Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje išnagrinėjo R. R. B. skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2007 m. vasario 19 d. nutarties, kuria atmestas R. R. B. prašymas dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šiuo nuosprendžiu teismas taip pat patenkino pareikštus civilinius ieškinius ir iš Rb. B. solidariai su kitais toje byloje nuteistais asmenimis priteisė iš viso 193 918,60 Lt AB bankui ,,Hansa-LTB“ nusikaltimais padarytos žalos atlyginimo.

Iš baudžiamosios bylos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu dviem 2003 m. liepos 29 d. prokuroro nutarimais, siekiant užtikrinti galimą turto konfiskavimą ir civilinių ieškinių patenkinimą, buvo laikinai apribotos įtariamojo Rb.. B. ir jo žmonos R. R. B. nuosavybės teisės į kai kurį kilnojamą turtą: televizorių ,,Philips“, DVD grotuvą ,,Philips“, dulkių siurblį ,,Philips“ ir R. R. B. vardu registruotą automobilį ,,Honda Civic“.

Vilniaus apygardos teismas 2007 m. vasario 19 d. priėmė nutartį šį R. R. B. prašymą atmesti. Teismo nutartyje nurodoma, kad laikinas nuosavybės teisės apribojimas buvo paskirtas pagrįstai ir nebuvo panaikintas. Pareiškėja nepateikė duomenų, kad areštuotas turtas jai priklauso asmeninės nuosavybės teise. Be to, vieno iš sutuoktinių turto dalis bendrojoje sutuoktinių jungtinėje nuosavybėje nustatoma ne baudžiamojo, o civilinio proceso tvarka. Rb. B. atžvilgiu neišnykus pagrindui taikyti laikiną nuosavybės teisės apribojimą, o R. R. B. civilinio proceso tvarka nenusistačius savo asmeninės nuosavybės bendrojoje sutuoktinių jungtinėje nuosavybėje, tenkinti pareiškėjos prašymą nėra pagrindo.

Motyvuojamoji dalis

R. R. B. skundas atmetamas, o skundžiama teismo nutartis paliekama galioti. Visus šiame skunde dėstomus argumentus kolegija atmeta kaip nepagrįstus.

