Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vladislovo Ranonio, Vytauto Greičiaus ir pranešėjo Antano Klimavičiaus,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. Č. kasacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 21 d. nuosprendžio ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 10 d. nutarties.

Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 21 d. nuosprendžiu V. Č. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 294 straipsnio 2 dalį penkiasdešimt parų arešto. Vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalimi, 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaitytas laikinojo sulaikymo laikas nuo 2009 m. gruodžio 1 iki 2 d.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 10 d. nutartimi nuteistojo V. Č. apeliacinis skundas atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. Č. pagal BK 294 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad 2009 m. rugpjūčio 25 d., apie 16.00 val., Šiauliuose, ties (duomenys neskelbtini) pastatu, veikdamas kartu su nenustatytu asmeniu, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė pripažįstamą, bet nerealizuotą E. Č. įmonės tikrąją teisę, panaudodamas prieš nukentėjusįjį A. U. psichinę ir fizinę prievartą, t. y., pareikalavęs grąžinti 12 000 Lt skolą arba perrašyti asmeninį automobilį, grasino žodžiais: „Jei nori ramiai vaikščioti Šiauliuose, grąžink pinigus“, tuo pačiu metu nenustatytas asmuo sakė: „Tu mane žinai, čia visi mane pažįsta“, griebė nukentėjusįjį abejomis rankomis už kaklo bei atrėmęs į automobilį smaugdamas sakė: „Turi savaitę laiko grąžinti pinigus“. Be to, tęsdamas nusikalstamą veiką ir veikdamas vieninga tyčia, 2009 m. gruodžio 1 d., apie 15.10 val., prekybos centre „Iki“, esančiame Šauliuose, (duomenys neskelbtini), nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, V. Č. savavališkai vykdė pripažįstamą, bet nerealizuotą E. Č. įmonės tikrąją teisę, panaudodamas prieš nukentėjusįjį A. U. psichinę prievartą, t. y. reikalavo iš nukentėjusiojo A. U. perrašyti asmeninį automobilį, rinkti pinigus pačiam arba prašyti akcininkų ir taip gražinti E. Č. įmonei 12 000 Lt skolą.

Nukentėjusiojo A. U. parodymų apie prieš jį panaudotą smurtą nepatvirtino teismo medicinos specialistas – jis nenustatė ant nukentėjusiojo kūno nė vieno sužalojimo. Beje, po tokių tyrimo rezultatų nukentėjusysis pakeitė savo parodymus, nurodydamas, kad nebuvo smaugiamas, jam buvo tik spaudžiamas Adomo obuolys ir dėl to jis juto skausmą. Tačiau tokie nukentėjusiojo parodymai niekuo nepagrįsti – įvykio vietoje nerasta jokių nusikaltimo pėdsakų, joks asmuo nepatvirtino jo teiginių. Dėl to teismo išvada, kad prieš nukentėjusįjį buvo naudojama fizinė prievarta, neatitinka tikrovės. Kasatoriaus nuomone, darydamas išvadas dėl tokių faktinių aplinkybių buvimo, teismas turėjo nustatyti kitus objektyvius duomenis, tačiau to nepadarė, taigi šališkai, iš anksto nusiteikęs prieš kasatorių, neteisingai aiškino ir taikė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, nes rėmėsi tik nukentėjusiojo asmens teiginiais. Be to, pagal BPK 301 straipsnio 2 dalį teismui draudžiama apkaltinamajame nuosprendyje remtis vien tik nukentėjusiojo parodymais, jeigu jo teiginių nepatvirtina kiti objektyvūs bylos duomenys. Tam, kad žodiniai teiginiai galėtų būti pripažinti tinkamais įrodymais, juos visada turi patvirtinti kiti objektyvūs bylos duomenys, tačiau teismai į tai neatsižvelgė.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistojo apeliacinį skundą, padarė tikrų faktinių aplinkybių neatitinkančias išvadas, neobjektyviai vertino prieštaringus bylos duomenis, nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. birželio 26 d. senato nutarime Nr. 53 pateiktų išaiškinimų kruopščiai patikrinti apskųsto nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą tiksliai laikantis apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų.

