Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Lilija Tarčevskaja, sekretoriaujant Daivai Paliokaitei, dalyvaujant prokurorei Rūtai Pečkaitytei, advokatui Gediminui Milevičiui, vertėjai Irirnai Pikčilingienei, viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje N. S., a.k. (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini) Lietuvoje, Lietuvos Respublikos pilietis, gyvenantis bei deklaravęs gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nevedęs, senatvės pensininkas, neteistas, kaltinamas nusikalstama veika, numatyta Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – Baudžiamasis kodeksas, BK) 140 straipsnio 3 dalyje.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

N. S. buvo kaltinamas pagal BK 140 str. 3 d. tuo, kad sukėlė fizinį skausmą mažamečiui, tai yra, kad jis 2019-08-07 apie 14.20 val., adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, išėjęs iš savo (duomenys neskelbtini) buto į bendrojo naudojimo pirmojo aukšto laiptų aikštelę bei priėjęs prie mažamečio D. L., gim. (duomenys neskelbtini) m., kuris nešdamas paspirtuką leidosi laiptais į kiemą, grasindamas "išsukti kojas", šį pastūmė į nugarą, dėl ko krisdamas nuo laiptų D. L. susižeidė dešinę koją ir patyrė fizinį skausmą.

Apklaustas kaltinamuoju N. S. neprisipažino kaltu ir parodė, kad jis gyvena adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje ((duomenys neskelbtini)), pirmajame aukšte. Jį apskundusi kaimynė gyvena virš jo buto antrajame aukšte - (duomenys neskelbtini) bute. Su minėtais kaimynais (jie naujai įsikėlę gyventojai) jis turėjo konfliktą, nes jis, bandydamas palaikyti bendrą tvarką, padarė pastabą dėl laiptinės sienų apibraižymo šiems nešiojant savo dviračius bei dėl to, kad jie laiptinės nesutvarko, neplauna, nenuvalo išteptų sienų. 2019-08-07 apie 14.20 val. išleisdamas į lauką savo katiną ir pravėręs buto duris, pamatė laiptais žemyn lipantį apie 10 metų berniuką, kuris nešėsi elektrinį paspirtuką. Paspirtukas tokio amžiaus vaikui akivaizdžiai buvo per sunkus, todėl jis paklausė berniuko, "ar tėvai tau negali padėti to paspirtuko išnešti, nes tau jis per sunkus?". Berniukas, stovėdamas ant laiptų pakopos, sukosi jam kažką atsakyti, tačiau neišlaikė pusiausvyros ir sunkus paspirtukas nusviręs tiesiog nutempė jį laiptais žemyn. Berniukas metė paspirtuką ir pagriuvo nuo paskutinės laipto pakopos prie namo išėjimo durų ir užsigavo kelį. Tačiau jis greitai atsikėlė, pasiėmė paspirtuką ir išėjo į lauką. Tuo metu kitas berniukas jau buvo išėjęs į lauką. Jis (kaltinamasis) visą tą laiką stovėjo savo buto tarpduryje ir net nebuvo išėjęs į laiptinę. Po to matė, kad tie berniukai apie dvi valandas žaidė lauke. Po kelių valandų pas jį į namus atvyko policijos pareigūnai ir jam pranešė neva jis pastūmė minėtą vaiką, nors tai yra netiesa, jis prie berniuko nebuvo net prisilietęs. Jokio nusikaltimo jis nepadarė, kaimynė jį apkalba kerštaudama dėl to, kad jis reikalauja laikytis elementarios tvarkos.

Apklausta teisiamojo posėdžio metu kaip liudytoja bei įstatyminė nukentėjusiojo D. L. atstovė O. N. parodė, kad 2019-08-07 (ikiteisminio tyrimo metu nurodė tiksliau - kad tai buvo apie 15,20val.) jai paskambinusi E. V. pranešė, kad kaimynas nuo laiptų nustūmė jos (liudytojos) sūnų D. L., kuris svečiavosi pas pastarąją namuose – pas pusbrolį. E. V. pasakė, kad iškvietė policiją ir paklausė, ar ji (O. N.) rašys dėl įvykio pareiškimą. Ji iškart nuvažiavo pas E. V., ten jau buvo policijos pareigūnai, rado išsigandusį šoko ištiktą sūnų, šis paaiškino, kad kartu su pusbroliu R. V. leidosi laiptais į lauką, jis nešėsi paspirtuką. Pirmojo aukšto laiptų aikštelėje jie sutiko kaimyną, kuris prieš tai vaikus bardavo ir tas kaimynas jį dviem rankomis nustūmė nuo laiptų. Kaimynas keikėsi, priekaištavo, kad jie sienas braižo, sakė, kad sūnui išsuks kojas, jei šis čia dar pasirodys, po ko sūnus pajuto kaip jį abiem rankomis pastūmė į nugarą ir jis nugriuvo ant laiptų. Išsigandęs sūnus išbėgo į lauką. Medikų pagalbos sūnui neprireikė, jam ant dešinio kelio buvo nedidelis 2-3 cm odos nubrozdinimas, jam tą vietą skaudėjo. Sūnus jai parodė incidento vietą, tai yra jis buvo nustumtas nuo 1 aukšto laiptų aikštelės ir nuriedėjo 6 laiptelius žemyn. Taip jai pasakojo sūnus ir R. V.. Jos sūnus yra labai jautrus, labai išsigąsta, jai atvykus, jis visas drebėjo, net reikėjo jam duoti raminamųjų. Sūnaus paspirtukas sveria 13 kg, tai elektrinis paspirtukas, skirtas sūnaus amžiaus vaikui. Dėl šio įvykio ji su tuo kaimynu nieko nesiaiškino, pas jį nėjo, nes, jos įsitikinimu, būtent pastarasis turėtų ateiti ir bent jau atsiprašyti. Ji nesiekia griežtos bausmės, nereiškia ieškinio, jos sūnus apdraustas, tik nori, kad kaltinamasis suprastų, jog vaikų skriausti negalima.

