Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Jaliniausko, Svetlanos Jurgaitienės ir Valdo Vitunsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

asmens, kuriam paskirtos priverčiamosios medicinos priemonės, A. B. gynėjai advokatei Aušrai Ručienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiųjų R. M. ir J. M. atstovo advokato Osvaldo Martinkaus apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2021 m. lapkričio 11 d. nutarties, kuria A. B., padariusiam baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje, esant nepakaltinamumo būsenoje, taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – ambulatorinis stebėjimas pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis pagal gyvenamąją vietą.

Kardomąsias priemones – dokumentų paėmimą ir rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuspręsta nutarčiai įsiteisėjus - panaikinti.

Nukentėjusiosios R. M. patirtų 1000 Eur proceso išlaidų iš A. B. nuspręsta nepriteisti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. A. B. pripažintas padaręs baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, būdamas nepakaltinamas, kadangi 2020 m. rugsėjo 1 d., laikotarpyje nuo 15.00 val. iki 19.00 val., name, esančiame (duomenys neskelbtini), išgertuvių metu, kilus tarpusavio konfliktui su G. M., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymui, tyčia sudavė G. M. ne mažiau kaip tris smūgius rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas, ko pasėkoje G. M. griuvo, tuo padarė nukentėjusiajam G. M. muštinę žaizdą kairio antakio srityje, poodines kraujosruvas veide, dešinėje šlaunyje, dešinėje blauzdoje, minkštųjų audinių kraujosruvas momens srityje, kraujosruvas lūpų gleivinėse, odos nubrozdinimus dešinio kelio ir kairio šono srityse, tokiais veiksmais nežymiai sužalojo G. M., padarė nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą.

3. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje asmens, kuriam paskirtos priverčiamosios medicininės priemonės A. B. gynėja advokatė Aušra Ručienė ir prokurorė Renata Staniulienė prašė nukentėjusiųjų atstovo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

4. Nukentėjusiųjų R. M. ir J. M. atstovo advokato Osvaldo Martinkaus apeliacinis skundas atmetamas.

5. Apeliaciniu skundu prašoma panaikinti skundžiamą nutarti ir perduoti bylą tirti iš naujo. Vis dėlto, skunde nėra nurodoma jokių argumentų, kodėl ši baudžiamoji byla turėtų būti perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Iš apeliacinio skundo argumentų matyti, kad nukentėjusiųjų atstovas nesutinka su A. B. veiksmų kvalifikavimu, paskirtų priverčiamųjų medicininių priemonių rūšimi. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 320 straipsnio 3 dalimi skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina pateikto apeliacinio skundo ribose.

6. Nukentėjusiųjų atstovo vertinimu, A. B. smurtiniai veiksmai nukentėjusiojo atžvilgiu nepagrįstai buvo vertinami per švelnios nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnyje, kontekste. Su šiuo argumentu teisėjų kolegija nesutinka, akcentuodama, kad byloje esančioje Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad nukentėjusiojo G. M. mirties priežastis – lėtinė išeminė širdies liga, kuri komplikavosi ūmiu kardiopulmoniniu nepakankamumu. Šioje specialisto išvadoje taip pat nurodoma, kad konstatuoti mechaniniai sužalojimai neturėjo įtakos mirčiai. Apylinkės teisme apklaustas specialistas D. B. patvirtino šią specialisto išvadą. Kolegijos vertinimu, minėta specialisto išvada atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus, keliamus baudžiamosios bylos įrodymams ir nekelia abejonių joje konstatuotų išvadų pagrįstumu. Iš skundžiamos nutarties turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas vertino ir analizavo specialisto išvadą kitų bylos įrodymų kontekste. D. B. specialisto išvada surašyta atlikus mirusio asmens apžiūrą, autopsiją mirties priežasčiai nustatyti. Šioje specialisto išvadoje iš esmės kategoriškai nustatytos G. M. mirties priežasties nepaneigia jokie kiti objektyvūs byloje esantys duomenys. Be to, kartu su apeliaciniu skundu atstovas taip pat nepateikė jokių objektyvių duomenų, įrodymų, paneigiančių specialisto išvadą. Vien tai, jog pirmosios instancijos teismo padarytos išvados ne tokios, kokių norėtų nukentėjusieji ir jų atstovas, savaime nereiškia esminių baudžiamojo proceso normų pažeidimų. Akcentuojama, kad teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso kodekso normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

