Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė, veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Finansų bitė“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. birželio 25 d. sprendimo už akių civilinėje byloje Nr. e2-25290-984/2025 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Finansų bitė“ ieškinį atsakovei S. A. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo argumentai

10. Atsakovė per teismo nustatytą terminą atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkinamas.

11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.

Dėl sutarties sudarymo ir administravimo mokesčių

12. Ieškovė apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog byloje nesant duomenų, kad ieškovė kiekvienam paskolos (vartojimo kredito) gavėjui suteikia ne mažiau kaip 12 procentų bendros vartojimo kredito sumos, teismas neturi pagrindo vadovautis VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje nustatyta išlyga. Ieškovė apeliaciniame skunde teigia, kad ieškovė, atsižvelgdama į VKĮ pakeitimus, kuriais buvo leista tam tikrą dalį operatoriaus patiriamų sąnaudų padengti sutarties sudarymo metu, taip pat remdamasi VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje įtvirtinta išimtimi, šiuo metu yra pritaikiusi tokį veiklos modelį, kai į kiekvieną paskolą investuoja ne mažiau kaip 12 procentų bendros vartojimo kredito sumos ir užtikrina kitus minėtoje normoje nustatytus reikalavimus, todėl netaiko VKĮ 25³ straipsnio 6 dalyje įtvirtintų reikalavimų proporcingai skaičiuoti platformos operatoriui mokamą atlygį.

13. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė veikia kaip tarpusavio skolinimo platformos operatorius (VKĮ 2 straipsnio 14 dalis) ir yra įrašyta į Lietuvos banko tvarkomą viešą vartojimo kredito davėjų sąrašą (VKĮ 22 straipsnio 1 dalis). Tarpusavio skolinimo platformos operatoriui mokamo atlygio skaičiavimo ir mokėjimo tvarką reglamentuoja VKĮ 25³ straipsnio 6 ir 6¹ dalių nuostatos. Paskolos (vartojimo kredito) sutarties sudarymo metu (2024 m. birželio 14 d.) galiojusios redakcijos (redakcija, galiojanti nuo 2023 m. sausio 1 d.) VKĮ 25³ straipsnio 6 dalyje numatyta, kad ne mažiau kaip 75 procentus tarpusavio skolinimo platformos operatoriui paskolos davėjo ir (arba) vartojimo kredito gavėjo mokamo atlygio turi būti skaičiuojama proporcingai nuo paskolos davėjui vartojimo kredito gavėjo grąžintų įmokų. Toks reglamentavimas tam tikrą tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus atlygio dalį (ne mažiau kaip 75 procentus) tiesiogiai proporcingai susieja su vartojimo kredito gavėjo vykdant paskolos sutartį grąžinama įmokų suma, kartu imperatyviai nustatydamas su įmokų grąžinimu nesusijusios atlygio dalies maksimalią ribą (iki 25 procentų), kurią draudžiama viršyti. Įstatyme taip pat įtvirtinta išimtis, kada toks ribojimas netaikomas, kai tarpusavio skolinimo platformos operatorius kiekvienam vartojimo kredito gavėjui suteikia ne mažiau kaip 12 procentų bendros vartojimo kredito sumos ir užtikrina, kad visu vartojimo kredito sutarties galiojimo laikotarpiu tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus pagal konkrečią vartojimo kredito sutartį vartojimo kredito gavėjui suteikta bendros vartojimo kredito sumos dalis sudarytų ne mažiau kaip 12 procentų negrąžintos bendros vartojimo kredito sumos (VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalis). Tarpusavio skolinimo platformos operatorius, norėdamas pasinaudoti nurodyta išimtimi, turėtų vartojimo kredito dalį (ne mažesnę kaip 12 procentų bendros vartojimo kredito sumos) finansuoti savo lėšomis. Kitaip tariant, tarpusavio skolinimo platformos operatorius tokiu atveju veiktų ne tik kaip tam tikras tarpininkas tarp kreditoriaus ir skolininko, bet ir pats įgytų kreditoriaus statusą, kuris lemtų ir galimybes taikyti kitokią atlygio skaičiavimo tvarką.

