Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Ž. A. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Be to, kamerose žiemos metu buvo šalta, langai nesandarūs, sulaužyti, sudaužyti, buvo skersvėjis.

Teigia, kad dėl visų nurodytų pažeidimų, atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų, patyrė dvasinius ir psichologinius išgyvenimus, todėl prašo atlyginti jam neturtinę žalą.

Atsižvelgiant į teisinį reguliavimą, konstatuotina, kad nuteistiesiems, atliekantiems laisvės atėmimo bausmę pataisos įstaigos drausmės grupėje ir kamerų tipo patalpose, draudžiama naudotis elektros prietaisais, todėl iš pareiškėjo jo virdulys buvo paimtas teisėtai.

Dėl sienų tarp kamerų nurodė, kad nesutinka su pareiškėjo argumentais. Tarp drausmės grupės gyvenamųjų patalpų esančios sienos, kurių storis nuo 12 iki 18 cm, užtikrina tinkamą nuteistųjų izoliavimą bei jų privatumą. Pareiškėjo argumentai dėl sklindančio triukšmo iš gretimų patalpų yra visiškai abstraktaus pobūdžio bei, Vilniaus PN nuomone, visiškai neturi jokio objektyvaus pagrindo. Pažymėjo, kad tiek drausmės grupės gyvenamosiose patalpose, tiek kamerų tipo patalpose nuobaudas atliekantys nuteistieji nuolat ardo tarp kamerų esančias sienas (padaro skyles sienose) su tikslu neteisėtai bendrauti, keistis daiktais su gretimose kamerose esančiais nuteistaisiais. T. y. patys nuteistieji, gyvendami gyvenamosiose patalpose, netausoja Vilniaus PN turto, niokoja jį, sąmoningai blogina patalpų būklę. Vilniaus PN administracija įvairiais būdais kovoja su šiais reiškiniais, pagal finansines galimybes bei kuo įmanoma operatyviau šalina atsirandančius trūkumus.

Pabrėžė, kad visos Vilniaus PN drausmės grupės gyvenamosios patalpos (kamerų tipo patalpos), įrengtos vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintomis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėmis (toliau - PĮIET). Visose Vilniaus PN drausmės grupės gyvenamosiose patalpose (kamerų tipo patalpose) įrengti skaidraus stiklo langai. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, patalpose papildomai įrengtos inžinerinės ventiliavimo sistemos. Visose drausmės grupės gyvenamosiose patalpose ir kamerų tipo patalpose įrengti radiatoriai, užtikrinantys Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritoriniu policijos Įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 16 p. įtvirtintą reikalavimą gyvenamųjų patalpų oro temperatūrai. Kamerose žiemos metu šilta. Pareiškėjas skundžiasi, kad žiemos metu šiose patalpose buvo šalta, nors tokių nusiskundimų Vilniaus PN administracija nebuvo gavusi.

Nurodė, kad Vilniaus PN griežtai laikomasi nuteistiesiems nustatytos pasivaikščiojimų tvarkos, kiekvieną dieną nuteistiesiems atliekantiems nuobaudas drausmės grupėje ar kamerų tipo patalpose suteikiami įstatyme nustatytos trukmės pasivaikščiojimai gryname ore. Vilniaus PN drausmės grupės nuteistiesiems ir nuteistiesiems atliekantiems nuobaudas kamerų tipo patalpose, t. y. nuo kitų nuteistųjų izoliuotiems nuteistiesiems, įrengti atskiri, tvarkingi, visus teisės aktų reikalavimus atitinkantys pasivaikščiojimų kiemai su sporto inventoriumi.

Paaiškino ir tai, kad drausmės grupės nuteistiesiems ir kamerų tipo patalpose nuobaudas atliekantiems nuteistiesiems įrengtos tvarkingos, visus teisės aktų reikalavimus atitinkančios dušo patalpos. Nuteistiesiems užtikrinamas privatumas naudojantis dušais.

Į paskirtą teismo posėdį pareiškėjas neatvyko. Apie paskirtą teismo posėdį pareiškėjas informuotas tinkamai. Prašymų atidėti bylos nagrinėjimą nepateikė.

Atsakovės atstovas į posėdį neatvyko, apie teismo posėdžio vietą ir laiką jam pranešta tinkamai.

Kadangi į teismo posėdį pareiškėjas bei atsakovo atstovas neatvyko, teismas nutaria administracinę bylą nagrinėti teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja

Skundas atmestinas.

