Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas palaikė atsiliepimo į skundą argumentus. Atsakovo atstovas nurodė, kad nesant konkrečiai įvardintos žalos bei neteisėtų pareigūnų veiksmų, neturtinės žalos atlyginimas pareiškėjui negali būti priteistas. Pareiškėjas dažniausiai buvo vežamas automobiliais „VW Crafter“, kuriuose įrengtos vietos asmenims ir jų daiktams. Konvojuojamieji prieš kelionę yra informuojami apie pareigą laikytis teisėtų pareigūnų reikalavimų ir kad šaunamasis ginklas gali būti naudojamas tik kaip kraštutinė priemonė, tačiau tai negali būti laikoma grasinimu.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas prašo priteisti neturtinę žalą, kildinamą iš netinkamų konvojavimo sąlygų laikotarpiu nuo 2011-06-29 iki 2012 m. vasaros.

Pagal Marijampolės pataisos namų 2015-03-04 raštą Nr. 9-07-3436 (b. l. 87) pareiškėjas buvo konvojuojamas nuo 2011-06-29 iki 2012-06-21.

Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

Pagal CK 1.125 straipsnio 8 dalį reikalavimams dėl žalos atlyginimo taikomas 3 metų ieškinio senaties terminas. Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, t. y. nuo sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie savo teisės pažeidimą dienos (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota teismų praktika, paprastai pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (2013 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013; 2013 m. sausio 15 d. nutartis administra­cinėje byloje Nr. A444-343/2013), todėl darytina išvada, kad pareiškėjas kiekvieno konvojavimo iš vienos laisvės atėmimo vietos į kitą atveju suvokė, kad atitinkamos jo teisės galėjo būti pažeidžiamos, tačiau į teismą dėl neturtinės žalos priteisimo pareiškėjas kreipėsi tik 2015-01-28 (b. l. 3), todėl laikytina, kad pareiškėjas praleido 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimui, apimančiam 2011-06-29–2012-01-27 konvojavimo laikotarpius, pareikšti.

Vadovaujantis CK 1.126 straipsnio 2 dalimi, 1.131 straipsnio 1 dalimi, esant ginčo šalies reikalavimui, ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Šiuo atveju, atsakovo atstovas teismui pateiktame 2015-03-03 rašte Nr. 475D-319 tokį prašymą pareiškė (b. l. 11-13). Pareiškėjas įrodymų, kad ieškinio senaties terminą praleido dėl objektyvių priežasčių, nepateikė, teismas tokių aplinkybių ex officio taip pat nenustatė, todėl pareiškėjo reikalavimui, kildinamam iš 2011-06-29–2012-06-21 laikotarpiu vykdytų konvojavimų, taikytina ieškinio senatis ir ši skundo dalis atmestina (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Pareiškėjo nurodytos konvojavimo vykdymo sąlygos byloje vertintinos už 2012-01-28–2012-06-21 laikotarpį.

CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis).

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005-07-29 įsakymo Nr. 1R-240/1V-246 patvirtintų Konvojavimo taisyklių (toliau – Konvojavimo taisyklės) 123 punkte yra įtvirtinta fundamentali žmogaus teisių apsaugos nuostata, jog konvojavimo metu draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2012-01-28 iki 2012-06-21 buvo konvojuotas 11 kartų iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus į Klaipėdos tardymo izoliatorių, Radviliškio policijos komisariato areštinę ir Marijampolės pataisos namus (b. l. 86).

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007-03-14 nutarimu Nr. 278 patvirtintų VST nuostatų 6.3 punktu, sulaikytųjų, suimtųjų ir nuteistųjų konvojavimo organizavimą ir vykdymą užtikrina VST. Konvojuojamųjų suimtųjų (nuteistųjų) teises ir pareigas, konvojaus pareigūnų veiklą reglamentuoja Konvojavimo taisyklės. Konvojavimo taisyklių 3 punktas nustato, kad konvojavimas – tai ginkluotas konvojuojamųjų lydėjimas pėsčiomis, specialiuoju transportu ar kitomis transporto priemonėmis ir pristatymas į paskirties punktus užtikrinant apsaugą. Specialiosios transporto priemonės – specialusis automobilis, specialusis autobusas, specialusis vagonas, kuriuose konvojuojamiesiems konvojuoti yra pagal nustatytus higienos ir saugumo reikalavimus techniškai įrengtos kameros. Šiuo atveju pareiškėjas buvo konvojuojamas specialiaisiais automobiliais, turinčiais transporto priemonės registracijos liudijimus ir išduotas techninės apžiūros ataskaitas (b. l. 44-45, 47-48, 50-51, 53-54, 56-57, 59-60, 62-63, 65-66, 68-69, 71-72, 74-75).

