatyti jo važiuojamojoje dalyje stovintį A. P., o šalia nukentėjusiojo priešingoje pusėje stovintis automobilis neleido išvengti A. P. parbloškimo. Šiuos faktus byloje patvirtino ir liudytojų D. S., I. B., A. B., G. R., Ž. S., V. Z. parodymai.
Skunde teigiama, kad KET esmė yra ta, jog jos yra skirtos ne tik transporto priemonių vairuotojams, bet ir pėstiesiems. Todėl negalima teigti, jog už bet kurį autoįvykį, net sukeltą vien dėl paties nukentėjusio pėsčiojo didelio neatsargumo, visuomet yra atsakingas tik transporto priemonės vairuotojas, nes tokiu atveju vieni iš kelių eismo dalyvių - pėstieji - įgytų pernelyg didelį pranašumą kitų eismo dalyvių - vairuotojų - atžvilgiu, verčiant pastaruosius apkritai bijoti išvažiuoti į gatvę. Pirmosios instancijos teismas, norėdamas jam inkriminuoti BK 281 str. 3 d. numanytą nusikalstamą veiką, privalėjo nustatyti, ar jo veiksmuose yra šiame straipsnyje nurodyta reikalaujama kaltės forma - neatsargumas, tačiau tai nebuvo padaryta. Iš išdėstytų aplinkybių matyti, kad jis negalėjo ir neturėjo numatyti, kad važiuojamojoje kelio dalyje bus pėsčiųjų, nes iš abiejų Taikos gatvės pusių yra pėstiesiems skirti šaligatviai. Iš paties nukentėjusiojo 2006-10-13 apklausos matyti, kad susidariusios aplinkybės – lengvabūdiškas pėsčiųjų A. P., D. M. ir K. K. elgesys gatvėje ir jų veiksmais sutrikdytas eismas, o taip pat šalia jų važiuojamojoje kelio dalyje su ilgosiomis žibintų šviesomis stovėjęs automobilis - jam buvo netikėtos, negalimos iš anksto numatyti. Akivaizdu, kad jo veiksmuose nebuvo nei nusikalstamo pasitikėjimo, nei nusikalstamo nerūpestingumo požymių, padarinių jis negalėjo ir neturėjo numatyti, todėl už juos jis nėra atsakingas.
Apeliantas skunde pažymi, kad Pasvalio rajono apylinkės teismas turėjo siekti nustatyti visas bylai reikšmingas aplinkybes - tiek jį teisinančias, tiek jo kaltę pagrindžiančias, o esant prieštaravimams, imtis visų įmanomų įstatyme įtvirtintų priemonių jiems pašalinti, tačiau šių reikalavimų nebuvo laikytasi. Visos teismo išvados padarytos tik iš nepagrįstų prielaidų ir spėlionių, nepagristai vadovaujantis tik nukentėjusiojo ir jo draugių parodymais, o taip pat neteisėtais įvykio vietos apžiūros duomenimis priimtomis specialistų išvadomis ir ignoruojant visus kitus byloje esančius įrodymus, buvo pažeistas LR Konstitucijos 31 str. 1 d. numatytas asmens nekaltumo prezumpcijos principas, kurio vienas iš aspektų - kad visos kylančios abejones turi būti vertinamos ne nukentėjusio asmens, o būtent kaltinamojo naudai. Pirmosios instancijos teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis yra neteisingas ir nepagrįstas, pažeidžiantis proceso teisingumo (Konstitucijos 31 str. 2 d., BPK 44 str. 5 d.), teismo nešališkumo Konstitucijos 31 str. 2 d., 109 str.), protingumo bei sąžiningumo principus. Kadangi iš nuosprendžio matyti, jog nebuvo pakankamai įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę dėl KET 53, 172, 173, 174 punktuose nustatytų reikalavimų pažeidimų, negalima teigti, kad tarp jo veiksmų ir atsiradusių žalingų pasekmių (sunkiai sutrikdytos A. P. sveikatos) buvo priežastinis ryšys. Nuosprendyje nurodyti motyvai, kuriais grindžiama jo kaltė, iš esmės nepatvirtina, kad jo veiksmai buvo kilusių žalingų padarinių sąlyga. Teismas nuosprendyje neteisingai ir nepagrįstai nusprendė, jog byloje surinktų ir teismo posėdyje ištirtų įrodymų visuma parodė, kad jo veiksmai buvo pagrindinė sąlyga eismo įvykiui kilti. Ši teismo išvada padaryta ir priežastinis tarp jo neva padarytų KET pažeidimų bei atsiradusios žalos konstatuotas (nors pačiame nuosprendyje priežastinio ryšio klausimas nėra aptartas) vien tik remiantis minėtomis sąlyginėmis ir prieštaringomis Lietuvos Teismo ekspertizės centro specialistų išvadomis. Specialistai ar ekspertai apskritai pateikia tik priežastinio ryšio versiją, bet nepateikia baudžiamosios teisinės išvados. Priežastinio ryšio nustatymas yra tik teismo, o ne ekspertų kompetencijoje. Ekspertai sprendžia tik techninius klausimus, o teisinius - tik teismas. Priežastinio ryšio buvimas techniniu požiūriu dar nereiškia priežastinio ryšio buvimo teisiniu požiūriu. Eismo saugumo taisyklių pažeidimo (nusikalstamos veikos) fakto nustatymas taip pat yra teismo, o ne ekspertų kompetencijoje. Neteisingo priežastinio ryšio nustatymo pasekmė visuomet yra netinkamas baudžiamojo įstatymo pritaikymas ir nekaltų asmenų patraukimas baudžiamojon atsakomybėn, kas, šiuo atveju, ir buvo padaryta. Teismas didžiausią dėmesį skyrė autoįvykio pasėkoje atsiradusiems padariniams, tačiau neįsigilino į pačią įvykio situaciją, į pavojingos veikos (KET pažeidimų) buvimą ar nebuvimą, todėl neteisingai nustatė priežastinį ryšį tarp jam inkriminuotų KET 53, 172, 173, 174 p. nuostatų pažeidimų ir atsiradusių padarinių (pėsčiojo A. P. sužalojimo). Be to, iš byloje esančios informacijos matyti, kad autoįvykio metu nukentėjusysis A. P. buvo girtas, sunkiai orientavosi aplinkoje, klaidingai suprato visą įvykio situaciją. Būtent dėl jo pačio neatsargių veiksmų buvimo tamsiu paros metu neapšviestoje kelio važiuojamojoje dalyje, o ne šalimais esančiame pėsčiųjų take ir taip sudarant netikėtą ir sunkiai pastebimą kliūtį vairuotojams bei keliant grėsmę eismo saugumui atsirado žalingi padariniai, dėl kurių jis negali būti pripažintas atsakingu. A. P. savo kaltais veiksmais pažeidė KET 53, 81, 86, 90 p. reikalavimus. Tai, kad pačio pėsčiojo A. P. veiksmai techniniu požiūriu buvo priežastiniame ryšyje su šio eismo įvykio kilimu, patvirtinta ir Lietuvos teismo ekspertizės 2007 m. vasario 7 d. specialisto išvadoje. Todėl nesuprantama, kodėl teismas neatsižvelgė ir deramai neįvertino šios aplinkybės. Be to, apylinkės teismas, datuodamas, jog byloje esančių įrodymų visetas parodo, kad savo veiksmais jis neabejotinai pažeidė KET 53, 172, 173, 174 p. nustatytus reikalavimus, tačiau motyvuojamoje nuosprendžio dalyje nenurodydamas pakankamai tai pagrindžiančių argumentų, pažeidė procesines teisės normas bei principus. Skundžiamame nuosprendyje nebuvo išsamiai, aiškiai ir nedviprasmiškai išdėstyta beveik visa apkaltinamajame nuosprendyje reikalinga nurodyti medžiaga. Iš nuosprendžio matyti, jog teismas nesilaikė daugelio apkaltinamajam nuosprendžiui keliamų reikalavimų. Nuosprendyje vienpusiškai pateikiami bylai reikšmingi įrodymai ir aplinkybės, jie visiškai nėra analizuojami siekiant pašalinti visas kylančias abejones, taip pat apylinkės teismas nepakankamai motyvuoja savo sprendimą inkriminuoti jam būtent BK 281 str. 3 d. numatytą nusikalstamą veiką, neaprašo visų byloje nustatytų pagrindinių ir fakultatyvių minėtos nusikalstamos veikos sudėties elementų. Nuosprendyje pateikiami liudytojų parodymai nėra analizuojami, lyginami, nėra vertinami atskirai ir visumoje, nėra objektyviai pašalinami tarp jo, nukentėjusiojo ir liudytojų parodymų esantys prieštaravimai. Atsižvelgus į tai, kad jo kaltės dėl minėtos nusikalstamos veikos nėra, negali būti pripažinta ir jo pareiga atlyginti A. P. nurodytą neva dėl jo veiksmų patirtą žalą. Sprendimas priteisti iš jo nukentėjusiosios naudai neturtinės žalos atlyginimą yra neteisingas, todėl neturi būti vykdomas.
Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorė ir nukentėjusiojo atstovė – atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Išnagrinėjusi apeliacinio skundo argumentus, baudžiamąją bylą bei skundžiamą teismo nuosprendį teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas, tiek K. U. teisinančias, tiek jį apkaltinančias aplinkybes, tinkamai įvertino ištirtų įrodymų visumą, padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas, teisingai kvalifikavo nuteistojo K. U. padarytą nusikalstamą veiką ir paskyrė jam bausmę. Nuteistasis iš esmės ginčija savo kaltę ir veikos kvalifikavimą, įrodymų vertinimą ir apylinkės teismo padarytų išvadų atitikimą faktinėms bylos aplinkybėms, tačiau išanalizavusi skunde nurodytus argumentus, teisėjų kolegija nenustatė jokių esminių BPK pažeidimų.
Apeliantas neigia savo kaltę, tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi įvykio vietos apžiūros protokolais, specialistų išvadomis ir kitais bylos duomenimis, iš kurių galima spręsti, kad K. U. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 str. 3 d. Pagrindiniai K. U. apeliacinio skundo argumentai yra susiję su tuo, kad, apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino surinktus įrodymus. Tačiau teismas, priešingai apelianto tvirtinimui, vertindamas byloje surinktus duomenis ir juos pripažindamas įrodymais, BPK 20 str. reikalavimų nepažeidė. Apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai dėl byloje surinktų įrodymų bei nuteistojo K. U. ir nukentėjusiojo A. P. veiksmų vertinimo nėra nauji ir skundžiamu nuosprendžiu jau yra įvertinti. Teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytu įrodymų vertinimu sutinka.
Iš bylos duomenų matyti, kad K. U. kaltė patvirtinta nukentėjusiojo A. P., liudytojų D. M., K. K., D. S., G. R., Ž. S., I. B., A. B. parodymais, eismo įvykio vietos apžiūros bei transporto priemonės apžiūros protokolų duomenimis, teismo medicinos specialisto išvadomis Nr. G 1133/06(05) ir Nr. T-A 5560/06(01), Lietuvos teismo ekspertizės centro atliktomis specialistų išvadomis Nr. 11-3559(06) ir Nr. 11-1968(07). Apelianto skunde nurodomi teiginiai, kad dėl įvykio vietos fiksavimo būdų ir techninių priemonių neįvardijimo įvykio vietos apžiūros protokoluose pastarieji dokumentai negali būti pripažintini įrodymais bei jais remtis negalima, yra nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismui šios aplinkybės buvo žinomos, įvykio vietos apžiūros protokolų teisėtumas buvo patikrintas kitais BPK numatytais proceso veiksmais, t. y. apklausiant šiuos ikiteisminio tyrimo veiksmus atlikusius pareigūnus. Liudytojai E. K., V. B., S. J. ir J. V. parodė apie įvykio vietos apžiūros darymo, protokolų surašymo aplinkybes bei patvirtino, kad apžiūrint įvykio vietą buvo matuota matavimo juosta, fotografuota skaitmeniniu fotoaparatu. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų, įvykio vietos apžiūros protokolus pripažino įrodymais bei jais rėmėsi. Tokiu būdu išvadas byloje teikę specialistai pagrįstai rėmėsi įvykio vietos apžiūros protokolais, todėl kaip nepagrįsti atmestini apelianto K. U. teiginiai dėl tariamai abejotinų specialistų išvadų.
