Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jolanta Malijauskienė, dalyvaujant pareiškėjui J. G. (J. G.), viešame teismo posėdyje vaizdo konferencijos būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. G. skundą atsakovėms Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Lukiškių TI-K atstovai teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai, byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią jis teigia patyręs, kai buvo laikomas Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2011 m. spalio mėnesio iki 2014 m. gruodžio 17 d., draudžiant susirašinėjimą su kitais asmenimis, laikomais įkalinimo įstaigose.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

BVK 99 str. 2 d. (redakcija, galiojusi iki 2015 m. rugsėjo 1 d.) nustatė, kad kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų, kurie tarpusavyje nėra sutuoktiniai ar artimieji giminaičiai, susirašinėjimas draudžiamas.

Konstitucinis Teismas 2015 m. vasario 26 d. nutarimu pripažino, kad BVK 99 straipsnio 2 dalis tiek, kiek joje nustatytu teisiniu reguliavimu draudžiamas kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų, kurių nesieja santuokos ar artimos giminystės ryšiai, tarpusavio susirašinėjimas, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Remiantis Konstitucinio Teismo 2015 m. vasario 26 d. nutarime pateiktu aiškinimu, BVK 99 straipsnio 2 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu nebuvo sudaryta pakankamai prielaidų individualizuoti susirašinėjimo teisės ribojimus, įvertinus individualią nuteistųjų padėtį ir kitas svarbias aplinkybes, dėl to šis teisinis reguliavimas vertintas kaip ribojantis kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų teisę susirašinėti labiau, nei būtina siekiant teisėtų ir visuotinai svarbių tikslų.

BVK 99 straipsnio 2 dalis nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. neteko galios 2015 m. birželio 23 d. įstatymu Nr. XII-1818 (TAR, 2015, Nr. 2015-11069) ir šiuo metu netaikoma.

Pareiškėjas neginčijo, kad Lukiškių TI-K būtų pažeidęs tuo metu, kai jis buvo laikomas, galiojusias BVK 99 straipsnio 2 dalies nuostatas ir ribojęs jo teisę susirašinėti su artimaisiais giminaičiais. Byloje nėra duomenų ir pareiškėjas neginčija, kad dėl laiškų siuntimo kitiems asmenims, laikomiems įkalinimo įstaigose, į įstaigos administraciją niekada nesikreipė. Taip pat pareiškėjas nei skunde teismui, nei teismo posėdyje nenurodė konkrečių laikotarpių ir asmenų, laikomų kitose įkalinimo įstaigose, sus kuriais jis siekė susirašinėti. Tik esant pareiškėjo konkrečiam siekiui išsiųsti laišką konkrečiam asmeniui, jo teisė realiai galėjo būti pažeista. Nesant jokių duomenų teismas negali nustatyti, kad pareiškėjas realiai siekė pasinaudoti tokia teise. Pareiškėjo teiginiai yra abstraktūs. Taigi šiuo atveju pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą iš esmės sieja vien su teorine galimybe, kad iki 2015 m. rugsėjo 1 d. galiojęs anksčiau aptartas draudimas galėjo sukelti jam kokias nors neigiamas pasekmes, t. y. žala grindžiama subjektyviais pareiškėjo samprotavimais. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad neteisėtais laikytini pataisos įstaigos veiksmai, ribojant nuteistųjų susirašinėjimo teisę, šio ribojimo neindividualizuojant, t. y. nevertinant individualių aplinkybių, dėl kurių nuteistasis galėjo patirti tam tikrą dvasinę skriaudą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. sprendimas, priimtas administracinėje byloje Nr. A-1583-822/2015). Nagrinėjamoje byloje tokių veiksmų nenustatyta, todėl nėra būtinųjų sąlygų civilinei atsakomybei atsirasti. Nenustačius neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, valstybei negali kilti civilinė atsakomybė.

Pažymėtina, kad pareiškėjas skundą grindžia ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-1583-822/2015. Pažymėtina, kad šioje ir minėtoje byloje faktinės aplinkybės skiriasi, kadangi cituojamoje byloje pareiškėjas siekė susirašinėti su drauge ir pareiškėjui buvo grąžintas jai siųstas laiškas. Šioje byloje, kaip minėta, pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kad jis realiai siekė susirašinėti su asmenimis, laikomais kitose įkalinimo įstaigose. Nei skunde, nei teismo posėdyje net neįvardijo asmenų, su kuriais siekė susirašinėti. Teismo vertinimu, pareiškėjas skunde nurodytų aplinkybių tinkamai neindividualizavo. Vien tik abstraktūs teiginiai, iš esmės grindžiami teisės aktų ir jurisprudencijos citavimu, negali patvirtini Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo skunde nurodytų išgyvenimų.

Remiantis aukščiau išdėstytomis aplinkybėmis, pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo J. G. (J. G.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui paduodant skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.