7. Atstovas ginčija byloje esančią teismo medicinos specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini), teigdamas, kad nebuvo įvertinti daugybiniai smegenų pabrinkimai (edemos), neaptartos atsiradimo priežastys, galimas priežastinis ryšys su G. M. mirtimi, nepasisakyta kas iššaukė ūmų kardiopulmoninį nepakankamumą. Atsakydama į šį argumentą teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teisme nukentėjusiųjų atstovas išreiškė prašymą apklausti teismo medicinos ekspertą teisiamajame posėdyje. Šis prašymas buvo tenkintas ir teisiamojo posėdžio metu tiek nukentėjusiųjų atstovui, tiek kitiems proceso dalyviams buvo suteikta teisė specialistui užduoti klausimus. Specialistas D. B. 2021 m. spalio 29 d. vykusio teisiamojo posėdžio metu paaiškino, kad galvos smegenyse esantys pabrinkimai nebuvo mirties priežastis, juos galėjo įtakoti širdies liga ar alkoholio vartojimas. Mirusiajam buvo išsivysčiusi lėtinė širdies liga, mirtis įvyko ūmiai. Mirties priežastis buvo ūmus širdies ir kvėpavimo funkcijų sutrikimas. Mirusiajam buvo nustatyta vainikinių arterijų trombozė – užsikimšę 75 procentai kraujagyslių. Atsižvelgiant į tai, matyti, kad specialistas apylinkės teisme vykusio teisiamojo posėdžio metu atsakė į apeliaciniame skunde keliamus klausimus. Kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai dėl šios specialisto išvados yra tik subjektyvūs, niekuo neparemti atstovo pasvarstymai.

8. Byloje nėra keliamas ginčas, kad smurtinius veiksmus nukentėjusiojo atžvilgiu atliko būtent A. B., tačiau nesutinkama su neva per švelnia jam inkriminuota nusikalstama veika. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir motyvais dėl A. B. veiksmų vertinimo būtent BK 140 straipsnio kontekste. Aplinkybę, kad A. B. sudavė smūgius nukentėjusiajam G. M., patvirtina tiek paties A. B. parodymai, tiek ir kita bylos medžiaga (liudytojų parodymai, specialisto išvada, specialisto paaiškinimai, tarnybiniuose pranešimuose, apžiūros protokoluose užfiksuoti duomenys). Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad G. M. lavono kūne konstatuota: muštinė žaizda kairio antakio srityje, poodinės kraujosruvos veide, dešinėje šlaunyje, dešinėje blauzdoje, minkštųjų audinių kraujosruvos momens srityse, kraujosruvos lūpų gleivinėse, odos nubrozdinimai dešinio kelio ir kairio šono srityse, vertinami kaip nežymus sveikatos sutrikdymas. Specialisto išvadoje konstatuota, kad šie sužalojimai neturėjo įtakos G. M. mirčiai. Pirmosios instancijos teisme apklaustas specialistas D. B., atlikęs G. M. lavono teismo medicinos tyrimą, paaiškino, kad mirusiajam buvo išsivysčiusi lėtinė širdies liga. Mirties priežastis buvo ūmus širdies ir kvėpavimo funkcijų sutrikimas. Mirusiajam buvo nustatyta vainikinių arterijų trombozė – užsikimšę 75 procentai kraujagyslių. Nagrinėjamu atveju baudžiamojoje byloje nėra jokių objektyvių duomenų, pagrindžiančių G. M. nustatytų sužalojimų priežastinį ryšį su jo mirtimi. Be to, sutiktina su apylinkės teismo argumentu, kad byla nagrinėjama nutarime perduoti bylą teismui dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo nurodytose ribose ir nukentėjusiosios, jų atstovas ar prokuroras prašymo nagrinėti bylą pagal kitas, nei nutarime nurodytos, veikos esmines faktines aplinkybes, nepareiškė. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, A. B. padaryta veika atitinka požymius baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje.

