Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

2011-02-07 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-147-495-2011

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nuosprendis
Data
2011-02-07
Bylos Nr.
1A-147-495-2011
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Daiva Pranytė-Zalieckienė (pirm.), Leonarda Gurevičienė, Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė
Civilinis ieškovas
R., R. P., O. P., D. P.
Nuteistasis
V. G.
Civilinis atsakovas
AAS

Pranešėja Daiva Pranytė–Zalieckienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-147/2011

Teisėjas Liudvikas Myško Procesinio sprendimo kategorija:(S)

1.2.25.4.5.; 2.1.7.4.; 2.1.15.1.2.;

1.1.9.; 1.1.9.2.; 2.4.6.3.1.

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

NUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. vasario 7 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Daivos Pranytės - Zalieckienės,

teisėjų Virginijos Pakalnytės - Tamošiūnaitės, Leonardos Gurevičienės,sekretoriaujant Daivai Sutkaitienei,dalyvaujant prokurorei Daivai Baliukonienei,gynėjui adv. Edmundui Rusinui,

nukentėjusiosioms – civilinėms ieškovėms R. P., D. P., nukentėjusiųjų – civilinių ieškovų atstovei adv. Laurai Altun,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. G. apeliacinį skundą dėl Molėtų rajono apylinkės teismo 2010 m. spalio 26 d. nuosprendžio, kuriuo V. G. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 281 str. 5 d. 3 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 str., V. G. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 67 str. 2 d. 1 p., 68 str., V. G. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise: teise vairuoti kelių transporto priemones 2 metams.

Nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų R. P., O. P., D. P., D. P. civiliniai ieškiniai patenkinti iš dalies.

Iš V. G. priteista:

nukentėjusiajai ir civiliniai ieškovei R. P. 30000 Lt neturtinės žalos;

nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei O. P. 20 000 Lt neturtinės žalos;

nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui D. P. 20 000 Lt neturtinės žalos;

nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei D. P. 20 000 Lt neturtinės žalos.

Iš civilinio atsakovo AAS (duomenys neskelbtini) civiliniai ieškovei R. P. priteista 6585 Lt turtinės ir 3452,8 Lt neturtinės žalos.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. G. nuteistas už tai, kad jis 2009 m. liepos 16 d. apie 20 val. (duomenys neskelbtini), miško keliuke prie (duomenys neskelbtini) ežero, vairuodamas automobilį FORD GALAXY, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurį dėl slidžios kelio dangos ir įkalnės iš galo stūmė R. P. ir L. K., pažeidė kelių eismo taisyklių 9, 21, 152 punktų reikalavimus: nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, kad nekeltų pavojaus kitų asmenų saugumui, nevengė kitų su transporto priemonės vairavimu nesusijusių veiksmų ir pasitraukė iš savo vietos (išlipo iš automobilio ir ranka laikydamas tik jo vairą iš kairiojo šono automobilį taip pat stūmė įkalnėn) nepasirūpinęs, kad automobilis savaime nepradėtų riedėti atgal, o tai įvykus, nesugebėjo automobilio sustabdyti, nes nesėdėjo vairuotojo vietoje, dėl ko automobilis riedėdamas atgal partrenkė R. P., jį pervažiavo ir R. P. dėl patirtų sužalojimų žuvo.