Apklausta kaip liudytoja E. V. parodė, kad ji gyvena (duomenys neskelbtini) - daugiabučio namo antrajame aukšte. Pirmajame aukšte, (duomenys neskelbtini) bute gyvena kaltinamasis. 2019-08-07 pas juos namuose, pas jos sūnų R. V. svečiavosi pusbrolis D. L.. Vaikai išėjo į lauką pasivažinėti paspirtukais. Ji išleido vaikus vienus į lauką, pati liko namuose. Vaikams išėjus, laiptinėje išgirdo triukšmą, girdėjo ant vaikų besikeikiantį kaimyną iš (duomenys neskelbtini) buto. Ji išėjo į balkoną ir pamatė vaikus, paspirtukais nuvažiuojančius už namo. Ji paskambino savo sūnui R., paklausė, ar viskas gerai (ikit. tyrimo metu parodė, kad paklausė, ar kaimynas ant jų rėkė). Sūnui pasakius, kad kaimynas nustūmė D. nuo laiptų, ji pasikvietė vaikus namo, išsiaiškino situaciją, tada iškvietė policiją ir D. mamą. Ji pati buvo išėjusi į lauką ir po vieną sunešė namo paspirtukus, kad sienų neišteptų (ikit. tyrimo metu šios aplinkybės nenurodė, parodė, kad ji iškart liepė vaikams grįžti ir grįžęs D. jai papasakojo, kad kaimynas N. jį nustūmė nuo laiptų aikštelės). Sūnus pasakė, kad nematė, kaip kaimynas nustūmė D., nes pirmas išėjo į lauką, tačiau matė kaip D. kėlėsi ir šis jam pasakojo, kad jautė, jog jį pastūmė dvi rankos (ikit. tyrimo metu parodė, kad sūnus pamatė D., stovintį laiptų viršuje ir siūbuojantį su paspirtuku rankose, o jam už nugaros labai arti, galimai per ištiestos rankos atstumą, stovi kaimynas N., kuris keikėsi bei agresyviai mojavo rankomis. Po to R. nusisuko, pasitraukė nuo durų į lauką, po ko išgirdo trenksmą ir pamatė, kad D. nukritęs ant kelių ir remdamasis į paspirtuką, bando atsikelti). Medikų pagalbos neprireikė, D. kelis buvo sumuštas - paraudęs, patinęs, tačiau nekraujavo. Ji patepė D. koją ir ją apibintavo. Minėtasis kaimynas iš (duomenys neskelbtini) buto ir anksčiau elgdavosi įžūliai, keikdavosi, ją yra pavadinęs alkoholike bei įžeidinėjęs kitais žodžiais. Nei R., nei D. nėra linkę išsigalvoti ar fantazuoti. Jų paspirtukai pritaikyti tokio amžiaus vaikams.