Byloje kilo ginčas dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad Vilniaus PN laikotarpiu nuo 2017 m. balandžio 28 d. iki 2019 m. sausio 6 d. nebuvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos, atlyginimo priteisimo (b. l. 1-2, 50-52).

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.

Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį, draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes.

Pažymėtina tai, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl tam tikras jo asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į jų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), pareiškimo Nr. 74025/01). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K. H. C. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką įprastam asmens gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Dickson prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 44362/04).

Į bylą pateikti atsakovės atstovo rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas Ž. A. Vilniaus PN ginčo laikotarpiu buvo laikomas drausmės grupės gyvenamosiose patalpose: Nr. 11D; Nr. 10D; Nr. 7D; Nr. 8D, kamerų tipo patalpose: Nr. 1K; Nr. 2K; Nr. K. K. nurodė atsakovės atstovas, Vilniaus PN nėra kamerų tipo pataisos įstaiga, todėl Vilniaus PN nėra sisteminama informacija, kokiose patalpose ir kokiais laikotarpiais nuteistieji gyvena atlikdami jiems paskirtas laisvės atėmimo bausmes. Iš pateiktų Vilniaus PN direktoriaus nutarimų „Dėl nuteistųjų nubaudimo“ matyti, kuriose drausmės grupės gyvenamosiose patalpose ir kamerų tipo patalpose pareiškėjas atliko paskirtas nuobaudas ginčo laikotarpiu (b. l. 13-29).

Skunde pareiškėjas nurodė, kad buvo pažeista jo teisė į pasivaikščiojimo trukmę per dieną.

Lietuvos Respublikos Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 103 straipsnis reglamentuoja nuteistųjų teisę pasivaikščioti gryname ore. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuteistieji BVK numatytais atvejais turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore. Straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nuteistųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje pataisos įstaigos teritorijoje laikantis BVK 70 straipsnio reikalavimų. Pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka nuteistasis. BVK 73, 74, 75 straipsniai reglamentuoja pasivaikščiojimų gryname ore trukmę skirtingoms nuteistųjų grupėms. Nuteistųjų pasivaikščiojimų gryname ore tvarka detalizuota Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, XXXVII skyriuje. BVK 75 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad drausmės grupei priskirti nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti dvi valandas“, o BVK 145 straipsnyje nustatytos nuteistųjų laikymo sąlygos kamerų tipo patalpose, pagal kurias kamerų tipo patalpose nuobaudas atliekantys nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti vieną valandą. Kaip nurodė atsakovės atstovas, Vilniaus PN griežtai laikomasi nuteistiesiems nustatytos pasivaikščiojimų tvarkos, kiekvieną dieną nuteistiesiems atliekantiems nuobaudas drausmės grupėje ar kamerų tipo patalpose suteikiami įstatyme nustatytos trukmės pasivaikščiojimai gryname ore. Pažymėtina, kad pareiškėjas neginčija, jog tokia teisė jam buvo suteikta.

Pažymėtina, kad Europos komiteto prieš kankinimą ir laikymą nubaudimą nežmoniškomis arba žeminančiomis sąlygomis antrojo bendro pranešimo Nr. CPT/Inf(92)3 nuostatų 48 punkte išaiškinta, kad vienos valandos per dieną pasivaikščiojimas gryname ore yra pripažintinas pakankamu. Kaip minėta, pareiškėjas nurodė, kad vedamas pasivaikščioti buvo kasdien. Pasivaikščiojimas gryname ore yra tiek suimtųjų, tiek nuteistųjų teisė, bet ne pareiga. Nagrinėjamu atveju pasivaikščiojimo trukmė pareiškėjui buvo apribota dėl paties pareiškėjo elgesio, - buvo nubaustas padaręs bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimus. Taigi, pareiškėjo teisių pažeidimas dėl pasivaikščiojimo trukmės nenustatytas.

