Kauno apygardos teismo nuosprendis

Teisėja Audronė Šiupšinskaitė Baudžiamoji byla Nr. 1A-537-348/2015;

Pranešėja Svetlana Jurgaitienė Teisminio proceso Nr. 1-64-1-00621-2014-8;

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 27 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Svetlanos Jurgaitienės, teisėjų Ramūno Antanavičiaus ir Gyčio Večersko, sekretoriaujant Aušrinei Kudžmienei, Jūratei Vaškevičiūtei, Nomedai Vilimavičienei, dalyvaujant prokurorėms Vilmai Sakalauskienei, Vidai Viduolienei, nuteistajam R. K., jo gynėjui advokatui Daniui Svirinavičiui, nukentėjusiajai L. K., ekspertui V. V., teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. K. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 10 d. nuosprendžio, kuriuo:

R. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 str. 2 d. ir jam paskirta bausmė – laisvės apribojimas 1 (vieniems) metams, įpareigojant nuteistąjį per 6 (šešis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nukentėjusiajai L. K. padarytą 107,16 Eur turtinę žalą.

Vadovaujantis BK 72¹ str. pagrindu skirta baudžiamojo poveikio priemonė – draudimas prisiartinti prie nukentėjusiosios L. K., laisvės apribojimo bausmės metu uždraudžiant bendrauti ir ieškoti ryšių su nukentėjusiu asmeniu – L. K., lankytis vietose, kuriose būna nukentėjęs asmuo – L. K..

Vadovaujantis BK 72² str. pagrindu skirta baudžiamojo poveikio priemonė – įpareigojimas dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose asmenims, padariusiems nusikalstamas veikas artimajam giminaičiui ar šeimos nariui, šią priemonę įvykdant per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Iš kaltinamojo R. K. civilinei ieškovei L. K. priteista 107,16 Eur nusikaltimu padarytai turtinei žalai atlyginti, 300 Eur nusikaltimu padarytai neturtinei žalai atlyginti ir 188,25 Eur išlaidų atstovo pagalbai apmokėti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. K. pagal BK 140 str. 2 d. nuteistas už tai, kad mušdamas nežymiai sutrikdė žmonos sveikatą, o būtent: 2014 m. gegužės 1 d. apie 11 val., namo kieme, esančiame (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) sav., tyčia sugriebė ranka sutuoktinei L. K. už dešinės rankos dilbio bei spyrė vieną smūgį L. K. į rankas, kuriose ji laikė fotoaparatą „Fuji Film“. Šiais veiksmais nukentėjusiajai L. K. padarė nubrozdinimus dešinio dilbio srityje, kas vertinama nežymiu sveikatos sutrikdymu.

Nuteistojo R. K. gynėjas advokatas Danius Svirinavičius skundžia Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 10 d. nuosprendį ir prašo minėtą nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį, kuriuo R. K. išteisinti; civilinės ieškovės L. K. civilinį ieškinį bei reikalavimą apmokėti išlaidas atstovo pagalbai apmokėti atmesti. Jeigu nebūtų nustatytas pagrindas šioje byloje R. K. išteisinti, skunde prašoma, Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015-03-10 nuosprendį pakeisti tokiu būdu: perkvalifikuoti R. K. veiką iš BK 140 str. 2 d. į BK 140 str. 1 d. ir R. K. paskirtą bausmę ženkliai sušvelninti (ženkliai sumažinant ir priteistino ieškinio dydį). Panaikinti nurodytojo apylinkės teismo nuosprendžio dalį, kurioje: BK 72¹ str. pagrindu paskirta baudžiamojo poveikio priemonė draudimas prisiartinti prie nukentėjusiosios L. K., laisvės apribojimo bausmės metu uždraudžiant bendrauti ir ieškoti ryšių su nukentėjusiu asmeniu – L. K., lankytis vietose, kuriose būna nukentėjęs asmuo – L. K.; BK 72² str. pagrindu paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – įpareigojimas dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose asmenims, padariusiems nusikalstamas veikas artimajam giminaičiui ar šeimos nariui, šią priemonę įvykdant per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Atsikirtime taip pat pažymėta, kad nusikaltimo padarymo metu buvau R. K. sutuoktinė, nusikalstama veika padaryta bendrosios sutuoktinių nuosavybės teisinį statusą turėjusioje sodyboje (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) sav. Todėl apelianto labai platus, tačiau netinkamas šeimos nario sąvokos aiškinimas šiuo atveju neturi jokios prasmės.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis R. K. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo R. K. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 str. 3 d. nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina apeliacinio skundo ribose. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis neigia padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, ginčija atliktą įrodymų vertinimą, nesutinka su teismo išvadomis dėl jo kaltės, nurodydamas, jog byloje nebuvo pašalinti prieštaravimai, bei neįrodyta, jog jis padarė BK 140 str. 2 d. numatytą nusikaltimą.

Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu gautų duomenų vertinimas bei jų pripažinimas įrodymais yra išimtinė teismo teisė ir pareiga, nustatyta BPK 20 str. 2 d. Įrodymus teismas privalo vertinti laikydamasis BPK 20 str. 5 d. nurodytų įrodymų vertinimo taisyklių, tai yra juos vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas reiškia, kad turi būti kruopščiai ištirtos visos byloje tirtos versijos, susijusios su įrodinėtinomis aplinkybėmis, kad turi būti renkami, tiriami bei įvertinami tiek teisinantys, tiek kaltinantys įrodymai. Kitų proceso dalyvių nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant nustatytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, nėra pagrindas naikinti ar keisti teismų sprendimus (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-332/2010, Nr. 2K-122/2011).

Siekiant pašalinti visas abejones bei išspręsti klausimus dėl faktinių bylos aplinkybių ir pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo, apeliacinės instancijos teisme buvo atliktas įrodymų tyrimas, kurio metu buvo papildomai apklausta nukentėjusioji L. K. ir ekspertas V. V. (BPK 324 str. 6 d.).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, vadovaudamasis baudžiamojo proceso įstatymo nuostatomis, išsamiai ištyrė ir išnagrinėjo visus byloje surinktus įrodymus ir savo išvadas, išdėstytas apkaltinamajame nuosprendyje, pagrindė išsamia įrodymų visumos analize bei išdėstė motyvus, kuriais remdamasis atmetė kitus įrodymus. Visi byloje esantys duomenys, nepažeidžiant BPK 20 str. reikalavimų, nesuteikiant prioriteto nei vienam iš jų, pirmosios instancijos teismo buvo išanalizuoti ir įvertinti visų byloje objektyviai nustatytų aplinkybių kontekste. Teismo padarytos išvados atitinka bylos faktines aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo kitaip vertinti pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų, abejoti apylinkės teismo padarytomis išvadomis, ir su jomis sutinka. Nenustačius, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 str. reikalavimus, konstatuotina, kad vien apeliantui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo, savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymo nuostatoms.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog R. K. kaltė padarius nukentėjusiajai L. K. nežymų sveikatos sutrikdymą yra įrodyta. Pripažindamas R. K. kaltu, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais bei padarė faktines bylos aplinkybes atitinkančias išvadas. Nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindų reikėtų naikinti ginčijamą nuosprendį ir priimti naują, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams dėl R. K. kaltės.

Įvertinus tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu nukentėjusiosios duotus parodymus, darytina išvada, kad L. K. nuosekliai ir nedviprasmiškai paaiškino nagrinėjamo įvykio aplinkybes, kurias taip pat patvirtino ir liudytoja J. K., todėl netikėti jos išsamiais parodymais nėra pagrindo. Šią išvadą sustiprina dar ir tai, kad nukentėjusiosios nurodytas įvykio aplinkybes, o būtent – jai padarytų sužalojimų kiekį, pobūdį bei lokalizaciją, patvirtino ir specialisto išvada Nr. G 174/14(09), kurioje nurodyta, kad L. K. konstatuoti nubrozdinimai dešinio dilbio srityje. Konstatuoti sužalojimai galėjo būti padaryti kietais aštriabriauniais daiktais, galimai 2014-05-01 ir sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą. Sužalojimo padarymo metu L. K. galėjo jausti fizinį skausmą. Apklausiant ekspertą V. V. apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu, jis minėtas išvadas patvirtino.

Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad nukentėjusiosios L. K. bei liudytojos J. K. parodymai, taip pat specialisto išvada ir kita medžiaga sudaro vieningą visumą nepaneigtų ir vienas kitą papildančių įrodymų, patvirtinančių, kad būtent R. K. 2014 m. gegužės 1 d. apie 11 val., namo kieme, esančiame (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) sav., tyčia sugriebė ranka sutuoktinei L. K. už dešinės rankos dilbio bei spyrė vieną smūgį L. K. į rankas, kuriose ji laikė fotoaparatą, tuo padarė nukentėjusiajai L. K. nubrozdinimus dešinio dilbio srityje, kas vertinama nežymiu sveikatos sutrikdymu. Nuteistojo R. K. gynėjo apeliacinio skundo argumentus aukštesnysis teismas laiko gynybine versija, siekiant padėti išvengti nuteistajam R. K. baudžiamosios atsakomybės.

Tačiau pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, t. y. netinkamai kvalifikavo nuteistojo R. K. padarytą nusikalstamą veiką, dėl ko ir neteisingai paskyrė jam bausmę, todėl Marijampolės rajono apylinkės teismo nuosprendis keistinas (BPK 328 str. 1 p., 2 p.)

BK 140 str. 1 d. nustatyta, kad tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino, baudžiamas viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų. To paties straipsnio 2 d. nustatyta, kad tas, kas šio straipsnio 1 dalyje nurodytą veiką padarė savo artimajam giminaičiui ar šeimos nariui, baudžiamas viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.

BK 248 str. 2 d. nustatyta, kad nusikaltimą padariusio asmens šeimos nariai yra kartu su juo gyvenantys tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys ir jų sutuoktiniai, taip pat nusikaltimą padariusio asmens sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo nusikaltimą padaręs asmuo bendrai gyvena neįregistravęs santuokos (partnerystė), sutuoktinio tėvai. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.53 straipsnio 2 dalis nustato, jog „preziumuojama, kad santuoka faktiškai iširo, jeigu daugiau nei metus sutuoktiniai netvarko bendro ūkio ir negyvena santuokinio gyvenimo“.

Teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2A-6/2012) sprendžiant klausimą, ar nukentėjusysis laikytinas traukiamo baudžiamojon atsakomybėn šeimos nariu, vadovaujamasi ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismo išaiškinimais. 2012 m. birželio 4 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 129 straipsnio 2 dalies 3 punkto (2008 m. birželio 12 d. redakcija), 135 straipsnio 2 dalies 3 punkto (2008 m. birželio 12 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ Konstitucinis Teismas konstatavo, kad, nustatant griežtesnę baudžiamąją atsakomybę už savo artimojo giminaičio ar šeimos nario nužudymą ar sunkų sveikatos sutrikdymą nei nustatytoji atitinkamai BK 129 straipsnio 1 dalyje (2007 m. birželio 28 d. redakcija), 135 straipsnio 1 dalyje, siekta apsaugoti ne vien tokias konstitucines vertybes kaip žmogaus gyvybė, jo asmens neliečiamumas, bet ir tokias kaip artimos giminystės santykiai, šeima, motinystė, tėvystė, vaikystė, o nurodytomis nusikalstamomis veikomis tokiais atvejais kėsinamasi ne vien į žmogaus gyvybę ar sveikatą, bet ir į kitas konstitucines vertybes. Šeimos sampratos išaiškinimą Konstitucinis Teismas pateikė 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarime nurodydamas, kad konstitucinė šeimos samprata grindžiama šeimos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, t. y. santykių turiniu, o šių santykių išraiškos forma konstitucinei šeimos sampratai esminės reikšmės neturi. Konstitucinis Teismas išskyrė tam tikrus kriterijus, į kuriuos reikia atsižvelgti vertinant, ar asmenų santykiai priskirtini šeimos santykiams. Sprendžiant apie šeimos santykių buvimą reikia vertinti tų santykių turinį ir atsižvelgus į teismo nurodytus kriterijus spręsti dėl šeimos santykių fakto. Svarbios tokios bylos aplinkybės, kurios liudija apie paties nuteistojo požiūrį į kartu su juo gyvenusį asmenį, tarpusavio atsakomybės supratimą ir atitinkamą pareigų prisiėmimą vienas kitam, o vien tik faktas apie asmenų bendrą gyvenimą viename būste nėra pagrindas besąlygiškai išvadai, jog šių asmenų santykiai vertintini kaip šeimos narių, pavyzdžiui, neįregistravusių santuokos (partnerystės), t. y. sugyventinių santykiai. Tokiais atvejais reikia atidžiai vertinti tų aplinkybių visumą, kurios gali atspindėti kartu gyvenančių asmenų santykių turinį, asmenų požiūrį vienas į kitą, ir tuomet spręsti, ar gyvenimo kartu aplinkybės yra pagrindas konstatuoti esant šeimos būdingų santykių turinį atitinkančius santykius.

