Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. S. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Dėl tokių atsakovės atstovės neteisėtų veiksmų, pareiškėjas patyrė pažeminimą, diskriminaciją, papildomus suvaržymus, atsirado neigiami dvasiniai išgyvenimai. Pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kurią vertina 25 000 Eur suma.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 str.). Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz. Viešojo administravimo įstatymo 42 str., Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 str., Bausmių vykdymo kodekso 5 str. 3 d ir kt.). Valstybės pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės atsakomybei atsirasti pakanka, kad valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybinės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos 4 sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.), 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.), 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). CK 6.271 straipsnyje yra numatyta griežta (objektyvi) atsakomybė, kuri atsiranda nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi, viešajai (valstybės) atsakomybei atsirasti pakanka tik 3 sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio buvimo tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.

Pareiškėjas skundėsi tuo, kad LAVL parduotuvėje nebuvo jam tinkamų maisto produktų, be to, kainos buvo per didelės.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 173 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas, o ligoniai, gydomi pataisos įstaigų gydymo įstaigose, – pagal dietinio maitinimo normas. Maistu šie nuteistieji aprūpinami nemokamai. Tuo tarpu nuteistojo teisė įsigyti maisto produktų už savo lėšas yra specialioji teisė, įtvirtinta BVK 92 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalis nustato, kad nuteistieji turi teisę už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje – įsigyti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų. Maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų, kuriuos nuteistieji gali įsigyti pataisos įstaigos parduotuvėje ir turėti pataisos įstaigoje, sąrašą nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (BVK 92 straipsnio 4 dalis).

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Taisyklės) 76-79 punktuose yra įtvirtinta nuteistųjų maisto produktų ir būtiniausių reikmenų įsigijimo tvarka. Taisyklių 77 ir 78 punktuose nustatytos pataisos įstaigų vadovų pareigos, įpareigojančios užtikrinti, kad kiekvienas nuteistasis dienotvarkėje nustatytu laiku galėtų įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų parduotuvėse arba kioske ne rečiau kaip kartą per savaitę ir kad maisto produktų ir būtiniausių reikmenų pardavimo kainos neviršytų šių prekių rinkos vidutinių kainų, nustatytų parduotuvėse toje miesto (rajono) teritorijoje, kurioje veikia pataisos įstaiga.

Pažymėtina, kad BVK 92 straipsnio 1 dalyje numatyta nuteistųjų specialioji teisė įsigyti maisto produktų nėra absoliuti. Šio straipsnio 2 dalimi įstatymų leidėjas suteikė teisę Teisingumo ministerijai nustatyti pataisos įstaigose nuteistiesiems draudžiamų įsigyti maisto produktų sąrašą. Įsigyti maisto produktų nuteistieji gali tik už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus (BVK 92 str.1 d.). Šis įstatymo reikalavimas reiškia, kad nuteistasis gali pasinaudoti specialiąja teisė įsigyti neuždraustų maisto produktų tik tuo atveju, jei asmeninėje sąskaitoje turi lėšų, nes, kaip jau minėta, įstatymų nustatytas nuteistųjų maitinimas nemokamai pagal fiziologines mitybos normas. Be to, specialioji teisė įsigyti maisto produktų gali būti ribojama įstatymu nustatyta tvarka. Tarp BVK 142 straipsnio 1 dalyje numatytų nuobaudų, kurios gali būti skiriamos laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems, numatytas uždraudimas iki vieno mėnesio pirkti maisto produktų.

Teismas, atsižvelgęs į BVK 92 straipsnio 1 dalies turinį, sprendžia, kad jame numatyta nuteistųjų teisė už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus įsigyti ne bet kokių reikmenų, o tik būtiniausių reikmenų, šiame straipsnyje įtvirtintos nuostatos nenumato nuteistųjų teisės besąlygiškai visada reikalauti atitinkamų konkrečių prekių ar konkrečių gamintojų prekių (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2015-01-29 nutartį administracinėje byloje Nr. A-130-858/2015). Taigi, teisės aktai nenustatė LAVL administracijai pareigos sudaryti sąlygas pareiškėjui įstaigoje veikiančioje parduotuvėje įsigyti jo norimas konkrečias prekes, t. y. konkrečių rūšių ar savybių. LVAT yra išaiškinęs, kad teisės aktuose nėra įtvirtinta, kad LAVL turėtų visais atvejais užtikrinti, jog būtų tiekiami visi maisto produktai, reikmenys, neįtraukti į asortimento sąrašą (žr., pvz., 2015-01-06 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1322-575/2015).