Apeliacinės instancijos teismas netinkamai vykdė BPK 324 straipsnio 6 dalies reikalavimus, nes, esant nepašalintiems bylos duomenų prieštaravimams (kasatoriaus ir nukentėjusiojo parodymų, nukentėjusiojo parodymų ir teismo medicinos specialisto išvados), nenuosekliems nukentėjusiojo A. U. parodymams, privalėjo atlikti įrodymų tyrimą, tačiau to nepadarė. Teismas nesiėmė jokių papildomų procesinių priemonių prieštaravimams pašalinti ir iš anksto numatė atmesti nuteistojo apeliacinį skundą.

Be to, teismas nenagrinėjo skundo argumentų dėl slapto sekimo rezultatų įtakos bylos išsprendimui. Šie duomenys patvirtina kasatoriaus parodymus ir paneigia nukentėjusiojo neteisingus žodinius teiginius apie prieš jį naudotą fizinį ir psichinį smurtą.

Apeliacinės instancijos teismas netinkamai išnagrinėjo apeliacinį skundą bei pažeidė BPK 324 straipsnio reikalavimus dar ir dėl to, kad neįvertino nukentėjusiojo veiksmų, kai kasatoriui nedarant jokių nusikalstamų veiksmų nukentėjusysis 2009 m. gruodžio 1 d. ėmėsi provokacijos, inicijavo atitinkamus pokalbius, o po to kasatorius buvo sulaikytas ir patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Apeliacinės instancijos teismas šių argumentų neišnagrinėjo, taip suteikdamas prioritetą nukentėjusiojo parodymams, kad neva kasatorius kalbėjo grasinamai, kėlė jam baimę ir visa tai subjektyviai vertino kaip kasatoriaus psichologinį smurtą.

Netinkamas apeliacinio skundo išnagrinėjimas ir esminiai BPK 20 straipsnio 5 dalies, 324 straipsnio pažeidimai reiškėsi dar ir tuo, kad teismo išvados, jog kasatorius kėlė baimę, įbaugino asmenį, nepagrįstos bylos duomenimis, be to, tokie kasatoriaus veiksmai nebuvo nurodyti kaltinamajame akte ar pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, jų nenurodė ir nukentėjusysis. Kasatorius mano, kad taip apeliacinės instancijos teismas išplėtė kaltinimo ribas, be to, tai yra tik teismo spėjimai, kuriais remtis nuosprendyje negalima.

Prokuroras nesutinka su kasacinio skundo teiginiais, jog neįrodyta, kad V. Č. padarė BK 294 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. BK 294 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos veikos sudėtis yra formali, todėl žalos atsiradimo įrodinėti nereikia, pakanka įrodyti (be kitų požymių) psichinės ar fizinės prievartos faktą. Byloje šios aplinkybės nustatytos. Teismai šiuo klausimu argumentuotai pasisakė, nepalikdami abejonių, kad V. Č. veiksmuose yra ne administracinio teisės pažeidimo, numatyto Administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 188 straipsnyje, o nusikaltimo, numatyto BK 294 straipsnio 2 dalyje, sudėtis. Prokuroras pažymi, kad skunde pats kasatorius savo veiksmus vertina kaip galimą savavaldžiavimą pagal ATPK 188 straipsnį, taigi sutinka, jog elgėsi neteisėtai ir tą aiškiai suprato.

Prokuroras teigia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai slapto sekimo metu darytų įrašų nepripažino įrodymais. Vadovaujantis BPK 20 straipsnio 4 dalimi, įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, o fiksuojant slapto sekimo metu gautus duomenis buvo padaryta procesinių pažeidimų (nebuvo surašyti ir pridėti protokolai, kurie yra privalomi atliekant tokio pobūdžio veiksmus). Dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teismas negalėjo tokių duomenų vertinti kaip įrodymų.

Taip pat prokuroras mano, kad kasatorius nepagrįstai nurodo BPK 301 straipsnio 2 dalies pažeidimą. Ši norma taikoma tik vertinant nukentėjusiųjų ar liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymus. Kadangi nukentėjusiajam A. U. anonimiškumas nebuvo taikytas, tai jokio teisinio pagrindo taikyti BPK 301 straipsnio 2 dalį nebuvo. Teismai nurodė duomenis, kurie patvirtino nukentėjusiojo parodymų teisingumą, taigi A. U. parodymai buvo patikrinti įstatymų nustatyta tvarka.