Pirmiausia atmetami skundo argumentai dėl šioje baudžiamojoje byloje paskirto laikino nuosavybės teisės apribojimo pagrįstumo ir įvairių su tuo susijusių įstatymų pažeidimų. Laikinas nuosavybės teisės apribojimas yra viena iš BPK numatytų procesinių prievartos priemonių, kuri iš tikrųjų susijusi su asmens konstitucine teise į nuosavybės neliečiamumą. Todėl BPK 151 ir 152 straipsniuose yra išsamiai išdėstyta, kokiais konkrečiais atvejais ši priemonė gali būti taikoma, griežtai išvardinti tos priemonės taikymo pagrindai ir sąlygos. Susipažinus su šia baudžiamąja byla, kolegija konstatuoja, kad nei pareiškėjos R. R. B. konstitucinės teisės, nei BPK normos šiuo atveju nebuvo pažeistos. Pagal BPK 151 str. 1 d. nuostatas laikinas nuosavybės teisės apribojimas gali būti skiriamas ne anksčiau negu pradėjus ikiteisminį tyrimą ir siekiant užtikrinti civilinį ieškinį ar galimą turto konfiskavimą. Ši priemonė gali būti skiriama prokuroro nutarimu įtariamajam ar pagal įstatymus materialiai atsakingam už įtariamojo veiksmus fiziniam asmeniui arba fiziniams asmenims, kurie turi nusikalstamu būdu gautą ar įgytą turtą. Laikinas nuosavybės teisės apribojimas gali būti skiriamas kartu su poėmiu ar krata. Šioje baudžiamojoje byloje Rb. B. buvo įtariamas, o po to ir nuteistas už daugybę nusikalstamų veikų, tame tarpe ir už sunkius nusikaltimus nuosavybei. Byloje buvo pareikšti civiliniai ieškiniai dėl didelės turtinės žalos atlyginimo, o nuosprendžiu iš Rb. B. ir kitų nuteistųjų priteista žalos atlyginimo suma viršija 193 tūkstančius litų. Todėl byloje buvo būtina užtikrinti tiek civilinius ieškinius, tiek ir galimą turto konfiskavimą. Taip pat buvo visiškai pakankamas pagrindas manyti, kad Rb. B. ir su juo kartu gyvenančios bei bendrą ūkį vedančios jo sutuoktinės R. R. B. turtas yra įgytas Rb.. B. padarytų nusikalstamų veikų metu. Todėl prokuroras šioje byloje 2003 m. liepos 29 d. pagrįstai priėmė du nutarimus, kuriais buvo laikinai apribota nuosavybės teisė į kratos metu paimtą jau nurodytą turtą. Iš bylos taip pat matyti, kad R. R. B. dar ikiteisminio tyrimo metu buvo apskundusi ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir prokuroro veiksmus, tačiau jos skundas įstatymų nustatyta tvarka buvo išnagrinėtas ir atmestas. Po to nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio nagrinėjimo metu ir pats Rb. B. , ir R. R. B. jokių skundų ar prašymų, susijusių su paskirtu nuosavybės teisės apribojimu, daugiau nepareiškė. Nepagrįsti ir R. R. B. skundo argumentai dėl nurodytos priemonės taikymo terminų. Skunde nurodoma apie BPK 151 str. 6 d. nuostatą, kad prokuroro nutarimu paskirtas laikinas nuosavybės teisės apribojimas negali trukti ilgiau negu 6 mėnesius. Tačiau to paties straipsnio 7 dalyje yra nurodoma, kad baudžiamosiose bylose dėl sunkių ar labai sunkių nusikaltimų nurodytos priemonės termino pratęsimų skaičius neribojamas. Kita vertus, šioje byloje laikino nuosavybės teisės apribojimo terminas ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi iš viso neturėjo būti pratęsinėjamas. Ši procesinė prievartos priemonė buvo paskirta 2003 m. liepos 29 d., o kaltinamasis aktas byloje buvo surašytas ir byla perduota teismui 2003 m. gruodžio 22 d. Tai reiškia, kad laikino nuosavybės teisės apribojimo taikymas ikiteisminio tyrimo metu truko netgi trumpiau negu 6 mėnesius. Kartu kolegija pažymi ir atkreipia pareiškėjos dėmesį į tai, kad BPK 151 str. numatyti procesinės prievartos priemonės taikymo terminai galioja tik ikiteisminiam tyrimui, tuo tarpu vėliau vykstančio teisminio nagrinėjimo stadijoje šie terminai neribojami.

Iš Rb.. B. byloje priimto apkaltinamojo nuosprendžio matosi, kad jame dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo tolesnio taikymo tikrai nepasisakyta. Tačiau proceso įstatymai tokios būtinybės ir nenumato. BPK 307 str. numato būtinumą nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodyti sprendimą dėl procesinių prievartos priemonių tik priimant išteisinamąjį nuosprendį, apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo kaltinamasis atleidžiamas nuo bausmės atlikimo, taip pat kai priimamas nuosprendis, kuriuo baudžiamoji byla nutraukiama. Priimant apkaltinamąjį nuosprendį, koks ir buvo priimtas Rb. B. byloje, sprendimo dėl procesinių prievartos priemonių, taigi ir dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo, priimti įstatymas nereikalauja ir to teismas pagrįstai nepadarė. Be to, šis nuosprendis yra įsiteisėjęs, todėl svarstyti jo teisėtumo bei pagrįstumo klausimo jau iš viso nėra jokios procesinės galimybės. Tuo tarpu skundžiamojoje teismo nutartyje aiškiai nurodyta, kad laikinas nuosavybės teisės apribojimas šioje byloje panaikintas nebuvo. Iš bylos matyti, kad nusikaltimais padaryta žala iki šiol neatlyginta. Dėl visų jau išdėstytų aplinkybių kolegija daro išvadą, kad paties R. B. laikino nuosavybės teisės apribojimo paskyrimo ir galiojimo iki šiol teisėtumas bei pagrįstumas abejonių nekelia, todėl visi su tuo susiję pareiškėjos skundo argumentai atmetami.

