- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-05-30
- Bylos Nr.
- I-83-621/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-00476-2015-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Žanas Kubeckas
- Pareiškėjas
- V. K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato
- Kategorijos
- 1.15.2.3.2Neturtinė žala
dalyvaujant pareiškėjo atstovo nevyriausybinės organizacijos „Iusttitia est fundamentum“ atstovui R. M.,
dalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atstovei Linai Normantaitei,
nedalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atstovui,
viešame tesimo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus ir Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas V. K. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino (82-108 b. l., 3 t.) ir prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – Atsakovas, Šiaulių TI) 10 000 Eur neturtinę žalą, iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Atsakovas, Šiaulių AVPK) 1000 Eur neturtinę žalą. Pareiškėjas skunde nurodė, kad Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2011-12-09 iki 2016-02-11, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus.
Kalinimo Šiaulių TI laikotarpiu, pareiškėjui teko mažiau, kameros ploto, nei numatyta teisės aktuose. Kamerose buvo neteisėtai įrengti pertekliniai baldai – gultai, taip dar labiau sumažinant kameros plotą.
Patalpos, kuriose buvo laikomas pareiškėjas neatitiko higienos normų reikalavimų. Kamerose buvo per didelė drėgmė, nėra įrengta papildomos vėdinimo sistemos, pro langus vėdinimo nepakanka. Kamerose laikosi nuolatinis pelėsis, kamerose byra tinkas, daug dulkių, kameros nesuremontuotos. Sienų pelėsis, grybelis ir drėgmė tiesiogiai veikė pareiškėjo sveikatą, ypač per kvėpavimo takus: kosulys, dusulys, gerklės perštėjimas, odos raukšlėjimas, nagų žydėjimas, ypač poveikis sąnariams. Labai ilgą laiką būnant tokiose patalpose, buvo stipriai trikdoma pareiškėjo sveikata.
Laikino sulaikymo kamerose nėra įrengta praustuvė, visos minėtos kameros yra rūsyje, mažos – apie 5 kv.m, karantino kameros – apie 10 kv. m. Kameros būdavo perpildytos. Laikino sulaikymo kamerose pareiškėjas išbūdavo iki 5 valandų. Buvo tamsu, prirūkyta, patalpos nešvarios, buvo blogas kvapas, trūko oro, graužė akis, drėgna. Dėl nurodytų aplinkybių dažnai kildavo konfliktai su kitais kalinamaisiais asmenimis. Dėl netinkamų laikino sulaikymo patalpų sąlygų, pareiškėjas patirdavo nervinį šoką, orumo pažeminimą, labai didelį nuovargį, nes keletas valandų tokioje patalpoje yra prilyginamas dvejoms be miego paroms, buvo juntamas organizmo išsekimas.
Sanitarinis mazgas buvo įrengtas gyvenamojoje patalpoje ir nebuvo atitvertas, neturėjo ventiliacijos. Tokios sąlygos pareiškėjui sukėlė didelių nepatogumų bei orumo ir garbės pažeminimą.
Pareiškėjas turėjo galimybę tik vieną kartą per savaitę nusiprausti šiltu vandeniu po dušu, ir tik 15 minučių. Pareiškėjas šešias dienas per savaitę, kurių metu nebuvo suteikiamas dušas, patyrė orumo pažeminimą, nepatogumus, nes atsakovas prieš pareiškėjo valią vertė jį būti antisanitarinėje ir nehigieniškoje aplinkoje, susirgti kontakto būdu perduodamomis infekcinėmis ligomis, pasireiškė nepilnavertiškumo jausmas.
Pasivaikščiojimo kiemeliai neatitiko teisės aktų reikalavimų. Pareiškėjas turėjo galimybę pasivaikščioti kiemeliuose kasdien vos 1 valandą, o jei būdavo prastas oras, visiškai atsisakydavo vesti į pasivaikščiojimo kiemelius. Pasivaikščiojimo kiemelių plotas beveik visais atvejais neatitiko reglamentuotos pasivaikščiojimui vienam asmeniui skiriamos ploto normos. Pareiškėjas patyrė kankinimo požymius, gryno oro trūkumą, erdvės stoką, teisės aktais reglamentuotos judėjimo laisvės, patyrė orumo pažeminimą.
Pareiškėjas visą kalinimo laikotarpį buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais. Tabako dūmai pareiškėjui sukėlė nepatogumus, orumo pažeminimą, nehigieniška aplinka, visi daiktai ir drabužiai prisisunkę tabako dūmų.
Pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė nemokamai skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius rūbus.
Pareiškėjui nebuvo aprūpinamas darbinėmis pajamomis, nebuvo mokamos socialinės pašalpos. Pareiškėjui nebuvo išduodami tualetinis popierius, dantų šepetėliai, dantų pasta, skutimosi peiliukai, priemonės indams plauti. Prieš einant į dušą neišduodamas muilas. Atkreipia dėmesį, kad neaprūpinimas pakankamai tualetiniu popieriumi ypatingai žemina žmogiškąjį orumą.
Nebuvo laikomasi priešgaisrinės saugos taisyklių, niekur nebuvo iškabinti gesintuvai, dėžė su smėliu ir kiti pirmo reikalingumo įrankiai gaisrui įvykus. Nebuvo evakuacinio išėjimo, buvo tik vienas – pagrindinis išėjimas, kuris negali būti laikomas evakuaciniu išėjimu. Tokiu būdu buvo sukeltas nuolatinis pavojus gyvybei.
Atvykęs į Šiaulių TI pareiškėjas nebuvo tinkamai supažindintas su savo teisėmis ir pareigomis.
Dėl neteisėtų atsakovo veiksmų, pareiškėjas patyrė didelių nepatogumų, psichologinį išsekimą, kankinimo požymių, orumo pažeminimą, pastebėjo, kad pasidarė dirglus.