14. Pažymėtina, kad ieškovė, siekdama pasinaudoti VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje įtvirtinta išimtimi, turi investuoti ne mažiau kaip 12 procentų bendros vartojimo kredito sumos į kiekvieną per tarpusavio skolinimo platformą teikiamą vartojimo kreditą. Tai reiškia, kad VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje nustatyta išimtis neturėtų būti taikoma tais atvejais, kai operatorius investuoja tik į dalį vartojimo kreditų (tam tikro reitingo vartojimo kreditus ar pan. arba tik į tuos vartojimo kreditus, kai nesusirenka pakankamai paskolos davėjų), nepaisant to, jog tokiais atvejais investuojama ne mažiau kaip 12 procentų bendros vartojimo kredito sumos (Lietuvos banko Priežiūros tarnybos direktoriaus 2015 m. balandžio 27 d. sprendimu Nr. 241-69 patvirtintų Vartojimo kredito teikimo gairių (aktuali redakcija nuo 2023 m. kovo 14 d.) 44.6 papunktis).

15. Remiantis Lietuvos banko nuomone, pateikta Vartojimo kredito teikimo gairėse, patvirtintose Lietuvos banko Priežiūros tarnybos direktoriaus 2015 m. balandžio 27 d. sprendimu Nr. 241-69 (toliau – Gairės), tarpusavio skolinimo platformos operatorius, norėdamas pasinaudoti VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje nurodyta išimtimi, turėtų ne mažiau kaip 12 procentų bendros vartojimo kredito sumos investuoti į kiekvieną vartojimo kreditą, suteikiamą per tarpusavio skolinimo platformą. Tai reiškia, kad išimtis neturėtų būti taikoma tais atvejais, kai, pavyzdžiui: tarpusavio skolinimo platformos operatorius investuoja tik į dalį vartojimo kreditų (tam tikro reitingo vartojimo kreditus ar pan.) arba tik į tuos vartojimo kreditus, kai nesusirenka pakankamai paskolos davėjų, nesvarbu, kad tokiais atvejais tarpusavio skolinimo platformos operatorius investuoja ne mažiau kaip 12 procentų bendros vartojimo kredito sumos (Gairių 44.6 punktas).

16. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, daro išvadą, kad ieškovė neįrodė, jog turėjo teisę pasinaudoti VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje įtvirtinta išimtimi. Vien Lietuvos banko duomenimis pagrįstas faktas, kad ieškovė yra įrašyta į vartojimo kredito davėjų sąrašą, savaime nepatvirtina, jog ieškovė faktiškai suteikė kiekvienam vartojimo kredito gavėjui (įskaitant atsakovę) ne mažiau kaip 12 procentų bendros vartojimo kredito sumos. Ieškovės pateikta pažyma apie UAB „Finansų bitė“ (skolintojo Nr. (duomenys neskelbtini)) investicijas į paskolas taip pat nepatvirtina realaus įstatymo reikalavimus atitinkančio investavimo fakto į kiekvieną vartojimo kreditą, suteikiamą per tarpusavio skolinimo platformą (CPK 178 straipsnis). Kaip jau minėta, minėtose VKĮ nuostatose, ieškovė, siekdama pasinaudoti VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje įtvirtinta išimtimi, turi investuoti ne mažiau kaip 12 procentų bendros vartojimo kredito sumos į kiekvieną per tarpusavio skolinimo platformą sudaromą vartojimo kreditą, o šiuo atveju ieškovės pateikta pažyma patvirtina tik apie 2024 m. birželio 14 d. sudarytose sutartyse investuotas sumas. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad iš minėtos pažymos neįmanoma nustatyti, kada ji sudaryta, pažyma taip pat nepasirašyta, todėl nėra pagrindo remtis minėta pažyma. Nurodytų aplinkybių kontekste taip pat svarbu pažymėti, jog nei paskolos sutarties Bendrosiose, nei Specialiosiose sąlygose, nei naudojimosi sutartyje ieškovė UAB „Finansų bitė“ neišskiriama kaip viena iš skolintojų kiekvieno paskolos (vartojimo kredito) suteikimo atveju. Ieškovei į bylą tokių duomenų nepateikus, nėra pagrindo spręsti, kad nagrinėjamoje byloje galima daryti vienareikšmišką išvadą, jog bylos duomenys patvirtina realų įstatymo reikalavimus atitinkančio ieškovės investavimo faktą. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovė neįrodė savo teisės į VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje nustatyta išlygą egzistavimo (CPK 178 straipsnis).

17. Tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus atlygis privalo būti įtrauktas į bendrą vartojimo kredito kainą (VKĮ 2 straipsnio 3 dalis) ir negali viršyti VKĮ 21 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytų bendros vartojimo kredito kainos maksimalių ribų (t. y. visos išlaidos, kurios įskaičiuojamos į bendrą vartojimo kredito kainą, išskyrus palūkanas, tenkančios vienai vartojimo kredito dienai, negali būti didesnės kaip 0,04 procento bendros vartojimo kredito sumos). Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad tiek administravimo, tiek sutarties sudarymo mokestis yra įtraukiami į bendrą vartojimo kredito kainą, kuri susideda iš paskolos sumos, palūkanų, sutarties sudarymo mokesčio, administravimo mokesčio ir kitų galimų mokesčių, tai yra su vartojimo kredito sutartimi susijusios vartojimo kredito gavėjo išlaidos (kredito kainos elementai), kaip tai nustatyta VKĮ 2 straipsnio 3 dalyje. Taigi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad tiek sutarties sudarymo mokestis, tiek administravimo mokestis turėtų būti vertinami sistemiškai, kaip vieningas atlygis ieškovei kaip tarpusavio skolinimo platformos operatorei, ir patenka į VKĮ 25³ straipsnio reguliavimo sritį.

18. Sutarties sudarymo mokestis – paskolos sutarties Specialiosiose sąlygose nurodytas paskolos sutarties sudarymo mokestis, paskolos gavėjo mokamas organizatoriui, apimantis ir kreditingumo vertinimo mokestį. Sutarties sudarymo mokestis apskaičiuojamas nuo skolintojų paskolintos sumos. Sutarties sudarymo mokestis apskaičiuojamas procentais nuo skolintojų paskolintos sumos. Sutarties sudarymo mokesčio dydis nurodomas Specialiosiose paskolos sąlygose. Sutarties sudarymo mokesčio mokėjimo tvarka nurodyta paskolos grąžinimo grafike. Sutarties sudarymo mokestis yra atskaitomas paskolos išmokėjimo metu, jei taip nurodyta Specialiosiose sąlygose. Sutarties sudarymo mokestis negali būti neigiamas, t. y. jei kreditingumo vertinimo mokesčiui būtų taikoma nuolaida, tos nuolaidos dydį atėmus iš Sutarties sudarymo mokesčio, likusi suma negali būti mažesnė nei 0 (sutarties Bendrųjų sąlygų 1.29 punktas). Administravimo mokestis – Specialiosiose sąlygose nurodytas administravimo mokestis, išskaidytas visam paskolos terminui, kurį paskolos gavėjas moka organizatoriui už paskolos administravimą pagal paskolos sutartį iki paskolos termino pabaigos ir yra įskaičiuojamas į įmoką (sutarties Bendrųjų sąlygų 1.2 punktas).

19. Portalo naudojimosi sutarties 10.4 punkte numatyta, kad paskolos gavėjas moka sutarties sudarymo mokestį organizatoriui pagal paskolos sutarties sudarymo metu galiojančius paslaugų įkainius ir Specialiosiose sąlygose bei paskolos grąžinimo grafike nurodytą tvarką. Paskolos sutarties sudarymo mokestis aiškiai ir išsamiai yra nurodomas paskolos sutarties Specialiosiose sąlygose ir paskolos gavėjas užtikrina, kad apie jo dydį buvo tinkamai informuotas ir su juo vienareikšmiškai sutinka. Paskolos sutarties sudarymo mokestis apskaičiuojamas nuo skolintojų paskolintos sumos. Paskolos sutarties sudarymo mokestis apskaičiuojamas procentais nuo skolintojų paskolintos sumos. Paskolos sutarties sudarymo mokesčio dydis nurodomas Specialiosiose paskolos sąlygose. Paskolos sutarties sudarymo mokestis sumokamas pagal paskolos grąžinimo grafike nurodytą tvarką. Paskolos sutarties sudarymo mokestis yra atskaitomas paskolos išmokėjimo metu, jeigu taip nurodyta Specialiosiose sąlygose. Paskolos gavėjas moka administravimo mokestį (kuris yra išskaidytas visam paskolos terminui) organizatoriui kiekvieną mėnesį pagal paskolos sutarties Specialiosiose sąlygose nurodytą dydį iki paskolos termino pabaigos. Jei a) paskolos gavėjas vėluoja mokėti paskolos įmokas ir dėl to yra nutraukiama paskolos sutartis ir kreipiamasi į teismą dėl skolos priteisimo, b) paskola grąžinama anksčiau laiko, c) paskola refinansuojama – tokiais atvejais paskolos gavėjas privalo sumokėti visą administravimo mokestį už visą likusį paskolos terminą iš karto.

