Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Remigijaus Armino (pirmininkaujančio, pranešėjo), Irenos Stulpinienės, Vidos Stonkuvienės, sekretoriaujant Neringai Merkininkaitei, dalyvaujant pareiškėjui J. S. ir jo atstovams advokato padėjėjams Vytautui Garbačiauskui ir Raimondui Simonavičiui, atsakovo Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos atstovui Vaidotui Jasui, trečiojo suinteresuoto asmens Pajūrio regioninio parko atstovui Dariui Niciui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. S. skundą ir patikslintą skundą atsakovui Klaipėdos rajono savivaldybės administracijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Pajūrio regioninio parko direkcijai dėl Klaipėdos apskrities administracinių ginčų komisijos 2008-02-15 sprendimo Nr.8-1-(2.34) panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

- panaikinti Klaipėdos apskrities administracinių ginčų komisijos 2008 m. vasario 15 d. sprendimą Nr. Nr. 8-1-(2.34) ir įpareigoti Klaipėdos rajono savivaldybės administraciją ir Pajūrio regioninio parko direktorių D.Nicių suderinti naujai sodybai statyti vietos parinkimo aktą.

Pareiškėjo J. S. atstovas advokato padėjėjas Vytautas Garbačiauskas skundą palaiko ir prašo jį tenkinti skunde išdėstytais motyvais ir pagrindais.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Pareiškėjas prašo panaikinti Klaipėdos apskrities administracinių ginčų komisijos 2008-02-15 sprendimą Nr. 8-1-(2.34) ir įpareigoti Klaipėdos rajono savivaldybės administraciją ir Pajūrio regioninio parko direktorių Darių Nicių suderinti naujai sodybai statyti vietos parinkimo aktą. Tarp pareiškėjo ir Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos yra kilęs ginčas dėl Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos atsisakymo derinti ūkininko ūkio sodybos nustatymo, pagal pareiškėjo pateiktąjį prašymą, vietą. Atsakovas 2007-12-20 raštu Nr. (5.1.22)-A5-4235 (b.l.47) atsisakė nustatyti ūkininko sodybos vietą ir atsisakė derinti aktą dėl ūkininko ūkio sodybos vietos parinkimo. Šis atsisakymas 2008-02-21 skundu buvo apskųstas administracinių ginčų komisijai (b.l.43-44), kuri 2008-02-15 sprendimu Nr. 8-1-(2.34) (b.l.72) pareiškėjo J. S. skundo netenkino. Administracinių ginčų komisijos sprendimas grindžiamas tuo, kad Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo pakeitimo įstatymo 13 str. 2 d. 4 p. numatyta, kad valstybiniuose parkuose (Pajūrio regioninis parkas) draudžiama statyti statinius valstybinių parkų tvarkymo planuose ir bendrojo planavimo dokumentuose nenustatytose vietose. Be to Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005-06-02 įsakymu Nr.Dl-282 „Dėl Pajūrio regioninio parko tvarkymo plano patvirtinimo" patvirtinto Pajūrio regioninio parko tvarkymo plano aiškinamojo rašto 19 punktu yra numatyta, kad gyvenamieji statomi (perstatomi, rekonstruojami) Pajūrio regioninio parko teritorijoje esamose gyvenvietėse ir tvarkymo plane nurodytose vietose. Naujų sodybų kūrimas galimas formuojant vienkiemius buvusių sodybų vietose bei tvarkymo plane pažymėtose vietose. Pagal Pajūrio regioninio parko tvarkymo planą pareiškėjo žemės sklypas nepatenka į Kalotės kaimo esamą gyvenvietę ir jo žemės sklype nenumatyta gyvenamoji statyba. Be to, Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 21 str. 2 d., Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995-12-22 nutarimo Nr.1608 „Dėl statybų privačioje žemėje reglamento patvirtinimo" 1.2 punkto nuostatos pareiškėjo žemės sklypo tvarkymui negali būti taikomos, nes pareiškėjo žemės sklypas suformuotas ne žemės reformos metu grąžinant sklypą natūra, o įgytas 2006-11-28 pirkimo - pardavimo sutarties Nr.M-15205 pagrindu.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymas (toliau - Teritorijų planavimo įstatymas), Lietuvos Respublikos žemės įstatymas (toliau – Žemės įstatymas), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995-12-22 nutarimu Nr.1608 patvirtintas Statybų privačioje žemėje reglamentas (toliau Statybų privačioje žemėje reglamentas).

Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad detalieji planai nerengiami, kai statant statinius žemės sklypo tvarkymo ir naudojimo režimas yra nekeičiamas. Statybų privačioje žemėje reglamento 1.5. punkte numatyta bendra taisyklė, kad vykdyti statybą privačios žemės ūkio paskirties žemės sklypuose galima tik pagal patvirtintus detaliuosius planus ir nustatyta tvarka pakeitus pagrindinę tikslinę naudojimo paskirtį, tačiau reglamento 1.1. – 1.4. punktai numato išimtis, kada minėtos taisyklės galima nesilaikyti: tos išimtys susijusios su nustatyta tvarka įregistruoto ūkininko ūkio sodybų statyboms. Statybų privačioje žemėje reglamento 1.1. punkte nustatyta, kad įstatymų nustatyta tvarka įregistruoto ūkininko ūkio savininkai gali statyti naują ūkininko ūkio sodybą su jų ūkinei veiklai reikalingais pastatais tik toje vietoje, kuri yra numatyta žemės reformos žemėtvarkos projekte. Pagal minimo Statybų privačioje žemėje reglamento 1.2 punktą kai žemės reformos projekte formuojant ūkininko ūkio žemėnaudą nenumatyta sodybos vieta, ūkininkui pageidaujant, sodybos vietą nustato savivaldos vykdomosios institucijos architektūros tarnybos, apskrities valdytojo administracijos rajonų žemėtvarkos ir geodezijos tarnybos ir Aplinkos apsaugos ministerijos regiono departamento specialistai. Nustatyta ūkininko ūkio sodybos vieta pažymima žemės reformos žemėtvarkos projekte ir ūkininkui išduotame žemėnaudos plane. Pagal šio reglamento 1.2 punktą minima išimtis, kreiptis dėl sodybos vietos parinkimo ir statybos vykdymo nepakeitus žemės paskirties yra galima tik tokiu atveju kai žemės reformos žemėtvarkos projekto rengimo metu formuojant ūkininko ūkio žemėnaudą ūkininko ūkis jau buvo įregistruotas ir būtent šiam ūkininkui buvo formuojama žemėnauda žemės reformos žemėtvarkos projektu, tačiau žemėtvarkos projekte jam nebuvo numatyta sodybos vieta. Plečiamai aiškinti šios nuostatos nėra teisinio pagrindo, kadangi žemėtvarkos projektais buvo formuojami sklypai ne tik ūkininko ūkio žemėnaudai, bet ir nuosavybės teisių atkūrimui ir kt., todėl asmuo, kuris žemės reformos žemėtvarkos projekto parengimo ir jo patvirtinimo metu nebuvo ūkininku ir jam šiuo projektu nebuvo suformuota ūkininko ūkio žemėnauda, o buvo suformuotas tik žemės ūkio paskirties žemės sklypas nuosavybės teisių atkūrimui, nuomai ar valstybinės žemės pirkimui, nesuteikia teisės asmeniui reikalauti, kad pagal minimo reglamento 1.2 punktą jam šiame sklype būtų nustatyta sodybos vieta ir statyba leidžiama nepakeitus žemės paskirties. Be to pareiškėjas minimą žemės ūkio paskirties žemės sklypą įsigijo 2006-11-28 pirkimo pardavimo sutarties pagrindu ir tik 2007-01-30 buvo įregistruotas ūkininku. Taigi iš aukščiau aptarto teisinio reguliavimo akivaizdu, kad Statybų privačioje žemėje reglamento 1.2 punkto nuostatos pareiškėjo atžvilgiu negali būti taikomos.

Be to, pareiškėjas siekdamas vykdyti statybą nepakeitus žemės sklypo paskirties turi atitikti ir kitas sąlygas, kurios numatytos Lietuvos Respublikos ūkininko įstatymo (2002 m. gruodžio 10 d. įstatymo Nr.IX-1250 redakcija) 2 straipsnio 3 dalyje, kur nurodyta, kad ūkininko ūkis - tai ūkininko turtinių ir asmeninių neturtinių teisių bei prievolių visuma. Ūkininko statusą fizinis asmuo įgyja nuo ūkio įregistravimo Ūkininkų ūkio registre. Pagal šio įstatymo 6 straipsnį, duomenys apie ūkininko ūkio nuosavybės teise valdomos, taip pat ir nuomos, panaudos ar kitais pagrindais naudojamos žemės kadastriniai duomenys turi būti nurodyti Ūkininkų ūkio registre. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjas yra ūkininkas (b.l.26,27), tačiau teismui nepateikė jokių duomenų, kad būtent šis sklypas įstatymo nustatytą tvarka būtų įregistruotas kaip ūkininko ūkio žemėnauda Ūkininkų ūkio registre. Tai, kad ši žemėnauda nėra įregistruota kaip ūkininko ūkio žemėnauda ir nėra naudojama ūkininko ūkio veiklai, teisminio nagrinėjimo metu teismo posėdyje patvirtino ir pats J. S. . 2007-11-05 LVAT nutartimi administracinėje byloje Nr. A5-964/2007 (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Administracinė jurisprudencija Nr. 3(13), 2007 rugsėjis- gruodis, psl.141-152) konstatuota, kad iš Statybų privačioje žemėje reglamento 1.4 punkto nuostatų matyti, jog ūkininkų ūkiai, išskyrus įstatymų numatytus atvejus, gali būti skaidomi į du ar daugiau sklypų ir naujos ūkininko ūkio sodybos kūrimui keliami tokie reikalavimai: teisę kurti ūkininko ūkio sodybą turi ūkininkas; ūkininko ūkio sodyba gali būti kuriama tik tokiame žemės sklype, kuris yra atidalintas iš ūkininko ūkio ir įregistruotas Ūkininkų ūkių registre kaip ūkininko ūkio žemėnauda. Taigi analogiškos nuostatos suteikiančios teisę kurti ūkininko ūkio sodybą taikytinos ir pareiškėjo atžvilgiu svarstant klausimą ar žemės sklypas, kuriame norima kurti ūkininko sodybą iš vis yra įregistruotas Ūkininkų ūkių registre kaip ūkininko ūkio žemėnauda. Pareiškėjas patvirtino, kad šios sąlygos nėra įvykdytos, todėl vien šiais motyvais atsakovas neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo. Iš nustatytų aplinkybių teismas daro išvadą, kad Statybų privačioje žemėje reglamento 1.1. – 1.4. punktuose numatytos išimtys, susijusios su nustatyta tvarka įregistruoto ūkininko ūkio sodybų statyboms netaikytinos, todėl pareiškėjui priklausančiame privačios žemės ūkio paskirties žemės sklype statyba galima tik Statybų privačioje žemėje reglamento 1.5. punkte nustatyta tvarka.

