- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-10-31
- Bylos Nr.
- 2A-163/2006
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Gintaras Pečiulis, Kazys Kailiūnas, Virginija Čekanauskaitė
- Ieškovas
- V. Z., M. B., G. K.
- Atsakovas
- I. Z., A. V.
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus miesto 22-ojo notarų biuro
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Čekanauskaitės, Kazio Kailiūno ir Gintaro Pečiulio (pirmininkas ir pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės G. K. , kurią atstovavo pagal įstatymą V. Z. , apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2005 m. lapkričio 23 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-322-44/2005 pagal G. K. , kurią atstovavo pagal įstatymą V. Z. , ieškinį atsakovams I. Z. , A. V. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais. Tretieji asmenys Vilniaus miesto 22-ojo notarų biuro notarė Snieguolė Navickaitė, Vilniaus miesto 24-ojo notarų biuro notarė Renata Jaskutėlienė.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė G. K. 2003 m. vasario 7 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu atsakovams I. Z. , A. V. ir, patikslinusi ieškininius reikalavimus, prašė pripažinti negaliojančiomis buto, esančio (neskelbtini duomenys), 1992 m. vasario 27 d. dovanojimo sutartį, sudarytą tarp G. K. ir I. Z. , taip pat 2003 m. sausio 17 d. pirkimo - pardavimo sutartį, sudarytą tarp I. Z. ir A. V. . Ieškovė nurodė, kad 1992 m. vasario 7 d., lydima savo dukters atsakovės I. Z. ir jos vyro O. Z. , pasirašė ginčo buto privatizavimo dokumentus. Kadangi dėl vyro G. K. mirties (jis mirė 1992 m. sausio 29 d.) pablogėjo ieškovės sveikata, todėl 1992 m. vasario 27 d. pasirašydama buto dovanojimo sutartį, ji negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. Ieškovė teigė, kad dovanojimo sutarties sudarymo aplinkybių neprisimena, pačios sutarties neturi, visada laikė save ginčo buto savininke, pati sudarinėjo įvairias komunalinių paslaugų teikimo butui sutartis, taip pat rašė prašymus dėl kompensacijų už šildymą, karštą vandenį. Be to, ji nemoka lietuvių kalbos, o dovanojimo sutarties tekste nėra atžymos, jog sutartis būtų buvusi išversta ieškovei į rusų kalbą. Atsakovė I. Z. su vyru O. Z. 2003 m. sausio 6 d. išvežė ieškovę prieš jos valią į UAB „Senevita“ globos namų psichiatrijos skyrių. Ieškovės dukros V. Z. ir M. B. neleido motinos atiduoti į globos namus, bet ir grįžti atgal į savus namus adresu (neskelbtini duomenys), ieškovė negalėjo, nes O. Z. pakeitė ginčo buto durų spyną. Ieškovė nurodė, kad tik 2003m. sausio mėnesį ji sužinojo apie sudarytą dovanojimo sutartį, todėl prašė atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą reikalavimui pripažinti dovanojimo sutartį negaliojančia. 2003 m. sausio 30 d. ieškovė iš dukters I. Z. sužinojo apie ginčo buto perleidimą atsakovui A. V. . Ieškovė nurodė, kad buto pardavėja ir pirkėjas veikė nesąžiningai. A. V. gyvena su motina, pinigų įsigyti brangų turtą neturėjo. Be to, tam nebuvo jokios būtinybės, kadangi jo sužadėtinei G. Z. nuosavybės teise priklauso kitas dviejų kambarių butas (neskelbtini duomenys).