Mažametis liudytojas D. L. (D. L.), apklaustas 2019-11-25 pas ikiteisminio tyrimo teisėją parodė, kad jis buvo pas savo pusbrolį svečiuose, abu važinėjo su elektriniu paspirtuku, pusbrolis gyvena trijų aukštų namo antrame aukšte, o pirmame gyvena tas žmogus. Jie nuėjo pas pusbrolį namo, pažaidė telefonais ir tada nuėjo pasivažinėti paspirtuku. Pusbrolis sakė, kad vieną kartą nešė stalčių ir pabraižė sieną. Tas vyras išėjo ir pasakė, kad čia jis nubraižė sieną, o jo pusbrolis sakė, kad tai ne jis. Tada nuėjo žemyn ir jis (past. – kaimynas) jį pastūmė nuo šešių laiptelių, jis (past. - D. L.) nugriuvo, tada nuėjo pas pusbrolio mamą, ši iškvietė policiją. Jis (past. – kaimynas) dar jį pravardžiavo. Pamena, kad kai iškvietė policiją, to vyro paprašė gimimo liudijimo. Tai atsitiko 2019 m. vasarą, mėnesio nepamena. Nepamena, kiek buvo valandų. Viskas nutiko laiptinėje, laiptinė yra (duomenys neskelbtini). Kai norėjo nueiti nuo laiptų, negalėjo paslysti, nes ten buvo seni padaryti laiptai. Žino, kad jį pastūmė, nes norėjo nulipti ir pajuto, kad dvi rankos jį pastūmė. Jis stovėjo prie durų ir prie pabaigos laiptų jį pastūmė. Jautė rankas nugaroje viduryje (parodo). Nuo visų laiptų pastūmė, buvo šeši laipteliai, nugriuvo tiesiai visu kūnu nuo laiptų. Jam stipriai skaudėjo ranką ir dešinę koją (parodo kelią) ir dar randas liko. Pradėjo verkti ir drebėti, jam šokas buvo, visas kūnas drebėjo. Pusbrolis viską matė, jo vardas R. V.. Vyras prasivardžiavo, sakė rusiškus keiksmažodžius. Kai nukrito, galvojo, kad koją susilaužė, jautė didelį skausmą. Kai jį pastūmė, daugiausiai ant kelio nukrito ir liko randas. Kai krito, rankose turėjo elektrinį paspirtuką. Paspirtukas atsirado kitoje pusėje, negu jis, prie durų. Kai jį pastūmė, dar rankose laikė paspirtuką, kai krito - paleido. Paspirtukas nukrito nuo jo kažkur apie 30 cm (parodo). Įeinat į laiptinę tai bus pirmieji laiptai. Po įvykio nebuvo nuvykęs pas gydytoją. Nepamena kaip buvo apsirengęs. Jo kelis buvo nubrozdintas, truputį kraujo buvo. Nuėjo pas pusbrolio mamą, ji nuplovė kelį ir apibintavo. Pamena, kad drabužiai buvo dulkėti. Paspirtukas buvo tik nubrozdintas, važiuoja dabar normaliai. Paspirtuke dar ratas susprogo. Tas vyras daug kartų matė, kad eina su paspirtuku ir galvojo, kad jis sienas nubrozdins. (b.l. 61-63)

Mažametis liudytojas R. V., apklaustas 2019-12-19 pas ikiteisminio tyrimo teisėją parodė, kad praeitą vasarą pas jį atvažiavo pusbrolis, jie paprašė leisti patiems nusinešti paspirtuką į lauką ir pasivažinėti. Kai lipo laiptais, išlindo vienas senas kaimynas. Rudenį jis (past. – R. V.) netyčia su dviračiu buvo padaręs mažą juodą rutuliuką (past. – numanoma, kad padangos žymę) ant sienos. Jis lipo pirmas, jo pusbrolis - antras. Kaimynas pradėjo rėkti ir nustūmė jo pusbrolį nuo laiptų ir jis vos kojos nesusilaužė. Kai jis su D. sėdėjo ant suolo, jam (past. – R. V.) paskambino mama ir paklausė, kodėl jie nevažinėja paspirtuku, jis pasakė, kad jie prie namų ir pasakė, kad kaimynas D. nustūmė nuo laiptų, kad koją beveik D. susilaužė. Mama pasakė eiti namo ir tada mama iškvietė policiją. Policija paklausė, kurį iš jų nustūmė, pasakė, kad nustūmė D.. Tada nuėjo žaisti į kambarį, o jų mamos kalbėjosi su policija. Šis įvykis buvo paskutinį praeitos vasaros mėnesį. Tai įvyko laiptinėje, adresu (duomenys neskelbtini), pirmoje laiptinėje, jų buto numeris (duomenys neskelbtini), o to žmogaus - (duomenys neskelbtini) buto numeris. Susitikimas su kaimynu įvyko pirmame aukšte, jis išėjo ir rusiškai pasakė, ko ištepei sieną, tada pasakė, kad čia ne jis, tada jis (past. – kaimynas) pasakė, „o kas čia kiekvieną dieną su tais paspirtukais sienas gadina“, pasakė kodėl ištepta ir tada jį (past. – numanoma, kad D. L.) pastūmė. Jis ėjo ir viena ranka pastūmė nuo laiptų iki žemes. Su ranka į nugarą pastūmė D., kuris buvo ant šešto laiptinės laiptelio, kai jį pastūmė, bandė lipti laiptais ir jį nustūmė. Jį pastūmė, kai biški nusisuko (past. – numanoma, kad nusisuko R. V.), tada atsisuko ir pamatė, kaip D. pastūmė. D. pradėjo drebėti koja ir skaudėti dešinę koją. Pas jį visa koja drebėjo ir jis sakė, kad vos nesusilaužė jos. Kojoje buvo kažkokios žaizdos. Žaizda buvo ant kelio dešinės kojos ir blauzdoje iš vidinės pusės (parodo kur). Kraujas bėgo. Jo mama padėjo sustabdyti kraują, pašlapino kažkuo, užpylė ir užklijavo pleistrą. D. pastūmė ir jis bandė negriūti iki pačio paskutinio laipto ir nenugriuvo. Pas jį buvo paspirtukas rankose, jis jį pasikėlė ir pataikė į koją. Paspirtukas buvo jo (past. – D. L.) rankose. Paspirtukas susidraskė, bet viskas gerai buvo paspirtukui. Paspirtukas buvo vis tiek pas jį rankose, kai D. nusileido nuo laiptų. D. visas pats dar pradėjo drebėti. Blogai jautėsi, jis visas drebėjo ir jam koją skaudėjo. Buvo iš laiptines išėjęs (past. – numanoma, kad R. V.), kai kaimynas pastūmė D., buvo prie laiptinės durų, iš laiptinės jis pirmas išėjo. Visą vasarą, kai D. pas jį ateidavo, kaimynas rėkdavo „ko čia ateini“. Būdavo, kad ir nerėkdavo. Kai pastūmė, kaimynas pasakė „daugiau čia nevaikščiok, nes kojas tau išsuksiu“. Kai jie išėjo, jis kažką burbėjo sau po nosimi, bet negirdėjo ką. Daugiau kaimynas po įvykio nieko nesakė. Pusbrolis buvo atsitrenkęs į paspirtuką, į sieną nebuvo atsitrenkęs. Pastūmė ir bandė lipti ant pačio laipto, kad jo nepastumtų ir jis nenugriūtų. Bandė griūti į galą, bet vis tiek į priekį gavosi. Kada jis nuo laiptų su paspirtuku nusileido, tai jis prie pat laiptų buvo (pas. – numanoma, kad D. L.). Jis ant kulnų kažką bandė daryti. Jis (past. – numanoma, kad R. V.) viską matė. Nugriuvęs kaip ir nebuvo, truputi pasilenkė. Jis laikėsi ant paspirtuko, kad nenugriūtų ant veido. Paspirtukas buvo D. rankose, jis bijojo jį sugadinti, tai buvo tėvų dovana. Bandė jam padėti, nunešė paspirtuką prie suoliuko. Tada paskambino mama ir jai viską paaiškino. D. buvo pasirėmęs į paspirtuką va taip (parodo kaip). Kritimo metu D. nebuvo paleidęs paspirtuko. Paspirtukas lankstosi, griuvimo metu buvo sulenktas ir pritvirtintas. Paspirtukas kažkiek ratais lietė žemę. Daugiau nieko neatsimena. (b.l. 68-70)