Prokuroro teigimu, nėra pagrindo sutikti ir su kasacinio skundo argumentais dėl BPK 324 straipsnio 6 dalies pažeidimo. Pagal BPK 324 straipsnio 6 dalį apeliacinės instancijos teismui įrodymų tyrimas nėra privalomas. Šios instancijos teismas privalo ištirti tik pirmosios instancijos teismo netirtas aplinkybes ir pakartotinai ištirti tik tuos įrodymus, kurie yra prieštaringi, jeigu tų prieštaravimų nepašalino pirmosios instancijos teismas. Kadangi pirmosios instancijos teismas visus prieštaravimus pašalino ir argumentuotai dėl jų pasisakė, o gynyba jokių naujų duomenų nepateikė, tai apeliacinės instancijos teismas, neatlikdamas įrodymų tyrimo, jokių procesinių pažeidimų nepadarė.

Apibendrindamas prokuroras teigia, kad V. Č. veika pagal BK 294 straipsnio 2 dalį kvalifikuota tinkamai, jam paskirta bausmė atitinka įstatymo reikalavimus ir nėra per griežta, o abejoti teismų priimtų sprendimų teisėtumu ar pagrįstumu nėra pagrindo.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo V. Č. kasacinis skundas netenkintinas.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 301 straipsnio 2 dalies ir 324 straipsnio taikymo

Išvadas apie nusikalstamos veikos faktines aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai daro įvertinę byloje surinktų, tiesiogiai ištirtų ir patikrintų duomenų visumą. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos, tačiau teismo baigiamajame akte turi būti išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai.

Kasacinės instancijos teismo kompetencija įrodymų vertinimo srityje yra ribota, nes kasacinės instancijos teismas nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis) pagal pagrindus, nustatytus BPK 369 straipsnyje, t. y. jeigu kasaciniame skunde nurodyta, jog teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis) arba, nagrinėdami bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Taigi pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas įrodymų nerenka, byloje esančių įrodymų netiria, jų nevertina ir nedaro išvadų dėl naujų faktinių bylos aplinkybių nustatymo. Nagrinėdamas bylą, kasacinės instancijos teismas patikrina, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nustatant šias aplinkybes nebuvo pažeisti baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai.

Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad esminiai skundo argumentai susiję su įrodymų vertinimu ir atitinkamų baudžiamojo proceso normų pažeidimu. Tačiau, išanalizavus kasacinio skundo motyvus ir palyginus juos su bylos medžiaga, nėra pagrindo daryti išvados, kad teismai, vertindami įrodymus, nesivadovavo BPK 20 straipsnyje nustatytomis taisyklėmis ar nesilaikė BPK 301 straipsnio 2 dalies reikalavimų, o apeliacinės instancijos teismas dar ir pažeidė BPK 324 straipsnio nuostatas, nes neatliko įrodymų tyrimo ir netinkamai išnagrinėjo apeliacinį skundą.