20. Sutarties Specialiosiose sąlygose nurodyta, kad sutarties sudarymo mokestį, skaičiuojamą nuo skolintojų paskolintos sumos, sudaro 9,7 procentų skolintojų paskolinta suma (paskolos suma + sutarties sudarymo mokestis) – 2 104,10 Eur. Pagal byloje pateiktą sutarties įmokų mokėjimo grafiką, sutarties sudarymo mokestis buvo išdėstytas dalimis – atsakovė turėjo mokėti po 3,40 Eur dydžio sutarties mokestį kas mėnesį (paskutinį mėnesį - 3,50 Eur) ir periodinėmis įmokomis laikotarpiu nuo sutarties sudarymo iki sutarties pabaigos atsakovė iš viso turėjo sumokėti 204,10 Eur dydžio sutarties sudarymo mokestį.

21. Sutarties Specialiosiose sąlygose taip pat nurodyta, kad administravimo mokestis (mokamas kas mėnesį) sudaro 0,55 procento. Pagal byloje pateiktą sutarties įmokų mokėjimo grafiką, administravimo mokestis buvo išdėstytas dalimis – atsakovė turėjo mokėti administravimo mokestį kas mėnesį, kurio dydis kiekvieną mėnesį buvo skirtingas (mažėjantis) ir periodinėmis įmokomis laikotarpiu nuo sutarties sudarymo iki sutarties pabaigos atsakovė iš viso turėjo sumokėti 388,83 Eur dydžio administravimo mokestį.

22. Ieškovė ieškiniu prašė priteisti pagal paskolos sutartį ir negrąžintus 337,70 Eur dydžio administravimo mokestį, ir 187,10 Eur dydžio sutarties sudarymo mokestį. Taigi, ieškovė pripažįsta, kad atsakovė yra sumokėjusi 17 Eur sutarties sudarymo mokestį ir 51,13 Eur administravimo mokestį.

23. Vertindamas sutarties sudarymo mokestį ir administravimo mokestį sistemiškai kaip vieningą atlygį teismas nustatė, kad ieškovės atlygis pagal sutartį sudarė iš viso 541,80 Eur (337,70 Eur + 204,10 Eur). Nors apeliantė apeliaciniame skunde nepateikia argumentų dėl pirmosios instancijos teismo atliktų skaičiavimų ir priteistos sutarties sudarymo mokesčio sumos dydžio, tačiau apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas padarė rašymo apsirikimą dėl pagal paskolos sutartį mokamo bendro administravimo mokesčio dydžio, kas lėmė ir aritmetinių skaičiavimų neteisingumą, todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog yra pagrindas patikslinti šioje dalyje aritmetinius skaičiavimus (įskaitant dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų). Šiuo atveju ieškovės atlygis pagal sutartį sudarė 592,93 Eur sumą (204,10 Eur sutarties sudarymo mokestis + 388,83 Eur administravimo mokestis (žr. sutarties įmokų mokėjimo grafiką ir buhalterinę pažymą (skolos apskaičiavimas) (o ne 337,70 Eur administravimo mokesčio suma, kaip skundžiamame sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas). Sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kad 25 procentus šio atlygio (148,23 Eur) ieškovė turėjo teisę gauti nepriklausomai nuo atsakovės atliktų įmokų dydžio, o atsižvelgiant į tai, jog atsakovė yra sumokėjusi 17 Eur sutarties sudarymo mokestį ir 51,13 Eur administravimo mokestį (iš viso 68,13 Eur) ieškovei kaip operatoriui mokamo atlygio, ieškovė turi teisę papildomai reikalauti iš atsakovės 80,10 Eur (148,23 Eur – 68,13 Eur) atlygio.