9. Apeliaciniame skunde taip pat nesutinkama ir su A. B. paskirtų priverčiamųjų medicinos priemonių rūšimi, teigiant, kad ambulatorinis stebėjimas yra nepakankamas užtikrinti, jog ateityje analogiški ar dar pavojingesni smurtiniai veiksmai nepasikartotų. Su šiuo argumentu apeliacinės instancijos teismas nesutinka. Pažymėtina, kad BK 98 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmenims, teismo pripažintiems nepakaltinamais ar ribotai pakaltinamais, taip pat asmenims, kuriems po nusikalstamos veikos padarymo ar bausmės paskyrimo sutriko psichika ir dėl to jie negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti, teismas gali paskirti priverčiamąsias medicinos priemones: 1) ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis; 2) stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotose psichikos sveikatos priežiūros įstaigose; 3) stacionarinį stebėjimą sustiprinto stebėjimo sąlygomis specializuotose sveikatos priežiūros įstaigose; 4) stacionarinį stebėjimą griežto stebėjimo sąlygomis specializuotose psichikos sveikatos priežiūros įstaigose. Šių priemonių taikymas (paskyrimas) priklauso išimtinai teismo kompetencijai, kuris parinkdamas priverčiamosios medicinos priemonės rūšį, atsižvelgia į pagrindinius kriterijus, kuriuos nustato baudžiamasis įstatymas: 1) asmuo padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, atitinkančią BK specialioje dalyje numatytą veiką; 2) veikos padarymo metu buvo nepakaltinamas ar ribotai pakaltinamas, arba jo psichika sutriko po veikos padarymo ar bausmės paskyrimo; 3) veiką padaręs asmuo pagal veikos pobūdį ir savo psichinę būseną yra pavojingas visuomenei.

10. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) yra pažymėjęs, kad iš asmens negali būti atimta laisvė vien dėl to, kas jis nėra psichiškai sveikas. Tam turi būti išpildytos trys sąlygos: turi būti aišku, jog asmuo turi psichikos negalią, t. y. kad asmuo aiškiai serga psichikos liga, kuri nustatyta objektyvia medicinos išvada; psichikos negalia turi būti tokio pobūdžio ar laipsnio, kad pateisintų priverstinį izoliavimą; priverstinio izoliavimo pratęsimo teisėtumas priklauso nuo to ar psichikos sutrikimas išlieka (Winterwerp prieš Nyderlandus, 1979 m. spalio 24 d. § 37 Series A. no 33; Stanev prieš Bulgariją [DK] Nr. 36760/06, § 145 ECHR 2012). Be to, EŽTT pabrėžė, jog asmens laisvės apribojimas yra ypatinga priemonė, todėl jos taikymą galima pateisinti tik tada, kai jokios kitos priemonės yra nepakankamos asmenims ar viešajam interesui apsaugoti (O. G. prieš Latviją, Nr. 66095/09, § 81, 2014 m. rugsėjo 23 d.; Lazariu prieš Rumuniją, Nr. 31973/03, § 125, 2014 m. lapkričio 13 d.). Paskirta priverčiamoji medicinos priemonė turi būti tokia, kuri ne tik užtikrintų pavojingą veiką padariusio asmens interesų (sveikatos) apsaugą, bet ir apsaugotų visuomenę nuo kitų galimų sutrikusios psichikos asmens pavojingų veikų. Pagrindiniai kriterijai, į kuriuos teismas atsižvelgia parinkdamas priverčiamąsias medicinos priemones, yra šie: 1) psichikos sutrikimas ir jo sunkumas; 2) padarytos pavojingos veikos pobūdis; 3) pavojus, kurį asmuo gali sukelti savo ar kitų asmenų gyvybei ar sveikatai.

11. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas A. B. paskyrė ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis pagal gyvenamąją vietą. Parinkdamas šios priverčiamosios medicinos priemonės rūšį, teismas vertino A. B. ligos diagnozę, padarytos veikos pavojingumą ir pobūdį bei jo asmens pavojingumą, atsižvelgė į ekspertizės aktą bei ekspertės rekomendacijas. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, pirmosios instancijos teismo nutarties motyvus, daro išvadą, kad sprendimas paskirti ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis pagal gyvenamąją vietą yra teisėtas ir pagrįstas. Apylinkės teismas išvadas dėl šios priverčiamosios medicinos priemonės taikymo padarė įvertinęs tiek byloje esančius duomenis apie asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, ligos pobūdį, tiek duomenis apie jo padarytos uždraustos veikos pobūdį, tinkamai jas motyvavo, todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą dėl priverčiamosios medicinos priemonės rūšies parinkimo. Tokia priverčiamoji medicinos priemonė, kolegijos vertinimu, atitinka A. B. psichikos sveikatos būklę ir nustatytą jo socialinį pavojingumą sau, visuomenei.