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2005 m. lapkričio 23 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Teismo sprendime rašoma, kad 1992 m. vasario 7 d. sutartimi G. K. privatizavo dviejų kambarių butą, esantį (neskelbtini duomenys), o 1992 m. vasario 27 d. sutartimi šį butą padovanojo savo dukrai atsakovei I. K. (dabar Z.). Šios sutartys buvo įregistruotos viešame nekilnojamojo turto registre. 2003 m. sausio 17 d. sutartimi minėtą butą už 35 000 Lt atsakovė I. Z. pardavė atsakovui A. V. . 2003 m. vasario 7 d. teismui paduotas G. K. ieškinys dėl 1992 m. vasario 27 d. buto dovanojimo ir 2003 m. sausio 17 d. pirkimo - pardavimo sandorių pripažinimo negaliojančiais. Ieškinyje teigiama, kad apie 1992 m. vasario 27 d. dovanojimo sutartį ieškovė G. K. sužinojo tik 2003 m. sausio mėnesį, kai atsakovė I. Z. motinai ir savo seserims V. Z. bei M. B. pranešė apie šią sutartį ir pareiškė esanti ginčo buto savininkė. Remdamasi šiomis aplinkybėmis ieškovė reiškė prašymą atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą dovanojimo sutarčiai nuginčyti. Atsakovai prašė taikyti ieškinio senatį. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad 1992 m. vasario 27 d. buto dovanojimo sutartis buvo sudaryta galiojant 1964 m. CK, kurio nuostatos, reglamentuojančios ieškinio senatį, yra taikytinos šio ginčo atveju. 1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalis nustatė bendrą trejų metų ieškininės senaties terminą, kuriam pasibaigus, išnyksta teisė į ieškininę pažeistos teisės gynybą (1964 m. CPK 83 str. 1 d.). Ieškininės senaties termino eiga prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o ši teisė atsiranda nuo tos dienos, kada asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (1964 m. CK 86 str., 2000 m. CK 1.127 str. 1 d.). Teismo nuomone, teigimus, kad G. K. apie buto dovanojimo sutartį sužinojo tik 2003 m. sausio mėnesio pradžioje, paneigia su bylos šalimis giminystės ryšiais nesusijusių, taigi ir nesuinteresuotų byla liudytojų T. N. , L. P. , O. L. , S. T. parodymai, iš kurių seka, jog 1998-1999 metais atsakovė I. Z. pranešė draugėms apie gautą dovanų iš motinos butą, jog tai yra žinoma ir seseriai V. Z. , jog pažįstamam mechanikui S. T. G. K. buvo sakiusi apie buto dovanojimą dukrai Irinai (atsakovei I. Z. ). Ieškovės prašymu byloje liudytojais apklausti L. K. , S. V. , A. J. , G. B. nurodė, kad jiems nebuvo žinoma apie ginčo buto dovanojimą. Po buto dovanojimo sutarties sudarymo G. K. pasirašytos komunalinių paslaugų ir kitokio pobūdžio buto aptarnavimo sutartys nepaneigia aplinkybės, kad apie ginčo sutartį ieškovė žinojo nuo jos sudarymo momento. Ieškovės rašytų I. Z. laiškų, iš kurių turinio galima daryti prielaidą, kad ieškovė laiko save buto savininke, nesupranta negalinti butu disponuoti, surašymo datų nustatyti nėra galimybės, todėl, teismo nuomone, nėra pagrindo pripažinti, jog jie buvo rašyti ieškovei dar esant psichiškai pilnavertei, iki psichinio susirgimo 2001 m. nustatymo. Atsakovė I. Z. nurodė, kad apie ginčo sutartį seseriai V. Z. ji pasakė 1996 m., kai jos susitaikė, o G. K. pati inicijavo ginčo sutarties pasirašymą, apie ją žinojo nuo pat jos sudarymo ir to neslėpė. Ieškovės įstatyminė atstovė V. Z. nepaneigė atsakovės I. Z. teiginių dėl pranešimo jai apie ginčo sutartį 1996 m. V. Z. yra teisininkė, dirbo teisėsaugos institucijose ir pagal savo profesinį išsilavinimą turėjo galimybę žinoti apie viešą ginčo sandorio įregistravimą. Pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad apie 1992 m. vasario 27 d. dovanojimo sutartį ieškovė G. K. žinojo nuo jos sudarymo momento, todėl trijų metų ieškinio senaties termino pradžia šiam sandoriui nuginčyti skaičiuotina nuo 1992 m. vasario 28 d. ir šis terminas baigėsi 1995 m. vasario 28 d. Teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, leidžiančių pripažinti, jog nustatytu laikotarpiu buvo aplinkybės, sąlygojusios ieškinio senaties termino eigos sustabdymą ar jos nutraukimą. Teismo 2003 m. spalio 6 d. nutartimi neveiksnios ieškovės G. K. globėja paskirta dukra V. Z. apie 1992 m. vasario 27 d. ginčo sutartį sužinojo 1996 m., todėl ir jai kreipimosi į teismą dieną buvo pasibaigęs trejų metų ieškinio senaties terminas. Teismas konstatavo, kad ieškovė taip pat nenurodė jokių svarbių priežasčių, dėl kurių būtų galima praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti. 2001 m. vasario 20 d. ieškovei G. K. diagnozuotas psichikos susirgimas negali būti pagrindu beveik prieš aštuonerius metus iki kreipimosi į teismą pasibaigusiam ieškinio senaties terminui atnaujinti. Teismo nuomone, yra pagrindas ieškinį atmesti, nes ieškinio senaties terminas pasibaigė iki ieškinio pareiškimo, o atsakovai prašo taikyti ieškinio senatį.