Šalies argumentai

Nuteistasis apeliaciniu skundu prašo panaikinti Molėtų rajono apylinkės teismo 2010 m. spalio 26 d. nuosprendį ir perduoti bylą prokurorui, surašyti LR BPK reikalavimus atitinkantį kaltinamąjį aktą. Apeliantas skunde nurodo, jog su faktinėmis ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nustatytomis aplinkybėmis jis visiškai sutinka, dėl įvykio nuoširdžiai apgailestauja, kadangi šio įvykio metu žuvo jo artimas draugas, su kuriuo siejo ne tik darbo, bet ir asmeniniai santykiai. Visgi, apelianto nuomone, tiek prokuroras, formuodamas kaltinimą, tiek pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai įvertino faktines bylos aplinkybes ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodyta, jog jis pažeidė Kelių eismo taisyklių 9, 21, 152 punktų reikalavimus. Kita vertus, kaip matyti iš bylos faktinių aplinkybių, bandydamas įstumti automobilį į kalną, jis automobilyje nesėdėjo, o stūmė jį būdamas šalia, todėl šiuo atveju, apelianto įsitikinimu, jis negali būti traktuojamas kaip „eismo dalyvis”, taip kaip jis suprantamas Kelių eismo taisyklėse. Kelių eismo taisyklių 21 punkto nuostatos taikomos išimtinai vairuotojams, t.y. asmenims vairuojantiems transporto priemonę, kai tuo tarpu jis automobilio nevairavo, o jį stūmė stovėdamas šalia. Gi pirmosios instancijos teismo nurodytas Kelių eismo taisyklių 152 punktas, susijęs tik su transporto priemonės stovėjimu, o ne su jos stūmimu, kaip įvyko konkrečiu atveju. Be to, skunde pažymima ir tai, kad KET 9 ir 21 punktai yra bendro pobūdžio ir nesusiję priežastiniu ryšiu su LR BK 281 str. numatytais padariniais. Dėl šių priežasčių tiek kaltinamajame akte, tiek teismo nuosprendyje nurodyti KET punktai nėra susiję su LR BK 281 str. 5 d. padariniais, o vertintini tik kaip bendro pobūdžio taisyklės, skirtos visiems eismo dalyviams. Teismo nuosprendyje taip pat nėra motyvuota ir pagrįsta, kodėl ir kuo remiantis jo veika vertintina kaip nurodytų Kelių eismo taisyklių pažeidimas.

Esant aukščiau išdėstytoms aplinkybėms, apelianto įsitikinimu, formuojant kaltinimą, neteisingai buvo kvalifikuota jo padaryta veika, neįvertintos ir neištirtos aplinkybės, susijusios su konkrečiai jo atliktais veiksmais – automobilio stūmimu, nebuvimu automobilio viduje, jo nevairavimu, dėl ko netinkamai pritaikytas LR BK straipsnis, numatantis atsakomybę už padarytą veiką. Apelianto nuomone, jo veika turėjo būti kvalifikuojama ne pagal LR BK 281 str. 5 d., o pagal LR BK 132 str. 1 d., kaip neatsargus gyvybės atėmimas. Pirmosios instancijos teismas nevertino ir paties nukentėjusiojo veiksmų, nepasisakė dėl jo kaltės ir santykio su padaryta veika. Byloje nebuvo atliktos tokio pobūdžio bylose įprastos ekspertizės, dėl ko neaiškūs pasekmių susiformavimo dėsningumai ir priežastys. Dėl šių priežasčių, nesant nurodytų būtinų kaltinamojo akto elementų, apelianto įsitikinimu, byla negalėjo būti teisėtai ir pagrįstai išnagrinėta teismo posėdyje. Šioje byloje, siekiant išsiaiškinti įvykyje dalyvavusių asmenų kaltę, jų formą, įvykio susiformavimo dėsningumus ir aplinkybes, tinkamą šių aplinkybių įvertinimą ir kvalifikavimą, byla perduotina prokurorui, naujo kaltinamojo akto surašymui.