Iš ROIK ataskaitų žiūryklėje užfiksuotų duomenų matyti, kad E. V. skambutis į BPC buvo gautas 2019-08-07 1,35 val. ir ji skambindama nurodė, kad prieš 20 minučių jos sūnėną kaimynas nustūmė nuo laiptų. (b.l. 17)

2019-08-07 įvykio vietos (duomenys neskelbtini),Vilniuje, apžiūros metu nustatyta, kad buvo apžiūrėta 4 aukštų, daugiabučio namo, adr. (duomenys neskelbtini), laiptinė. Į laiptinę patenkama pro rudos spalvos metalines kodines duris. Apžiūros metu durys atidarytos. Užėjus pro laiptinės duris patenkama į laiptinės koridorių, kur priešais įėjimo duris yra laiptai, vedantys į viršutinius aukštus. Ant laiptų pakopų pakloti raudonos spalvos kilimėliai. Užlipus į pirmą aukštą patenkama į pirmo aukšto laiptų aikštelę, kurioje yra durys, vedančios į pirmo aukšto butus. Kairėje pusėje yra rudos spalvos durys, ant kurių yra numeris "(duomenys neskelbtini) ", durys uždarytos, bendra tvarka laiptinėje nepažeista, objektų, reikšmingų įvykio tyrimui, nėra. Vaizdo stebėjimo kamerų laiptinėje ar ant namo išorės sumontuota nėra. (b.l. 18-22)

Motyvuojamoji dalis

Įrodymų vertinimas

Kiekviena Baudžiamajame kodekse numatyta nusikalstama veika susideda iš keturių elementų (požymių): objekto, objektyviosios pusės, subjekto ir subjektyviosios pusės. Baudžiamoji atsakomybė asmeniui kyla tik tuomet, kai yra nustatomi visi keturi nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Nenustačius bent vieno iš jų, nusikalstama veika laikoma nepadaryta.

Pagal Baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 3 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė mažamečiui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo, arba tai padarė kankinant asmenį.

Šios nusikalstamos veikos objektas yra žmogaus sveikata, objektyvioji pusė pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu, dėl kurio asmeniui, prieš kurį smurtaujama, sukeliamas fizinis skausmas arba jis nežymiai sužalojamas ar trumpam susargdinamas. Veikos subjektas yra pakaltinamas fizinis asmuo nuo 16 metų amžiaus. Nusikaltimas yra tyčinis (subjektyvinė pusė).

Taigi tam, kad asmeniui kiltų baudžiamoji atsakomybė pagal Baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 3 dalį, būtina nustatyti, jog kaltininko tyčiniai veiksmai pasireiškė bent vienu iš objektyviųjų požymių – mažamečio mušimu arba kitokiu smurtavimu, ar kankinimu ir sukėlė šiam bent vieną iš padarinių – fizinį skausmą arba nežymų sužalojimą arba trumpą susargdinimą.

