Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Daliaus Jocio,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. B. apeliacinį skundą dėl Kretingos rajono apylinkės teismo 2008-11-24 nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 str. 1 d. – 40 MGL (5200 Lt) bauda. Priteista iš E. B. 2523 Lt E. G. naudai.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

E. B. nuteistas už tai, kad viešoje vietoje įžūliais, vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, t. y. padarė viešosios tvarkos pažeidimą:

jis 2007 m. balandžio 30 d., apie 18 val., viešoje vietoje, Kretingos mieste, Žemaitės alėjoje, tyčia, neleistinu, akivaizdžiai agresyviu ir moralės požiūriu nepriimtinu elgesiu, trikdančiu visuomenės rimtį, ir, pažeidęs viešąją tvarką, įžūliais ir vandališkais veiksmais, demonstruodamas nepagarbą aplinkai, vairuojamu automobiliu VOLKSWAGEN NEW BEETLE, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) priklausančiu R. B., užblokavo kelią E. G. vairuojamam automobiliui SAAB 95, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) taip sutrikdydamas eismą kelyje, išlipusiam iš automobilio E. G. tyčia ranka sudavė smūgius į krūtinę ir petį bei su automobilio durelėmis prispaudė E. G. koją, padarydamas poodines kraujosruvas rankose, dešinėje kojoje, tai nukentėjusiajam E. G. sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą.

Apeliaciniame skunde nuteistasis E. B. prašo panaikinti Kretingos rajono apylinkės teismo 2008-11-24 nuosprendį ir jį išteisinti. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas nuosprendyje konstatavo, jog jis automobiliu VOLKSWAGEN NEW BEETLE užblokavo kelią nukentėjusiojo E. G. vairuojamam automobiliui SAAB 95, tačiau bylos nagrinėjimo metu ši aplinkybė nėra nustatyta faktinėmis aplinkybėmis, o tai reiškia, kad ši aplinkybė nėra įrodyta. Teismas nevertino liudytojų J. G. ir E. G. parodymus, o jo parodymus vertino kritiškai. Prieštaringi ir paties nukentėjusiojo E. G. bei nukentėjusiosios R. G. parodymai. Nuteistasis E. B. teigia, kad teismas dėl eismo sutrikdymo padarė prieštaringas išvadas, o kilusių abejonių nepašalino. Teismas nuosprendyje konstatavo, kad išlipusiam iš automobilio E. G. tyčia ranka sudavė smūgius į krūtinę ir petį, tačiau ši teismo išvada padaryta nenustačius faktinių bylos aplinkybių, kadangi liudytojai A. K., J. G. ir E. G. apie smūgių sudavimą nieko negalėjo parodyti. Nukentėjusiojo E. G. parodymai apie smūgių sudavimą ikiteisminio tyrimo ir teismo metu skiriasi, o nukentėjusioji R. G. nei ikiteisminio tyrimo, nei bylos nagrinėjimo teisme metu apie E. G. suduotus smūgius nieko negalėjo pasakyti. Nuteistasis E. B. teigia, kad dėl šių aplinkybių teismas pažeidė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003-06-20 nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 1.1 punktą, kuriame nurodyta, jog nuosprendis turi būti teisėtas ir pagrįstas, grindžiamas išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais, jis turi būti įtikinamas ir nekelti abejonių dėl jame padarytų išvadų pagrįstumo, t. y. nukentėjusiojo E. G. parodymus dėl smūgių sudavimo objektyviai negali patvirtinti nei nukentėjusioji R. G., nei liudytojai E. G., J. G., tiek teismo specialisto išvada. Mirusio liudytojo A. K. parodymai prieštarauja paties nukentėjusiojo duotiems parodymams, todėl jais negalima vadovautis, nes jų patikrinti nėra galimybės.