Teismo sprendime rašoma, kad ieškovė G. K. , 1992 m. vasario 27 d. sudarydama nekilnojamojo daikto dovanojimo sandorį, buvo sulaukusi 75 metų amžiaus. 1992 m. sausio 29 d. mirė jos sutuoktinis G. K. . Tuoj po vyro mirties, 1992 m. vasario 7 d. ieškovė privatizavo ginčo butą savo vardu. Atsakovės I. Z. paaiškinimais ir liudytojų G. B. , T. N. , L. P. , O. L. , S. T. parodymais nustatyta, kad sutuoktinių K. santykiai buvo įtempti, jie gyveno skirtinguose kambariuose, kildavo nesutarimai tarp motinos ir dukterų dėl tėvo priežiūros, ieškovė neišgyveno dėl sutuoktinio mirties, streso nepatyrė, apie mirusį vyrą nekalbėjo.
Žemesnės instancijos teismas
Ieškovei G. K. buvo paskirtos dvi teismo psichiatrinės ekspertizės. Pakartotinės ekspertizės išvadose konstatuota, kad pagal medicininius duomenis iki ginčo sutarties sudarymo ieškovei G. K. buvo diagnozuota somatinė liga – lėtinis angiocerebralinis (galvos smegenų kraujagyslių) nepakankamumas. Ši liga nepriskirtina prie psichikos sutrikimų. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog po ieškovės vyro mirties šis susirgimas ieškovei būtų paūmėjęs, jog ieškovė būtų kreipusis į gydymo įstaigas dėl sveikatos sutrikimo. Ekspertai nustatė, kad po ginčo sutarties sudarymo ieškovei buvo diagnozuotos dar dvi somatinės ligos: 1992 m. liepos 22 d. – išeminė širdies liga, 1993 m. rugsėjo mėn. – apatinių galūnių obliteralinė aterosklerozė, kurios galėjo turėti įtakos psichinės ligos – demencijos atsiradimui ir vystymuisi. Pagal medicininius dokumentus ši diagnozė G. K. buvo nustatyta tik 2001 m. vasario 22 d. Teismas darė išvadą, kad 1992 m. vasario 27 d., sudarydama buto dovanojimo sutartį, ieškovė G. K. psichine liga nesirgo. Senyvas amžius, sutuoktinio mirtis, 1985 m. diagnozuotas, bet po vyro mirties nepaūmėjęs somatinis susirgimas – lėtinis angiocerebralinis (galvos smegenų kraujagyslių) nepakankamumas, vėliau nustatytos somatinės ligos, negalėjo sutrikdyti ieškovės gebėjimo išreikšti savo valią ir paveikti jos taip, kad dovanodama dukrai butą, ji nesuprato savo veiksmų reikšmės ir jų nevaldė.
Bylos duomenys liudija, kad K. šeimoje tėvų ir dukterų V. ir I. tarpusavio santykiai buvo konfliktiški. Iki sutuoktinio mirties ieškovė su dukromis buvo susipykusi, po to susitaikė su atsakove, kuri 1996 metais inicijavo šeimos narių susitaikymą. Ieškovė liko gyventi atsakovei dovanotame bute, dukterys ją lankė šiame bute. 2000 m. pabaigoje pablogėjus ieškovės sveikatai, jos priežiūros savo bute ėmėsi atsakovė, iš kurios 2002 m. gruodžio mėn. pabaigoje ieškovę perėmė kita dukra V. Z. . Todėl teismas laikėsi nuostatos, kad esant tokioms aplinkybėms nėra pagrindo pripažinti, jog atsakovė I. Z. buvo nesąžininga, jog pasinaudojusi susitaikymu su ieškove bei jos padėtimi sudarė šiai nenaudingą sandorį.
Bylos šalys patvirtino, kad ieškovė nemoka lietuvių kalbos. Atsakovė I. Z. , dalyvavusi pas notarę tvirtinant ginčo sandorį, nurodė, kad notarė ieškovei išvertė lietuvių kalba surašytos dovanojimo sutarties tekstą į rusų kalbą, išaiškino atliekamo notarinio veiksmo prasmę ir reikšmę. Tai, kad sutartyje nėra atžymėta apie jos vertimą į rusų kalbą, yra sutarties turinio trūkumas, tačiau savaime nereiškia, jog sutarties tekstas ieškovei nebuvo išverstas į rusų kalbą.
