- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-03-01
- Bylos Nr.
- I-176-320/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-65-3-00421-2017-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Irena Varžinskienė
- Pareiškėjas
- E. S.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato
- Kategorijos
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. S. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
pareiškėjas E. S. (toliau - ir pareiškėjas, ir E. S.) skundu kreipėsi į teismą ir prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Panevėžio AVPK, ir atsakovės atstovas), priteisti jam 1200 Eur neturtinei žalai, atsiradusiai dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos biuro Areštinės ir konvojaus skyriaus areštinėje (toliau – ir Areštinė), atlyginti už laikotarpį nuo 2014 m. gruodžio mėn. iki skundo padavimo dienos – 2017 m. gruodžio 20 d. (b. l. 2-4).
Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis periodiškai buvo laikomas Panevėžio AVPK areštinės kamerose netinkamomis, žmogaus orumą žeminančiomis sąlygomis. Pareiškėjo teigimu, areštinės kamerų plotas neatitiko teisės aktuose nustatytų reikalavimų, todėl jis jautė įtampą, bijojo, kad nekiltų konfliktai. Pareiškėjas nurodė, kad kamerose įrengti tualetai nebuvo visiškai atskirti, nebuvo net minimaliai uždengti, dėl šios priežasties tualetu tekdavo naudotis kitų kalinčių asmenų akivaizdoje, dėl ko pareiškėjas jautė gėdą, dažnai kentėdavo ir eidavo atlikti gamtinių reikalų, kai visi sumigdavo. Taip pat nurodė, kad kameroje Nr. 18 stalas stovėjo priešais neuždengtą sanitarinį mazgą. Pareiškėjas teigė, kad į dušą buvo vedamas tik vieną kartą per savaitę, todėl tekdavo praustis po šaltu vandeniu kriauklėje, tad kiti stebėdavo, kaip jis išsirengęs prausdavosi. Dušai dažnai būdavo užkišti, nenutekėdavo vanduo, todėl tekdavo maudytis stovint nešvariame vandenyje. Nurodė, kad buvo matomas ir pareigūnų, ką daro tualete ar kai prausdavosi, dėl ko jausdavo didelę gėdą ir pažeminimą. Teigė, kad nebuvo privatumo nei nuo kartu buvusių kalinamųjų, nei nuo pareigūnų, dėl ko jautėsi žeminamas ir dvasiškai išgyveno. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad Panevėžio AVPK areštinė išduodavo patalinę, čiužinį, pagalvę ir užklotą, kurie visada smirdėdavo, būdavo purvini, ne visada išduodavo užvalkalus, užtiesalą ant lovos, rankšluosčius. Skunde pareiškėjas taip pat nurodė, kas Panevėžio AVPK niekada neišduodavo indų, todėl pareiškėjas turėdavo gerti tiesiai iš čiaupo, užpilamas sriubas turėdavo valgyti sausas, kas sudarydavo nepatogumų, o pareiškėjas jausdavosi žeminamas. Pareiškėjas savo skunde kalinimo Panevėžio AVPK areštinėje sąlygas įvardijo kaip žeminančias orumą, pažeidusias jo privatumą, sukėlusias jam didelius dvasinius išgyvenimus, tai yra sukėlusias pareiškėjui neturtinę žalą.
Pareiškėjas teismo posėdyje prašė skundą tenkinti jame išdėstytų argumentų pagrindu. Papildomai paaiškino, kad sanitarinis mazgas atskirtas mažyte pertvara, kabliukų pareiškėjas nematė, todėl paklodėmis neužsidengdavo. Teigė, kad kitose įstaigose sanitariniuose mazguose yra padarytos užuolaidėlės, išduodami puodukai ir šaukštai. Pakartojo, kad maudantis dušai užsikišdavo. Pripažino, kad raštiškai nesiskundė, kiek kildavo klausimų, prašydavo. Tvirtino, kad patalynė nebuvo išduota, kiek kartų – nežino. Su Panevėžio AVPK duomenimis, kad 2016 m., 2017 m. nebuvo laikomas Areštinėje sutiko.