Šioje byloje nėra abejonių ar esminių prieštaravimų dėl to, kad kaltinime nurodytu laiku ir vietoje, tai yra 2019-08-07, dienos metu, gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) viešoje laiptinėje kaltinamasis N. S. triukšmingai reiškė nepasitenkinimą tuo, kad laiptinėje jo sutikti mažamečiai D. L. ir R. V., nešiodami savo paspirtukus, ištepa laiptinės sienas, kad paspirtukai šiems yra per sunkūs ir pan. Ši aplinkybė nustatyta tiek mažamečių parodymais, tiek triukšmą girdėjusios aukštu aukščiau esančio buto gyventojos - liudytojos E. V. parodymais, tiek iš dalies ir paties kaltinamojo parodymais, kuris, nors nepripažino, jog keikėsi ir mažamečiams grasino „išsukti kojas“, vis tik, pripažino, kad jis vaikams priekaištavo. Tačiau toks kaltinamojo elgesys savaime niekaip nepatvirtina jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos objektyviosios pusės požymio – smurtavimo fakto. Baudžiamajai N. S. atsakomybei pagal BK 140 str. 3 d. kilti būtina nustatyti bei pagrįsti įrodymais aplinkybę, kad jis atliko prieš mažametį D. L., smurtinį veiksmą. To nenustačius, kaip minėta, nusikalstama veika laikoma nepadaryta, todėl nebetenka prasmės kitų nusikalstamos veikos sudėties požymių įrodinėjimas. Nustačius, kad asmuo smurtavo, itin svarbu dar nustatyti ir priežastinį ryšį tarp kaltininko veikos ir atsiradusių padarinių. Šios bylos atveju, tai reikštų, jog būtina nustatyti, kad būtent N. S. veika – smurtinis poveikis nukentėjusiajam D. L. buvo jo pajausto fizinio skausmo priežastis.

Incidento, dėl kurio N. S. pareikštas kaltinimas pagal BK 140 str. 3 d., vieninteliai liudininkai ir buvo pats kaltinamasis ir mažametis nukentėjęs D. L.. Jokie kiti asmenys paties momento, kuomet kaltinamasis, kaip nurodoma kaltinime, pastūmė nukentėjusįjį D. L., nematė. Dėl įvykio vietoje buvusio mažamečio R. V. liudijimo patikimumo teismas pasisako žemiau.

Pažymėtina, kad mažamečio nukentėjusiojo ir kaltinamojo parodymai yra lygiaverčiai įrodymai. Nukentėjusiojo D. L. parodymai vien dėl to, kad jis yra mažametis, nelaikytini nei patikimesniais, nei svaresniais. Taigi dėl esminės kaltinimui aplinkybės – nukentėjusiojo pastūmimo fakto kaltinamojo ir nukentėjusiojo parodymams esant priešingiems, ir nesant galimybės šią aplinkybę patikimai nustatyti kitais įrodymais, kertinis baudžiamojo proceso in dubio pro reo principas reikalauja šią aplinkybę vertinti kaltinamojo naudai. Ta nustatyta aplinkybė, jog D. L. incidento metu iš tikrųjų buvo parkritęs ir nusibrozdino dešinį kelį, savaime neįrodo, kad tai atsitiko kaltinamajam jį nustūmus nuo laiptų, nes negalima atmesti, teismo vertinimu, gana įtikinamos kaltinamojo versijos, jog nukentėjęs nukrito nuo laiptų neišlaikęs pusiausvyros, turėdamas pernelyg sunkų jo amžiaus vaikui paspirtuką, galbūt užkliuvęs už laiptų pakopos kilimėlio. Teismo posėdžio metu buvo išsiaiškinta (liudytojos E. V. parodymai), kad (duomenys neskelbtini) vaikų normalus svoris yra apie (duomenys neskelbtini) kg, tuo tarpu D. L. ir R. V. neštų paspirtukų svoris yra apie (duomenys neskelbtini) kg (liudytojos O. N. parodymai). Beveik pusę kūno svorio sveriantis paspirtukas, vertinant dar ir jo gabaritus, akivaizdu, yra per sunkus daiktas (duomenys neskelbtini) vaikui, juolab, jį nešant laiptais, net jei pagal techinines charakteristikas tokiu paspirtuku galbūt leidžiama važinėti ir mažamečiams. Liudytoja E. V. taip ir parodė, kad tai buvo pirmas kartas, kai vaikai savo paspirtukus į lauką nešėsi patys - anksčiau tai darydavo suaugę. Apklaustų mažamečių, taip pat ir kaltinamojo parodymais nustatyta, kad kaltinamasis ir nukentėjęs D. L. susitiko namo pirmojo aukšto laiptinės aikštelėje, nuo kurios, kaip matyti iš įvykio vietos apžiūros protokolo, iki lauko durų žemyn veda šešių pakopų laiptai ir, kad D. L. parkrito lipdamas (ar griūdamas) nuo paskutinio žemiausiai esančio šeštojo laiptelio ant prie pat išėjimo į lauką esančių grindų. Pagal D. L. parodymus tai reikštų, kad, būdamas dviem rankomis į nugarą kaltinamojo nustumtas nuo pirmojo aukšto laiptų aikštelės, jis, dar ir su paspirtuku rankose, per penkias pakopas nenukritęs atsirado ant žemiausios pakopos ir tik ten pargriuvo. Vertinant tai, kad kaltinamasis fiziškai yra nepalyginamai pranašesnis už mažametį nukentėjusįjį, tai, kad gyvenimo eigoje kaltinamasis išvis nėra padaręs jokių teisės pažeidimų bei yra psichiškai sveikas, aplinkybė, kad jis dviem rankomis nustūmė (ar apskritai, kad jis stūmė) vaiką laiptais žemyn, yra tiesiog neįtikėtina, nes tokio veiksmo pasekmės vaikui be jokių abejonių turėtų būti žymiai sunkesnės.