Nurodo, kad senaties terminas neturi būti taikomas, nes pažeidimai buvo testinio pobūdžio ir tęsėsi iki 2013-02-14, o pareiškėjas dėl netinkamo teisių išaiškinimo nežinojo apie savo pažeistas teises. Prašo atnaujinti ieškinio senaties terminą.
Šalies argumentai
Pareiškėjas taip pat nurodo, kad jo teisės buvo pažeistos laikotarpiu nuo 2011-12-09 iki 2016-02-11 konvojuojant netinkamomis sąlygomis. Nurodo, kad pareiškėjas buvo konvojuojamas spec. sunkvežimiais maksimaliai perpildytai, viršijant sėdimų vietų skaičių. Sunkvežimiai ir kitas spec. transportas buvo naudojami metaliniu korpusu, be langų – būdos tipo. Spec. sunkvežimiai ir kitas spec. transportas, kuriuo buvo konvojuojamas pareiškėjas, neatitiko teisės aktų reikalavimų. Nebuvo specialios patalpos bagažui sudėti, nėra atsarginio išėjimo įvykus nelaimingam atsitikimui, nebuvo vėdinimo, trūko oro, nebuvo apšildymo sistemos, nebuvo gesintuvų, nebuvo lango. Pareiškėjas buvo konvojuojamas netinkamame spec. transporte nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žiauriomis sąlygomis, pažeidžiant teisės aktus, nesudarant normalių konvojavimo sąlygų, dėl to patyrė neturtinę žalą, t.y. didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, orumo pažeminimą, sveikatos sutrikdymą.
Pareiškėjas ir pareiškėjo atstovas teismo posėdžio metu prašė patikslintą skundą tenkinti bei patvirtino skunde nurodytas aplinkybes.
Atsiliepimas
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime į pareiškėjo skundą (40-46 b. l., 1 t., 78-84 b.l., 2 t., 140-150 b.l , 4 t.) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodė, kad vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalies, 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatomis, prašo nagrinėjant pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo taikyti ieškinio senaties terminą, skaičiuojant nuo kreipimosi į teismą dienos. Šiaulių TI pažymėjo, kad pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3 punktą vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Taip pat nurodė, jog pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo kalinamas kamerose, kuriose jam teko nuo 1,39 kv. m iki 6,74 kv. m. Atsakovas atkreipia dėmesį į asmenų laikymo kardomojo kalinimo įstaigose specifiką: toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus (dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, areštines, pataisos namus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje). Be to, pasivaikščiojimo laiku (1 val. kiekvieną dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi metu pareiškėjas nebūdavo gyvenamojoje kameroje, kas rodo, jog asmens buvimas kamerose nebuvo nepertraukiamas.
Šiaulių visuomenės sveikatos centras kamerą Nr. 8 tikrino 2012-09-19 (2012-09-21 patikrinimo aktas Nr. EP-391). Nustatyta, kad sienų tinkas vietomis išdaužytas, sienų, lubų danga atšokusi, dirbtinė apšvieta 267 lx, dirbtinė naktinė apšvieta 19 lx.
Šiaulių visuomenės sveikatos centras kamerą Nr. 8 tikrino 2013-01-14 (2013-01-17 patikrinimo aktas Nr. EP-3). Nustatyta, kad patalpoje būtinas remontas, santykinė oro drėgmė 58,7 proc., oro temperatūra 17,5 °C.
Šiaulių visuomenės sveikatos centras kamerą Nr. 7 tikrino 2015-11-13 (2015-11-17 patikrinimo aktas Nr. EP-521). Nustatyta, kad pelėsio nėra, santykinė oro drėgmė ir oro temperatūra bei dirbtinė apšvieta atitiko reikalavimus.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 13 punkte nustatyta, kad gyvenimo ir buities sąlygos kamerose turi atitikti Lietuvos Respublikos higienos normas. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 2 punktas nustato: Taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 2 punktas įtvirtina analogiško pobūdžio nuostatą: veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiaulių tardymo izoliatorius pastatytas ir įrengtas iki Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymo „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymo „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ įsigaliojimo, todėl nagrinėjamu atveju, analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas, taikytinos tik tos Taisyklių nuostatos ir tie Higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Atsižvelgiant į išdėstyta, atsakovas pabrėžia, jog negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo, kiek tai liečia pareiškėjo argumentus dėl sanitarinio mazgo, nes šie įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Patalpos, kuriose buvo laikomas pareiškėjas įrengtos pagal Higienos normos reikalavimus. Kitos pareiškėjo nurodomos aplinkybės dėl sąlygų Šiaulių TI yra nepagrįstos.
Taip pat nepagrįsti pareiškėjo teiginiai dėl rūkančių asmenų su nerūkančiais.
Pareiškėjo pretenzijos atsakovui už šį laikotarpį laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais. Nenustačius dėl šio laikotarpio Šiaulių tardymo izoliatoriaus neteisėtų veiksmų (vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų), pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo už šį laikotarpį negali būti tenkinamas.
Šiaulių TI akcentavo, kad pareiškėjo dėstomos neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus laikymo sąlygų, kurių nepagrindžia jokiais įrodymais. Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių TI sąlygomis. Remdamasis šiomis aplinkybėmis, Šiaulių TI manė, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti. Papildomai nurodė, kad Šiaulių TI pagal galimybes įgyvendino ir siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus, nagrinėjamu atveju nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, pareiškėjo laikymas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis buvo su pertraukomis ir tik periodinis, neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių.