Byloje nustatyta, kad R. K. ir L. K. kartu negyvena ir bendro ūkio neveda nuo 2012 – 2013 m. Byloje taip pat yra duomenų, kad R. K. jau ilgą laiką gyvena su kita moterimi. Nusikalstamos veikos padarymo metu tarp nuteistojo ir nukentėjusiosios jau buvo prasidėjęs santuokos nutraukimo ir turto dalybų procesas. Iš teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų matyti, kad santuokos nutraukimo procesas prasidėjo 2013 m. liepos 26 d. (pareiškime nurodoma, kad sutuoktiniai pastaruosius metus gyvena atskirai, neveda bendro ūkio), o baigtas buvo Marijampolės rajono apylinkės teismui 2014 m. spalio 21 d. priėmus sprendimą nutraukti santuoką tarp minėtų asmenų. Taigi nusikalstamos veikos padarymo metu (2014 m. gegužės 1 d.) apelianto ir nukentėjusiosios realiai nesiejo jokie įsipareigojimai šeimos santykiams. Esant tokioms aplinkybėms, atsižvelgus į konstitucinį šeimos nario sampratos išaiškinimą, negalima konstatuoti, kad L. K. jai padaryto nežymaus sveikatos sutrikdymo metu buvo R. K. šeimos narė. Nustačius, kad R. K. L. K. sveikatą nežymiai sutrikdė nesant šią veiką kvalifikuojančio požymio (šeimos nario sveikatos nežymaus sutrikdymo), nuteistojo nusikalstama veika iš BK 140 straipsnio 2 dalies perkvalifikuotina į BK 140 straipsnio 1 dalį.

Apeliaciniame skunde keliamas bausmės individualizavimo klausimas, apeliantas prašo tuo atveju, jei nebūtų priimtas išteisinamasis nuosprendis, ženkliai sušvelninti nuteistajam paskirtą bausmę.

Teisėjų kolegija pažymi, kad įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet ir skirti baudžiamojo įstatymo reikalavimus atitinkančias, individualizuotas, adekvačias padarytai nusikalstamai veikai ir teisingas bausmes. Įstatymų leidėjas nurodo, kad skiriant bausmę turi būti siekiama sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų padarymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistajam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija bei viena iš sudėtingiausių ir svarbiausių baudžiamojo įstatymo įgyvendinimo stadijų. Šioje stadijoje pagrindinis teismo uždavinys – remiantis įstatymu visapusiškai bei objektyviai ištirti baudžiamosios bylos medžiagą ir priimti teisėtą, pagrįstą ir teisingą sprendimą skiriant tokią bausmę, kuri atitiktų BK nuostatose įtvirtintą bausmės paskirtį.

Kolegija konstatuoja, kad tiek BK 140 str. 1 d., tiek BK 140 str. 2 d. numatyta nusikalstama veika priskiriama prie nesunkių nusikaltimų (BK 11 str. 3 d.), tačiau BK 140 str. 2 d. yra laikytinas kvalifikuojančia norma BK 140 str. 1 d. atžvilgiu, taigi yra laikytinas pavojingesniu nusikaltimu. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam 1 metų laisvės apribojimo bausmę už nesunkaus nusikaltimo padarymą, tinkamai įvertino tik dalį BK 54 str. 2 d. numatytų aplinkybių, t. y. kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos stadiją ir kaltininko asmenybę. Tačiau teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir neteisingai kvalifikavo R. K. padarytą nusikalstamą veiką. Nuteistojo nusikalstamą veiką perkvalifikavus į BK 140 str. 1 d., sumažėja veikos pavojingumo laipsnis, todėl nuteistajam paskirta bausmė švelninama.