Nukentėjusiojo D. L. parodymus vertinant kartu su liudytojų R. V., O. N. ir E. V. parodymais, teismas įžvelgia pernelyg daug aspektų, kurie, nors ir nėra esminiai nustatinėjant nusikaltimo sudėties požymius, tačiau kelia abejones tiek nukentėjusiojo, tiek ir liudytojų parodymų objektyvumu ir tai verčia jų parodymus vertinti itin atsargiai.

Kaimynystėje gyvenantys kaltinamasis N. S. ir liudytoja E. V. neslepia, kad bendros namo gyventojų tvarkos palaikymo klausimais jų santykiai yra gana įtempti. Ši tarp suaugusiųjų atsiradusi konfliktinė situacija, akivaizdu, nebuvo slepiama ir nuo mažamečių. Nukentėjęs D. L. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu nurodo (duomenys iš vaizdo įrašo), kad kaimynui „kažkas negerai su galva“, teigia: „žinau, kad pastūmė, pajaučiau, kad dvi rankos mane pastūmė“, „man buvo šokas“ „kritau, ačiū Dievui, ne ant galvos, o ant kojų“. Tokie (duomenys neskelbtini) vaikui nebūdingi posakiai, labai tikėtina, yra suaugusiųjų jam padaryto poveikio, kurį galėjo sąlygoti vien tik girdimi pokalbiai apie buvusį incidentą. Labai reikšminga aplinkybė šiuo atveju yra ir tai, kad mažamečiai D. L. ir R. V. pas ikiteisminio tyrimo teisėją buvo apklausiami praėjus po įvykio labai ilgam laiko tarpui ir tai taip pat leidžia numanyti, kad parodymus jie davė galimai paveikti girdimų suaugusiųjų pokalbių (įvykis buvo 2019-08-07, D. L. apklaustas 2019-11-25, R. V. – 2019-12-19).

Vertinant mažamečio liudytojo R. V. parodymus (duomenys iš vaizdo įrašo), teismas, priešingai, nei teigė teisme liudijusi jo mama E. V., šiuose parodymuose įžvelgia tam tikrus polinkio interpretuoti įvykį požymius bei mėgavimąsi savo liudijimo svarba. Visų pirma, pažymėtina, kad paties pastūmimo momento (net jei toks ir buvo) R. V. nematė, tačiau klausinėjamas per teismo psichologę, jis apie tai kalba kaip apie buvusį faktą, gana skirtingai kartoja įvykio aplinkybes, nurodo, kad kaimynas D. pastūmė viena ranka, o apklausos pabaigoje jis išvis nurodė, kad D. L. net nebuvo parkritęs, o kelį susižalojo atsitrenkęs į paspirtuką, kurį nešėsi suskleistą abiejose rankose. Pastarosios aplinkybės, be kita ko, nenurodė net pats D. L., nei kaltinamasis. Iš R. V. parodymų turinio seka, kad incidento metu jis jau buvo išėjęs iš laiptinės į kiemą ir, kad D. L. kaltinamasis pastūmė, jis sprendžia pagal tai, kad matė laiptų aikštelėje siūbuojantį D. L. ir labai arti jo stovėjusį kaltinamąjį. Tai, kad R. V. D. L. kritimo nuo laiptų metu jau buvo išėjęs, patvirtino tiek D. L., tiek ir kaltinamasis. Teismo pastebėjimu, liudytojas R. V. prioritetiniu liudijimu, berods, laikė net ne D. L. parkritimo aplinkybes, o paliudijimą, kad šis ėmėsi visų būtinų veiksmų, kad apsaugotų savo paspirtuką nuo sugadinimo (proceso metu nukentėjusiųjų ir visų liudytojų buvo pabrėžta, kad paspirtukas buvo tėvų dovana D. L.). Taigi apibendrinant, R. V. parodymai, kad D. L. kaltinamasis nustūmė nuo laiptų, yra interpretacija – tai D. L. jam perpasakota žinia - nuomonė.

Kitų šiame procese apklaustų asmenų - liudytojų E. V. ir O. N. liudijimai yra išvestiniai. Informacijos apie incidentą sklidimo seka buvo tokia: D. L. apie tai, kad buvo kaltinamojo pastumtas, išėjęs į lauką pasakė R. V., šis apie tai pasakė paskambinusiai savo mamai E. V., kuri paskambinusi žinią pranešė D. L. mamai O. N., po ko, jai apie incidentą pasakė D. L..