Remiantis Žemės įstatymo 25 straipsnio 3 dalimi žemės ūkio paskirties žemė, atsižvelgiant į žemės savininkų, kitų naudotojų ir visuomenės interesus, tvarkoma pagal patvirtintus teritorijų planavimo dokumentus: tikslinamos esamų ūkių žemėvaldų ribos; formuojamos naujos ūkių žemėvaldos; statomos ūkininkų sodybos ir žemės ūkio veiklai reikalingi ūkiniai statiniai, tiesiami keliai su tvirta danga; įrengiami tvenkiniai; sodinamas miškas; žemės ūkio naudmenomis paverčiami miškai, pelkės ir krūmai bei kitos ne žemės ūkio naudmenos. Teritorijų planavimo dokumentai yra bendrieji (generaliniai), specialieji ir detalieji planai, kuriuose raštu ir grafiškai pateikti sprendiniai dėl teritorijų, žemės sklypų ar jų grupių tvarkymo, naudojimo ir apsaugos bei teritorijos vystymo reikmių ir sąlygų. Teritorijų planavimo įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad detaliojo teritorijų planavimo dokumentai yra: 1) miestų ir miestelių teritorijų dalių (kvartalų) ir kaimo teritorijų detalieji planai, 2) žemės sklypo arba sklypų grupių detalieji planai.

Kaip matyti iš teismui pateikto Pajūrio regioninio parko tvarkymo plano, patvirtinto 2005-06-02 Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymu Nr.D1-282 „Dėl Pajūrio regioninio parko tvarkymo plano patvirtinimo“ ir kitos planinės medžiagos(b.l.88), pareiškėjui priklausantis žemės sklypas patenka į Kalotės kraštovaizdžio tvarkymo zoną ir nėra numatytas intensyvaus ūkininkavimo zonoje. Aplinkos ministro įsakymo patvirtintame Pajūrio regioninio parko tvarkymo plano aiškinamojo rašto VI skyriuje „Gyvenviečių infrastruktūros plėtros kryptys“ 19 punkte nustatyta, kad gyvenamieji namai statomi (perstatomi, rekonstruojami) esamose gyvenvietėse ir tvarkymo plane nurodytose vietose, todėl pagal Statybų privačioje žemėje reglamento 1.5. punktą, tokioje teritorijoje statybos ūkininko ūkio sodyba gali būti statoma pagal patvirtintus detaliuosius planus ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr.776 „Dėl pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties nustatymo ir keitimo tvarkos patvirtinimo“ nustatyta tvarka pakeitus pagrindinę žemės naudojimo paskirtį.

Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu teismas konstatuoja, kad Klaipėdos apskrities administracinių ginčų komisija pagrįstai netenkino J. S. skundo dėl Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos atsisakymo atlikti institucijai priskirtą veiksmą. Taip pat iš aukščiau aptartųjų aplinkybių viseto teismas konstatuoja, kad nėra teisinio pagrindo įpareigoti Klaipėdos rajono savivaldybės administraciją ir Pajūrio regioninio parko direkciją suderinti naujai sodybai statyti vietos parinkimo aktą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 –87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

pareiškėjo J. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Klaipėdos apygardos administracinį teismą, arba tiesiogiai - apeliacinės instancijos teismui.