Panevėžio apygardos teismo nutartis

Teisėjas Liudvikas Myško Administracinio teisės pažeidimo byla Nr. ATP-774-719/2015

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2015 m. gruodžio 17 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo teisėjas Artūras Ridikas, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo protokolą surašiusios institucijos – Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Molėtų rajono policijos komisariato (toliau – Institucija) – apeliacinį skundą dėl Molėtų rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 16 d. nutarimo P. Š., a. k. (duomenys neskelbtini), administracinio teisės pažeidimo byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šį nutarimą Pažeidėjas apskundė apylinkės teismui, kuris skundžiamu nutarimu administracinio teisės pažeidimo teiseną nutraukė.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Visų pirmiausia apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje yra nurodyta, jog Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d. įpareigoja teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Ši nuostata yra glaudžiai susijusi su kitu teismų praktikoje įtvirtintu principu – teismų sprendimuose turėtų būti tinkamai nurodyti motyvai, kuriais jie yra pagrįsti. Sprendimo argumentavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (EŽTT sprendimas byloje Nr. 4968/99, Hirvisaari v. Finland). Kita vertus, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nustatyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT sprendimas byloje Nr. 20772/92, Helle v. Finland).

ATPK 257 str. įtvirtinta, kad organas (pareigūnas) įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Taigi, konkrečiai šiuo atveju nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų vertinimas yra teismo teisė ir pareiga, todėl klausimo, kuriuos faktinius bylos duomenis laikyti įrodymais, o kuriuos atmesti, sprendimas yra tik teismo (teisėjo) kompetencija. Be to, konstatuoti atitinkamo fakto buvimą (ar nebuvimą) galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant reikšmingas faktines bylos aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, liečiamumas, nuoseklumas, logiškumas, jų šaltinių patikimumas ir kitos svarbios aplinkybės. Iš ATPK 257 str. nuostatų taip pat matyti, kad įrodymų vertinimas grindžiamas ir subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu, kuris yra ne išankstinis įsitikinimas, spėjimas ar nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, padaryta išnagrinėjus reikšmingus faktus, ištyrus galimas versijas ir įvertinus byloje esančių įrodymų visumą.

Nagrinėjamoje byloje P. Š. buvo kaltinamas tuo, kad vairuodamas automobilį naudojosi mobiliojo ryšio priemone rankomis. Tokį kaltinimą Institucija iš esmės grindžia tik policijos pareigūno, surašiusio administracinio teisės pažeidimo protokolą, parodymais (tarnybiniu pranešimu). Tai apylinkės teismo posėdžio metu iš esmės patvirtino ir Institucijos atstovas (36 b. l.).

Atsižvelgęs į paminėtas teisės normas ir patikrinęs byloje esančius duomenis įrodymų vertinimo aspektu apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apylinkės teismo išvados šioje byloje yra pagrįstos, jos priimtos teismui išsamiai, nešališkai ir teisingai įvertinus visus byloje esančius įrodymus ir faktines bylos aplinkybes. Patikrinęs šią bylą įrodymų vertinimo aspektu apeliacinės instancijos teismas sutinka su apylinkės teismo išvada, jog nebuvo įrodyta P. Š. kaltė dėl jam inkriminuoto administracinio teisės pažeidimo.

Visų pirmiausia apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad įvertinęs P. Š. poziciją, kuomet jis nuo pat pradžios savo kaltę dėl jam inkriminuoto pažeidimo neigė (5, 10 b. l.), pažeidimą užfiksavęs ir administracinio teisės pažeidimo protokolą surašęs Institucijos pareigūnas privalėjo atlikti kiek įmanoma daugiau procesinių veiksmų ir surinkti bei užfiksuoti kiek įmanoma daugiau P. Š. kaltės įrodymų. Tačiau to Institucijos pareigūnas nepadarė. Institucijos pareigūnas, surašęs administracinio teisės pažeidimo protokolą, tinkamai neužfiksavo P. Š. inkriminuoto pažeidimo – nebuvo apžiūrėta pati mobiliojo ryšio priemonė, kurios naudojimu buvo kaltinamas P. Š., nebuvo patikrinti šioje priemonėje esantys duomenys, kurie būtų patvirtinę arba paneigę, jog administracinio teisės pažeidimo protokole nurodytu laiku P. Š. galėjo naudotis mobiliojo ryšio priemone, ši priemonė nebuvo nufotografuota, nebuvo nurodytas P. Š. inkriminuoto pažeidimo padarymo būdas, t. y. kokiais konkrečiais veiksmais P. Š. naudojosi mobiliojo ryšio priemone – ar kalbėjo, ar rašė SMS žinutę, ar naudojosi elektroniniu paštu, ar žaidė joje esančiais žaidimais, ar naudojosi kitomis šioje priemonėje esančiomis programomis (pavyzdžiui, Viber, Skype ir pan.), net nebuvo nurodytas mobiliojo ryšio priemonės modelis, o tuo pačiu nebuvo įvertinta galimybė P. Š. jo turėta mobiliojo ryšio priemone naudotis daugiau nei tik kalbėti ar rašyti SMS žinutes ir pan. Institucijos pareigūnas net neapklausė išsamiai administracinėn atsakomybėn patraukto P. Š. apie jam inkriminuotą pažeidimą, o vietoje to jis surašė tarnybinį pranešimą, kuriame paviršutiniškai nurodė, jog P. Š. pažeidė Kelių eismo taisyklių 5 ir 20 punktus, po to surašė P. Š. administracinio teisės pažeidimo protokolą bei administracinį nurodymą (10, 13, 14 b. l.). Tuo P. Š. inkriminuoto pažeidimo tyrimas iš esmės buvo baigtas. Ir tik po 2015 m. rugpjūčio 13 d. nutarimo priėmimo ir skundo dėl šio nutarimo gavimo Institucijos pareigūnai atspausdino duomenis apie P. Š. administracines nuobaudas, teistumą, asmens duomenis, pridėjo prie medžiagos patrulių išdėstymo plano kopiją ir nesutikę su P. Š. skundu visą medžiagą persiuntė apylinkės teismui (1–9, 15–23 b. l.).