Panevėžio AVPK atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie teismo posėdžio laiką ir vietą atsakovės atstovui pranešta tinkamai, teisės aktų nustatyta tvarka (b. l. 78).
Atsakovei Lietuvos valstybei atstovaujantis Panevėžio AVPK atsiliepimu su E. S. skundu nesutiko (b. l. 8-11). Panevėžio AVPK nurodė, kad pareiškėjas periodiškai 2015 m. vasario 26 d. – 2015 m. lapkričio 12 d. laikotarpiu (toliau – ginčo laikotarpis) įvairiose Panevėžio AVPK areštinės kamerose buvo laikomas vienas arba su vienu – trimis asmenimis. Teigė, kad areštinėje pareiškėjui dažniausiai kameros ploto tekdavo tiek, kiek numatyta teisės aktuose. Panevėžio AVPK nurodė, kad pareiškėjui būnant areštinėje ginčo laikotarpiu, patalynė buvo skalbiama periodiškai (tris kartus per savaitę – pirmadienį, trečiadienį, penktadienį ir pagal poreikį), skalbimo paslaugas teikė įmonė pagal skalbimo paslaugų sutartį. Tiek minkštasis inventorius, tiek patalynė būdavo švarūs ir kaip nurodė darbuotojai, neturėjo blogo kvapo, išskyrus naudojamų skalbimui (valymui) priemonių kvapą. Tvirtino, kad pareiškėjas buvo aprūpintas čiužiniu, pagalve, antklode bei dviem paklodėmis, dviem užvalkalais ir dviem rankšluosčiais taip, kaip numatyta Areštinių tvarkos taisyklių 82 punkte. Teigė, kad sanitarinio mazgo įrengimas Panevėžio AVPK areštinės kamerose atitiko teisės aktų reikalavimus – visose kamerose sanitarinis mazgas atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120-130 cm aukščio pertvara, jame įrengta šalto vandens tiekimo sistema, turkiško tipo tualetas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė), sanitariniai mazgai turi atskiras patalpų oro šalinimo sistemas. Atkreipė dėmesį, jog veikiančioms, o ne naujai statomoms areštinėms higienos normos kitokio areštinės kamerose sanitarinio mazgo įrengimo nenumato. Nurodė, kad pareiškėjo pretenzijos, jog nebuvo užtikrintas privatumas jam naudojantis sanitariniais įrenginiais yra nepagrįstos, nes sanitarinis mazgas yra atskirtas sienele, įdėti kabliukai, ant kurių galima užkabinti audeklus. Sanitariniai mazgai įrengti kamerų priekinėse dalyse kampuose, todėl pareigūnai pro stebėjimo langelį negali jų matyti. Teigė, kad griežtai laikomasi nuostatų, numatytų Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių (toliau – Veiklos taisyklės) 7.12 punkte, kad policijos areštinėje laikomi asmenys turi teisę ne rečiau kaip kartą per savaitę nusiprausti po šiltu dušu, dušai areštinėje laikomiems asmenims suteikiami šeštadienį arba sekmadienį, o pateikus motyvuotą prašymą ir kitą dieną (Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos biuro Areštinės ir konvojaus skyriaus areštinėje laikomų asmenų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Laikomų asmenų vidaus tvarkos taisyklės) 6.13 punktas). Tvirtino, kad neturi duomenų, jog pareiškėjas būtų teikęs papildomą prašymą nusiprausti po šiltu dušu. Teigė, kad darbuotojai nepamena, jog būtų užsikimšusi kanalizacija ir nebūtų tvarkoma. Nurodė, kad puodelis ir stalo įrankiai pareiškėjui buvo išduodami tik valgio metu, kaip tai numatyta Areštinių veiklos taisyklių XI skyriuje. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas, būdamas areštinėje, iš artimųjų gaudavo perdavimus, todėl puodelio ar pan. galėjo paprašyti artimųjų. Nurodė, jog nėra duomenų, kad Panevėžio AVPK atliko veiksmus, kuriais siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinius sukrėtimus ar skriaudą. Tvirtino, kad jokių skundų dėl netinkamų laikymo sąlygų iš pareiškėjo negavo, medicininė pagalba ginčo laikotarpiu pareiškėjui neteikta, pareiškėjas jokių nusiskundimų neturėjo. Manė, kad pareiškėjas negalėjo patirti tokių išgyvenimų arba jie nepasiekė tokio laipsnio, kad LR CK 6.250 straipsnio taikymo požiūriu juos būtų galima įvertinti pinigine išraiška. Taip pat pažymėjo, kad prašoma priteisti neturtinė žala yra per didelė ir neatitinka formuojamos teismų praktikos. Esant nurodytoms aplinkybėms, atsakovės atstovas prašė pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.
Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas E. S. Panevėžio AVPK areštinėje su pertraukomis buvo laikomas 2015 m. vasario 26 d. - 2015 m. lapkričio 12 d. laikotarpiu (toliau – ir ginčo laikotarpis) (b. l. 40).
Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ginčas dėl neturtinės žalos, kuri kildinama iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant asmeniui tinkamų kalinimo sąlygų policijos įstaigos areštinėje, atlyginimo.
Ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio nuostatos. Jame įtvirtinta viešosios civilinės atsakomybės specifika, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė, lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, valstybei civilinė atsakomybė atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013 ir kt.). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime yra konstatavęs, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos ir pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus, ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi, konstatuojant CK 6.271 straipsnyje nurodytus neteisėtus veiksmus, būtina nustatyti, kad valdžios institucijos ir (ar) pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.
Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – Suėmimo vykdymo įstatymas) 2 straipsnyje nustatyta, kad suėmimas vykdomas tardymo izoliatoriuose (kardomojo kalinimo vietose), asmenys, kuriems paskirtas suėmimas, iki jų pasiuntimo į tardymo izoliatorių gali būti laikomi teritorinės policijos įstaigos areštinėje. Suimtieji ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro nutarimu arba teismo nutartimi iš tardymo izoliatoriaus gali būti perkelti (uždaryti) ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti ar dėl bylų nagrinėjimo teisme į teritorinės policijos įstaigos areštinę ir tiems asmenims taikomos šio įstatymo, išskyrus 23, 25, 26, 28, 40–43 straipsnius, nuostatos. Suėmimo vykdymo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. To paties įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Ginčo laikotarpiu policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus reglamentavo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma 37:2009, galiojusi nuo 2009 m. spalio 9 d. iki 2015 m. lapkričio 1 d.) ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma 134:2015, galiojusi nuo 2015 m. lapkričio 1 d.). Teritorinių policijos įstaigų areštinėse policijos uždarytų asmenų laikymo tvarką ir sąlygas, šių asmenų teisių bei laisvių, taip pat pareigų užtikrinimo ir realizavimo tvarką reguliuoja Veiklos taisyklės, vidaus tvarką Panevėžio apskrities VPK Areštinėje – Vidaus tvarkos taisyklės, patvirtintos Panevėžio apskrities VPK viršininko 2015 m. rugpjūčio 14 d. įsakymu Nr. 50-V-442 (b. l. 12-17).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotas aiškinimas, pagal kurį, asmenys, kuriems ribojama (atimta) laisvė, turi specifinį teisinį statusą, todėl jų asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas (2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-261-1798/2013). Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu. Taigi, iš valstybės yra reikalaujama, neatsižvelgiant į jos logistinius bei finansinius sunkumus, organizuoti kalinimo įstaigų sistemą tokiu būdu, kad būtų gerbiamas žmogaus orumas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-261-1798/2013). Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014), o teismas įpareigotas patikrinti laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (2013 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013).
Dėl minimalaus kameros ploto
Pareiškėjas E. S. kaip vieną iš neturtinę žalą sukėlusių veiksnių nurodė vienam asmeniui turinčio tekti nustatyto minimalaus kameros ploto pažeidimą.