Liudytojos E. V. parodymai turi gana esminių prieštaravimų, lyginant juos su kitais bylos duomenimis, taip pat ir su jos pačios teisme duotais parodymais, jie yra laisvos interpretacijos pobūdžio. Liudytoja tvirtino, jog laiptinėje aiškiai girdėdama kaimyno keiksmus ir grasinimą „išsukti kojas“ bei įtardama, kad kaimynas užsipuolė ką tik į lauką išėjusius vaikus, ji tuoj pat nuėjo į balkoną ir pamačiusi už namo kampo paspirtukais nuvažiuojančius vaikus, tuoj pat paskambino sūnui ir paklausė, ar kaimynas rėkė ne ant jų. Sūnui tai patvirtinus, ji liepė vaikams tuoj pat grįžti į namus, nedelsiant paskambino D. L. mamai ir tuoj pat iškvietė policijos pareigūnus. Pažymėtina, kad E. V. skambutis BPC numeriu buvo gautas 14,35 val. ir ji skambindama nurodė, kad incidentas įvykio prieš 20 minučių (taigi maždaug 14,15 val.). Tuo tarpu liudytoja O. N. nurodė (ji buvo apklausta įvykio dieną 16,41 val.), kad E. V. jai paskambino apie 15,20 val., tai yra praėjus maždaug valandai po įvykio, o ne „nedelsiant“. Be to, skiriasi ir E. V. bei R. V. liudijimai. Pastarasis nurodė, kad, kai jis su D. L. sėdėjo ant suoliuko, jam paskambinusi mama paklausė, kodėl jie nevažinėja kieme. Gi, iš E. V. liudijimo seka, kad ji, nerimaudama dėl išgirsto triukšmo laiptinėje, sūnui skambino nedelsiant ir klausė, ar kaimynas rėkė ant jų. Taigi liudytojai skirtingai nurodė aplinkybes dėl to, kaip greitai ir dėl ko E. V. skambino savo sūnui. Vertinant tai, kad vaikai nepuolė atgal namo, neskambino mamoms, nesikreipė pagalbos į aplinkinius, o išėję į lauką ir užlipę ant savo paspirtukų nuvažiavo už namo kampo ir ten, anot R. V. „sėdėjo ant suolo“, kol paskambino E. V., taip pat vertinant, kad faktiniai bylos duomenys rodo, jog nuo vaikų susitikimo laiptinėje su kaltinamuoju iki E. V. skambučio sūnui, iš tikrųjų praėjo daug daugiau laiko, nei nurodo E. V., tai leidžia daryti išvadą, kad patys vaikai laiptinėje buvusio įvykio nesureikšmino taip, kaip tai vėliau padarė E. V.. Aplinkybė, kad E. V. skambino sūnui tik po kurio laiko, iš dalies sutampa su kaltinamojo parodymais, jog po jo susitikimo su vaikais laiptinėje, šie dar labai ilgai (kaltinamojo tvirtinimu – apie 2 valandas) kieme važinėjo paspirtukais. Be to, teismo vertinimu, E. V., laiptinėje girdėdama necenzūriniais žodžiais besiplūstantį ir vaikams grasinantį kaimyną, manytina, turėtų ten ir bėgti aiškintis, užuot po kurio laiko (bylos duomenys leidžia teigti, kad tai buvo maždaug po 10-15 minučių) skambinti iš balkono vaikams, šiems dingus iš jos matomumo zonos.

Liudytojos O. N. parodymai, kad ji rado sūnų labai susijaudinusį, drebantį ir, kad ji jam net sugirdė raminamųjų vaistų, taip pat savaime nepatvirtina fakto, kad jos sūnus kelį nusibrozdino parkritęs nuo kaltinamojo pastūmimo. Byloje nėra abejonių, kad D. L. pargriuvo ir, kad tai atsitiko prie pat išėjimo į lauką durų, tačiau ši aplinkybė, vertinant, kad nukentėjusysis ir kaltinamasis susitiko aukščiau esančioje pirmojo aukšto laiptų aikštelėje, savaime nėra pakankama, kad ją susieti priežastiniu ryšių su kaltinamojo elgesiu laiptinėje.

Taigi E. V. ir O. N. liudijimai nėra tiesioginiai įvykį mačiusių asmenų liudijimai, jie turi prieštaravimų, o vertinant dar ir kontekstą, kad tarp kaltinamojo ir kaimynų V. yra susiklostę priešiški santykiai, tai leidžia abejoti šių išvestinių liudijimų patikimumu.

Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamoje byloje patikimų ir objektyvių įrodymų, kurie sudarytų pakankamą pagrindą neabejotinai apkaltinti N. S. jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymu, nėra. Kaltinamajam ir nukentėjusiajam skirtingai aiškinant įvykio aplinkybes, esant priešiškiems kaltinamojo ir kitos konflikto pusės tarpusavio santykiams, dėl nurodytų priežasčių esant abejotiniems liudytojų parodymams, o mažamečių parodymams esant abejotiniems ir dėl to, kad juos galimai įtakojo suaugusiųjų nusiteikimas nagrinėjamoje situacijoje, ir byloje nesant kitų objektyvių, patikimų ir neginčytinų N. S. kaltę patvirtinančių įrodymų, negalima daryti vienareikšmiškos išvados, jog kaltinamasis N. S. atliko jam kaltinime nurodytus veiksmus, tai yra smurtavo prieš nukentėjusįjį – jį nustūmė nuo laiptų - ir taip padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 str. 3 d.