Teismas atsižvelgia į tai, kad pareiškėjas nei skunde, nei teismo posėdžio metu konkrečiai nenurodė, kada ir kokių būtent prekių pageidavo įsigyti, tačiau negalėjo, taip pat nepaaiškino, kada ir kurios prekės buvo per brangios ir neatitiko vidutinės rinkos kainos. Skunde pateikiami tik abstraktūs pavyzdžiai, tačiau pareiškėjo teiginiai nedetalizuoti ir neindividualizuoti. Nenurodoma, kada ir kokių prekių pareiškėjas negalėjo nusipirkti dėl jų trūkumo ar per didelės kainos. Atsakovės atstovei tektų neproporcinga pareiga paneigti tokius abstrakčius pareiškėjo argumentus, kurie taip pat yra neapkankami neturtinės žalos atlyginimo ar atsakovės atstovės neteisėtų veiksmų konstatavimui. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, skundas šioje dalyje atmetamas.

Skunde teigiama, kad pasivaikščiojimo kiemeliai yra per maži, taip pat dengti skarda, dėl ko vasaros metu juose būdavo per karšta. Pasivaikščiojimo metu buvo neleidžiama grįžti į patalpas ir pasinaudoti tualetu.

Teismas visų pirma pažymi, kad teisės aktuose nėra reglamentuojama minimalaus ploto norma vienam asmeniui pasivaikščiojimo kiemuose, todėl šis argumentas atmestinas. Nepagrįstas ir pareiškėjo argumentas dėl skardinės dangos, kadangi teisės aktai nereglamentuoja, iš kokių statybinių medžiagų turi būti pagamintos kiemelių konstrukcijos.

Byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjui nebuvo leidžiama pasivaikščiojimo metu pasinaudoti tualetu. Pareiškėjas nenurodė, kuriomis dienomis ir kokiomis aplinkybėmis reiškė prašymus ligoninės personalui, kad jam būtų leista pasivaikščiojimo metu pasinaudoti tualetu ir grįžti į pasivaikščiojimo kiemą, tačiau to padaryti jam buvo neleista. Byloje nenustatyta, kad pareiškėjas dėl to buvo išreiškęs prašymą LAVL pareigūnams arba pretenzijas ligoninės administracijai. Nenustatyta ir aplinkybė, kad dėl galimai nesuteiktos teisės pasivaikščiojimo metu pasinaudoti tualetu ir po to grįžti į pasivaikščiojimo kiemą pareiškėjui atsirado realios neigiamos pasekmes, sutriko sveikata ir kt. Be to, nuteistasis turi teisę bet kada pasivaikščiojimą nutraukti (BVK 103 str.). Teismo nuomone, nėra pagrindo konstatuoti atsakovės atstovės neteisėtus veiksmus ir neturtinės žalos atsiradimą šioje dalyje.

Pareiškėjas skundžiasi tuo, kad jam nebuvo sutiekiami ilgalaikiai pasimatymai.

Pagal BVK 94 straipsnio 3 dalį, ilgalaikiai pasimatymai nuteistiesiems leidžiami tik su sutuoktiniu, sugyventiniu arba asmeniu, su kuriuo nuteistasis turi bendrą vaiką, jei nei nuteistasis, nei šis asmuo nėra susituokęs su kitu asmeniu arba neturi sugyventinių ir šis vaikas yra Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka registruotas kaip bendras nuteistojo ir į pasimatymą atvykusio asmens vaikas. Pareiškėjas nenurodė, kad atitinka vieną iš minėtų sąlygų, o byloje tokių duomenų nėra. Be to, pagal LAVL direktoriaus 2016-12-29 įsakymu Nr. V-288 patvirtintą Pasimatymų suteikimo ir jų vykdymo Laisvės atėmimo vietų ligoninėje tvarkos aprašą, asmenims, sergantiems (duomenys neskelbtini) (byloje nėra ginčo kad pareiškėjas serga šia liga), siekiant išvengti užkrėtimo ir ligos plitimo, suteikiami tik trumpalaikiai pasimatymai be fizinio kontakto (10 p.) (b. l. 19-22). Taigi, pareiškėjo nusiskundimai šioje dalyje nepagrįsti.

Pareiškėjas teigia, kad jautėsi diskriminuojamas, nes jo gyvenamosiose patalpose nebuvo įrengta virtuvė. Pagal Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82 patvirtintas Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisykles, paprastajai grupei priskirtų nuteistųjų gyvenamosiose patalpose virtuvėlė įrengiama tik esant techninėms galimybėms (5.11 p.). Taigi, įstatymų leidėjas nenustatė pataisos įstaigoms imperatyvios pareigos visais atvejais įrengti nuteistiesiems virtuvę. Be to, kaip ir minėta, pareiškėjui maitinimas yra tiekiamas nemokamai (BVK 173 str. 4 d.).

Šioje administracinėje byloje išvardintų aplinkybių, suponuojančių neturtinę žalą, nenustatyta. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų nepakanka. Paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovės atstovė atliko neteisėtus veiksmus bei kad siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą. Taip pat nėra duomenų apie pareiškėjui kilusias neigiamas pasekmes dėl kalinimo sąlygų. Nenustačius atsakovės neteisėtų veiksmų bei patirtos žalos fakto ir priežastinio ryšio, nesant visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas ir atmestinas (ABTĮ 56 str., 88 str. 1 p.).

Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo E. S. skundą atmesti.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.