Atsiliepimas
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių AVPK atsiliepime į pareiškėjo skundą (36-39 b.l., 2 t., 152-154 b.l., 4 t.) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodė, kad vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalies, 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatomis, prašo nagrinėjant pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo taikyti ieškinio senaties terminą, skaičiuojant nuo kreipimosi į teismą dienos. Šiaulių AVPK pažymėjo, kad pareiškėjas, reikalaudamas atlyginti neturtinę žalą, neturi įrodinėti, kad dėl žalos atsiradimo (padarymo) kalti pareigūnai, tačiau jis neatleidžiamas nuo pareigos įrodyti kitas tris būtinąsias šios valstybės atsakomybės rūšies sąlygas: pareigūnų neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį ir padarytos žalos faktą. Pareiškėjui neįrodžius bent vienos iš būtinųjų šios rūšies atsakomybės sąlygų, nėra ir teisinio bei faktinio pagrindų žalai atlyginti.
Atsakovo atstovė teismo posėdžio metu prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Šalies argumentai
Pareiškėjas skunde nurodo, kad jis ginčijamu laikotarpiu buvo konvojuojamas su netinkamomis transporto priemonėmis, kuriose nebuvo įrengti saugos diržai, nebuvo ventiliacijos ir šildymo, transporto priemonės būdavo perpildytos konvojuojamaisiais ir nebuvo užtikrintas 1,3 m ploto vienam asmeniui reikalavimas.
Pagal byloje esančius ir Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato pateiktus duomenis V. K. buvo konvojuotas Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos biuro Konvojaus būrio specialiaisiais automobiliais „Renault MIDLUM", valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir „Mercedes BENZ"- valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Joniškio rajono policijos komisariato specialiuoju automobiliu „Fiat Ducato", valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) Minėti automobiliai įrengti vadovaujantis nustatytais higienos ir saugumo reikalavimais bei yra tinkami eksploatacijai. Transporto priemonės atitinka numatytus keliamus reikalavimus, kurie reglamentuoti Konvojavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 (ginčo laikotarpiu aktuali redakcija: 2008-04-24 įsakymas Nr. IR-175/1 V-146) (toliau - Konvojavimo taisyklės) 146 punkto nuostatas. Specialiosios paskirties automobilis „Mercedes BENZ“ (atitikties tipas ar kategorija M2-CWK) t.y. transporto priemonė, turinti uždarą kėbulą, pritaikytą žmonėms, 12 sėdimų vietų konvojuojamiesiems vežti, specialiosios paskirties automobilis „Renault „MIDLUM" (atitikties tipas ar kategorija N2-BA-SG) t.y. transporto priemonė turinti uždarą kėbulą, 32 sėdimas vietas konvojuojamiesiems asmenims vežti, ir specialiosios paskirties automobilis „Fiat Ducato", valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) t.y. transporto priemonė, turinti uždarą kėbulą, pritaikytą žmonėms, 6 sėdimas vietas konvojuojamiesiems vežti. Šiaulių aps. VPK pareigūnams 2011 - 2013 metais konvojuojant pareiškėją specialiaisiais automobiliais „Mercedes BENZ", „Renault MIDLUM“ ir „Fiat Ducato“ leistinas konvojuojamųjų skaičius (12, 32, 6) nebuvo viršytas. Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos biuro viršininko pavaduotojo G. Š. 2015 m. gruodžio 30 d. tarnybiniame pranešime „Dėl V. K. skundo“ Nr. 40-PR2-48366 nurodyta, kad, vadovaujantis Konvojavimo taisyklių 109 punktu, kuriame reglamentuota, kad: „specialiajame transporte konvojuojamųjų skaičius negali būti didesnis nei yra sėdimų bei gulimų vietų". V. K. pretenzijos dėl suteikiamos erdvės stygiaus yra nepagrįstos, nes Konvojavimo taisyklės nenumato būtino minimalaus ploto konvojuojamiesiems konvojaus automobiliuose, o sėdima vieta pareiškėjui visada buvo suteikiama.
G. Š. 2015 m. gruodžio 30 d. tarnybiniame pranešime „Dėl V. K. skundo" Nr. 40-PR2-48366 taip pat nurodyta, kad konvojaus automobilių įrengimą reglamentuoja Konvojavimo taisyklių 146 punktas, kurio reikalavimus Šiaulių aps. VPK naudojamos specialiosios paskirties transporto priemonės atitinka. Šiame tarnybiniame pranešime pažymėta, kad minėtuose konvojaus automobiliuose vėdinimo, apšvietimo ir autonominės šildymo sistemos veikė nepriekaištingai. Automobiliai nors ir neturėjo šoninių langų, buvo priskiriami kaip transporto priemonės žmonėms vežti, jų vairuotojai turėdavo turėti „D" vairuotojo kategoriją. Kas pusę metų automobiliai būdavo tikrinami Šiaulių automobilių techniniame apžiūros centre, jokių reikalavimų įrengti saugos diržus, šoninius langus negauta. Automobiliai visiškai atitiko keliamus reikalavimus ir buvo tinkami eksploatacijai. Todėl darytina išvada, kad konvojuojant konvojuojamus asmenis į perdavimo-pasikeitimo punktus yra užtikrinamas konvojuojamų asmenų saugumas bei specialieji automobiliai konvojuojamiesiems konvojuoti atitinka šiuolaikinius techninius-inžinerinius reikalavimus reglamentuotus konvojavimo taisyklėse.
V. K. pretenzijos neobjektyvios, bendro pobūdžio, nenurodoma kokiais specialiaisiais automobiliais ir kur jis buvo konvojuotas į perdavimo-pasikeitimo punktus ir atgal. Pareiškėjas nei karto prieš vykdant teisminį, planinį konvojų konvojaus būrio pareigūnams nėra išsakęs pageidavimų, pretenzijų ar nepasitenkinimų nei žodžiu, nei raštu dėl netinkamų konvojavimo sąlygų ar jo asmens teisių pažeidinėjimo. Konvojavimo taisyklių IX skyriaus 106 punkte reglamentuota, „Konvojuojamųjų priėmimas į specialųjį ar kitokį transportą pradedamas nuo jų pretenzijų išklausymo ir kiekvieno asmenybės patikrinimo pagal duomenis, esančius konvojuojamųjų asmens bylų pažymose". V. K. turėjo galimybę pateikti pretenzijas, nusiskundimus žodžiu arba raštu konvojaus pareigūnams. Nurodytu laikotarpiu konvojaus postų, kelionės žiniaraščiuose pastabų dėl pareiškėjo nusiskundimų negauta.