Skunde nurodoma ir tai, kad svarstant uždraudimo naudotis specialia teise skyrimo klausimą, teismai turi atsižvelgti į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. Konkrečiu atveju, apie baudžiamojo poveikio priemonės taikymą nuosprendžio aprašomojoje ar motyvuojamojoje dalyje apskritai nėra pasisakyta, kas, vadovaujantis LR BPK 305 str. 1 d. 4 p., privalu buvo padaryti. Teismas taip pat turi atsižvelgti į galimybes baudžiamojo poveikio priemone taisomai veikti nuteistąjį. Apylinkės teismas šių įstatymo reikalavimų neįvykdė. Skundžiamame nuosprendyje konstatuota, jog apelianto atsakomybę sunkinančių aplinkybių nėra, lengvinanti aplinkybė ta, kad jis visiškai prisipažino ir nuoširdžiai gailisi, įvykdė neatsargų nusikaltimą, teisiamas pirmą kartą, niekada anksčiau nėra baustas administracine tvarka, apibūdinamas teigiamai. Be to, teismas konstatavo, jog apelianto darbo užmokestis (duomenys neskelbtini) gimnazijoje yra tik 307,37 Lt, tačiau jis verčiasi muzikuodamas vestuvėse, kitose šventėse, o tokioms išvykoms yra būtina teisė vairuoti transporto priemones. Apelianto teigimu, tik užsiimdamas šia veikla, jis gali atlyginti nukentėjusiųjų neturtinę žalą. Uždraudus šią teisę, jis būtų priverstas atsisakyti šios savo papildomos veiklos, kas įtakotų tiek jo asmeninius, tiek nukentėjusiųjų interesus. Apelianto nuomone, skundžiamu nuosprendžiu nustatytos faktinės aplinkybės ir jį charakterizuojantys duomenys, suponuoja tokios poveikio priemonės taikymo netikslingumą ir jos prieštaravimą teismų praktikai. Be to, asmens veiką kvalifikuojant pagal LR BK 132 str. 1 d., LR BK 67 str. 2 d. 1 p. nurodyta baudžiamojo poveikio priemonė apskritai negali būti skiriama, nes nesusijusi su šios teisės naudojimusi vykdant nusikalstamą veiką. Dėl šių priežasčių, apelianto nuomone, skundžiamu nuosprendžiu paskirta baudžiamojo poveikio priemonė naikintina kaip nemotyvuota, neteisėta, nepagrįsta bei nesusijusi su bausmės paskirties įgyvendinimu.

Europos Tarybos Komiteto 1975-03-15 priimtos rezoliucijos Nr. (75)7 13 punkte numatyta, kad tėvai, vaikai ir sutuoktinis turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą tik patyrus nepaprastai didelius išgyvenimus, susijusius su nukentėjusiojo sužalojimu. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad šioje byloje nukentėjusiųjų ratas yra išplėstas net iki keturių asmenų, tačiau pirmosios instancijos teismas nenustatė ir nepasisakė, kuo pasireiškė pastarųjų nepaprastai dideli išgyvenimai. Savaime suprantama, jog nukentėjusiojo mirtis suponuoja išgyvenimus šeimos nariams, tačiau diskrecijos teisė nuspręsti, ar pastarieji gali būti vertinami kaip nepaprastai dideli, priklauso išimtinai teismui. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, to nepadarė. Teismas, apelianto įsitikinimu, šiuo atveju galėjo vadovautis ir LR CK 6.282 str. 3 d., kadangi jis neturi jokio turto, jo pajamos sudaro šiek tiek daugiau nei 300 Lt per mėnesį, papildomai jis šiek tiek užsidirba muzikuodamas vestuvėse ir kituose renginiuose, taigi, jo materialinė padėtis vertintina kaip sunki. Todėl, remiantis protingumo principu, apelianto nuomone, priteista neturtinė žala turėtų būti mažinama.

Teismo posėdžio metu nuteistojo gynėjas prašė skundą tenkinti, nukentėjusiosios, nukentėjusiųjų atstovė, prokurorė prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliantas skunde nurodo, jog su faktinėmis ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nustatytomis aplinkybėmis jis visiškai sutinka, dėl įvykio nuoširdžiai apgailestauja. Visgi, apelianto nuomone, tiek prokuroras, formuodamas kaltinimą, tiek pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai įvertino faktines bylos aplinkybes ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Apelianto įsitikinimu, jo veika turėjo būti kvalifikuojama ne pagal LR BK 281 str. 5 d., o pagal LR BK 132 str. 1 d., kaip neatsargus gyvybės atėmimas.

Teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, apelianto veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal LR BK 281 str. 5 d. Byloje surinktų ir teisiamojo posėdžio metu ištirtų įrodymų pagrindu nustatyta, jog apeliantas 2009 m. liepos 16 d. apie 20 val. (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, miško keliuke prie (duomenys neskelbtini) ežero, vairuodamas automobilį FORD GALAXY, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurį dėl slidžios kelio dangos ir įkalnės iš galo stūmė R. P. ir L. K., pažeidė kelių eismo taisyklių 9, 21, 152 punktų reikalavimus: nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, kad nekeltų pavojaus kitų asmenų saugumui, nevengė kitų su transporto priemonės vairavimu nesusijusių veiksmų ir pasitraukė iš savo vietos (išlipo iš automobilio ir ranka laikydamas tik jo vairą iš kairiojo šono automobilį taip pat stūmė įkalnėn) nepasirūpinęs, kad automobilis savaime nepradėtų riedėti atgal, o tai įvykus, nesugebėjo automobilio sustabdyti, nes nesėdėjo vairuotojo vietoje, dėl ko automobilis riedėdamas atgal partrenkė R. P., jį pervažiavo ir R. P. dėl patirtų sužalojimų žuvo.

Apeliantas skunde ginčija pažeidęs Kelių eismo taisyklių 9, 21, 152 punktų reikalavimus, nurodo, jog pagal byloje nustatytas aplinkybes jis negali susidariusioje situacijoje būti traktuojamas kaip „eismo dalyvis”, KET 21 punkto nuostatos taikomos išimtinai vairuotojams, t.y. asmenims vairuojantiems transporto priemonę, kai tuo tarpu jis automobilio nevairavo, o jį stūmė stovėdamas šalia, gi KET 152 punktas, susijęs tik su transporto priemonės stovėjimu, o ne su jos stūmimu, kaip įvyko konkrečiu atveju.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Kelių eismo taisyklių 3 punkte aiškiai yra apibrėžta taisyklėse vartojama „eismo dalyvio” sąvoka. Minėtame punkte nurodoma, jog eismo dalyvis - kelių eisme dalyvaujantis asmuo (vairuotojas, pėsčiasis, keleivis), čia pat yra apibrėžta ir „vairuotojo” sąvoka. Vairuotojas – asmuo, vairuojantis transporto priemonę. Vairuotojams gali būti prilyginami asmenys, dalyvaujantys eisme pagal šiose taisyklėse apibrėžtus papildomus reikalavimus (vadeliotojai, raiteliai, asmenys, varantys keliu gyvulius ar paukščius), taip pat asmenys, kurie moko vairuoti.

Nagrinėjamoje byloje teisiamojo posėdžio metu ištirtais įrodymais (paties apelianto, liudytojos L. K. parodymais, kurie beje tarpusavyje sutampa) nustatyta, jog 2009-07-15 apeliantas, minėta liudytoja bei R. P. buvo nuvykę prie ežero Molėtų rajone, kur R. P. turėjo sklypą. Kitą dieną apie 19 val. jie visi trys susiruošė važiuoti namo, važiavo apelianto vairuojamu automobiliu Ford Galaxy, v/n (duomenys neskelbtini) Važiuoti reikėjo įkalnėn, dėl lietaus kelias buvo slidus ir automobilis buksavo. Kadangi apelianto vairuojamas automobilis negalėjo pakilti įkalnėn, R. P. ir L. K. iš automobilio galo stūmė jį. Tam, kad būtų lengviau užstumti automobilį, po automobilio ratais buvo klojami eglišakiai, tačiau ir tai nepadėjo užstumti automobilio. Todėl apeliantas, atidaręs automobilio vairuotojo durelių langą, palikęs įjungtą automobilio variklį bei įjungęs pirmą pavarą, išlipo iš automobilio ir, petimi įsirėmęs į automobilio rėmą bei laikydamas ranka už vairo, padėjo R. P. bei L. K. stumti automobilį. Apeliantas bestumdamas automobilį paslydo ir automobilis pradėjo riedėti atgal, jis nespėjo įlipti į automobilį ir paspausti stabdžių pedalą. Beriedėdamas automobilis atgal partrenkė R. P., jį pervažiavo ir R. P. dėl patirtų sužalojimų ligoninėje mirė. Taigi, esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, teigti, jog apeliantas nagrinėjamu atveju negali būti laikomas automobilio vairuotoju ir eismo dalyviu, nėra jokio pagrindo.