Pasivaikščiojimo kiemų įrengimo reikalavimus nustato PĮĮET 18-21 punktai, numatantys tai, kad nuteistieji galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, pataisos įstaigų teritorijoje ant žemės arba ant nuteistųjų gyvenamųjų korpusų pastatų stogų įrengiami pasivaikščiojimo kiemai. Ant žemės įrengti pasivaikščiojimo kiemai gali būti sujungti su gyvenamaisiais pastatais antžeminėmis arba požeminėmis perėjomis nuteistiesiems lydėti. Pasivaikščiojimo kiemuose įrengiamos rakinamos kameros su atviru stogu, uždengtu metaliniu tinklu. Esant rizikai, kad nuteistieji gali pabėgti, gali būti įrengiamos grotos. Grotų akutė negali būti didesnė kaip 30 x 15 cm. Pasivaikščiojimo kiemų kamerų durys įrengiamos pagal šių taisyklių 14 punkte nustatytus reikalavimus. Išilgai pasivaikščiojimo kiemų kamerų sienų, viršuje, įrengiama prižiūrėtojo pakyla ir įrengiami 120 cm pločio stogeliai, kad nuteistieji galėtų pasislėpti nuo atmosferos kritulių. Pasivaikščiojimo kiemų kamerose turi būti atmosferos kritulių šalinimo sistema. Pasivaikščiojimo kiemuose gali būti sumontuota sporto įranga ar sporto inventorius, skirtas nuteistiesiems mankštintis gryname ore. Sporto įranga ir inventorius turi būti techniškai tvarkingi, patikimai pritvirtinti prie sienų ar grindų, nekelti pavojaus pataisos įstaigose laikomų asmenų ir personalo sveikatai ir gyvybei. Pasivaikščiojimo kiemų sienos dengiamos lygia, patvaria ir drėgmei atsparia danga, grindys turi būti lygios ir neslidžios. Kaip matyti, teisės aktai nenumato, koks turi būti minimalus pataisos įstaigų pasivaikščiojimo kiemelių plotas bei kokiomis medžiagomis jis turi būti įrengtas. Taip pat nenumato įpareigojimo sumontuoti pasivaikščiojimo kiemuose sporto įrangą ar sporto inventorių.

Vilniaus PN atsiliepime nurodė, kad drausmės grupės nuteistiesiems ir nuteistiesiems, atliekantiems nuobaudas kamerų tipo patalpose, t. y. nuo kitų nuteistųjų izoliuotiems nuteistiesiems, įrengti atskiri, tvarkingi, visus teisės aktų reikalavimus atitinkantys pasivaikščiojimų kiemai su sporto inventoriumi. Į bylą atsakovės atstovas pateikė pasivaikščiojimo kiemelių nuotraukas (b. l. 38-39).

Pareiškėjo argumentai, kad pasivaikščiojimo kiemeliai neatitiko saugios sveikatai aplinkos visiškai nepagrįsti. Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad pasivaikščiojimo kiemeliai, į kuriuos buvo vedamas pareiškėjas, neatitiktų teisės aktų reikalavimų keliamų jų įrengimui ir saugumui. Juolab, pareiškėjas konkrečiai nenurodė, kaip kiemelių įrengimas nurodytomis medžiagomis įtakojo jo teisių pažeidimą.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad jam atliekant nuobaudas drausmės grupės gyvenamosiose patalpose ir kamerų tipo patalpose iš jo buvo paimtas virdulys.

Teisė naudotis elektros prietaisais ir kitais daiktais yra specialioji nuteistųjų, kuriems paskirtos laisvės atėmimo bausmės, teisė, kuri įgyvendinama Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatyta tvarka. BVK 96 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuteistiesiems, išskyrus laisvės atėmimo bausmę atliekančius pataisos įstaigose drausmės grupės laikymo sąlygomis ar perkeltus į kamerų tipo patalpas nuteistuosius, leidžiama naudotis už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus įsigytais ar perduotais Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nurodytais elektros prietaisais ir kitais daiktais“. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir PĮVTT), patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 18 priede nurodyti daiktai, kuriuos leidžiama turėti nuteistiesiems - tarp jų yra ir elektrinis virdulys. Taigi, pagal teisinį reglamentavimą nuteistiesiems, atliekantiems laisvės atėmimo bausmę pataisos įstaigos drausmės grupėje ir kamerų tipo patalpose, draudžiama naudotis elektros prietaisais, numatytais PĮVTT 18 priede, todėl iš pareiškėjo jo virdulys buvo paimtas teisėtai. Pareiškėjas neneigia, kad virdulys iš jo buvo paimtas kuomet jis kalėjo drausmės tipo ir kamerų tipo kamerose. Todėl atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų šiuo aspektu nenustatyta.

Taip pat pareiškėjas skundžiasi, kad sienos tarp kamerų buvo plonos, todėl jis girdėdavo triukšmą iš gretimų kamerų, kuris jam trukdė ilsėtis.