Teisminėje praktikoje pripažįstama, kad saugios sveikatai gyvenamosios aplinkos sudarymas – vienas iš pagrindinių reikalavimų, kurį valstybė privalo užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims, o minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas yra esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida. Veiklos taisyklių 80 punkte nustatyta, jog vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Sprendžiant dėl nurodyto teisės akto taikymo nagrinėjamoje byloje, atsižvelgiama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, pagal kurią, skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą areštinės kameroje, turi būti vadovaujamasi Veiklos taisyklių 80 punkte įtvirtinta nuostata, kad policijos įstaigų areštinės kameros plotas vienam asmeniui turi būti ne mažesnis kaip 5 kv. m ir kad sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas (2015 m. gruodžio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2327-624/2015).
Duomenis apie konkrečius laikotarpius, kuriais pareiškėjas buvo laikomas Panevėžio AVPK areštinėje, kameras, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, jų plotą, bendrą kamerose buvusių asmenų skaičių, Panevėžio AVPK pateikė atsiliepime į pareiškėjo skundą ir Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos tarnybos areštinės ir konvojaus skyriaus vyriausiojo specialisto L. M. 2018 m. sausio 17 d. tarnybiniame pranešime „Dėl E. S. laikymo areštinėje“ (b. l. 8-11, 40).
Remiantis šiais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas į Areštinę pirmą kartą pristatytas 2015 m. vasario 26 d. ir patalpintas į kamerą Nr. 15 (plotas 19,59 kv. m), kurioje buvo laikomas su vienu asmeniu iki 2015 m. vasario 27 d., po to su dviem asmenimis iki 2015 m. kovo 2 d., po to su trimis asmenimis iki 2015 m. kovo 3 d., toliau su vienus asmeniu iki 2015 m. kovo 5 d.; pristatytas į Areštinę 2015 m. balandžio 22 d. pareiškėjas buvo patalpintas į kamerą Nr. 17 (plotas 10,05 kv. m), kurioje buvo laikomas vienas iki 2015 m. balandžio 23 d.; pristatytas į Areštinę 2015 m. gegužės 4 d. pareiškėjas buvo patalpintas į kamerą Nr. 16 (plotas 14,38 kv. m), kurioje buvo laikomas su dviem asmenimis iki 2015 m. gegužės 6 d., po to su vienu asmeniu iki 2015 m. gegužės 11 d., toliau su dviem asmenimis iki 2015 m. gegužės 12 d.; pristatytas į Areštinę 2015 m. birželio 10 d. pareiškėjas buvo patalpintas į kamerą Nr. 16, kurioje buvo laikomas su vienu asmeniu iki 2015 m. birželio 15 d., po to su dviem asmenimis iki 2015 m. birželio 23 d.; pristatytas į Areštinę 2015 m. liepos 8 d. pareiškėjas buvo patalpintas į kamerą Nr. 18 (plotas 13,81 kv. m), kurioje buvo laikomas su dviem asmenimis iki 2015 m. liepos 9 d.; pristatytas į Areštinę 2015 m. rugpjūčio 10 d. pareiškėjas buvo patalpintas į kamerą Nr. 16, kurioje buvo laikomas vienas iki 2015 m. rugpjūčio 11 d., po to su vienu asmeniu iki 2015 m. rugpjūčio 13 d.; pristatytas į Areštinę 2015 m. rugpjūčio 19 d. pareiškėjas buvo patalpintas į kamerą Nr. 15, kurioje buvo laikomas su dviem asmenimis iki 2015 m. rugpjūčio 20 d.; pristatytas į Areštinę 2015 m. lapkričio 5 d. pareiškėjas buvo patalpintas į kamerą Nr. 18, kurioje buvo laikomas su dviem asmenimis iki 2015 m. lapkričio 11 d., po to su vienu asmeniu iki 2015 m. lapkričio 12 d.