Šalies argumentai
Pareiškėjas taip pat nurodo, kad jis teismo posėdžių salėse buvo laikomas su antrankiais, taip pat su antrankiais buvo konvojuojamas.
G. Š. 2015 m. gruodžio 30 d. tarnybiniame pranešime „Dėl V. K. skundo" Nr. 40-PR2-48366 taip pat nurodyta, kad vežant konvojuojamuosius automobilių patalpose skirtose laikyti konvojuojamuosius, visi konvojuojamieji, tame tarpe ir V. K. buvo konvojuojami neuždėjus antrankių ant rankų. Antrankiai buvo naudojami tik vedant į teismo laikino sulaikymo patalpas, posėdžių sales ir atgal bei posėdžių teismo salėse metu. Antrankių naudojimas teisminio konvojaus metu reglamentuotas Konvojavimo taisyklių XI skyriaus 194, 195 punktais. Konvojavimo taisyklių 194 punkte nustatyta, kad: „Konvojuojamieji iš specialiųjų automobilių, specialiųjų autobusų į teismo posėdžių salę paprastai lydimi prieš įeinant į ją kitiems asmenims, o atgal - kitiems asmenims išėjus. Lydimiems konvojuojamiesiems antrankiai uždedami rankas laikant už nugaros.". Konvojavimo taisyklių 195 punkte nurodyta, kad: „Nuo momento, kai konvojaus viršininkas praneša teismo posėdžio pirmininkui apie konvojuojamųjų pristatymą, iki teismo posėdžio pabaigos konvojaus viršininkas vykdo teismo posėdžio pirmininko nurodymus dėl konvojuojamųjų apsaugos teismo posėdžio metu. Teismo posėdžių salėje konvojuojamieji laikomi su antrankiais, uždėtais ant priekyje laikomų rankų. Įvertinęs konvojuojamojo kriminogeninę charakteristiką, jo fizinę, psichologinę sveikatos būklę, teismo pirmininkas gali leisti antrankius nuimti."
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio (eismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A14 - 653/2007; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444 - 619/2008, Administracinių teismų praktika, 2008, Nr. 4(14): 2012 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A -39/2012 ir kt.). Nors neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, tačiau bylą nagrinėjantis teismas visada turi vadovautis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle - vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais.
Motyvuojamoji dalis
Žemesnės instancijos teismas
Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nėra kreipęsis dėl netinkamų konvojavimo sąlygų į Šiaulių AVPK pareigūnus, taip pat atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas buvo konvojuojamas tvarkingais, konvojuojamųjų lydėjimui skirtais, techninius ir įrengimo reikalavimus atitinkančiais automobiliais, darytina pagrįsta išvada, kad konvojuojant pareiškėją V. K., Šiaulių AVPK pareigūnai teisės aktų nuostatų nepažeidė, ir pareiškėjo teisės pažeistos nebuvo.
Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas V. K. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės atstovaujamos Šiaulių AVPK jam neturtinės 1000 Eur žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2011-12-09 iki 2016-02-11 dėl netinkamų konvojavimo sąlygų ir 10 000 Eur žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2011-12-09 iki 2016-02-11 būnant Šiaulių TI. Neturtinę žalą pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje bei konvojavimo metu.
Sprendžiant šioje byloje, ar atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus ir Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato, neveikimas (pozityvios pareigos nevykdydamas) laikytinas neteisėtais valdžios institucijos veiksmais CK 6.271 straipsnio prasme, turi būti atsižvelgiama į atsakovo atsiliepime pareikštą prašymą taikyti senaties terminą.
Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau ir CK) 1.124 straipsnį, ieškinio senatis – tai įstatymo nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepaisant to, kad ieškinio senaties terminas pasibaigęs (CK 1.126 straipsnio 1 dalis). Tačiau ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Pasibaigus ieškinio senaties terminui galimybė priverstinai, valstybės prievartos pagalba įgyvendinti subjektines teises išnyksta. Viena vertus, ieškinio senaties instituto paskirtis – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą. Civilinių teisinių santykių dalyviams garantuojama, jog suėjus įstatymo nustatytam terminui jų subjektinės teisės teismine tvarka negalės būti nuginčytos ir jiems nebus paskirta tam tikra pareiga. Jeigu suinteresuotasis asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą ieškinio senaties terminą nesikreipė į teismą su ieškiniu, kad apgintų pažeistą teisę arba įstatymo saugomą interesą, priešinga teisinio santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo arba atsisako nuo savo teisės, arba nemano, kad jo teisė yra pažeista. Kita vertus, ieškinio senaties terminų nustatymas skatina nukentėjusiąją šalį imtis priemonių operatyviai ir tinkamai ginti savo pažeistas teises. Taigi ieškinio senaties institutas sumažina teisinio neapibrėžtumo, atsirandančio kilus ginčui dėl subjektinės teisės, neigiamą poveikį civilinei apyvartai (Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant ieškinio senatį reglamentuojančias įstatymų normas, apibendrinimo apžvalga, patvirtinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. gruodžio 20 nutarimu Nr. 39). Ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja (CK 1.126 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį daliai pareiškėjo reikalavimo skaičiuojant nuo kreipimosi į teismą dienos. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje taip pat nustatyta, kad teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Ieškinio senaties termino eigos pradžios susiejimas su momentu, kada asmuo turėjo sužinoti apie teisės pažeidimą, paaiškintinas įstatymo leidėjo ketinimu kokiu nors būdu ieškinio senaties termino eigos pradžią apibrėžti objektyvesniais kriterijais. Jeigu ji priklausytų vien nuo asmens vidinio suvokimo, ieškinio senaties termino eigos pradžia taptų per daug nekonkreti ir neapibrėžta, o ieškinio senaties instituto praktinis taikymas neatitiktų pirminio sumanymo – užtikrinti visuomeninių santykių stabilumą, skatinti nukentėjusiuosius asmenis operatyviai kreiptis į teismą, garantuoti tinkamą ir efektyvų bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą. Todėl turėjimo sužinoti apie teisės pažeidimą momentas, skirtingai nei realaus sužinojimo momentas, sietinas labiau su objektyviais įvykiais ir savybėmis, nei su subjektyviais, nukreiptais vien į ieškovo asmenį. Sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą, nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai su savo teisėmis besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, kad jo teisė yra pažeista. Ieškinio senaties termino eigos pradžiai neturi įtakos, ar egzistuoja reali galimybė faktiškai įgyvendinti teisę kreiptis į teismą. Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo neturtinę žalą. CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatyta, kad sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo, tarp jų ir reikalavimams atlyginti žalą, atsiradusią dėl netinkamos kokybės produkcijos. Pareiškėjas prašo atlyginti neturtinę žalą, todėl šiam reikalavimui taikytinas trejų metų ieškinio senaties terminas.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas konstatuoja, kad pareiškėjas daliai savo reikalavimų yra tokį senaties terminą praleidęs, nes tik 2015-02-13 kreipėsi į teismą (spaudas ant voko, 6 b. l, 1 t.). Todėl šiuo atveju yra taikytinas trejų metų senaties terminas, pradedant terminą skaičiuoti nuo kreipimosi į teismą dienos.