Teismas pažymi, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, jis grindžiamas tik patikimais įrodymais, kurie turi būti neprieštaringi, nuoseklūs, tarpusavyje susiję, paneigti kaltinimui prieštaraujančiais duomenimis (LAT nutartys Nr. 2K-44/2007, 2K-347/2007, 2K-251/2010, 2K-363/2013 ir kt.). Iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 1 d. įtvirtinto nekaltumo prezumpcijos principo kyla draudimas grįsti nuosprendį abejonėmis. Nesurinkus byloje neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinamojo kaltę padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, būtina vadovautis ir in dubio pro reo principu, kurio esmę nusako teiginys, jog visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltinamojo naudai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-446/2013). Šis principas draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, jog bet kokios abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (žr. Barbera, Messegue and Jabardo v. Spain judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Tefner v. Austria, no. 33501/9620,20 March 2001 ir kt.). Taigi visas įvairių teisės šakų normų kompleksas draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Pabrėžtina, kad kaltinamojo naudai aiškinamos ne bet kokios abejonės ir ne bet kada, o tik tokios, kurių neįmanoma pašalinti, ir tik tada, kai, išnaudojus visas galimybes, nepavyksta jų pašalinti. Šiuo atveju smurtavimo prieš D. L. laiptinėje aplinkybių įrodinėjimo galimybes yra išsemtos, nes patikimai nustatyta, kad šios akimirkos niekas, išskyrus kaltinamąjį ir nukentėjusįjį, nematė. Gi, aplinkybė, kad nukentėjęs kelį nusibrozdinti galėjo ir dėl to, kad pats nukrito neišlaikęs pusiausvyros, yra nemažiau tikėtina, kaip ir tikimybė, kad jis galėjo patirti fizinį skausmą pastumtas kaltinamojo. Šių abejonių pašalinti neįmanoma.

Teismas, vadovaudamasis minėtomis nuostatomis ir remdamasis in dubio pro reo principu, sprendžia, kad byloje išnaudojus visas įrodinėjimo priemones ir galimybes, tačiau nepašalinus abejonių ir nesurinkus neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių N. S. kaltę padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, būtent, neįrodžius objektyviosios pusės – smurtavimo prieš mažametį nukentėjusįjį įvykio - visas abejones aiškinant kaltinamojo naudai, N. S. išteisintinas, nes nebuvo padaryta nusikalstamos veikos, numatytos Baudžiamojo kodekso 140 str. 3 d. požymių turinti veika. (BPK 303 str. 5 d. 1 p.)

Kaltinamojo N. S. veikoje yra požymių administracinio nusižengimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 481 straipsnyje (Nedidelis viešosios tvarkos pažeidimas) Pagal šio straipsnio 1 dalį atsakomybė kyla dėl necenzūrinių žodžių ar gestų viešosiose vietose, įžeidžiamo kibimo prie žmonių, kitų tyčinių veiksmų, kuriais siekiama pažeisti viešąją tvarką ir žmonių rimtį.

ANK 592 str. 4 d. numatyta, kad jeigu Baudžiamojo proceso kodekse nustatytais atvejais ir tvarka yra nutraukiamas ikiteisminis tyrimas ar baudžiamoji byla, tačiau ikiteisminio tyrimo medžiagoje ar baudžiamojoje byloje nustatoma, kad yra administracinio nusižengimo požymių, nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą ar baudžiamąją bylą kopija (nuorašas) kartu su visa tyrimo ar bylos medžiagos patvirtinta kopija (nuorašu) perduodama įgaliotai institucijai administracinio nusižengimo teisenai pradėti ir administracinio nusižengimo protokolui surašyti. Šiuo atveju baudžiamojoje byloje surinkti įrodymai, jei nereikia tirti papildomų aplinkybių, pakartotinai nerenkami.

Šis baudžiamasis procesas nutraukiamas išteisinamuoju nuosprendžiu, teismui nustačius, kad N. S. nepadarė jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos, todėl, esant jo veikoje administracinio nusižengimo, numatyto ANK 481 str. 1 d. požymių, pagal minėtą ANK 592 str. 4 d. nuostatą, baudžiamosios bylos medžiagos aktualių tyrimui dokumentų kopija perduotina Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 2-ojo policijos komisariato Grigiškių policijos nuovadai spręsti dėl N. S. patraukimo administracinėn atsakomybėn pagal požymius administracinio nusižengimo, numatyto Administracinių nusižengimų kodekso 481 str. 1 d.

Laikinas nuosavybės teisių apribojimas netaikytas, proceso išlaidų nėra.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis LR BPK 297, 298 straipsniais, 303 straipsnio 5 dalimi, 304 straipsniu, 305 straipsnio 1 dalimi, 307 straipsnio 1 dalimi, LR ANK 589 str.,

Teismas nusprendžia:

N. S. dėl nusikalstamos veikos, numatytos Baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 3 dalyje išteisinti, nes nebuvo padaryta šios nusikalstamos veikos požymių turinti veika. (BPK 303 str. 5 d. 1 p.)

Vaizdo ir garso įrašus dvejose CD laikmenose palikti saugoti baudžiamojoje byloje.

Baudžiamosios bylos medžiagos kopiją perduoti Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 2-ojo policijos komisariato Grigiškių policijos nuovadai spręsti dėl N. S. patraukimo administracinėn atsakomybėn pagal požymius administracinio nusižengimo, numatyto Administracinių nusižengimų kodekso 481 str. 1 d.

Nuosprendis per 20 dienų gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per nuosprendį priėmusį teismą, paduodant apeliacinį skundą.