Teismai įvertino visus bylos įrodymus kaip visumą, t. y. nukentėjusiojo A. U. parodymus, duotus viso bylos proceso metu, nuteistojo V. Č. parodymus, rašytinius bylos įrodymus – įvykio vietos, daiktų apžiūros, akistatos protokolų duomenis, teismo medicinos specialisto išvadą, jo paaiškinimus ir kt. įrodymus. Kolegijos vertinimu, teismai neturėjo pagrindo abejoti nukentėjusiojo A. U. parodymų patikimumu, nes jis nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nuosekliai, vienodai ir detaliai nurodė esmines įvykio aplinkybes: susitikimo vietą, pokalbyje dalyvavusius asmenis, tarp jų ir jam grasinusio bei smurtą prieš jį naudojusio nepažįstamo asmens išvaizdą, parodydamas, kad galėtų jį atpažinti, taip pat šių asmenų konkrečius veiksmus. Be to, apie padarytą neteisėtą veiką nukentėjusysis pranešė policijai jau kitą dieną po įvykio. Vėliau vykstant ikiteisminiam tyrimui nukentėjusysis kreipėsi į pareigūnus, nurodydamas, kad mieste matė tą patį nepažįstamą asmenį, grasinusį jam susidorojimu ir smaugusį jį. Visos šios aplinkybės patvirtina, kad nukentėjusysis įvykio aplinkybes nurodė nuoširdžiai, tiksliai ir išsamiai, todėl tokie jo parodymai ir elgesys viso bylos tyrimo bei nagrinėjimo metu teismams nesudarė pagrindo abejoti jo parodymų tikrumu. Negalima sutikti su kategoriška skundo išvada, kad nukentėjusiojo parodymų nepatvirtino jokie kiti objektyvūs bylos duomenys. Nukentėjusiojo parodymus, kurie iš tiesų buvo esminiai nustatant faktines bylos aplinkybes, patvirtino SMS žinutė (tekstas – „Vis dar juokauji“), kuri, kaip užfiksuota daiktų apžiūros protokole, buvo išsiųsta iš nuteistajam V. Č. priklausančio telefono abonento. Be to, nukentėjusiojo parodymai iš dalies sutapo su specialisto paaiškinimais, kad nestipriai smaugiant galėjo nelikti sužalojimo žymių ant nukentėjusiojo kaklo. Taigi nėra pagrindo tvirtinti, kad nukentėjusiojo parodymai buvo vieninteliai patvirtinantys nuteistojo kaltę, o teismai juos vertino neobjektyviai, teikdami prioritetą ir taip pažeisdami BPK 6 straipsnio 1, 2 dalių bei 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus.

Pagal BPK 301 straipsnio 2 dalį apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas vien tik nukentėjusiųjų ar liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais; šių asmenų parodymais galima grįsti apkaltinamąjį nuosprendį tik tuo atveju, kai juos patvirtina kiti įrodymai. Kasatoriaus argumentas dėl BPK 301 straipsnio 2 dalies nuostatų pažeidimo neteisingas, nes šioje byloje nukentėjusiųjų ar liudytojų, kuriems būtų taikytas anonimiškumas, nebuvo.

Pagal BPK 324 straipsnio 6 dalį apeliacinės instancijos teismas gali atlikti įrodymų tyrimą. Teismų praktikoje šios normos taikymas aiškinamas taip, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą teismo posėdyje, ne tik gali, bet ir privalo atlikti įrodymų tyrimą tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai. Taigi apeliacinės instancijos teismas turi ištirti tik pirmosios instancijos teismo netirtas aplinkybes ir pakartotinai ištirti tik tuos turinčius esminės reikšmės teismo išvadoms įrodymus, kurie yra prieštaringi, ir tų prieštaravimų negalima pašalinti be pakartotinio įrodymų ištyrimo. Nėra pagrindo konstatuoti BPK 324 straipsnio 6 dalies reikalavimų pažeidimo, nes apeliacinės instancijos teismas nenustatė papildomo ar pakartotinio įrodymų tyrimo būtinybės, be to, tokio procesinio veiksmo neprašė atlikti ir proceso dalyviai, tarp jų ir gynybos šalis. Slapto sekimo metu gauti duomenys (pokalbio suvestinė) byloje buvo pateikti nesurašant slapto sekimo protokolo, todėl pirmosios instancijos teismo buvo pripažinti neteisėtais, t. y. neatitinkančiais BPK 20 straipsnio 4 dalyje nustatyto leistinumo kriterijaus. Dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo šių neteisėtų duomenų analizuoti ir vertinti kitų bylos duomenų kontekste.

Esant šioms aplinkybėms, darytina išvada, kad nėra pagrindo konstatuoti skunde nurodytų esminių BPK 6 straipsnio 2, 3 dalių, 20 straipsnio 5 dalies, 301 straipsnio 2 dalies, 324 straipsnio 6 dalies pažeidimų padarymo faktų ir atitinkamai su tuo siejamų baudžiamojo įstatymo normų (BK 1, 2 straipsnių, 11 straipsnio 1 ir 2 dalių, 294 straipsnio 2 dalies) netinkamo taikymo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Atmesti nuteistojo V. Č. kasacinį skundą.