Pareiškėjas teigia, kad specialiuosiuose automobiliuose įrengtos kameros būdavo perpildytos. Konvojavimo taisyklių 109 punkte nustatyta, kad specialiajame transporte konvojuojamųjų skaičius negali būti didesnis, nei yra sėdimų vietų. Įvertinus atsakovo atstovo pateiktus duomenis apie transporto priemones ir jų registracijos liudijimų S.1. punkte nurodytą transporto priemonėje maksimalų sėdimų vietų skaičių (vidaus reikalų ministro 2005-06-28 įsakymo Nr. 1V-204 „Dėl Kelių transporto priemonės registracijos liudijimo blanko aprašymo ir privalomosios formos patvirtinimo“ 5.7.21 punktas) matyti, kad pareiškėjas buvo konvojuojamas specialiaisiais automobiliais: „VW Crafter“, valstybiniai Nr. EFS 561, Nr. EFS 559, Nr. EFS 558, Nr. FUV 254, Nr. FUV 253, Nr. EDL 154, Nr. EDL 152, Nr. EDL 150, Nr. EDL 149 – įrengta po 19 sėdimų vietų (b. l. 14, 17, 20, 23, 26, 29, 32, 35, 38, 41) ir MAZ 437040, valstybiniai Nr. VVV 097 – įrengtos 43 sėdimos vietos, Nr. TVU 514 – įrengtos 33 sėdimos vietos (b. l. 71, 74). Įvertinus nurodytus duomenis kartu su byloje pateiktais duomenimis apie pareiškėjo konvojavimo laikotarpius (b. l. 86), transporto priemonėse įrengtų sėdimų vietų skaičių ir VST kelionės žiniaraščiuose nurodytą vykusių asmenų skaičių (b. l. 14-58), matyti, kad maksimalus konvojuojamų asmenų skaičius 2012-01-28–2012-06-21 laikotarpiu nebuvo viršijamas.

Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą teigė, kad specialiaisiais automobiliais vykstančių asmenų skaičius nėra viršijamas, priešingu atveju, skiriamos papildomos transporto priemonės arba atsisakoma priimti konvojuojamuosius ir apie tai pažymima kelionės žiniaraštyje. Tokius atsakovo atstovo argumentus patvirtina 2012-02-27 ir 2012-04-05 (b. l. 20-21, 32-33) kelionės žiniaraščiai, kuriuose nurodyta, kad 2012-02-28 ir 2012-04-06 konvojavimo metu buvo surašyti tarnybiniai pranešimai dėl vietos stokos. Kita vertus, duomenų, kad pareiškėjo konvojavimo metu būtų konstatuotas vietos trūkumas byloje nenustatyta. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo skundo teiginys, kad transporto priemonės buvo perpildytos, atmestinas kaip nepagrįstas. Be to, sutinkamai su Konvojavimo taisyklių 107 ir 137 punktais, visos konvojuojamųjų pareikštos pretenzijos įrašomos į kelionės žiniaraštį, taip pat visi konvojuojamieji, atvykę į paskirties tašką, turi teisę surašyti skundą dėl konvojavimo sąlygų, kuris privalomai perduodamas Viešojo saugumo tarnybos vadovybei. Iš byloje esančių kelionės žiniaraščių matyti, kad pareiškėjas nei raštu, nei žodžiu nebuvo pareiškęs pretenzijų dėl konvojavimo sąlygų.

Pareiškėjas skunde teigia, kad transporto priemonėse nebuvo tinkamos vėdinimo ar šildymo sistemos. Šiuos pareiškėjo argumentus paneigia byloje esančios specialaus transporto, skirto konvojuojamųjų pervežimui, schemos (b. l. 46, 49, 52, 55, 58, 61, 64, 67, 70, 73, 76). Pareiškėjas dažniausiai buvo konvojuojamas automobiliais „VW Crafter“, kuriuose yra įrengtas bagažo skyrius, kėdės su atlošais, evakuaciniai liukai, šildymo įrenginiai ir sistemos, apšvietimas, ventiliacija ir langai. 2012-06-21 pareiškėjas vyko automobiliais MAZ 437040, tačiau ir juose, be kita ko, yra įrengti vėdinimo liukai ir šildymo sistemos. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai, jog konvojavimo metu nebuvo užtikrinta vėdinimo ir šildymo sistema, atmestini, kaip nepagrįsti.

Teismas neturi duomenų apie 2012-06-08 buvusias pareiškėjo konvojavimo sąlygas, tačiau pareiškėjo skunde nurodyti nusiskundimai konvojavimo sąlygomis yra labai abstraktaus pobūdžio ir jam nekonkretizavus, kad būtent 2012-06-08 konvojavimo sąlygos buvo netinkamos, konkrečiai neįvardijus šio konvojavimo metu buvusių atsakovo atstovo pažeidimų, teismas neturi pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovo atstovo veiksmus. Be to, pareiškėjas 2012-06-08 buvo konvojuojamas iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus į Radviliškio policijos komisariato areštinę ir atgal. Atsižvelgiant į tai, kad atstumas nuo Šiaulių iki Radviliškio yra apie 22 km., pareiškėjo konvojavimas vyko tik vieną dieną, net ir konstatavus tam tikrus konvojavimo sąlygų pažeidimus, pagal savo intensyvumą jie negalėtų būti prilyginami kankinimui dėl savo trumpalaikiškumo.

