- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-04-08
- Bylos Nr.
- 2S-816-560/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-43924-2015-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Dainius Rinkevičius
- Ieškovas
- UAB „Šiaulių autoservisas“
- Atsakovas
- UAB „SG Fashion“
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo UAB „Šiaulių autoservisas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 17 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo RAB „Šiaulių autoservisas“ ieškinį atsakovui UAB „SG Fashion“ dėl skolos priteisimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas RAB „Šiaulių autoservisas“ kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl 1 965,19 Eur skolos, bei bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš atsakovo UAB „SG Fashion“. Siekiant užtikrinti pareikšto ieškinio reikalavimo įvykdymą, prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovo pinigines lėšas ir turtą 1 965,19 Eur sumai. Nurodė, kad atsakovas nereaguoja į raginimus atsiskaityti, siekia išvengti realaus atsiskaitymo su ieškovu, todėl nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti negalimas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015-12-17 nutartimi ieškovo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmetė. Nutartyje nurodė, kad prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių yra atmetamas, nes ieškovas nenurodė pakankamų faktinių aplinkybių bei nepridėjo jokių įrodymų, suteikiančių teismui pagrindą abejoti atsakovo finansiniu pajėgumu pareikšto reikalavimo apimtyje bei patvirtinančių galimo teismo sprendimo įvykdymo apsunkinimą. Pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra faktiniai duomenys, leidžiantys teismui manyti, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, atsiras CPK 144 straipsnio 1 dalyje numatytos pasekmės. Įstatymas besąlygiškai nesieja sutartinės prievolės nevykdymo fakto su laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybe. Teismas nurodė, kad taikant laikinąsias apsaugos priemones teisingumas reikalauja, kad būtų atsižvelgta ne tik į ieškovo, bet ir į atsakovo interesus, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pasekmes jai bei kitiems su atsakovo veikla susijusiems asmenims. Be to, prašomos priteisti sumos atsakovui, kaip juridiniam asmeniui, teismas nelaikė didele.
III. Atskirojo skundo argumentai
Ieškovas RAB „Šiaulių autoservisas“ pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo pakeisti 2015-12-17 Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartį ir pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovo UAB „SG Fashion“ atžvilgiu – areštuoti atsakovui priklausančias pinigines lėšas ir/ar turtines teises, esančias pas skolininką ar trečiuosius asmenis, o jų nesant ar esant nepakankamai, areštuoti skolininkui priklausantį kilnojamąjį ir/ar nekilnojamąjį turtą, taip pat kitą turtą, esantį pas skolininką ar trečiuosius asmenis, 1 965,19 Eur sumai. Nurodė, kad nesutinka, jog pirmosios instancijos teismui nebuvo pateikta pakankamų faktinių aplinkybių ir įrodymų, suteikiančių teismui pagrindą abejoti atsakovo finansiniu pajėgumu pareikšto reikalavimo apimtyje ir patvirtinančių galimo teismo sprendimo įvykdymo apsunkinimą. Atsakovas su ieškovu neatsiskaito nuo 2008 m., kas yra išties ilgas ir pakankamas laiko tarpas įvykdyti savo prievolę. Ta aplinkybė, kad atsakovas tiek daug melų sąmoningai vengia atsiskaityti su ieškovu ir nededa jokių pastangų bendradarbiauti, leidžia daryti išvada, kad atsakovas nėra finansiškai pajėgus ir tai akivaizdžiai matosi iš Vilniaus miesto apylinkės teismui kartu su ieškiniu pateiktų dokumentų. Aplinkybę, kad atsakovas nėra finansiškai pajėgus atsiskaityti su ieškovu patvirtina ir tai, kad atsakovas nuo 2015-01-06 iki šios dienos turi 380,96 Eur įsiskolinimą Valstybinio socialinio draudimo fondo vaidybai, kuris, kaip matyti iš viešai skelbiamos informacijos, jau beveik 1 (vienerius) metus nėra padengiamas. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nenurodė jokių argumentų, kuriais vadovaujantis buvo nuspręsta, kad ieškovo reikalaujama priteisti suma nėra didelė, taip pat neatsižvelgė nei į ginčo subjektus, nei į kitas susijusias aplinkybes. Pabrėžia, kad ieškovas yra restruktūrizuojama įmonė ir turi daug skolininkų, iš kurių ne visi yra pajėgūs įgyvendinti savo įsipareigojimus, todėl ieškovo finansinė padėtis yra išties prasta ir 1 965,19 Eur suma yra neabejotinai didelė. Atkreipia dėmesį, kad šiuo metu atsakovo bendrovėje nėra įdarbinto nei vieno žmogaus, todėl kyla pagrįstų abejonių, kad atsakovas vis dar vykdo ūkinę veiklą.
Atsakovas UAB „SG Fashion“ atsiliepimo į atskirąjį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas atmetamas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 329 straipsnis) patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 1-2 dalys, 338 straipsnis).
Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnis 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis) nėra nustatyta, byloje paduodant atskirąjį skundą nėra ginamas viešasis interesas, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas, todėl apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jų ribų.
Kartu su atskiruoju skundu ieškovas pateikė naujus įrodymus – 1) 2015-12-17 Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarties kopiją, 2) 2013-11-25 Šiaulių apygardos teismu nutarties kopiją, 3) 2015-12-14 ieškinio kopiją, 4) UAB „SG Fashion“ skolų Sodrai informaciją, 5) UAB „SG Fashion“ informaciją apie darbuotojus. CPK 314 straipsnyje yra suformuluota taisyklė, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui. Draudimas pateikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui nėra absoliutus. Minėtame CPK straipsnyje yra nurodytos dvi išimtys, sąlygotos dalyvaujančių byloje asmenų objektyvia galimybe pateikti įrodymus pirmosios instancijos teisme. Jeigu dalyvaujantys byloje asmenys neturėjo objektyvios galimybės pateikti įrodymus, turinčius reikšmės bylai teisingai išspręsti, įstatymas suteikia jiems teisę pateikti tokius įrodymus apeliacinės instancijos teisme. Tokie atvejai būna: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Šiuo atveju ieškovas nenurodo priežasčių, kodėl pastarieji įrodymai negalėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad įrodymai Nr. 1, 2, 3 yra byloje, įrodymas Nr. 4 yra beveik analogiškas įrodymui apie atsakovo skolų Sodrai informaciją, kuris pateiktas pirmosios instancijos teismui, o įrodymas Nr. 5 galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui. Dėl šių priežasčių apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis CPK 314 straipsniu, pastaruosius įrodymus atsisako priimti.
Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, tam, kad laikinosios apsaugos priemonės būtų pritaikytos teisėtai, įstatymas numato dvi privalomas sąlygas: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai (prima facie) pagrįstas; antra, turi egzistuoti reali grėsmė, kad nesiėmus tokių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti / pasidaryti nebeįmanomas. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, nėra pagrindo taikyti tokių apsaugos priemonių.
Šiuo atveju esminis motyvas, kuriuo vadovaudamasis pirmosios instancijos teismas atsisakė tenkinti prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra tas, jog ieškovas neįrodė, kad atsakovas nėra finansiškai pajėgus atsiskaityti su ieškovu ieškinio reikalavimo ribose, t. y. remdamasis bylos medžiaga, teismas nenustatė pagrindo konstatuoti, kad egzistuoja reali grėsmė, jog nesiėmus tokių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ir/ar pasidaryti nebeįmanomas. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog CPK 178 straipsnyje nurodyta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Taip pat akcentuotina, kad teismas pateiktus įrodymus vertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Tik teismas turi diskreciją spręsti, ar nurodytų aplinkybių pakanka prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Nagrinėjamu atveju, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog ieškovas neįrodė egzistuojant antrąją būtinąją laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygą – nenurodė pakankamų faktinių aplinkybių bei nepridėjo jokių įrodymų, suteikiančių teismui pagrindą abejoti atsakovo finansiniu pajėgumu pareikšto reikalavimo apimtyje bei patvirtinančių galimo teismo sprendimo įvykdymo apsunkinimą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog tai, kad atsakovas ilgai neatsiskaito su ieškovu, turi 380,96 Eur įsiskolinimą Sodrai, o ieškovas yra restruktūrizuojama įmonė, nesudaro pagrindo spręsti, kad atsakovas yra nepajėgus atsiskaityti su ieškovu ieškinio reikalavimo apimtyje. Ieškovo reikalavimo nevykdymas yra pagrindas ieškovui ginti pažeistą teisę teisme, tačiau nėra įstatymo besąlygiškai siejama su CPK 145 str. numatytų laikinųjų apsaugos priemonių taikymu. Apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, kad didelės reikalavimo sumos prezumpcija nėra absoliuti, o teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, turi įvertinti reikalavimo dydį atsižvelgiant į asmenų, kurių atžvilgiu prašoma taikyti tokias priemones, finansines galimybes. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas neįrodė, kad atsakovas yra finansiškai nepajėgus padengti ieškinio reikalavimą bei į tai, kad atsakovas yra juridinis asmuo, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog reikalavimo suma atsakovui nėra laikytina didele. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, ieškovui neįrodžius antrosios būtinosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos egzistavimo, todėl atskirojo skundo argumentus dėl atsisakymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones nepagrįstumo atmeta.
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė procesinės teisės normas, todėl apskųstoji nutartis laikytina teisėta ir pagrįsta, o apelianto atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo jai panaikinti (CPK 320 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334-339 straipsniais, teismas
nutaria:
Apelianto RAB „Šiaulių autoservisas“ atskirojo skundo netenkinti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 17 d. nutartį palikti nepakeistą.