Eismo įvykio metu galiojusių Kelių eismo taisyklių 9 punktas numato, jog eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, taip pat siekdami išvengti nuostolingų padarinių arba juos sumažinti privalo imtis visų būtinų priemonių, išskyrus tuos atvejus, kai dėl to kiltų pavojus jų pačių, kitų žmonių gyvybei ar sveikatai arba tokios priemonės padarytų dar daugiau žalos palyginti su ta, kurios būtų galima išvengti. Nagrinėjamu atveju apeliantas kaip eismo dalyvis nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, kad nekeltų pavojaus kitų asmenų saugumui, žinodamas, jog kelio danga yra šlapia bei slidi, važiuojant į įkalnę jo vairuojamas automobilis buksuoja, slidinėjasi, neprieštaravo bei leido automobilį iš galo stumti R. P. bei L. K.. Dar daugiau apeliantas, būdamas transporto priemonės vairuotoju, nevengė su transporto priemonės vairavimu nesusijusių veiksmų (KET 21 punkto pažeidimas), esant įjungtam automobilio varikliui bei pirmai pavarai, išlipo iš automobilio ir, ranka laikydamas tik jo vairą, iš kairiojo šono automobilį taip pat stūmė įkalnėn. Teisėjų kolegijos vertinimu, neginčijamai byloje yra įrodyta, jog apeliantas pažeidė ir KET 152 punkto reikalavimus, kur numatyta, jog vairuotojas gali pasitraukti iš savo vietos arba palikti transporto priemonę tik pasirūpinęs, kad ji savaime nepradėtų riedėti ir ja nepasinaudotų kiti asmenys. Apeliantas išlipo iš savo vairuojamos transporto priemonės, ne tik palikęs įjuntą automobilio variklį, bet ir įjungęs pirmąją pavarą, t.y. nepasirūpinęs, kad automobilis savaime nepradėtų riedėti atgal, o automobiliui pradėjus riedėti atgal, apeliantas nesuspėjo grįžti į savo vietą automobilyje ir jį sustabdyti. Tuo pačiu pažymėtina ir tai, kad priešingai nei nurodoma apelianto skunde, KET 152 punkto reikalavimų pažeidimas nėra siejamas vien tik su transporto priemonės stovėjimu. Būtent aukščiau paminėtų Kelių eismo taisyklių pažeidimas sąlygojo eismo įvykio kilimą ir buvo tiesioginiame priežastiniame ryšyje su kilusiais padariniais.

Tokiu būdu, esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, atmestini kaip nepagrįsti ir neatitinkantys byloje nustatytoms aplinkybėms apelianto skundo argumentai susiję su pastarojo veiksmų kvalifikavimu. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, visapusiškai įvertinęs ištirtų įrodymų pagrindu byloje nustatytas faktines įvykio aplinkybes, padarė pagrįstą išvadą, jog apelianto veika teisingai kvalifikuota pagal LR BK 281 str. 5 d. Tuo pačiu pažymėtina tai, jog žuvusysis R. P. susidariusioje situacijoje taip pat turėjo įvertinti grėsmę stumti automobilį į įkalnę iš galo esant šlapiai bei slidžiai kelio dangai, kita vertus šie pastarojo veiksmai nagrinėjamu atveju tiesiogiai neturėjo įtakos eismo įvykio kilimui.