Drausmės grupei priskirtų nuteistųjų gyvenamųjų kambarių įrengimo reikalavimai yra numatyti PĮIET 13 punkte, kamerų įrengimo reikalavimai numatyti šių taisyklių 16 punkte. Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad Vilniaus PN drausmės grupės gyvenamųjų patalpų (kamerų tipo patalpų) vidinės sienos (sienos tarp gyvenamųjų patalpų) yra 120­-180 mm (12-18 cm) storio. Pagal projektą drausmės grupės gyvenamųjų kambarių išorinės sienos armuotos 16 mm skersmens strypų (akutės dydis 150x150 mm) suvirintu tinklu, įtvirtinamu sienoje įdėtinėm detalėm ir užtinkuojama. Vidinės sienos (t. y. sienos tarp gyvenamųjų kambarių) armuotos 8 mm skersmens strypų (akutės dydis 100x100) suvirintu tinklu. Sienos tarp drausmės grupės gyvenamųjų patalpų, tai pastato vidinės sienos, kurios neperima kitų pastato elementų svorio, tai tik save (savo svorį) laikančios sienos. Šių pastato sienų storis neturi didesnės įtakos kitoms pastato konstrukcijos elementams, tuo labiau bendram pastato konstrukcijos saugumui.

Taigi, nors sienų storis tarp gyvenamųjų kambarių ginčo laikotarpiu ir neatitiko minėtų taisyklių reikalavimo, nors pareiškėjas nurodė, kad dėl triukšmo jis negalėjo tinkamai ilsėtis, tačiau pareiškėjas detaliau šios aplinkybės niekaip nesusiejo su jo teisių pažeidimu ir neva padaryta neturtine žala, t. y. nenurodė jokių konkrečių įvykių, pagrįstų aiškiomis faktinėmis aplinkybėmis, kurių pasekoje būtų kilęs jo teisių pažeidimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-308-492/2018). Nenustatyta, kad pareiškėjas su šiais nusiskundimais būtų kreipęsis į Vilniaus PN administraciją ar kitas kompetentingas ginčo atvejį spręsti institucijas dėl jo teisių pažeidimo. Nenustatyta, kad būtent dėl šių aplinkybių pareiškėjas turėjo sveikatos ar kitų jo asmenį tiesiogiai įtakojusių problemų. Taigi, nagrinėjamu atveju remiantis išdėstytu, teismas neturi pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimo šiuo aspektu.

Pareiškėjas skunde nurodė ir tai, kad kamerose buvo šalta, langai nesandarūs, sulaužyti, sudaužyti, pūtė skersvėjis. Dėl to kentėjo šaltį, buvo peršalęs, sirgo.

Pagal PĮIET 13.12. p., 16.10 punktą turi būti įrengta patalpų šildymo įranga. Pataisos įstaigose laikomiems nuteistiesiems turi būti sudaromos gyvenimo ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos higienos normą HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintą Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo (PĮIET 3 punktas).

Lietuvos higienos normos 134:2015 16 punkte nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, o santykinė oro drėgmė – nuo 35 iki 65 proc. Lietuvos higienos normos 134:2015 17 punkte nustatyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.

Vilniaus PN atsiliepime nurodė, kad visose Vilniaus PN drausmės grupės gyvenamosios patalpos (kamerų tipo patalpos), įrengtos vadovaujantis PĮIET. Visose Vilniaus PN drausmės grupės gyvenamosiose patalpose (kamerų tipo patalpose) įrengti skaidraus stiklo langai. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, patalpose papildomai įrengtos inžinerinės ventiliavimo sistemos. Visose drausmės grupės gyvenamosiose patalpose ir kamerų tipo patalpose įrengti radiatoriai, užtikrinantys Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritoriniu policijos Įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 16 punkte įtvirtintą reikalavimą gyvenamųjų patalpų oro temperatūrai. Kamerose žiemos metu šilta. Teismas neturi pagrindo abejoti pateiktais duomenimis, juolab, kad nenustatyta, jog pareiškėjas dėl šių nusiskundimų būtų kreipęsis į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą, ar į Vilniaus PN administraciją dėl jo nurodomų teisių pažeidimo. Nenustatyta, kad pareiškėjas būtent dėl šalčio kamerose buvo susirgęs peršalimu.