2003 m. sausio 17 d. ginčo buto pirkimo-pardavimo sutartį ieškovė laiko tariamu sandoriu ir jį ginčija pagal CK 1.86 straipsnį, kuris numato tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių pasekmių) sudaryto sandorio negaliojimą. Šios ginčo sutarties kainą pirkėjas A. V. sumokėjo pardavėjai I. Z. , deklaravo brangaus turto įsigijimo pajamas, įregistravo nuosavybės teisę į įgytą butą nekilnojamojo turto registre. Esant tokioms aplinkybėms teismas darė išvadą, kad pirkimo - pardavimo sandoris yra įvykdytas, todėl nelaikytinas tariamu, o pripažinti jį negaliojančiu nėra pagrindo. Teismas ieškovės argumentą, kad turtas parduotas už nerealiai mažą kainą, laikė nepagrįstu.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu neveiksnios ieškovės G. K. įstatyminė atstovė V. Z. prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį patenkinti. Laiko nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad G. K. apie 1992 m. vasario 27 d. dovanojimo sutartį žinojo nuo jos sudarymo momento. Byloje yra sutartys tarp G. K. ir UAB ,,Naujamiesčio būstas“, kiti dokumentai, liudijantys, kad ieškovė buvo buto savininkė. Teismui pateiktos atsiskaitymo už komunalines paslaugas knygelės, išduotos ieškovės vardu. Apie tai, kad ginčo butas buvo parduotas, ieškovei tapo žinoma tik 2003 m. sausio 12 d., kai I. Z. neleido ieškovei užeiti į ginčo butą.
Taip pat apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi liudytojų O. L. ir S. T. parodymais, nors šie liudytojai yra priklausomi nuo atsakovų, nes dirba jų firmoje. Be to, šie liudytojai apie ieškovę žino tik iš atsakovės žodžių. Teismas nepagrįstai kritiškai vertino ieškovės pakviestų liudytojų – giminių ir kaimynų parodymus, nors jie asmeniškai buvo pažįstami su ieškove.
Apeliantė teigia netvirtinusi, jog vien tik dėl psichinės ligos ar silpnaprotystės ieškovė G. K. 1992 m. vasario 27 d. buvo tokios būsenos, kad negalėjo suvokti savo veiksmų reikšmės. Dovanojimo sutarties sudarymo metu ieškovė buvo stresinėje būsenoje ir depresijoje dėl vyro ligos ir mirties, dėl atsakovės I. Z. apgaule pasisavintų šeimos pinigų. Šios priežastys galėjo sąlygoti psichinės būsenos sutrikimą ir negalėjimą suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti. Teismas šių aplinkybių netyrė, jų nesiaiškino. Teismo paskirtos ekspertizės metu buvo tiriama, ar G. K. sandorio sudarymo metu sirgo psichine liga, tačiau ekspertai neturėjo pakankamai medžiagos nustatyti laikiną veiksnumą, todėl ekspertizė turi būti vertinama kritiškai.
Žemesnės instancijos teismas
Toliau apeliaciniame skunde rašoma, kad teismas netyrė, jog 2003 m. sausio 17 d. pirkimo-pardavimo sutartis yra fiktyvi, butas parduotas už simbolinę kainą – 35 000 Lt. Atsakovas A. V. už butą nieko nemokėjo, kas matyti iš jo banko sąskaitos.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovai I. Z. ir A. V. prašė apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad dovanojimo sutarties sudarymo metu ieškovė G. K. buvo veiksni, nesirgo psichinėmis ligomis. Šias aplinkybes patvirtina atlikta psichiatrinė ekspertizė. Taip pat byloje nėra įrodymų, kad atsakovas A. V. , sudarydamas ginčijamą buto pirkimo – pardavimo sandorį, elgėsi nesąžiningai.