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu šioje byloje, be Institucijos pareigūno tarnybinio pranešimo, nėra jokių kitų įrodymų, patvirtinančių, jog P. Š. galėjo pažeisti Kelių eismo taisyklių 5 ir 20 punktus. Atvirkščiai, byloje esančios P. Š. naudojamo mobiliojo ryšio abonentinio numerio išklotinės iš dalies paneigia administracinio teisės pažeidimo protokole ir Institucijos pareigūno tarnybiniame pranešime nurodytas aplinkybes, susijusias su mobiliojo ryšio priemonės naudojimu (6, 32–33 b. l.).

Čia būtina pažymėti, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2008 m. gegužės 28 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 256 straipsnio 3 dalies (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pažymėjo, jog teismo (teisėjo) įgaliojimai rinkti įrodymus nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą jokiu būdu nereiškia, jog asmenys, surašantys administracinio teisės pažeidimo protokolą, yra atleidžiami nuo pareigos rinkti įrodymus; iš ATPK 256 straipsnio 3 dalies (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) kylantys teismo (teisėjo) įgaliojimai rinkti įrodymus negali būti interpretuojami kaip reiškiantys, kad administracinio teisės pažeidimo protokolą surašantys asmenys (pareigūnai) gali teismui (ar kitam administracinio teisės pažeidimo byla nagrinėjančiam organui (pareigūnui)) pateikti ne visą, neišsamią ar kitaip nekokybiškai parengtą administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagą; ATPK įtvirtintas teisinis reguliavimas, inter alia ATPK 248 straipsnis, įpareigoja administracinio teisės pažeidimo protokolą surašančius asmenis „laiku, visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai išaiškinti kiekvienos bylos aplinkybes“. Akivaizdu, jog administracinio teisės pažeidimo bylos medžiaga, visų pirmiausiai, turi būti parengta kokybiškai, medžiagoje surinkti duomenys neturi kelti jokių abejonių dėl asmens kaltės ir tik tada ji gali būti perduota organui (pareigūnui), turinčiam teisę nagrinėti ją. Šiuo atveju Institucija nebuvo pakankamai aktyvi, jos darbuotojai nerinko būtinų įrodymų pažeidimo faktui užfiksuoti, jie byloje surinktus duomenis vertino neobjektyviai, šališkai ir tendencingai, nepašalino iškilusių abejonių, netyrė visų būtinų pažeidimo sudėties požymių įrodytumui reikšmės turinčių duomenų ir kitų įrodinėtinų aplinkybių. Asmens nekaltumo prezumpciją turi paneigti ne kas nors kitas, o bylą inicijavusi ir protokolą surašiusi institucija, todėl šiuo atveju visa atsakomybė už įrodymų nesurinkimą ar Institucijos apeliaciniame skunde nurodytų abejonių nepanaikinimą tenka ne kam nors kitam, o tik pačiai Institucijai.

Įvertinęs visus šioje byloje esančius duomenis apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad jie nepatvirtina Institucijos keliamos versijos, jog vairuodamas automobilį P. Š. naudojosi mobiliojo ryšio priemone rankomis, todėl skundžiamas apylinkės teismo nutarimas iš esmės yra teisėtas ir pagrįstas. Apylinkės teismo išvadų, su kuriomis sutinka ir apeliacinės instancijos teismas, Institucijos apeliacinio skundo argumentai nepaneigia, todėl panaikinti skundžiamą nutarimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Tačiau skundžiamas nutarimas keičiamas kitu pagrindu. ATPK 302 straipsnio 1 dalis reglamentuoja apylinkių teismų priimamus procesinius sprendimus dėl skundų dėl nutarimų administracinių teisės pažeidimų bylose. ATPK 302 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinta, kad apylinkės teismas gali bylą nutraukti tik prieš tai panaikinęs nutarimą. Tačiau skundžiamu nutarimu apylinkės teismas bylą nutraukė nepanaikinęs Institucijos nutarimo. Ši apylinkės teismo klaida taisytina pakeičiant skundžiamo nutarimo rezoliucinę dalį.

Rezoliucinė dalis

Teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 6 punktu,

nutaria:

Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Molėtų rajono policijos komisariato apeliacinį skundą atmesti.

Molėtų rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 16 d. nutarimo rezoliucinę dalį pakeisti ir ją išdėstyti taip:

Panaikinti Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Molėtų rajono policijos komisariato 2015 m. rugpjūčio 13 d. nutarimą P. Š., a. k. (duomenys neskelbtini), administracinio teisės pažeidimo byloje ir šią bylą nutraukti.

Nutartis neskundžiama.