Teismas pažymi, kad pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalies nuostatas, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių priežasčių, kurios galėtų būti pagrindas atnaujinti ieškinio senaties terminą, todėl ieškinio senaties terminas neatnaujintinas.
CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.
Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Dėl pareiškėjo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje
Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas bylai aktualiu laikotarpiu, t.y. nuo 2012-02-13 iki 2016-02-11 Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas kamerose Nr. 28 (plotas 17,62 kv. m.), Nr. 19 (plotas 17,62 kv. m.), Nr. 8 (plotas 16,72 kv. m.), Nr. 56 (plotas 19,05 kv. m.), Nr. 7 (plotas 21,98 kv. m.), Nr. 49 (plotas 20,23 kv. m.). Iš byloje esančios pažymos matyti, kad pareiškėjas tam tikru metu buvo laikomas kameroje nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, kameros ploto normos, tačiau iš pateiktos pažymos ne visais atvejais galima nustatyti kada ir kiek laiko pareiškėjas buvo laikomas kameroje nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui, kameros ploto normos. Atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., LVAT 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.). Kadangi įrodyti aplinkybes kada pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos, pareiga tenka atsakovui, todėl šios aplinkybės aiškintinos pareiškėjo naudai. Konstatuotina, jog laikotarpiu nuo 2012-02-13 iki 2016-02-11, išviso 288 dienas, pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, t.y. vienam asmeniui, laikomam kameroje teko mažiau kaip 3,6 kv. m. ploto. Šiaulių TI administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.
Pareiškėjas skunde nurodė, jog patalpos, kuriose jis buvo laikomas (gyvenamosios, laikino sulaikymo, pasivaikščiojimo kiemeliai ir kt.), neatitinka higienos normų reikalavimų.
Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą nustato Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta 2015-08-03 Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. V-908, kuri įsigaliojo nuo 2015-11-01. Iki 2015-10-31 galiojo Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta 2010-03-30 Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. V-241.
Iš Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo akto Nr. EP-391 (55-57 b.l., 1 t., 90-92 b.l., 4 t.) matyti, kad patikrinimo metu kameroje Nr. 8 nustatyti higienos normos HN 76:2010 62 punkto pažeidimai (kamerų sienų tinkas vietomis išdaužytas, sienų, lubų dažų danga atšokusi, reikalingas remontas). Iš Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų Nr. EP-242 (58-62 b.l., 1 t.) ir EP-224 (74-81 b.l., 1 t.) matyti, kad patikrinimo metu priėmimo paskirstymo skyriuje (laikino sulaikymo patalpose) higienos normos HN 76:2010 pažeidimai nenustatyti. Iš Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo akto Nr. EP-254 (66-71 b.l., 1 t.) matyti, kad priėmimo paskirstymo skyriuje laikino sulaikymo kamerose nustatyti higienos normos HN 76:2010 62 punkto pažeidimai (grindys nelygios, betonas vietomis išdaužytas, sienų dažų danga nusitrynusi, vietomis purvina, kamerose reikalingas parastasis remontas). Pasivaikščiojimo kiemeliuose pažeidimų nenustatyta. Iš Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo akto Nr. EP-84 (77-81, 93-97 b.l., 4 t.) matyti, kad patikrinimo metu laikino sulaikymo kamerose nustatyti higienos normos HN 76:2010 54, 59 punktų pažeidimai (vonelės daiktams sudėti labai nešvarios, nepateikti pagrindinio valymo registro dokumentai). Iš Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo akto Nr. EP-521 (82-83 b.l., 4 t.) matyti, kad patikrinimo metu kameroje Nr. 7 nenustatyti higienos normos HN 134:2015 pažeidimai. Iš Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo akto Nr. EP-3 (84-89 b.l., 4 t.) matyti, kad patikrinimo metu kameroje Nr. 8 nustatyti higienos normos HN 76:2010 26, 59, 62 punktų pažeidimai (lubų ir sienų tinkas nuo drėgmės atšokęs, sienų, lubų dažų bei tinko danga byranti, prie sanitarinio mazgo plytelės iškritę, patalpoje būtinas remontas, neužtikrinamas patalpos pagrindinis valymas, per žema oro temperatūra). Bylai aktualiu laikotarpiu, kitose patalpose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas nebuvo atlikta sąlygų atitikimo higienos reikalavimams patikrinimas, taip pat byloje nėra jokių kitų objektyvių duomenų apie kitų patalpų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas atitikimą higienos normų reikalavimams. Pareiškėjas dėl skunde nurodytų netinkamų kalinimo sąlygų, bylai aktualiu laikotarpiu, į Šiaulių TI administraciją nesikreipė (skundėsi dėl kitų aplinkybių, nesusijusių su šios bylos nagrinėjimo dalyku) (51-54 b.l., 1 t.), taip pat byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas su skundais būtų kreipęsis į kitas kompetentingas institucijas (pavyzdžiui Šiaulių visuomenės sveikatos centrą ar kt.) dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Pažymoje „Apie laikymo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje“ nurodytas patalpų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, aprašymas, iš kurio matyti, kad patalpos įrengtos pagal higienos normų reikalavimus, sanitarinio