Žemesnės instancijos teismas
Paskyrus nagrinėti teismo posėdyje bylą apeliacine tvarka buvo pateiktas ieškovės G. K. mirties liudijimas (mirė 2006 m. sausio 17 d.). Pareiškimus apie mirusiosios palikimo priėmimą pateikė palikėjos dukterys V. Z. (buvusi mirusiosios ieškovės įstatyminė atstovė šioje byloje), M. B. ir I. Z. (atsakovė šioje byloje). Teismo 2006 m. birželio 6 d. protokoline nutartimi procesinio teisių perėmimo pagrindu ieškovėmis šioje byloje pripažintos V. Z. ir M. B. , o I. Z. liko atsakovės procesinėje padėtyje (t. 3, b. l. 186 -188, 198, 212 – 214). Tos pačios dienos protokoline nutartimi buvo priimtas ieškovės M. B. prisidėjimas prie ieškovės V. Z. paduoto apeliacinio skundo (t. 3, b. l. 211).
Apeliacinis skundas atmestinas. Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka teisėjų kolegija nustatė, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai išanalizavo ir objektyviai įvertino bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, savo išvadas pagrindė byloje esančiais įrodymais, todėl atmesdamas ieškinį priėmė teisingą sprendimą.
Žemesnės instancijos teismas
Spręsdamas ieškinio reikalavimą dėl 1992 m. vasario 27 d. dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia pirmosios instancijos teismas vadovavosi 1964 m. CK normose nustatytomis taisyklėmis dėl sandorių negaliojimo pagrindų (2000 m. CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 9 str. 1 d. nuostata). Sandoris galėjo būti pripažintas negaliojančiu pagal 1964 m. CK 54 straipsnį, kai asmuo sudarė sandorį būdamas veiksnus, bet jo sudarymo metu buvęs tokios būsenos, kai negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti. Tokia asmens būsena gali pasidaryti dėl ilgalaikio ar trumpalaikio sveikatos sutrikimo, didelio susijaudinimo, išgyvenimų, apsvaigimo nuo alkoholio, narkotinių ar kitokių cheminių medžiagų, arba kitų priežasčių, kurios iš esmės paveikia asmens gebėjimą suvokti savo veiksmus.
Šioje civilinėje byloje reikalavimas pripažinti negaliojančia 1992 m. vasario 27 d. buto dovanojimo sutartį pareikštas ieškinio juridiniu pagrindu nurodant CK 54 straipsnį. Sprendžiant pagal ieškinio pareiškimo turinį, ginčijamos dovanojimo sutarties sudarymo metu buto dovanotoja G. K. , nors ir būdama veiksni, buvo tokios būsenos, kada negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti. Esant taip suformuluotam ieškinio pagrindui, sandorį sudariusio asmens psichinės būsenos, buvusios sandorio sudarymo metu, nustatymas turi esminę reikšmę tikrinant ieškinio reikalavimų pagrįstumą. Atsakymui į tai, kokia buvo sandorį sudariusio asmens psichinė būsena sandorio sudarymo metu, yra reikalingos specialios žinios medicinos srityje. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai šioje byloje skyrė teismo psichiatrijos ekspertizę (CPK 212 straipsnis). Pakartotinė teismo psichiatrijos ekspertizė atlikta nepažeidžiant CPK reikalavimų, laikantis LR sveikatos apsaugos ministro 2003 m. rugpjūčio 18 d. įsakymu Nr. V-499 patvirtintų Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizių darymo Valstybinėje teismo psichiatrijos tarnyboje prie Sveikatos apsaugos ministerijos nuostatų. Ekspertizę atlikę ekspertai psichiatrai ir psichologas tyrė išsamią informaciją apie G. K. sveikatos būklę. Nėra pagrindo abejoti, kad ekspertizę atlikę ekspertai kompetentingai ištyrė ir įvertino G. K. diagnozuotų ligų eigą. Ekspertų atsakymai į teismo pateiktus klausimus dėl G. K. sveikatos būsenos įvairiu tiriamuoju laikotarpiu yra aiškūs, konkretūs, ekspertizei atlikti pateiktos tiriamosios medžiagos pakako konkrečioms išvadoms suformuluoti (CPK 214, 216 str.). Teisėjų kolegija pažymi, kad nors pagal CPK 218 straipsnį eksperto išvada teismui neprivaloma, tačiau kai ginčijant sandorį ieškinio pagrindu nurodomi sandorio šalies psichikos sutrikimai ir jų nulemta sveikatos būsena, dėl kurios šalis negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti, medicininiai duomenys bei ekspertų išvados turi itin svarbią įrodomąją vertę santykyje su kitais įrodymais. Byloje nenustatytos aplinkybės, kurios teiktų pagrindą nesutikti su ekspertų išvadomis. Ekspertai nustatė, kad visoje G. K. medicininėje dokumentacijoje, surašytoje iki 2001 m., nėra užfiksuota jokių duomenų apie tiriamosios mąstymo, intelektinių funkcijų, suvokimo, atminties, valios ir kitus sutrikimus. Pažymėtina, kad ekspertai vertino ne vien išimtinai G. K. medicininę dokumentaciją, bet ir atliko jos rašytų laiškų psichologinę psichiatrinę analizę, tyrė byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimų bei liudytojų parodymų turinį. Nei iš objektyvių duomenų medicininiuose dokumentuose, nei iš kitų bylos duomenų ekspertai neturėjo pagrindo padaryti išvadą, kad dėl diagnozuotų ligų ar dėl vyro mirties G. K. 1992 m. vasario 27 d. buto dovanojimo sutarties sudarymo metu būtų sutrikę gebėjimai išreikšti savo valią, o būsena būtų sutrikusi taip, jog ji negalėtų suprasti savo faktinių ir teisinių veiksmų esmės ir jų valdyti. Teisėjų kolegija sprendžia, kad ekspertizės išvados yra logiškos, išplaukiančios iš tyrimo metu gautų duomenų, todėl teismas pagrįstai jomis rėmėsi.