Kolegija taip pat pažymi, kad R. R. B. prašymas buvo pagrįstai atmestas ir dėl kitos priežasties. Nors skunde teigiama, kad teismas nevisapusiškai išnagrinėjo prašymo argumentus, tačiau iš tikrųjų tie argumentai netgi ir negalėjo būti nagrinėjami. Nors prašyme panaikinti laikiną nuosavybės teisės apribojimą R. R. B. rėmėsi CK ir CPK normomis, tačiau šį prašymą teismui pateikė vadovaudamasi BPK 361 str., numatančiu nuosprendžio vykdymo metu kylančių abejonių ir neaiškumų pašalinimo tvarką. Šio BPK straipsnio pirmoje dalyje nurodoma, kad teismas nuosprendžio vykdymo metu turi teisę išspręsti tik tokias dėl nuosprendžio kylančias abejones ir pašalinti tik tokius neaiškumus, jeigu juos išsprendus ir pašalinus nepakeičiama nuosprendžio esmė. Jau pačiame savo prašyme dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo panaikinimo R. R. B. visiškai priešingai ir sau naudingu būdu išdėstė BPK 361 str. 2 d. turinį. Iš tikrųjų BPK 361 str. 2 d. yra numatyta teismo teisė panaikinti priemones civiliniam ieškiniui ar turto konfiskavimui užtikrinti tik tais atvejais, kai šios priemonės nepanaikintos išteisinamajame nuosprendyje ar nuosprendyje, kuriuo ieškinys atmestas arba turto konfiskavimas netaikomas. Šioje byloje priimtas apkaltinamasis nuosprendis, o juo ir patenkinti civiliniai ieškiniai. Tai reiškia, kad pareiškėja iš viso neturėjo įstatyminės teisės prašyti patenkinti savo reikalavimus BPK 361-362 straipsnių tvarka. Skundžiamoje teismo nutartyje visiškai pagrįstai nurodoma, kad R. B. prašyme dėstomi reikalavimai gali būti nagrinėjami ne baudžiamojo, o tik civilinio proceso tvarka. Kolegija papildomai pažymi, kad nors sprendimas taikyti laikiną nuosavybės teisės apribojimą buvo priimtas baudžiamojoje byloje ir vadovaujantis BPK normomis, tačiau patį nuosprendžio vykdymą šioje dalyje reguliuoja ne BPK, o CPK VI dalies normos. CPK 584 str. 1 d. 2 p. aiškiai nurodoma, kad pagal šioje CPK dalyje išdėstytas taisykles yra vykdomi teismo nuosprendžiai, nutartys ir nutarimai baudžiamosiose bylose tiek, kiek jie susiję su turtinio pobūdžio išieškojimais. CPK 603 str. numato kitų asmenų teisių gynimo vykdant sprendimą tvarką, o šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tokius ginčus nagrinėja teismas pagal ginčo teisenos taisykles. CPK 667 str. išdėstyta skolininko fizinio asmens turto, kuris yra jo bendra su kitais asmenimis nuosavybė, dalies nustatymo tvarka. Pažymėtina, kad ir pats R. R. B. pareikštas prašymas bei jos skundas grindžiami iš esmės tik CK ir CPK normomis.

Iš to, kas išdėstyta, daroma išvada, kad teismas R. R. B. prašymą atmetė pagrįstai. Tuo pačiu tai nereiškia, kad toks prašymas negali būti svarstomas dar kartą, tačiau dėl to pareiškėja turi kreiptis ne į nuosprendį priėmusį teismą dėl nuosprendžio keitimo ar taisymo, o kreiptis į atitinkamą teismą dėl ginčo išsprendimo būtent civilinio proceso tvarka.

Skundo argumentus dėl tariamai padarytų BPK 362 str. 4 d. reikalavimų pažeidimų kolegija taip pat atmeta. Pagal BPK 362 str. nuostatas daugeliu atvejų, o taip pat ir nagrinėjant tokio pobūdžio prašymus, kokį pareiškė R. B. , teismas proceso dalyvius kviečia tik reikiamais atvejais, o jų neatvykimas klausimo sprendimo nesustabdo. Todėl išnagrinėjusi prašymą teismo posėdyje nedalyvaujant jokiems proceso dalyviams, apygardos teismo teisėja proceso įstatymų nepažeidė. Pažymėtina ir tai, kad nors buvo iš anksto tinkamai informuota apie būsimą skundo dėl nutarties nagrinėjimą, pareiškėja ir į šį apeliacinės instancijos teismo posėdį neatvyko. Todėl ir ši kolegijos nutartis priimta teismo posėdyje nedalyvaujant skundą padavusiam asmeniui.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

R. R. B. skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2007 m. vasario 19 d. nutartį.

Ši nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.