mazgo patalpa atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma danga, tačiau objektyvių duomenų, ar šios patalpos visiškai atitinka higienos normų reikalavimus, byloje nėra. Teisės aktai neįpareigoja Šiaulių TI administraciją nuolat fiksuoti patalpų, kuriose laikomi suimtieji (nuteistieji) būklės. Teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes, Šiaulių visuomenės sveikatos centro nustatytas aplinkybes, atsakovo atstovo pateiktą pažymą, konstatuoja, kad pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 8 ir laikino sulaikymo kamerose, kurios neatitiko higienos normų reikalavimų, t.y. Šiaulių TI neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Taip pat teismas konstatuoja, kad neįrodyta, jog kitos patalpos (išskyrus nustatytus pažeidimus), kuriose pareiškėjas buvo laikomas, neatitiko higienos normų reikalavimų.
Pareiškėjas nurodė, jog pasivaikščiojimo kiemeliuose trūko vietos pasivaikščioti. Iš byloje esančio pasivaikščiojimų kiemelių plano (98-99 b.l., 2 t., 72-73 b.l., 4 t.) matyti, kad pasivaikščiojimo kiemeliai yra nuo 17,31 kv.m. iki 23,43 kv. m. dydžio. Teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių ploto. Iš atsakovo atsiliepimo matyti, kad pasivaikščioti vienu metu vedami visi toje kameroje esantys asmenys, todėl pareiškėjo teiginiai, kad buvo per mažai vietos pasivaikščioti atmestini, kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas nurodo, kad jis galėjo pasivaikščioti tik vieną valandą. Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Nepilnamečiams, nėščioms moterims ir ligoniams pagal gydytojų išvadą suteikiami du ne trumpesni kaip vienos valandos pasivaikščiojimai per dieną. Pasivaikščiojimo gryname ore trukmę įsakymu nustato tardymo izoliatoriaus direktorius. Iš pareiškėjo skundo matyti, kad jam buvo suteikta teisė kiekvieną dieną po 1 valandą pasivaikščioti gryname ore. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų ir nenurodė jokių faktinių aplinkybių, kad jis turėjo teisę į ilgesnį, nei vienos valandos pasivaikščiojimą gryname ore, todėl šie argumentai atmestini, kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas nurodo, kad rūkantys ir nerūkantys asmenys buvo laikomi kartu. Pareiškėjas dėl jo teisių pažeidimo laikant kartu su rūkančiais asmenimis, Šiaulių TI administracijai skundų nepateikė (51 b.l., 1 t.), atvykęs į Šiaulių TI pateikė prašymą, kuriame nurodė, kad jis yra rūkantis ir sutinka būti laikomas kameroje, kurioje yra laikomi rūkantys asmenys (117 b.l., 4 t.), vėliau prašymų perkelti į kitą kamerą, kur laikomi nerūkantys asmenys nepateikė, todėl šie teiginiai atmetami kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas nurodė, jog neturėjo galimybės išsiplauti savo asmeninius rūbus. Pagal Lietuvos Respublikos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai" 64 punktą, laisvės atėmimo vietų veikiančiose skalbyklose turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Šiaulių TI direktoriaus 2012-11-20 įsakymu Nr. 1/01-236 patvirtintas „Šiaulių tardymo izoliatoriaus suimtųjų (nuteistųjų) viršutinių asmeninių drabužių skalbimo ir cheminio valymo tvarkos aprašas (toliau – Aprašas), kuris reglamentuoja viršutinių rūbų skalbimo tvarką. Aprašo 3 punkte numatyta, kad Šiaulių TI esantiems suimtiesiems (nuteistiesiems) viršutinių rūbų skalbinių skalbimo bei cheminio valymo paslaugos teikiamos už suimtųjų (nuteistųjų) asmeninėse sąskaitose esančius pinigus. Aprašo 13 ir 14 punktai numato skalbinių nepriėmimo procedūrą, jei suimtasis (nuteistasis) neturi ar turi nepakankamai lėšų savo asmeninėje sąskaitoje sumokėti už skalbimo paslaugas. Byloje nėra duomenų, kad Šiaulių TI atsisakė priimti skalbimui pareiškėjo viršutinius rūbus, pareiškėjas nesikreipė į Šiaulių TI administraciją su prašymu skalbti jo viršutinius rūbus, neteikė skundų dėl atsisakymo skalbti jo rūbus, pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių duomenų kada ir kokiomis aplinkybėmis Šiaulių TI atsisakė sudaryti galimybę pareiškėjui išsiskalbti viršutinius rūbus. Pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių aplinkybių kada jam nebuvo sudarytos galimybės skalbtis apatinius rūbus. Dėl suimtųjų (nuteistųjų) rūbų skalbimo Šiaulių visuomenės sveikatos centras pažeidimų nenustatė. Pareiškėjas savo asmeninės sąskaitoje per laikotarpį nuo 2011-12-12 iki 2013-10-01 turėjo 2889,49 Lt (836,85 Eur), t.y. turėjo galimybę susimokėti už viršutinių rūbų skalbimą. Todėl įvertinus paminėtas aplinkybes pareiškėjo argumentai atmestini, kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas nurodė, kad į dušą vedama tik vieną kartą per savaitę. Higienos normos HN 76:2010 68 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau, kaip vieną kartą per savaitę. Pareiškėjas nesikreipė su prašymais ar skundais į Šiaulių TI direktorių dėl tinkamų sąlygų praustis po dušu bei galimybės praustis po dušu daugiau nei vieną kartą per savaitę. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę prausti visą kūną po šiltu dušu. Byloje nėra duomenų, kad atsakovo atstovas būtų privalėjęs sudaryti sąlygas pareiškėjui daugiau nei vieną kartą per savaitę prausti visą kūną po dušu, todėl atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes šie pareiškėjo teiginiai atmestini, kaip nepagrįsti.