Teismas, įvertinęs nurodytą informaciją bei remdamasis Panevėžio AVPK pateiktais duomenimis apie sanitarinio mazgo užimamą plotą Panevėžio AVPK areštinės kamerose (b. l. 44), daro išvadą, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas Panevėžio AVPK areštinėje su pertraukomis buvo laikomas kamerose Nr. 15, 16, 17, 18, viso 41 parą, iš jų – 19 parų – pažeidžiant Veiklos taisyklių 80 punkte nustatytą vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimą (pareiškėjui 2015 m. kovo 2 dieną teko 4,58 kv. m, gegužės 4-5; 11 bei birželio 15-22 dienomis – 4,36 kv. m, liepos 8 bei lapkričio 5-10 dienomis 4,17 kv. m, ploto), bei 22 paras – šio reikalavimo nepažeidžiant (pareiškėjui tekdavo nuo 6,1 kv. m iki 13,09 kv. m ploto). Dėl nurodytų priežasčių konstatuotina, jog Panevėžio AVPK 19 parų pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau kaip 5 kv. m kameros ploto ir neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti.
Dėl sanitarinio mazgo
Pareiškėjas skunde patirtą neturtinę žalą grindė aplinkybe, kad sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios patalpos buvo atskirtas nepakankamo aukščio sienele, nebuvo net minimaliai uždengtas, kas užtikrintų jo privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais, vienoje kamerų stalas stovėjo prie neuždengto sanitarinio mazgo.
Iki 2015 m. lapkričio 1 d. galiojusios Higienos normos 37:2009 20 punkte buvo nustatyti sanitarinio mazgo įrengimui keliami reikalavimai. Remiantis šio teisės akto nuostata, policijos areštinės kameroje turėjo būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris privalėjo būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120-130 cm aukščio pertvara; jame turėjo būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė), atskira patalpų oro šalinimo sistema. Nurodytas teisės aktas nebuvo nustatęs reikalavimo areštinės kamerose sanitarinius mazgus įrengti kaip atskiras patalpas, taip pat, nurodytame teisės akte nebuvo išskirti specialūs reikalavimai unitazo (klozeto) tipui. Nuo 2015 m. lapkričio 1 d. galiojusi Higienos norma 134:2015 sanitarinio mazgo įrengimui nekėlė jokių reikalavimų.
Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos tarnybos areštinės ir konvojaus skyriaus vyriausiasis specialistas L. M. sausio 16 d. tarnybiniame pranešime „Dėl E. S. skundo“ nurodė, kad visose kamerose sanitarinis mazgas atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120-130 cm aukščio pertvara, jame įrengta šalto vandens tiekimo sistema, unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė), sanitarinis mazgas turi atskirą patalpų oro šalinimo sistemą (b. l. 43). 2018 m. sausio 16 d. tarnybiniame pranešime „Dėl areštinės kamerose esančių sanitarinių mazgų“ nurodė, kad, 2005 m. atlikus Panevėžio AVPK areštinės antrojo korpuso kapitalinį remontą, visų kamerų sanitariniuose mazguose buvo įdėti kabliukai, ant kurių asmenys atlikdami gamtinius reikalus gali užkabinti audeklus. Asmenys specialiomis sanitarinių mazgų uždangomis nėra aprūpinami, tačiau atlikdami gamtinius reikalus jie sanitarinius mazgus užsidengia iš jiems išduodamų arba iš savo turimų paklodžių (b. l. 41). Panevėžio apskrities VPK Areštinės kamerų duryse esantys langeliai yra skirti stebėti Areštinės kamerose esančių asmenų elgesį. Pro kamerų durų stebėjimo langelius pareigūnai mato beveik visą kamerą, išskyrus kameroje esančius kampus, kurie yra kamerų dešinėje ir kairėje pusėje prie durų. Kadangi sanitariniai mazgai yra minėtuose kampuose, todėl pareigūnai mato tik dalį sanitarinio mazgo.
Įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismas pažymi, kad ginčo laikotarpiu galioję teisės aktai neįtvirtino kitokių reikalavimų sanitarinio mazgo įrengimui, nei jie buvo įrengti Panevėžio apskrities VPK Areštinės kamerose. Atsižvelgiama ir į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pateiktą išaiškinimą, kad dėl ribojimų, kurie yra neišvengiamai susiję su laisvės apribojimo režimu, pareiškėjui absoliutaus privatumo užtikrinimas buvo objektyviai neįmanomas, o areštinės kamerų įrengimo ypatumus sąlygoja ir reikalavimai užtikrinti nuolatinę kamerose laikomų asmenų priežiūrą. Šie reikalavimai susiję ne tik su galimai neteisėtų veikų užkardymu, bet ir su pačių nuteistųjų saugumu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1287-442/2015). Atkreiptinas dėmesys, jog siekiant užtikrinti geresnes Areštinės kamerose laikomų asmenų sąlygas, asmenims sudarytos sąlygos, pasinaudojant kamerų sanitariniuose mazguose įrengtais kabliukais, audeklu ar paklode užsidengti sanitarinį mazgą nuo likusio kameros ploto.
Pasisakydamas dėl pareiškėjo nurodytos aplinkybės, jog Panevėžio AVPK areštinės kameroje Nr. 18 stalas buvo įrengtas netinkamai, t. y. prieš sanitarinį mazgą, teismas pažymi, kad ginčo laikotarpiu galioję teisės aktai nenustatė reikalavimų teritorinių policijos areštinių kamerose esančių baldų, įskaitant ir stalo, įrengimui. Be to, Panevėžio visuomenės sveikatos centras, atlikęs Panevėžio AVPK areštinės sąlygų atitikties Higienos normos HN 37:2009 reikalavimams kontrolę, nenustatė pažeidimų, susijusių su stalų įrengimu Panevėžio AVPK areštinės kamerose (b. l. 24-27). Atsižvelgiant į tai, teismas sprendžia, jog nagrinėjamu aspektu, nėra pagrindo pripažinti, kad Panevėžio AVPK areštinės kameroje Nr. 18 esantis stalas buvo įrengtas netinkamai.
Atsižvelgiant į išdėstytą, darytina išvada, kad Panevėžio apskrities VPK Areštinės kamerose sudaryta galimybė įrengtų sanitarinių mazgų, kurie yra atskirti nuo gyvenamosios paskirties ploto apie 120 cm aukščio pertvara, likusį plotą uždengti audeklu yra pakankama priemonė, užtikrinti asmenų privatumą, naudojantis tualetu, todėl tokios asmenų laikymo sąlygos Panevėžio apskrities VPK Areštinės kamerose negali būti vertinamos pažeidžiančiomis asmens privatumą ir žeminančiomis žmogaus orumą, t. y. pažeidžiančiomis Areštinių veiklos taisyklių 7.13 punkto, Vidaus tvarkos taisyklių 6.14 punkto reikalavimus bei Konvencijos 3 straipsnį.
Dėl dušo
Pareiškėjas neturtinę žalą kildino ir iš aplinkybės, kad į dušą buvo vedamas tik vieną kartą per savaitę, o kitu laiku turėjo praustis po šaltu vandeniu kriauklėje, stebint kitiems kalintiems asmenims, dušas dažnai būdavo užsikimšęs.
Veiklos taisyklių 7.12 punktas nustato, kad policijos areštinėje laikomi asmenys turi teisę ne rečiau kaip kartą per savaitę nusiprausti po šiltu dušu. Vidaus tvarkos taisyklių 6.13 punktas sukonkretina, kad dušai areštinėje laikomiems asmenims suteikiami šeštadienį arba sekmadienį, o pateikus motyvuotą prašymą ir kitą dieną (b. l. 12-17). Pareiškėjas skunde pripažįsta, kad vieną kartą per savaitę buvo vedamas į dušą. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų teikęs papildomą prašymą nusiprausti po šiltu dušu. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo rašytiniais paaiškinimais, kad Panevėžio AVPK neturi duomenų, jog būtų buvusi užsikimšusi kanalizacija ir ji nebūtų buvusi tvarkoma. Bylos medžiagoje esantis Panevėžio visuomenės sveikatos centro 2015-09-11 patikrinimo aktas Nr.H5-409 patvirtina, kad areštinėje esantys dušai yra tvarkingi ir švarūs. (b.l.24-27). Todėl šioje dalyje pareiškėjo skundas laikytinas nepagrįstu.