Apeliaciniame skunde pažymima, kad teismo išvada dėl prispaustos nukentėjusiojo E. G. kojos ir taip padaryto jam nežymaus sveikatos sutrikdymo nepagrįsta ir padaryta nenustačius faktinių bylos aplinkybių. Neaišku, kaip spausdamas durelėmis E. G. koją galėjo padaryti poodines kraujosruvas nukentėjusiojo rankose. Apeliantas tvirtina, kad nors teismas nevertino pateiktų teismo posėdžio metu gynybos fotonuotraukų, tačiau akivaizdu, jog spaudžiant durelėmis žmogaus kūną tokius sužalojimus, kurie konstatuoti E. G. kojoje, patirti nėra jokios galimybės. Teigia, kad teismo specialisto išvada yra prieštaringa ir nenuosekli, ji nei patvirtina, nei paneigia priežastinį ryšį bei prieštarauja faktinėms aplinkybėms. Teisme apklausta specialistė nurodė, kad smūgiai padaryti kietu buku daiktu, tai yra rankomis, tačiau iš teismui pateiktų fotonuotraukų matyti, jog tokius sužalojimus, kokie konstatuoti E. G., neįmanoma padaryti. Kadangi teismas dėl šios aplinkybės padarė prieštaringas išvadas, o kilusių abejonių nepašalino, nenurodė, kuriuos įrodymus vertina, o kuriuos atmeta, todėl visos abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 20 str. 1 d. numatyta, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 98 str. įtariamasis, kaltinamasis, jo atstovas pagal įstatymą, gynėjas, nukentėjusysis, civilinis ieškovas, civilinis atsakovas, jų atstovai, taip pat bet koks fizinis ar juridinis asmuo gali savo iniciatyva pateikti daiktus ir dokumentus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti. Apeliantas tvirtina, kad teismui bylos nagrinėjimo metu buvo pateiktos fotonuotraukos, kurios įrodo sužalojimų negalimumą, tačiau šie duomenys nebuvo vertinti ir tirti, nes nuosprendyje apie tai visiškai nepasisakyta. Todėl laikytina, kad teismas pažeidė ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 20 str. 3 d., kuri numato, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylą išspręsti teisingai.

Nuteistasis E. B. teigia, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo užtikrinta jo teisė, numatyta Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso 10 str., tai yra prokuroras neužtikrino galimybės įstatymų nustatytomis priemonėmis gintis nuo įtarimų bei kaltinimų. Gynėjas 2007-11-13 raštu prašė atlikti proceso veiksmus, prašymas buvo patenkintas (t. 1, b. l. 58–59). Tačiau prašymas nebuvo įvykdytas, nes nukentėjusieji pateikė atsisakymą (t. 1, b. l. 80). Šiuo atveju buvo pakankamas pagrindas nukentėjusiesiems taikyti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso 163 str. ir paskirti piniginę baudą. Nors to ir nebuvo padaryta, tačiau nukentėjusiųjų atsisakymas ir ikiteisminio tyrimo įstaigos neveikimas sutrukdė atlikti reikalingus procesinius veiksmus, kas būtų paneigę jam pareikšto įtarimo aplinkybes.

Apeliantas konstatuoja, kad jo veiksmuose nėra nusikaltimo sudėties, nes teismas nenustatė jo veiksmuose vertinamųjų nusikaltimo sudėties požymių – agresyvumo, įžūlių ar vandališkų veiksmų, o priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį vadovavosi prielaidomis ir abejonėmis, kurios prieštarauja įvykio aplinkybėms.

Nuteistasis ir jo gynėjas prašo apeliacinį skundą tenkinti.

Prokurorė prašo apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmestinas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.).

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame teismo posėdyje ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo E. B. kaltės. Jo įvykdytą nusikalstamą veiką tinkamai kvalifikavo, kartu teisingai taikė baudžiamojo įstatymo bei baudžiamojo proceso normas.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija atmeta nuteistojo E. B. apeliacinio skundo argumentus, kuriuose jis nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo užtikrinta jo teisė į gynybą, o prokuroras neužtikrino galimybės įstatymų nustatytomis priemonėmis gintis nuo įtarimų bei kaltinimų. Išnagrinėjus baudžiamąją bylą apeliacinės instancijos teisme nenustatytas nuteistojo E. B. apeliaciniame skunde nurodytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 10 str. (įtariamojo, kaltinamojo ir nuteistojo teisės į gynybą užtikrinimas) pažeidimas. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis E. B. turėjo atstovą advokatą, kuris padėjo įgyvendinti jo teises ikiteisminio tyrimo ir teismo metu. Tai įrodo, kad nuteistasis, naudodamasis savo teise į gynybą, ir jo gynėjas galėjo aktyviai dalyvauti procese, teikti ikiteisminio tyrimo ir teismo metu įrodymus ir prašymus, ir šia teise pasinaudojo. Pažymėtina, kad kaltininkas ir jo gynėjas turėjo teisę skųsti ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir prokuroro veiksmus Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 62 ir 63 str. nustatyta tvarka. Apeliantas tokia teise nepasinaudojo, todėl teigti, jog buvo pažeista jo teisė į gynybą, negalima.

Vien tai, kad nuteistasis E. B. nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, kitaip interpretuodamas byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertindamas, nėra pagrindas tenkinti apeliacinį skundą. Nors nuteistasis E. B. neigia užblokavęs kelią nukentėjusiojo E. G. vairuojamam automobiliui ir išlipusiam iš savo automobilio nukentėjusiajam sudavęs smūgius bei automobilio durelėmis prispaudęs E. G. koją, tačiau šis nuteistojo neigimas bylos įrodymais visiškai paneigtas. Apelianto E. B. kaltę dėl viešosios tvarkos pažeidimo padarymo įrodo nukentėjusiųjų E. G., R. G. parodymai, liudytojo A. K. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, asmens parodymų atpažinti protokolas (t. 1, b. l. 30–35), asmens parodymų atpažinti iš jo nuotraukos protokolas (t. 1, b. l. 47–79), liudytojo parodymų patikrinimo vietoje protokolas (t. 1, b. l. 53–56) bei specialisto išvada Nr. G-2216/07 (02), kuria nustatyta, jog nukentėjusiajam E. G. konstatuoti poodinės kraujosruvos rankose, dešinėje kojoje. Sužalojimai padaryti kietu buku daiktu tiriamojo nurodytu laiku, t. y. 2007-04-30 (t. 1, b. l. 17).