Pareiškėjas skunde teigia, kad konvojaus pareigūnai nuolat žemino, tyčiojosi, demonstratyviai rodydami kovinius ginklus, dėl to jis nuolat jautė baime, patyrė stresą, naktimis sapnuodavo košmarus dėl žiauraus pareigūnų elgesio.

Konvojuojamųjų kratos organizavimas įtvirtintas Konvojavimo taisyklių 74-93 punktuose. Šių taisyklių 78 punkte nurodyta, kad konvojuojamuosius priimant konvojuoti iš Kalėjimų departamentui pavaldžių įstaigų ar teritorinių policijos įstaigų areštinių, atliekama visa (išrengiant) krata, o jų drabužiai (avalynė, galvos apdangalai), daiktai ir maisto produktai apžiūrimi. Sistemiškai analizuojant šias teises normas, darytina išvada, kad konvojuojamų asmenų ir jų daiktų kratos atlikimas yra ne pareigūnų teisė, o pareiga. Už konvojuojamųjų kratos atlikimą, jų drabužių (avalynės, galvos apdangalų), daiktų ir maisto produktų apžiūrą jie atsako įstatymų nustatyta tvarka. Todėl pareiškėjo asmens ir jo daiktų krata prieš konvojavimą buvo atliekama teisėtai.

Konvojavimo taisyklių 3 punkte taip pat nustatyta, kad konvojus - viešojo saugumo pajėgų, institucijų ir įstaigų, vykdančių operatyvinę veiklą, Lietuvos Kariuomenės Karo policijos, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos bei jam pavaldžių įstaigų ginkluotų pareigūnų grupė, kurios užduotis yra konvojuojamųjų konvojavimas į paskirties punktus užtikrinant apsaugą; Minėta, jog konvojavimas yra ginkluotas konvojuojamųjų lydėjimas ir pristatymas į paskirties punktus užtikrinant apsaugą, todėl darytina išvada, kad konvojaus pareigūnų pareigų atlikimo metu ginklo nešiojimas yra nustatytas teisės akto, pagrįstas ir teisėtas. Iš bylos duomenų nėra galimybės nustatyti, kad pareiškėjo konvojavimo metu pareigūnai elgėsi netinkamai, žemino ar tyčiojosi iš pareiškėjo. Pareiškėjo nusiskundimų Kelionės žiniaraščiuose neužfiksuota.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad konvojavimo metu jam pasidarydavo bloga, tačiau pareigūnai vaistų neišduodavo, netinkamos konvojavimo sąlygos sutrikdė jo sveikatą. Kaip matyti iš pareiškėjo sveikatos istorijos įrašų (b. 1. 98-99), per ginčo laikotarpį pareiškėjui buvo teikiama medicininė pagalba, tačiau teismas neturi pagrindo daryti išvados, kad pareiškėjo susirgimus tiesiogiai įtakojo konvojavimo sąlygos. Nei viename teismui pateiktame kelionės žiniaraštyje nėra įrašo apie konvojuojamų asmenų sveikatos sutrikimus ar pareiškėjo nusiskundimus. Atsižvelgiant į tai, atmestinas kaip nepagrįstas pareiškėjo argumentas, kad konvojavimo metu buvo sutrikdyta jo sveikata.

Įvertinęs išdėstytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad 2012-01-28–2012-06-21 pareiškėjo konvojavimo laikotarpiu, buvo laikytasi visų Konvojavimo taisyklių reikalavimų, buvo užtikrintas saugus jo transportavimas, kuris buvo vykdomas specialiai tam pritaikytu transportu, ir konvojavimo sąlygos visiškai atitiko Konvojavimo taisyklių reikalavimus. Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos, neteisėtų veiksmų nagrinėjamu atveju nenustatyta. Todėl pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo dėl netinkamų konvojavimo sąlygų minėtu laikotarpiu atmestinas kaip nepagrįstas, nenustačius nei vienos iš būtinų valstybinės civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų: neteisėtų veiksmų, žalos ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir kilusios žalos.

valstybes, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos, neteisėtų veiksmų nagrinėjamu atveju nenustatyta. Todėl pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo dėl netinkamų konvojavimo sąlygų minėtu laikotarpiu atmestinas kaip nepagrįstas, nenustačius nei vienos iš būtinų valstybinės civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų: neteisėtų veiksmų, žalos ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir kilusios žalos.

Nagrinėjamoje byloje atsakovo atstovas prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas, susidariusias rengiant teismui skundo priedų kopijas.

Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalimi, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą, tačiau šalies prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos privalo būti pagrįstos ir būtinos.

Šiuo atveju, atsakovo atstovas atsiliepimą į skundą pateikė elektroninių ryšių priemonėmis, o skundo priedus – popierine forma. Teismo vertinimu, atsakovas turėjo galimybę skundo priedus taip pat kaip ir atsiliepimą į skundą pateikti elektroninių ryšių priemonėmis ir tokiu būdu išvengti dokumentų kopijavimo išlaidų, atsižvelgiant į tai, nurodytos išlaidos nelaikytinos būtinomis.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

pareiškėjo K. K. skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.