Kartu atmestinas ir apelianto teiginys, jog jo kaltė nuosprendyje grindžiama neteisėtais įvykio vietos apžiūros duomenimis priimtomis specialistų išvadomis. Lietuvos teismo ekspertizės centro atliktose išvadose, grindžiamose objektyviais eismo įvykio duomenimis, konstatuojama, kad techniniu požiūriu pagrindine sąlyga eismo įvykiui kilti buvo tai, kad vairuotojas K. U. viršijo maksimalų gyvenvietėse leistiną 50 km/h greitį, dėl ko, atsiradus jo važiavimo kryptimi pavojingai kliūčiai (pėsčiajam), K. U. nesugebėjo išvengti pėsčiojo partrenkimo. Toks gyvenvietėse leistinas greitis yra įtvirtintas Kelių eismo taisyklėse, o visi byloje esantys duomenys neginčytinai patvirtina, kad eismo įvykis buvo gyvenvietėje – Pasvalyje, Taikos gatvėje, todėl kaip nepagrįsti atmestini apelianto teiginiai, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad įvykio vietoje jis privalėjo važiuoti 50 km/h greičiu. Minėtose Lietuvos teismo ekspertizės centro atliktose specialistų išvadose, patikslinusiose viena kitos nurodomas aplinkybes, automobilio Fiat Ducato greitis apskaičiuotas įvertinus įvykio vietos ypatumus ir joje užsifiksavusias stabdymo žymes, taip pat automobilio stiklo šukių vietą bei partrenktojo asmens nusileidimo vietą. Abejoti šiomis išvadomis kolegija neturi pagrindo. Todėl, nors apelianto K. U. parodymus, kad prieš eismo įvykį jis važiavo ne didesniu nei 70 km/h greičiu, teismo posėdžiu metu patvirtino liudytojai D. S., G. R. ir A. B., tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai, su kuo sutinka ir teisėjų kolegija, rėmėsi objektyvia specialisto išvada, o ne subjektyviais liudytojų parodymais.
Apelianto K. U. skundo teiginiai, kad teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį pažeidė teisingumo, protingumo ir sąžiningumo, nekaltumo prezumpcijos, taip pat teismo šališkumo principus yra nepagrįsti. Teismo posėdžių metu nebuvo pareikšti jokie nušalinimai, be to, nenustatyta aplinkybių, numatytų BPK 58 str., dėl kurių pirmos instancijos teismas būtų negalėjęs nagrinėti baudžiamosios bylos ir būtų privalėjęs nusišalinti. Iš teisiamojo posėdžio protokolų matyti, jog teismas nei apelianto, nei jo gynėjo teisių nesuvaržė, vienodomis teisėmis su prokuroru leido teikti įrodymus, dalyvauti įrodymų tyrime, duoti klausimus dalyvaujantiems byloje asmenims. Pirmos instancijos teisme papildymų bei prašymų prieš užbaigiant įrodymų tyrimą nei apeliantas, nei jo gynėjas neturėjo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo nešališkumu nėra. Vien apkaltinamojo nuosprendžio priėmimas neleidžia konstatuoti nekaltumo prezumpcijos bei kitų principų pažeidimo.
Teismo posėdžio metu nukentėjusiųjų atstovė advokatė N. P. prašė atlyginti nukentėjusiajai D. P. atstovavimo apeliacinėje instancijoje išlaidas ir pateikė išlaidas patvirtinantį dokumentą. Šis prašymas tenkintinas pilnai, priteisiant iš nuteistojo K. U. 450 Lt D. P. atstovavimo išlaidoms atlyginti (BPK 106 str. 2 d.).
Remdamasis išdėstytu teismas konstatuoja, kad Pasvalio rajono apylinkės teismo 2008-10-10 nuosprendis yra teisėtas, priimtas nepažeidžiant LR Konstitucijos, BPK 20 str. bei kitų procesinių ir materialinių teisės normų, todėl naikinti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nuteistojo K. U. apeliacinį skundą atmesti.
Priteisti iš K. U. 450 Lt D. P. atstovavimo išlaidoms atlyginti.