12. BK 98 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad ambulatorinį stebėjimą teismas taiko asmeniui, kurio dėl padarytos veikos pavojingumo ir jo psichikos sutrikimo nereikia stebėti ir gydyti stacionare arba kuris gali toliau ambulatoriškai gydytis, kai po stacionarinio gydymo jo psichikos būklė pagerėja. Kaip teisingai pažymėjo apylinkės teismas, psichikos sutrikimo pobūdis, reikalaujantis tam tikro stebėjimo ir gydymo režimo, yra specialių žinių reikalaujantis klausimas, todėl visais atvejais šis klausimas yra pateikiamas ekspertams. Taigi, priverčiamųjų medicinos priemonių pobūdis parenkamas atsižvelgiant į ekspertų nuomonę, psichikos sutrikimą, padarytos pavojingos veikos pobūdį, galimą pavojų, o ne vadovaujantis subjektyvia proceso dalyvių nuomone ir prašymais. Byloje esančiame Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie SAM Kauno teismo psichiatrijos skyriaus Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuota, kad A. B. konstatuojama įgimta silpnaprotystė – vidutinis protinis atsilikimas, reikšmingas elgesio sutrikimas, reikalaujantis dėmesio ar gydymo. A. B. tiriamos veikos metu savo veiksmų esmės nesuprato ir jų valdyti negalėjo. Atliktuose psichologiniuose tyrimuose labai žemi intelektiniai gebėjimai, asmenybė nebrandi, emocijos nebrandžios, dirglios, impulsyvus, galimi pykčio protrūkiai. A. B. rekomenduojama taikyti priverčiamąsias medicinos priemones – ambulatorinį priverstinį stebėjimą psichikos sveikatos centre pagal gyvenamąją vietą (t. 4, b. l. 31-34). Apeliacinės instancijos teismui, priešingai, nei nukentėjusiųjų atstovui, nekyla abejonių šio ekspertizės akto patikimumu ir jame konstatuotų išvadų pagrįstumu. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, verčiančių abejoti ekspertų kompetencija ar konstatuotomis išvadomis. Jokių šį ekspertizės aktą paneigiančių objektyvių duomenų nepateikė ir nukentėjusiųjų atstovas, savo nesutikimą su ekspertizės aktu grįsdamas tik subjektyvia nuomone. Nors nukentėjusiųjų atstovo vertinimu, A. B. sugyventinė neužtikrins, kad jis nevartotų alkoholio ir nekeltų pavojaus aplinkiniams, pakartotinai nenusikalstų, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad priverčiamosios medicinos priemonės taikymo terminas nėra nustatomas, kadangi priemonės gali būti keičiamos kita rūšimi, atsižvelgiant į asmens būklę. Jos taikomos, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas. Teismas ne rečiau kaip kartą per šešis mėnesius pagal sveikatos priežiūros įstaigos išvadą privalo spręsti klausimą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar jų taikymo panaikinimo. Atsižvelgiant į tai, tuo atveju, jei paaiškėtų, jog ambulatorinis stebėjimas šiuo atveju nepasiekė savo tikslų ir nebuvo pakankama priemonė sulaikyti netinkamą A. B. elgesį, ji gali būti keičiama griežtesnio rėžimo priverčiamosiomis medicinos priemonėmis. Šiuo metu byloje esantys duomenys liudija, kad A. B. šiuo metu nekelia pavojaus visuomenės saugumui, jo gydymą padės užtikrinti jo sugyventinė, todėl vertintina, kad ambulatorinis stebėjimas pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis pagal gyvenamąją vietą yra tinkama priverčiamoji medicinos priemonės rūšis.