Ar sandorio sudarymo metu asmuo iš tikrųjų buvo tokios būsenos, jog negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti, turi būti nustatyta ne vien medicininiais duomenimis, bet įvertinant visų bylos aplinkybių visumą. Nagrinėjant ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, kai sandorį sudarė fizinis asmuo, negalėjęs suprasti savo veiksmų reikšmės, būtina atsižvelgti į duomenis apie šio asmens būseną sandorio sudarymo metu ir į sudaryto sandorio turinį (sandorio naudingumą ar žalingumą, pagrįstumą ir kt.). Vertintina, ar sudaromas sandoris atitinka protingumo ir teisingumo kriterijus. Kartu pažymėtina, jog tokio ieškinio pagrindą sudarančių aplinkybių įrodinėjimo našta tenka ieškinį padavusiam asmeniui. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas psichiatrijos ekspertizės išvadas tyrė ir vertino kartu su kitais byloje esančiais įrodymais apie G. K. sveikatos būklę. Toks faktinių aplinkybių vertinimas atitinka CPK 218 straipsnio reikalavimus, taip pat šios kategorijos bylose formuojamą teismų praktiką. Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino liudytojų parodymus. Su tokia apeliantės nuomone nėra pagrindo sutikti. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad bylos nagrinėjimo metu gauti tiek joje dalyvaujančių asmenų paaiškinimai, tiek liudytojų parodymai stokoja nuoseklumo, yra prieštaringi, subjektyvūs, jų nepatvirtina kiti byloje esantys duomenys apie G. K. sveikatos būseną ginčijamos dovanojimo sutarties sudarymo laikotarpiu. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad kai kuriuos nebūdingus, išskirtinius G. K. asmenybės, jos charakterio bruožus dalis liudytojų subjektyviai vertino kaip psichikos sutrikimus. Nė vienas iš byloje apklaustų liudytojų negalėjo įtikinamai paaiškinti, kad ginčijamos sutarties sudarymo metu (1992 m. vasario mėn.) G. K. sveikatos būsena buvo tiek pakitusi, kad ji negalėjo valingai veikti ir suprasti savo veiksmų esmę bei pasekmes. Pažymėtina, kad liudytojų parodymai iš esmės nepaneigia ekspertų išvadų, padarytų jiems pateiktų objektyvių duomenų pagrindu. Neduoda pagrindo kitaip vertinti pirmosios instancijos teismo išvadų ir apeliacinės instancijos teisme apklaustos liudytojos T. S. parodymų turinys. Apeliaciniame skunde keliamas abejones bylą nagrinėjusio teisėjo nešališkumu, išankstiniu nusistatymu dėl bylos baigties, galimu bylos dokumentų (liudytojų parodymų) klastojimu teisėjų kolegija laiko nepagrįstomis.
Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad ieškinio reikalavimų pagrįstumą patvirtina rašytiniai duomenys, liudijantys G. K. subjektyvų suvokimą esant buto savininke jau po to, kai buvo sudaryta ginčijama buto dovanojimo sutartis. Čia iš esmės remiamasi G. K. gyvenamosios vietos seniūnijos duomenimis apie ginčo buto savininką, taip pat komunalinių paslaugų butui teikimo sutarčių turiniu. Pažymėtina, kad G. K. ir toliau gyveno dukrai padovanotame bute. Buto dovanojimo sutartis G. K. nebuvo įteikta (ginčijamos dovanojimo sutarties 6 p.). Nėra pagrindo netikėti atsakovės I. Z. paaiškinimu, kad apie buto įsigijimą savo nuosavybėn dovanojimo sutarties pagrindu ji neinformavo atitinkamos seniūnijos, todėl šioje savivaldybės institucijoje buvo naudojamasi duomenimis apie buto priklausomybę pagal buto privatizavimo dokumentus. Šia aplinkybe gali būti paaiškinami ir tie faktai, kad vartojimo paslaugų, teikiamų butui, sutartys buvo sudarytos jame gyvenusios buvusios buto savininkės G. K. vardu. Toliau viena gyvendama dukrai padovanotame bute G. K. faktiškai naudojosi butui teikiamomis komunalinėmis paslaugomis, todėl jos, kaip vartotojos vardu, buvo sudaromos paslaugų butui teikimo sutartys, pildomi dokumentai dėl išlaidų už buto šildymą kompensavimo ir pan. Ta aplinkybė, kad G. K. po ginčijamo sandorio sudarymo laikė save ginčo buto savininke, gali būti paaiškinama ir tuo, kad ji vėliau nebeprisiminė buto padovanojimo dukrai sutarties sudarymo fakto. Ši aplinkybė nurodyta ir ieškinio pareiškime. Iš ekspertų ištirtos medicininės dokumentacijos matyti, kad nuo 1993 metų G. K. buvo diagnozuoti sveikatos sutrikimai, galėję turėti įtakos demencijos atsiradimui ir vystymuisi. Prasidedanti demencija paprastai susijusi su atminties sutrikimais. Įgytos senatvinės demencijos vystymosi atveju atminties sutrikimai progresuoja, todėl suprantama, kad G. K. , pamiršusi apie buto padovanojimo dukrai sutarties sudarymą, vėliau subjektyviai galėjo laikyti save buto savininke. Tačiau tokia aplinkybė neduoda pagrindo daryti išvadą, kad G. K. 1992 m. vasario mėnesį nebuvo valingai nusprendusi butą padovanoti dukrai I. Z. , kad sudarant dovanojimo sutartį ji negalėjo suvokti savo veiksmų esmės ir reikšmės ar jų valdyti. Pažymėtina, kad tuo metu G. K. atliko ir daugiau teisiškai reikšmingų juridinių veiksmų, pvz., susijusių su ginčo buto privatizavimu, tačiau dėl šių veiksmų galimo ydingumo nėra abejojama.
Kiti asmenys neturi teisės nesąžiningai pasinaudoti sandorį sudariusio asmens nevalinga būsena, nesvarbu, kas tokią būseną sukėlė. Byloje nustatyta, kad sudarydama ginčo buto dovanojimo sutartį G. K. galėjo suprasti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti, todėl nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kuriais bandoma įrodyti, kad dovanos gavėja (atsakovė I. Z. ) galėjo nesąžiningai pasinaudoti dovanos davėjos būsena ir inicijuoti neteisėto sandorio sudarymą.
Vertinant, ar kiti asmenys negalėjo pasinaudoti sandorį sudariusio asmens būsena, reikšmingais laikytini jų santykiai, abipusio pasitikėjimo, priklausomybės buvimas. G. K. ginčo sutartimi padovanojo butą artimam žmogui – vienai iš dukterų. Pirmosios instancijos teismas kruopščiai analizavo dovanotojos G. K. ir jos šeimos narių bei artimųjų santykius prieš ginčijamo sandorio sudarymą ir po sudarymo. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis vertinant dovanotojos ir dovanos gavėjos santykius ginčo sandorio sudarymo metu. Pirmosios instancijos teismas laikėsi teisingos nuostatos, jog nėra pagrindo pripažinti, kad atsakovė I. Z. buvo nesąžininga ir pasinaudojusi susitaikymu su G. K. , jos padėtimi, sudarė šiai nenaudingą, protingo, rūpestingo ir atidaus asmens elgesio standartų neatitinkantį sandorį.