Dėl minkštojo inventoriaus
Pareiškėjas patirtą neturtinę žalą siejo su aplinkybėmis, kad Panevėžio AVPK areštinės išduodama patalynė smirdėjo ir buvo purvina, išduodami ne visi lovos skalbiniai ir rankšluosčiai.
Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 2 dalis nustato, kad kiekvienam suimtajam nemokamai suteikiama atskira miegamoji vieta ir patalynė. Ši nuostata buvo detalizuojama Higienos normos 37:2009 56 punkte, pagal kurį policijos areštinėse laikomi asmenys aprūpinami minkštuoju inventoriumi (čiužiniais, pagalvėmis, antklodėmis), švariais lovos skalbiniais (dviem paklodėmis, užvalkalu pagalvei) ir dviem rankšluosčiais. Higienos normos 37:2009 57 punkte buvo nustatyta, kad draudžiama policijos areštinėse laikomų asmenų nedezinfekuotą (neišvalytą) minkštąjį inventorių (čiužinį, pagalvę, antklodę) ir neskalbtus lovos skalbinius bei rankšluosčius perduoti kitiems suimtiems asmenims.
Areštinių veiklos taisyklių, nustatančių teritorinių policijos įstaigų areštinėse uždarytų asmenų laikymo tvarką ir sąlygas, šių asmenų teisių bei laisvių, taip pat pareigų užtikrinimo ir realizavimo tvarką, 82 punktas įtvirtino nuostatą, kad policijos areštinėje laikomi asmenys aprūpinami minkštuoju inventoriumi (čiužiniais, pagalvėmis, antklodėmis) bei lovos skalbiniais (dviem paklodėmis, užvalkalais, dviem rankšluosčiais). Lovos skalbiniai turi būti keičiami pagal jų užterštumą, tačiau ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Pagal Higienos normos HN 134:2015 41, 42, 43 punktuose įtvirtinus reikalavimus, taikytinus areštinėje laikomiems asmenims išduodamiems čiužiniams, pagalvėms, antklodėms, išvardintas minkštasis inventorius turi būti su užvalkalais iš nepralaidaus skysčiams, atsparaus paviršių valymo ir dezinfekcijos priemonėms audinio arba iš audinio, tinkamo skalbti ir/arba dezinfekuoti laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje esančiomis priemonėmis, pvz., dezinfekavimo kameroje (41 punktas); lovos skalbiniai ir rankšluosčiai (jeigu jais aprūpinama) turi būti keičiami atsižvelgiant į jų užterštumą, bet ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę (43 punktas). Aptariamos higienos normos 42 punkte įtvirtintas draudimas skelbė, kad policijos areštinėse laikomų asmenų nedezinfekuotą, neišskalbtą (neišvalytą) čiužinį, pagalvę, antklodę ir neskalbtus lovos skalbinius, rankšluosčius, drabužius draudžiama perduoti kitiems asmenims.
Byloje nustatyta, kad Panevėžio AVPK minkštasis inventorius ginčo laikotarpiu buvo valomas, skalbiamas UAB „Kagris“ skalbykloje pagal 2014 m. birželio 25 d. sudarytą skalbimo paslaugų sutartį Nr. 480/50-ST2-106 periodiškai (tris kartus per savaitę – pirmadienį, trečiadienį, penktadienį) ir pagal poreikį, visi sulaikytieji buvo aprūpinami minkštuoju inventoriumi (čiužiniu, pagalve, antklode, dviem paklodėmis, pagalvių užvalkalu, dviem rankšluosčiais) (b. l. 24-27). Byloje esantys duomenys patvirtina, kad lovos skalbinių atsargų pakako (b. l. 23).
Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo rašytiniais paaiškinimais, kad visiems asmenims Panevėžio AVPK areštinės kamerose buvo išduodamas tinkamas kiekis lovos skalbinių ir rankšluosčių, atitinkančių teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas nenurodė, kokių priemonių ir kada negavo. Duomenų, kad dėl jų trūkumo jis kreipėsi į Panevėžio AVPK administraciją, taip pat nėra.