Pareiškėjo teiginiai dėl higienos priemonių neišdavimo atmestini kaip nepagrįsti. Iš Asmeninės sąskaitos (134-139 b.l., 4 t.) matyti, kad pareiškėjas buvo aprūpintas higienos priemonėmis, dėl higienos priemonių neišdavimo pareiškėjas Šiaulių TI administracijai skundų nepateikė. Atmestini pareiškėjo teiginiai ir dėl priešgaisrinės saugos taisyklių laikymosi. Pareiškėjas nenurodė skunde, taip pat nepaaiškino ir teismo posėdžio metu kuo pasireiškė jo teisių pažeidimas. Atsakovo neteisėti veiksmai nenustatyti. Pareiškėjo teiginiai dėl neaprūpinimo darbinėmis pajamomis, socialinių pašalpų nemokėjimo atmestini, kaip nepagrįsti. Teisės aktai nenustato atsakovui pareigos suimtus asmenis, laikomus tardymo izoliatoriuje, įdarbinti. Dėl socialinių pašalpų skyrimo pareiškėjas į atsakovą nesikreipė, nenurodė jokių aplinkybių, kad atsakovas būtų atsisakęs skirti pareiškėjui socialinę pašalpą. Dėl to Šiaulių TI administracijai skundų nepateikė.
Pareiškėjas nurodė, jog jam pablogėjo sveikata. Teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes, sveikatos istoriją (25-38 b.l., 1 t., 120-207 b.l., 3 t.) daro išvadą, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, jog pareiškėjui pablogėjo sveikata būtent dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI, nagrinėjamai bylai aktualiu laikotarpiu. Tačiau teismas atsižvelgia į tai, kad pareiškėjas turėjo sveikatos sutrikimų, todėl buvimas blogesnėse sąlygose, nei teisės aktais garantuotos minimalios, pareiškėjui sukėlė papildomų nepatogumų.
LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kt., teismo įvertinti pinigais.
Teismas atsižvelgia į tai, kad pareiškėjas Šiaulių TI, buvo kalinamas pažeidžiant nustatytos vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, kameros ploto normos reikalavimus, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias. Vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą), kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu, o kalėdamas pas atsakovą aukščiau aptartomis sąlygomis, pareiškėjas patyrė pinigine išraiška apskaičiuotiną neturtinę žalą.
Teismas įvertinęs visas pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, atsižvelgia į tai, kad byloje nenustatyta, jog atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Be to, pareiškėjas buvimo Šiaulių TI laikotarpiu turėjo galimybę pasivaikščioti gryname ore, pažeidimo laikotarpis nebuvo nepertraukiamas, pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma nuolat kito.
Apskaičiuodamas neturtinės žalos dydį, t. y. įvertinęs pareiškėjo patirtus neigiamus dvasinius išgyvenimus pinigais, kalinimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpį, įvertindamas turimų įrodymų visumą, remdamasis teismų praktikoje taikytinais neturtinės žalos vertinimo kriterijais (pvz., LVAT 2015-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A-550-575/2015, LVAT 2015-03-09 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1530-858/2015, LVAT 2015-06-12 nutartis administracinėje byloje Nr. A-2045-520/2015, LVAT 2016-01-18 nutartis administracinėje byloje Nr. A-848-520/2016, LVAT 2016-01-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A-371-662/2015 ir kt.), taip pat įvertindamas pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, atsižvelgęs į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas (minimalią mėnesinę algą, vidutinį darbo užmokestį), bei vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 2400 Eur. Dėl šių priežasčių pareiškėjo reikalavimas priteisti jam 10 000 Eur neturtinės žalos yra tenkinamas iš dalies.