Reikalavimas dėl ginčijamos sutarties pripažinimo negaliojančia buvo grindžiamas 1964 m. CK 54 straipsniu, kuomet vertinama sandorį sudariusio asmens būsena sandorio sudarymo metu. Apeliaciniame skunde reikalavimas dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia papildytas ir kitomis aplinkybėmis – apgaulingais I. Z. veiksmais siekiant dovanotoją suklaidinti dėl esminių sudaromo sandorio sąlygų. Tokios aplinkybės nebuvo nurodomos šalių procesiniuose dokumentuose, teikiamuose pirmosios instancijos teismui, todėl šis teismas negalėjo jų tirti ir vertinti. CPK 306 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta norminė taisyklė, kad apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, todėl teisėjų kolegija nepasisako dėl apeliaciniame skunde išdėstytų naujų aplinkybių apie dovanotojos suklydimą dėl esminių sudaromo sandorio sąlygų. Tuo pačiu nėra pagrindo sutikti su apeliaciniame skunde išsakytu teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą susiaurinęs ieškinio reikalavimų pagrindą.
Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais vertinant ieškinyje nurodytas aplinkybes apie tai, kad ginčijamos buto dovanojimo sutarties tekste nėra atžymos apie sutarties turinio vertimą į dovanotojai suprantamą rusų kalbą. Teismas tinkamai taikė 1974 m. Valstybinio notariato įstatymo, galiojusio ginčijamo sandorio sudarymo metu, 9 straipsnio normas dėl raštvedybos kalbos taisyklių notarinėse kontorose ir padarė teisingą išvadą, kad tvarkant notarinę raštvedybą notaro atžyma apie sutarties teksto išvertimą į asmeniui suprantamą kitą kalbą nebuvo privalomas raštvedybos reikalavimas.
Faktinės aplinkybės dėl reikalavimo pripažinti negaliojančia buto dovanojimo sutartį pirmosios instancijos teismo yra nustatytos ir tinkamai įvertintos. Išanalizavęs byloje surinktus teisiškai reikšmingus faktus, kurie yra leistini sprendžiant ginčą dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu 1964 m. CK 54 straipsnio pagrindu, teismas padarė teisingą išvadą, kad ginčijamą sutartį pripažinti negaliojančia nėra pagrindo.
Kadangi byloje nustatyta, kad sudarydama buto dovanojimo sutartį dovanotoja G. K. suprato savo veiksmų reikšmę ir galėjo juos valdyti, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad apie sutarties sudarymo faktą dovanotoja objektyviai galėjo ir turėjo žinoti nuo šio sandorio sudarymo momento. Esant tokioms aplinkybėms laikytina, kad reikalavimui dėl buto dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia praleistas ieškinio senaties terminas, o jį atnaujinti nebuvo pagrindo. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nuostata, kad egzistuoja reikalavimo pripažinti negaliojančia ginčijamą dovanojimo sutartį atmetimo pagrindas dėl praleisto ieškinio senaties termino.
Byloje ginčijama tarp atsakovų sudaryta buto 2003 m. sausio 17 d. pirkimo – pardavimo sutartis, kaip paskesnis sandoris perleidžiant turtą, kurio atžvilgiu tariamai buvo pažeistos G. K. turtinės teisės. CPK 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas civilinio proceso teisės principas, kad galimybė kreiptis į teismą turi būti garantuojama tam asmeniui, kuris mano, kad yra pažeistos arba ginčijamos jo subjektinės teisės arba įstatymo saugomi asmens interesai. Buto pirkimo – pardavimo sutartis iš esmės ginčijama tuo pagrindu, kad buto pardavėja I. Z. neteisėtai buvo įsigijusi šį butą nuosavybėn pagal 1992 m. vasario 27 d. dovanojimo sutartį. Byloje nustatyta, kad dovanojimo sutartis buvo teisėtas sandoris, kuriuo dovanotojos G. K. subjektinės teisės ir interesai nebuvo pažeisti. Kadangi perleidžiant buto nuosavybę dovanojimo sutarties pagrindu dovanotojos G. K. teisės ir interesai, kiek jie susiję su teise į daikto nuosavybę, nebuvo pažeisti, todėl dėl šio privataus asmens teisių ir interesų tariamo pažeidimo nėra teisinio pagrindo analizuoti paskesnio sandorio - 2003 m. sausio 17 d. pirkimo – pardavimo sutarties galiojimo arba negaliojimo klausimą.
Apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo keisti arba naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl teisėjų kolegija šį sprendimą palieka nepakeistą.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2005 m. lapkričio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės V. Z. (neskelbtini duomenys), į valstybės biudžetą 21 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu apeliacinės instancijos teisme.