Apeliantas neginčija jam skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės, tačiau mano, jog jam nepagrįstai buvo paskirta baudžiamojo poveikio priemonė - uždraudimas naudotis specialia teise: teise vairuoti kelių transporto priemones 2 metams. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie apelianto skundo argumentai yra pagrįsti.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamojo nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje visiškai nemotyvavo kuo remiantis paskyrė apeliantui baudžiamojo poveikio priemonę - uždraudimą naudotis specialia teise: teise vairuoti kelių transporto priemones 2 metams, nors LR BPK 305 str. 1 d. 4 p. nuostatos reikalauja, jog nuosprendžio aprašomojoje (motyvuojamojoje) dalyje teismas išdėstytų baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo motyvus. Atsižvelgiant į bausmės paskirtį (LR BK 41 str.), bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (LR BK 54 str.), klausimas - skirti ar neskirti baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis specialia teise, turi būti svarstomas įvertinant padarytą nusikalstamą veiką, kilusias pasekmes, nuteistojo asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, teisingumo principo įgyvendinimą ir kitas konkrečios bylos aplinkybes. Pažymėtina tai, kad teismų praktikoje LR BK 68 straipsnyje numatyta baudžiamojo poveikio priemonė uždraudimas naudotis specialia teise (teise vairuoti kelių transporto priemones) taikoma tada, kai kaltininkas sistemingai pažeidinėja Kelių eismo taisykles, BK 281 straipsnyje numatytą nusikaltimą padarė šiurkščiai pažeisdamas kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisykles ar būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų (Teismų praktikos Kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimo (Baudžiamojo kodekso 281 straipsnis) baudžiamosiose bylose apžvalgos išvadų 24 punktas).

Iš bylos medžiagos matyti, kad apelianto padaryta nusikalstama veika sukėlė kito žmogaus mirtį, t.y. sukėlė sunkias ir negrįžtamas pasekmes, kurios kilo V. G. naudojantis specialia teise – teise vairuoti kelių transporto priemones. Kita vertus, teisėjų kolegijos nuomone, atsižvelgtina šiuo atveju ir į tai, kad eismo įvykis nebuvo susijęs su tiesioginiu transporto priemonės vairavimu, eismo įvykio metu apeliantas buvo blaivus, piktybiškai Kelių eismo taisyklių nepažeidė. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, apelianto atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta, pastarojo atsakomybę lengvina tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, dėl eismo įvykio metu kilusių pasekmių, R. P. žūties, atsiprašė nukentėjusiųjų, praeityje neteistas, niekada anksčiau nėra baustas administracine tvarka, tame tarpe ir už Kelių eismo taisyklių pažeidimus, charakterizuojamas teigiamai. Atsižvelgtina nagrinėjamu atveju ir į tai, kad apelianto darbo užmokestis (duomenys neskelbtini) gimnazijoje yra tik 307,37 Lt, papildomas pajamas jis gauna muzikuodamas vestuvėse, kitose šventėse. Tam, kad užsiimti šia veikla, jam yra reikalinga teisė vairuoti transporto priemones. Uždraudus šią teisę, neatmetama, jog apeliantas neturės galimybės užsiimti minėta papildoma veikla, bei yra tikimybė, kad dėl to sumažėtų jo pajamos, pablogtų jo turtinė padėtis, o tuo pačiu kiltų daugiau problemų dėl civilinių ieškinių padengimo bei nukentėtų net ir pačių nukentėjusiųjų turtinių interesų patenkinimas. Dėl aukščiau išdėstytų aplinkybių visumos, siekiant užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą, skundžiamu nuosprendžiu apeliantui paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise: teise vairuoti transporto priemones dvejiems metams, naikintina.

Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu neteisingai buvo išspręstas neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiesiems klausimas. Nepagrįstai buvo išplėstas nukentėjusiųjų ratas, teismas nepasisakė kuo pasireiškė nukentėjusiųjų nepaprastai dideli išgyvenimai, neįvertino jo sunkios materialinės padėties, todėl vadovaujantis protingumo principu, priteista neturtinė žala turėtų būti mažinama.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teismų praktikoje teisė į nusikaltimu dėl gyvybės atėmimo padarytos žalos atlyginimą pripažįstama ir tiems asmenims, kurie nebuvo žuvusiųjų išlaikomi, kartu negyveno, tačiau, atsižvelgiant į šių asmenų ir žuvusiojo tarpusavio santykių pobūdį, pripažįstama, kad jiems nukentėjusiojo mirtis sukėlė padarinius, numatytus CK 6.250 straipsnio 1 dalyje. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje pripažinta, kad CK 6.284 straipsnio 1 dalyje nurodytų asmenų ar jiems taikomų kriterijų išvardijimas neturi būti suprantamas kaip kitų asmenų teisės į neturtinės žalos atlyginimą apribojimas, nes joje nesuformuluotas aiškus asmenų, nenurodytų šioje normoje, teisės gauti neturtinės žalos atlyginimą ribojima-s (LAT Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 27 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K–853/2007). Kita vertus, sprendžiant tiek turtinės, tiek ir neturtinės žalos atlyginimo pagrįstumo klausimą, turi būti atsižvelgta į Europos Tarybos Ministrų Komiteto 1975 m. gegužės 15 d. rezoliucijos Nr. (75) 7 19 punkte suformuluotą teisės į žalos atlyginimą kriterijų – žalos reikalaujančių asmenų santykių pobūdį, kad santykiai turi būti draugiški visą laiką ir iki mirties, pasižymėti nuolatiniu pobūdžiu, emociniu tvirtumu, nuoširdumu, artumu (kasacinės nutartys Nr. 2K–151/2006, 3K–3–351/2006).

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad byloje nukentėjusiaisiais pripažintus asmenis su žuvusiuoju R. P. siejo artimi giminystės ryšiai: R. P. buvo žuvusiojo žmona, D. P. ir D. P. – vaikai, o O. P. – motina. Byloje neginčijamai įrodyta, jog tarp žuvusiojo R. P. ir nukentėjusiųjų buvo itin glaudūs, tvirti, draugiški ir nuolatinio pobūdžio ryšiai, paremti tarpusavio pasitikėjimu, nuoširdumu ir artumu. Žuvusysis, jo sutuotinė ir vaikai gyveno viename name, vedė bendrą ūkį, vaikus su tėvu siejo taip pat ir viena profesinė muzikinė veikla, tėvas (profesionalus muzikantas) vaikams buvo ir muzikos mokytojas, ir verslo partneris, visa šeima kartu dažnai keliaudavo. R. P. ir R. P. kartu santuokoje išgyveno 30 metų, užaugino tris vaikus, vienas kitam padėjo tiek materialiai, tiek morališkai. O. P. gyveno netoli sūnaus, nukentėjusiąją ir žuvusįjį siejo šilti motinos ir sūnaus santykiai, pastarasis motinai nuolat padėdavo tiek finansiškai, tiek materialiai, kadangi ji turi II grupės invalidumą, ją slaugė. Taigi, esant aukščiau išdėstytoms aplinkybėms, teigti, jog byloje buvo nepagrįstai išplėtas nukentėjusiųjų ratas, nėra jokio pagrindo.

Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. CK nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo – ją kiekvienoje byloje, dėl kiekvieno nukentėjusiojo turi įvertinti teismas. Neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje. Pagal šio įstatymo nuostatą teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Kaip išplaukia iš 6.250 straipsnio 2 dalies turinio, kaltininko turtinės padėties kriterijus nėra pirmutinis. Įstatymas tarp neturtinės žalos nustatymo kriterijų į pirmą planą iškelia neturtinės žalos pasekmes. Kartu pažymėtina ir tai, kad neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi todėl, kad neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria turi būti siekiama, kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtus dvasinius išgyvenimus.

Apylinkės teismas, nustatydamas nukentėjusiesiems nuteistojo V. G. nusikalstamais veiksmais padarytos neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į nusikalstamos veikos pasekmes (dėl eismo įvykio metu patirtų sužalojimų mirė R. P.), į tai, kad R. P. (vyro, tėvo, sūnaus) žūtis nukentėjusiesiems sukėlė didžiulį dvasinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, dvasinio saugumo jausmo praradimą, bendravimo galimybių sumažėjimą, turtinės paramos praradimą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad po vyro žūties pablogėjo R. P. sveikatos būklė: jis skundėsi pakylančiu arteriniu kraujo spaudimu, skausmu krūtinėje bei širdies plote. Buvo nustatyti pakitimai elektrokardiogramoje, paskirti hipotenziniai vaistai. Gydytojos nuomone, liga galėjo paūmėti dėl R. P. patirto streso ir įtampos žuvus vyrui. O. P. dėl sūnaus žūties taip pat pablogėjo ir taip silpna sveikata (II grupės invalidumas). Nukentėjusiosios O. P. dukra gyvena Italijoje, todėl žuvusysis R. P. jai buvo moralinis bei materialinis ramstis. Žuvus sūnui ji buvo priversta kreiptis pagalbos į socialinės paramos centrą, su kuriuo 2009-12-16 buvo sudaryta pagalbos į namus teikimo ir mokėjimo už ją sutartis. D. P. ir D. P. dėl tėvo netikėtos žūties taip pat neabejotinai patyrė gilius dvasinius išgyvenimus, emocinį sukrėtimą. Kaip jau buvo minėta, vaikams tėvas buvo autoritetas, vaikus su tėvu siejo viena profesinė muzikinė veikla, tėvas (profesionalus muzikantas) vaikams buvo ir muzikos mokytojas, ir verslo partneris.

Pažymėtina tuo pačiu tai, kad apelianto skundo argumentai dėl jo sunkios materialinės padėties šiuo atveju negali būti pagrindu sumažinti nukentėjusiesiems priteistos neturtinės žalos dydį. Nors, kaip matyti iš baudžiamojoje byloje esančios 2010-07-01 pažymos apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas, apelianto per mėnesį gaunamos pajamos siekia vos 307 Lt, tačiau iš paties V. G. parodymų bei apeliacinio skundo argumentų seka, jog realiai jo pajamos yra didesnės nei byloje pateiktas oficialiai gaunamos algos dydis, papildomai jis užsidirba muzikuodamas vestuvėse ir kitose šventėse. Be to pažymėtina tai, kad apeliantas yra jauno amžiaus, darbingas, turintis visas galimybes tęsti profesinę, darbinę veiklą ir dar labiau pagerinti savo turtinę padėtį.

Taigi, įvertinusi aukščiau išdėstytų aplinkybių visumą bei atsižvelgusi į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus, teisėjų kolegija daro išvadą, jog nepagrįsti yra apelianto skundo argumentai, jog skundžiamu nuosprendžiu iš jo nukentėjusiųjų naudai priteistas neturtinės žalos atlyginimas yra aiškiai per didelis.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 1 p.,

nusprendžia:

nuteistojo V. G. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Pakeisti Molėtų rajono apylinkės teismo 2010 m. spalio 26 d. nuosprendį.

Panaikinti V. G. paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis specialia teise: teise vairuoti kelių transporto priemones 2 metams.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkė Daiva Pranytė – ZalieckienėTeisėjai Virginija Pakalnytė - TamošiūnaitėLeonarda Gurevičienė