24. Atsakovė tinkamu sutarties įvykdymo atveju turėjo sumokėti 3 196,03 Eur įmokų (1 900 Eur (kredito suma) + 1 296,03 Eur (palūkanų suma). Taigi, ieškovė turėtų teisę reikalauti viso 592,93 Eur atlygio, jeigu atsakovė sumokėtų 3 196,03 Eur įmokas. Kaip jau minėta, VKĮ 25³ straipsnio 6 dalyje numatyta, kad ne mažiau kaip 75 procentus tarpusavio skolinimo platformos operatoriui paskolos davėjo ir (arba) vartojimo kredito gavėjo mokamo atlygio turi būti skaičiuojama proporcingai nuo paskolos davėjui vartojimo kredito gavėjo grąžintų įmokų. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė yra grąžinusi ieškovei 76,37 Eur kredito sumos ir 166,80 Eur palūkanų (žr. sutarties įmokų mokėjimo grafiką ir buhalterinę pažymą (skolos apskaičiavimas)), 75 procentus ieškovei priklausančio atlygio turi būti skaičiuojama proporcingai nuo atsakovės grąžintų įmokų, kas šiuo atveju sudaro 33,83 Eur (243,17 Eur (grąžinta įmokų dalis) x 444,69 (75 procentai atlygio)/3196,03) atlygį. Kadangi, kaip jau minėta, tiek sutarties sudarymo mokestis, tiek administravimo mokestis turėtų būti vertinami sistemiškai kaip vieningas atlygis, teismas pagrįstai ieškinio reikalavimą priteisti 187,10 Eur sutarties sudarymo mokesčio skolą tenkino iš dalies, priteisdamas 25 procentus šio atlygio pagal sutartį ir 75 procentus atlygio, paskaičiuoto proporcingai nuo atsakovės grąžintų įmokų (VKĮ 25³ straipsnio 6 dalis), kas šiuo atveju sudaro 113,93 Eur sumą (80,10 Eur + 33,83 Eur)), ir atmesdamas reikalavimą priteisti iš atsakovės 337,70 Eur administravimo mokestį. Atlikus aritmetinių skaičiavimų patikslinimus, ieškinys tenkintas 88,22 procentais, todėl ieškovei iš atsakovės priteistinos 603,42 Eur (684 Eur x 88,22 procentai) bylinėjimosi išlaidos.

Dėl bylos procesinės baigties

25. Vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ir įvertino bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškino bei taikė teisės normas. Apeliantės apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti skundžiamą teismo sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas už akių iš esmės paliekamas nepakeistas, tačiau dėl teismo atlikto rašymo apsirikimo nurodant neteisingą pagal paskolos sutartį mokamo bendro administravimo mokesčio dydį, yra pagrindas patikslinti teismo sprendimo rezoliucinę dalį (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

26. Atmetus apeliacinį skundą, bylinėjimosi išlaidos ieškovės naudai nepriteisiamos.

Šiaulių apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. birželio 25 d. sprendimą už akių iš esmės palikti nepakeistą.

Patikslinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. birželio 25 d. sprendimo už akių rezoliucinę dalį ją išdėstant taip:

Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Finansų bitė“, juridinio asmens kodas 304051511, iš atsakovės S. A., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1 823,63 Eur negrąžintą paskolą, 167,15 Eur paskolos palūkanas nuo 2024 m. gruodžio 11 d. iki 2025 m. balandžio 10 d., 42,35 Eur nuostolių atlyginimą nuo 2025 m. balandžio 11 d. iki 2025 m. gegužės 21 d., 113,93 Eur sutarties sudarymo mokestį, 9,45 Eur delspinigius, 22 procentų nuostolių atlyginimą (negautas pajamas) nuo ieškinio pateikimo dienos (2025 m. gegužės 22 d.) iki visiško paskolos grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki 2029 m. birželio 10 d., nuo pagal paskolos sutartį (tinkamu jos vykdymo atveju) tą mėnesį turėjusio būti paskolos dalies likučio, kaip nurodyta paskolos įmokų grafike, neviršijant bendros 922,76 Eur sumos, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą (3079,27 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2025 m. gegužės 23 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir 603,42 Eur bylinėjimosi išlaidas.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.