Remiantis išdėstytu, teismas sprendžia, jog pareiškėjo teiginiai dėl jam išduotos nešvarios patalynės ir čiužinių ar netinkamo lovos skalbinių kiekio, laikytini neįrodytais ir nepagrįstais.
Dėl indų
Pareiškėjas nurodė, kad neturtinę žala jam sukėlė ir tai, kad negavo puodelio, šaukšto ir kitų indų nuolatiniam naudojimui.
Areštinėje laikomų asmenų aprūpinimą reglamentuoja Veiklos taisyklių XI skyrius. Taisyklių 81 punktas nustato, kad maitinimo metu policijos areštinėje laikomiems asmenims skiriami stalo indai. Taisyklės nenustato atsakovės atstovui pareigos išduoti indus ar palikti juos po maitinimo.
Teismas, remdamasis išvardintomis aplinkybėmis bei įvertinęs tai, kad pareiškėjas E. S. gaudavo siuntinius iš artimųjų, turėjo galimybę paprašyti jų indų, tačiau ja nepasinaudojo, pareiškėjo skundą šioje dalyje laiko nepagrįstu.
Atsižvelgęs į byloje nustatytų aplinkybių visumą, teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo subjektinė teisė suėmimo vykdymo metu būti laikomam tinkamo ploto kameroje buvo pažeista. Tačiau vien ši aplinkybė, atsižvelgiant į sąlyginai neilgą šio pažeidimo trukmę (pažeidimas truko 19 parų, pažeidimas nebuvo nepertraukiamas), teismo vertinimu, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas Panevėžio AVPK Areštinėje buvo laikomas žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį sąlygomis. Tokią išvadą teismas daro, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, kurioje nurodyta, kad vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis (2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1864/2013, 2013 m. gegužės 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-756-913/2013, 2014 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-68/2014).
Vertindamas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, teismas atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuluotą taisyklę, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (2008 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-143-1966/2008, 2013 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-662-2009/2013, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-1946/2013 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Aptarta nuostata teismų praktikoje aiškinama, kaip įpareigojanti teismą ne tik patikrinti reikalavimo pagrįstumą, bet ir pripažinus jį pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-1281/2013; 2013 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-444-1211/2013). Iš administracinių teismų praktikos matyti, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Kaip pažymėta administracinėje byloje Nr. A-444-1211/2013, atsižvelgiant į tai, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, teismas kiekvienu atveju turėtų spręsti, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-444-1211/2013). Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-444– 619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-756-143/2012 ir kt.).
Nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo būdą bei dydį, teismas atsižvelgia į byloje nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo laikymo Panevėžio AVPK Areštinėje sąlygų (teisės į minimalų gyvenamąjį plotą pažeidimą), į pažeistos vertybės pobūdį bei pažeidimų pobūdį, trukmę, mastą, intensyvumą (teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista 19 parų, tačiau pažeidimo laikotarpis nebuvo nepertraukiamas (ilgiausiai truko 8 paras iš eilės), bei į tai, kad jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl suėmimo vykdymo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Byloje taip pat nenustatyta, kad Panevėžio AVPK Areštinės pareigūnai būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama suėmimo vykdymo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Įvertinęs šiuos kriterijus teismas sprendžia, jog konkrečiu atveju teisės pažeidimo pripažinimas savaime nelaikomas pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą, pareiškėjo patirti papildomi neigiami dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, diskomfortas, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai būdingus asmeniui būnant kalinamu, yra pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą ir pinigine išraiška. Kita vertus, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam visą jo reikalaujamą sumą. Todėl, atsižvelgęs į išdėstytą bei į Lietuvos Respublikos teismų analogiškose bylose priteistinus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teismas sprendžia, jog šiuo atveju 200 Eur priteistina neturtinė žala laikytina adekvačia suma pareiškėjo patirtai dvasinei skriaudai atlyginti.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
pareiškėjo E. S. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti E. S. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 200 Eur (du šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.