Apylinkės teismas neturėjo jokio pagrindo netikėti nukentėjusiojo E. G., nukentėjusiosios R. G. parodymais, nes tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nurodant įvykio veiksmų chronologiją nukentėjusiųjų paaiškinimai yra nuoseklūs ir detalūs nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios, be to, tai atitinka faktines bylos aplinkybes. Skirtingai nei nurodo nuteistasis E. B., apeliaciniame skunde nukentėjusiojo E. G. parodymai apie smūgių sudavimą nesiskiria ir yra nuoseklūs nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios. Nukentėjusysis E. G. nuo pirminio apklausos momento, tai yra jau rašant protokolą-pareiškimą, nurodė, kad E. B. jam sėdint automobilyje bandė suduoti į veidą, tačiau nepataikė, o išlipus iš automobilio sudavė du smūgius: vieną į petį, kitą – į krūtinę. Šiuos savo parodymus nukentėjusysis patvirtino ikiteisminio tyrimo liudytojo apklausos 2007-05-31 metu bei teismo teisiamojo posėdžio metu. Nukentėjusioji R. G. smūgių galėjo nematyti, nes, remiantis jos parodymais, tuo metu galėjo skambinti policijai. Nukentėjusiojo E. G. parodymus nuosekliai patvirtina ir įvykį stebėjęs liudytojas A. K. Objektyvus įrodymas – teismo medicinos specialisto išvada – taip pat visiškai patvirtina nukentėjusiojo nurodytą jo sumušimo mechanizmą. Nukentėjusiojo E. G. bei liudytojo A. K. parodymų nepaneigia ir apeliaciniame skunde minimų liudytojų parodymai – liudytojai E. G. ir J. G. patvirtino, kad matė, kaip E. B. išlipęs iš automobilio „Volkswagen New Beetle“ nuėjo prie nukentėjusiojo E. G. automobilio „Saab 95“ ir išlipusį nukentėjusįjį stumtelėjo. Liudytojas E. G. parodė, kad įvykio metu jis sėdėjo automobilyje 30 metrų atstumu nuo įvykio vietos, bei nurodė: „ar buvo suduoti smūgiai, nemačiau, gal jie buvo suduoti po to“ (t. 3, b. l. 113). Taigi apeliacinio skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl įvykio mechanizmo nustatymo neatitinka faktinių bylos aplinkybių, kolegija pripažįsta nepagrįstu, byloje esantys įrodymai patvirtina būtent tokį įvykio mechanizmą, kurį skundžiamame nuosprendyje nustatė apylinkės teismas.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, išsiaiškinęs ir nustatęs faktines įvykio aplinkybes, kvalifikuodamas nuteistojo E. B. veiką kaip viešosios tvarkos pažeidimą, baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai.

E. B. nuteistas už tai, kad jis viešoje vietoje įžūliais, vandališkais veiksmais, pasireiškusiais nukentėjusiojo E. G. sumušimu ir sužalojimu, demonstravo nepagarbą aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką. Viešosios tvarkos pažeidimo nusikaltimo pagrindinis objektas yra viešoji tvarka. Viešoji tvarka gali būti pažeidžiama tiesiogiai arba per poveikį papildomiems objektams – žmogaus sveikatai arba turtui. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėtis yra materiali, nusikaltimo baigtumo momentas siejamas su neigiamų padarinių visuomenėje atsiradimu dėl kaltininko veiksmų – visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymu. Jeigu daroma išvada, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 str. 1 d. dispozicijoje numatyti kaltininko veiksmai viešoje vietoje neturėjo realios įtakos visuomenės rimčiai ar tvarkai, o kaltininko veiksmų tyčia buvo nulemta asmeninių motyvų ir jais nebuvo siekiama pažeisti viešąją tvarką, kaltininko veiksmai turėtų būti kvalifikuojami tik pagal tuos Baudžiamojo kodekso straipsnius, kurie numato atskirą atsakomybę už jų padarymą (fizinio skausmo sukėlimą, nežymų sveikatos sutrikdymą ir pan.). Tačiau tuo atveju, kai viešosios tvarkos pažeidimas buvo susijęs su fizinio smurto pavartojimu arba turto sunaikinimu ar sugadinimu, veika kvalifikuojama atsižvelgiant į normų konkurencijos įveikimo taisykles – kartu su viešosios tvarkos pažeidimu papildomai inkriminuojamas tik toks nusikaltimas, kurio sankcija yra griežtesnė už Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 str. 1 d. sankciją. Nusikaltimus, kurių sankcijos yra švelnesnės – fizinio skausmo sukėlimą ar nežymų sveikatos sutrikdymą (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str. 1 d.), įžeidimą (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 155 str. 1 d.) ir pan. – Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 str. 1 d. apima, ir jie atskirai neinkriminuojami.

Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas jo veiksmuose nenustatė vertinamųjų šio nusikaltimo sudėties požymių – agresyvumo, įžūlių ar vandališkų veiksmų – ir priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį vadovavosi prielaidomis ir abejonėmis, gynybos pateiktų įrodymų nevertino taip pažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 20 str. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos nuomone, toks apeliacinio skundo teiginys nepagrįstas. Viešosios tvarkos pažeidimo nusikaltimo subjektyvioji pusė pasireiškia tiesiogine tyčia, kuri padarinių atžvilgiu gali būti ir tiesioginė, ir netiesioginė. Kaltininkas supranta, kad viešoje vietoje įžūliais veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numato, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir šių padarinių nori. Kvalifikuojant veiką ypač svarbu nustatyti, kad kaltininkas suvokė savo veiksmus pirmiausia kaip nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimą, kad tai pagrindinis, o ne šalutinis jo veikos aspektas. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, kad E. B. įžūliu elgesiu savo veiksmais pažeidė viešąją tvarką. Ši teismo išvada pagrįsta byloje surinktais įrodymais: nukentėjusiojo E. G., liudytojo A. K. parodymais, asmens parodymų atpažinti, asmens parodymų atpažinti iš jo nuotraukos, liudytojo parodymų patikrinimo vietoje protokolais, specialisto išvada, kitais bylos įrodymais. Faktiniai duomenys, kuriais teismas grindė savo nuosprendį, buvo patikrinti teisiamajame teismo posėdyje, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 301 str. 1 d. Nenustatyta, kad būtų pažeistas įrodymų leistinumo bei liečiamumo principas. Baudžiamojoje byloje ištirtas įrodymų visetas leido teismui padaryti išvadą dėl E. B. kaltės įrodytumo. Nuosprendžio aprašomojoje dalyje išanalizuoti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir pateikti motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas E. B. parodymus įvertino kritiškai. Byloje esantys faktiniai duomenys, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas Baudžiamojo proceso kodekso numatytomis priemonėmis patikrintas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 20 str. 4 d.). Įrodomoji bylos medžiaga patvirtina, kad E. B. elgėsi įžūliai: jis be priežasties užpuolė nepažįstamą asmenį, sudavė jam smūgius į krūtinę ir petį bei automobilio durelėmis prispaudė nukentėjusiojo koją. Minėti E. B. veiksmai buvo įvykdyti viešoje vietoje – Kretingos mieste, Žemaitės alėjoje, sutrikdant eismą kelyje nukentėjusiojo šeimos, žmonos ir mažametės dukros ir pašalinių žmonių akivaizdoje. Toks įžūlus, vandališkais veiksmais paremtas nuteistojo E. B. elgesys (nepažįstamo asmens užsipuolimas, smūgių sudavimas mažametės dukros akivaizdoje) tik patvirtina jį veikus tiesiogine tyčia, t. y. supratus, kad atlieka veiksmus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 str. 1 d. dispozicijoje, ir siekus, pažeidžiant visuomenėje nusistovėjusias elgesio normas, parodyti nepagarbą aplinkai, sutrikdyti visuomenės rimtį ir tvarką. Įrodymų, kurie pagrindžia E. B. kaltę, yra pakankamai. Jokia kita papildoma įrodomoji medžiaga sprendžiant jo kaltės klausimą nėra reikšminga, nes visos svarbios veikos kvalifikavimui aplinkybės pirmosios instancijos teismo nustatytos išsamiai ir nešališkai. Kolegija daro išvada, kad E. B. veiksmai atitiko Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 str. 1 d. nustatyto nusikaltimo vertinamuosius požymius ir jis pagrįstai nuteistas už viešosios tvarkos pažeidimą.

Skirdamas bausmę apylinkės teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 54 str. numatytais bausmės skyrimo pagrindais ir pagrįstai paskyrė su laisvės atėmimu nesusijusią mažesnę už sankcijos vidurkį bausmę.

Tenkinti apeliacinį skundą juose nurodytais motyvais nėra pagrindo. Kretingos rajono apylinkės teismo 2008-11-24 nuosprendis pripažintas pagrįstu bei teisėtu ir nekeistinas.

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo E. B. apeliacinį skundą atmesti.