13. Pirmosios instancijos teisme apklausta ekspertė J. Z. R. paaiškino, kad, įvertinus medicininius A. B. dokumentus ir tai, kad A. B. lankosi psichikos sveikatos centre ir namuose yra prižiūrimas sugyventinės, buvo prieita išvados, kad jam rekomenduojama taikyti priverčiamąsias medicinos priemones – ambulatorinį priverstinį stebėjimą psichikos sveikatos centre pagal gyvenamąją vietą. Ekspertei susidarė įspūdis, kad priežiūra pakankama ir tai yra svarbiausi dalykai, esant vidutiniam protiniam atsilikimui. Patvirtino, kad A. B. dėl vidutinio sunkumo protinio atsilikimo negali atsakyti už savo veiksmus, tinkamai įvertinti situacijos ir neturi socialinio supratingumo, nėra supratimo mąstyme ir emocijose. Pas jį yra ryškūs emocijų, mąstymo ir valios sutrikimai. Vidutinio protinio atsilikimo asmenys savo veiksmų esmės nesupranta ir negali jų valdyti. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo keisti apylinkės teismo nutartimi skirtą ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis pagal gyvenamąją vietą griežtesnio rėžimo priverčiamosiomis medicinos priemonėmis. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad priverčiamąja medicinos priemone siekiama ne nubausti, o išgydyti asmenį, pasiekti ligos remisiją, tokiu būdu pašalinant jo pavojingumą visuomenei.

14. Atmestinas kaip nepagrįstas atstovo argumentas, kad buvo pažeista BK 17 straipsnio 2 dalies nuostata, kadangi skundžiamos nutarties rezoliucinėje dalyje nėra nurodyta, kad A. B. baudžiamajame įstatyme uždraustos nusikalstamos veikos padarymo metu buvo nepakaltinamas. Iš Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2021 m. lapkričio 11 d. nutarties matyti, kad teismas išsamiai pasisakė ir argumentavo dėl A. B. nepakaltinamumo. Be to, teismas rezoliucinėje dalyje nurodė BK ir BPK straipsnių nuostatas, reglamentuojančias būtent priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procesą, kuriomis vadovaujantis priėmė procesinį sprendimą. Skundžiamoje nutartyje konstatuota, kad A. B. baudžiamajame įstatyme uždraustos nusikalstamos veikos padarymo metu buvo nepakaltinamas.

15. Apeliaciniu skundu atstovas nesutinka su apylinkės teismo sprendimu nepriteisti atstovavimo išlaidų iš A. B., kadangi nukentėjusiosios turėjo pagrįstas išlaidas, susijusias su jų interesų atstovavimu dėl neteisėtų ir smurtinių A. B. veiksmų, atliktų būnant neblaiviam. Vis dėlto, kaip teisingai pažymėjo apylinkės teismas, įstatymas nenumato galimybės proceso išlaidas išieškoti iš asmens, kuris įstatymo uždraustas veikas padarė būdamas nepakaltinamas, todėl nukentėjusiųjų patirtos atstovavimo išlaidos pagrįstai nepriteistos iš A. B.. Kartu pažymėtina, kad nepakaltinamo asmens padaryta veika, už kurią taikomos priverčiamosios medicinos priemonės, nelaikoma nusikalstama, o šią veiką padaręs asmuo nėra kaltinamasis. Vadovaujantis BK 17 straipsnio 2 dalimi, toks asmuo pagal baudžiamąjį kodeksą už padarytą pavojingą veiką neatsako.

16. Apeliaciniu skundu taip pat buvo prašoma apeliacinės instancijos teisme atlikti įrodymų tyrimą ir skirti pakartotines teismo medicininę bei psichiatrines ekspertizes. Pažymėtina, kad šie apeliacinio skundo prašymai buvo išspręsti 2022 m. sausio 19 d. protokoline nutartimi, todėl teisėjų kolegija pakartotinai dėl jų nepasisako. Atsižvelgiant į aukščiau aptartas aplinkybes, kolegija daro išvadą, jog apylinkės teismo nutartis yra išsamiai motyvuota, teisėta ir pagrįsta, todėl jį naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra objektyvaus pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 5 dalies 1 punktu,

nutaria:

nukentėjusiųjų R. M. ir J. M. atstovo advokato Osvaldo Martinkaus apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.