Pareiškėjas, be kita ko, skunde nurodė ir tai, kad kai buvo vedamas į dušą, jausdavosi nejaukiai, kadangi ten buvo kiti nuteistieji, duše nebuvo užuolaidų. Buvo pažeistas jo privatumas, kadangi jį besimaudantį galėjo stebėti kiti nuteistieji, pareigūnai.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194, 258 p. nustato, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu. Atsakovės atstovas nurodė, kad nuteistiesiems įstaigoje nustatytas naudojimosi dušu grafikas, užtikrinantis, kad kiekvienas drausmės grupės nuteistasis ir kamerų tipo patalpose nuobaudas atliekantis nuteistasis turėtų galimybę kartą per savaitę nusiprausti duše. Pareiškėjas neginčija, kad jam buvo sudaryta teisės aktais nustatyta galimybė prausti visą kūną duše. Skunde pareiškėjas nurodo iš esmės tai, kad buvo pažeista jo teisė į privatumą maudantis duše.

Atsakovės atstovas pateikė į bylą fotonuotraukas, iš kurių matyti, kaip įrengti kamerų tipo patalpų ir drausmės grupės gyvenamųjų patalpų dušai (b. l. 35-37). Matyti, kad dušai atskirti sienelėmis, tvarkingi.

Teismas pažymi, kad nacionaliniai teisės aktai nereglamentuoja dušo patalpos įrengimo reikalavimų, taip pat nenumato šioms įstaigoms prievolės dušuose įrengti pertvaras, juo labiau užuolaidas. Pareiškėjas nurodė, kad dušuose nebuvo užuolaidų. Todėl tiek pertvarų neįrengimas, šiuo atveju sienelės dušuose yra, tiek užuolaidų neįrengimas, pats savaime nėra neteisėtas veiksmas. Pareiškėjas, nurodydamas jo privatumo teisės duše neužtikrinimą, nenurodė jokio konkretaus atvejo, kada jis besimaudantis duše buvo stebimas kitų asmenų ir kad konkretus įvykis būtų sukėlęs jam konkrečias neigiamas pasekmes, dvasinius išgyvenimus ar kitus nepatogumus, nenurodė, kiek kartų (kaip ilgai) truko šis pažeidimas, bei kaip šis pažeidimas pasireiškė jį vedant maudytis į dušą. Todėl atsižvelgiant į formuojamą praktiką bei pareiškėjo nusiskundimus dėl privatumo jam duše neužtikrinimo, darytina išvada, jog pareiškėjui buvo sudaryta galimybė naudotis dušu, kaip numato teisės aktai, įvertinus tai, kad dušuose yra įrengtos sienelės, buvo užtikrinta ir teisė į privatumą. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas priklauso didelei rizikos grupei dėl polinkio į kitų asmenų užpuolimą, savęs žalojimą, bandymą nusižudyti ir pan., dėl ko galėjo būti pareigūnų nuolat stebimas. Teismas neturi pagrindo abejoti, kad atsakovės atstovo pareigūnai būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, be pagrindo stebėję jį besimaudantį duše. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu į Vilniaus PN pareigūnus, administraciją ar į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą, kitą valstybės instituciją ar visuomeninę organizaciją dėl netinkamų dušų įrengimo, dėl jo teisės į privatumą pažeidimo nesikreipė. Skunde pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog buvo pažeista jo teisė į privatumą dėl galėjimo jį stebėti ar matyti besimaudantį. Tačiau, kaip minėta, pareiškėjas konkrečių aplinkybių, įvykio, fakto dėl šio nusiskundimo nenurodė, jo nepagrindė. Todėl teismas nagrinėjamu atveju vertina, jog nėra pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų ir šiuo aspektu.

Pareiškėjas prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas neturtinę žalą grindžia dvasiniais ir psichologiniais išgyvenimais, sutrikusia dėl nurodytų pažeidimų sveikata.

Tačiau, kaip nustatyta, neteisėtų atsakovės atstovo veiksmų nėra nustatyta dėl pareiškėjo nurodytų pažeidimų. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų laikomas kitokiomis sąlygomis, negu kiti asmenys. Byloje nenustatyta, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.

Taigi, nenustačius neteisėtų veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip žalą sukėlęs veiksnys, negalimas ir prašomos neturtinės žalos atlyginimas. Nesant būtinųjų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 ir 4 punktais, 132 ir 133 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo Ž. A. skundą atmesti.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Vilniaus apygardos administracinį teismą.