Dėl pareiškėjo konvojavimo sąlygų
Konvojavimo organizavimo tvarką, konvojuojamų sulaikytųjų, suimtųjų ir nuteistųjų teises ir pareigas, taip pat konvojaus pareigūnų veiklos ir darbo organizavimo ypatumus specialiuoju transportu ar kitomis transporto priemonėmis į paskirties punktus reglamentuoja Konvojavimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 (ginčo laikotarpiui aktuali redakcija, patvirtinta 2008-04-24 įsakymu Nr. 1R-175/IV-146 bei redakcija patvirtinta 2014-12-30 įsakymu Nr. 1R-384/1V-916 (toliau – Konvojavimo taisyklės). Pagal šių taisyklių 106-112 punktus, konvojuojamųjų priėmimas į specialųjį ar kitokį transportą pradedamas nuo jų pretenzijų išklausymo ir kiekvieno asmenybės patikrinimo pagal duomenis, esančius konvojuojamųjų asmens bylų pažymose; jeigu konvojuojamasis pareiškia pretenzijas Kalėjimų departamentui pavaldžių įstaigų ar teritorinių policijos įstaigų areštinių administracijai, tai konvojuojamojo priėmimas į transporto priemonę tęsiamas po to, kai Kalėjimų departamentui pavaldžių įstaigų arba teritorinių policijos įstaigų areštinių atsakingi pareigūnai įrašo konvojuojamojo asmens bylos pažymoje apie pretenzijos patenkinimą arba jos motyvuotą atmetimą; specialusis transportas įrengiamas atsižvelgiant į Europos Sąjungos rekomendacijas dėl konvojuojamųjų gabenimo; specialiajame transporte konvojuojamųjų skaičius negali būti didesnis nei yra sėdimų bei gulimų vietų; jeigu priimančiajam konvojui konvojuojamųjų pristatyta daugiau negu jis gali priimti pagal nustatytas normas, tai priimantysis konvojus visų pirma priima nepilnamečius, moteris, ligonius, kuriuos lydi palydovai, ir konvojuojamuosius pagal teismų, prokurorų ir ikiteisminio tyrimo pareigūnų nurodymus. Konvojavimo taisyklių 126 punkte išvardintos konvojuojamų asmenų pareigos, pagal kurias konvojuojamieji privalo tiksliai vykdyti savo pareigas bei visus teisėtus konvojaus pareigūnų reikalavimus; būti apsirengę nuosavais drabužiais bei avėti nuosavą avalynę; tausoti patalpose esančią įrangą, inventorių, kitas specialiajame transporte esančias priemones bei daiktus; palaikyti švarą. Konvojavimo taisyklių 146 punktas numato, kad specialiajame automobilyje, specialiajame autobuse turi būti nepažeistos kėbulo grindys, sienos ir lubos, specialiojo autobuso ir specialiojo automobilio langai; <......> veikiančios kėbulo, kamerų šildymo sistemos, signalizacijos priemonės, žmonėms evakuoti tinkamos avarinės angos, įrengta vėdinimo sistema, tiekianti ne mažiau kaip 15 m³/h lauko oro vienam asmeniui, kamerų dirbtinis apšvietimas ne mažesnis kaip 50 lx (liuksai).
Iš byloje esančių dokumentų matosi, kad ginčui aktualiu laikotarpiu, kuriam netaikoma senatis (nuo 2012-02-13 iki 2016-02-11), Šiaulių AVPK pareigūnai konvojavo pareiškėją specialios paskirties automobiliais įrengtais „Fiat Ducato“ bazėje iš Šiaulių TI į Šiaulių apygardos teismą ir atgal į Šiaulių TI 2013-04-11, 2013-07-04, 2013-09-25, bei į Šiaulių apygardos administracinį teismą 2015-11-26 ir 2016-02-10, išviso 5 kartus (169-178 b. l., 4 t.). Konvojavimui buvo naudojami specialios (konvojavimo) paskirties, konvojavimo taisykles ir techninius reikalavimus atitinkantys automobiliai, skirti vežti žmones: „Fiat Ducato“, valstyb. Nr. (duomenys neskelbtini) „Fiat Ducato“, valstyb. Nr. (duomenys neskelbtini) „Fiat Ducato“, valstyb. Nr. (duomenys neskelbtini) Iš UAB „Šiaulių techninių apžiūrų centro pažymos (159-162 b.l., 4 t.) bei transporto priemonių dokumentų matyti, kad šios transporto priemonės buvo periodiškai tikrintos ir atitiko joms keliamus reikalavimus. Iš pateiktų į bylą konvojavimo dokumentų (169-178 b. l., 4 t.) matyti, kad daugiausiai konvojuojamų asmenų vienu metu įskaitant pareiškėją buvo keturi. Specialiaisiais automobiliais galėjo būti konvojuojami daugiausiai šeši asmenys. Šie rašytiniai įrodymai suteikia pakankamą pagrindą pripažinti pagrįstais Šiaulių AVPK atsiliepime išdėstytus teiginius, kad konvojuojant pareiškėją asmenų skaičius niekada neviršijo minėtuose automobiliuose įrengtų sėdimų konvojuojamiems asmenims skirtų vietų skaičiaus. Konvojaus būrio vado tarnybiniame pranešime (156-158 b.l., 4 t.) nurodyta, kad konvojaus būrio pareigūnai kiekvieną dieną prieš vykdant konvojavimą atlikdavo specialiosios transporto priemonės apžiūrą, buvo tikrinamos šildymo, vėdinimo sistemos, kamerų apšvietimas, patalpoje, kurioje buvo laikomi konvojuojamieji bei kartu vykdavo ir juos saugantys konvojaus pareigūnai, buvo įrengta elektrinė ištraukiamoji ventiliacija, autonominė šildymo, apšvietimo sistemos, kurios visada veikė ir buvo efektyvios. Taigi byloje nėra duomenų, kurie leistų teigti, kad automobilių, kuriais buvo konvojuojamas pareiškėjas, techninė būklė, vėdinimo sistemos ar dirbtinė apšvieta neatitiko Konvojavimo taisyklių reikalavimų. Konvojavimo taisyklės nereglamentuoja konvojuojamų asmenų asmeninių daiktų pervežimo, tačiau atsakovas nurodo, kad pareiškėjas buvo konvojuojamas į teismą, konvojavimas truko apie 10 minučių, be to, konvojuojamieji asmenys į teismus asmeninių daiktų nesiveža. Taip pat pažymėtina, kad pareiškėjas jokių nusiskundimų prieš konvojavimą ar po to neišsakė. Įvertinus visumą paminėtų aplinkybių, konstatuotina, kad atsakovo neteisėti veiksmai nenustatyti. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes ir nesant vienos iš būtinų sąlygų civilinei atsakomybei kilti – valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo), pareiškėjo prašymas priteisti jam neturtinės 1000 Eur žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės atstovaujamos Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 d. 5 p. teismas,
nusprendžia:
Pareiškėjo V. K. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui V. K. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 2400 Eur (du tūkstančiai keturi šimtai Eur) neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjo V. K. reikalavimą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato dėl 1000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per sprendimą priėmusį teismą.