Apeliaciniame skunde taip pat keliamas priteistinos žalos dydžio klausimas, apeliantas prašo perkvalifikavus nusikalstamą veiką ir sušvelninus bausmę taip pat ir ženkliai sumažinti priteistą žalos atlyginimo dydį.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, spręsdamas atlygintinos neturtinės žalos dydžio klausimą, teismas tinkamai taikė šiuos klausimus reglamentuojančias teisės normas, nebuvo nukrypta ir nuo susiformavusios teismų praktikos. Byloje nustatyta, kad nuteistasis tyčia padarė BK 140 str. 1 d. numatytą nusikaltimą, kurios padariniai – nukentėjusiosios L. K. nežymus sveikatos sutrikdymas. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas atlygintinos neturtinės žalos dydžio klausimą, sutiko su nukentėjusiosios argumentais, kad dėl sužalojimo nukentėjusioji patyrė fizinį skausmą, išgyvenimus, tačiau prašomus priteisti 1448,10 Eur laikė pernelyg didele ir nerealia suma. Visus nukentėjusiosios patirtus nepatogumus teismas įvertino 300 Eur. Teismas vertino tą aplinkybę, kad padarytas nusikaltimas nesunkus, nukentėjusiajai padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, taigi vertino pasekmes ir išgyvenimus. Duomenų, kad nusikaltimo pasekmės būtų negrįžtamos, byloje nėra. Teismas sprendė, kad minėta suma neturtinei žalai atlyginti šiuo atveju yra pakankama už nukentėjusiosios patirtą skausmą ir kitus nepatogumus (CK 6.250 str. 1 d., 2 d.). Teisėjų kolegija pažymi, kad neturtine žala laikomas teisės saugomoms ir ginamoms neturtinėms, nematerialioms vertybėms pakenkimas. Tokia žala gali būti padaroma pažeidžiant skirtingus gėrius. Be abejo, žmogaus sveikata yra viena aukščiausių vertybių, todėl išgyvenimai, sukelti dėl asmeniui gyvybiškai svarbių dalykų, yra ypač dideli. Vienas pagrindinių kriterijų, nustatant neturtinės žalos dydį, yra jos sukeltos pasekmės, kurios vertinamos atsižvelgiant į asmens patirtų moralinių praradimų dydį, jų įtaką žmogaus gyvenimo kokybei, darbinei veiklai, šeiminiam gyvenimui. Nustatant neturtinės žalos dydį svarbu atsižvelgti į padarytos žalos sukeltas pasekmes, būtent į tai, kad nukentėjusioji patyrė neigiamus išgyvenimus, fizinį skausmą bei stresą, kurį lėmė ir tai, kad ji buvo sužalota dukros akivaizdoje, viešoje vietoje, veika padaryta tyčiniais veiksmais. Teismas nepažeidė sąžiningumo, teisingumo, protingumo kriterijų, teismų praktikos panašaus pobūdžio bylose. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad patirta neturtinė žala yra 300 Eur. Teisingumo tikslas – skirtingų interesų pusiausvyros siekimas. Šis principas įpareigoja, kad būtų atlyginta asmeniui padaryta žala. Įvertinusi aukščiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nukentėjusiosios patirtą neturtinę žalą vertinti mažiau nei 300 Eur nėra pagrindo, nes priešingu atveju būtų pažeisti nukentėjusiosios interesai ir teisingumo principas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad R. K. nusikalstamos veikos perkvalifikavimas iš BK 140 str. 2 d. į BK 140 str. 1 d. esminės reikšmės neturtinės žalos atlyginimo dydžiui neturi, kadangi nustatytas faktas, jog nukentėjusioji nusikalstamos veikos padarymo metu nebuvo R. K. šeimos narė, nesumažina nei jos patirto fizinio skausmo, nei dvasinių išgyvenimų.

Aukštesnės instancijos teismas daro išvadą, kad apylinkės teismas įrodymų vertinimo dėl R. K. kaltės nustatymo nepažeidė, taip pat, spręsdamas klausimą dėl neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai nenukrypo nuo suformuotos teismų praktikos, priteista neturtinės žalos atlyginimo suma užtikrino protingą balansą tarp realios kompensacijos už patirtą fizinį bei dvasinį skausmą ir žalą padariusio asmens interesų paisymo, išvengiant nepagrįsto nubaudimo vien nukentėjusiojo teigiamų emocijų gavimui ir neigiamų emocijų neutralizavimui. Tačiau apylinkės teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir netinkamai paskyrė bausmę, todėl nuteistojo R. K. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 10 d. nuosprendis keičiamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 2 d. 2 p.,

nusprendė:

nuteistojo R. K. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 10 d. nuosprendį pakeisti:

nuteistojo R. K. padarytą nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 140 straipsnio 2 dalies į BK 140 straipsnio 1 dalį ir paskirti jam bausmę – laisvės apribojimą 9 (devyniems) mėnesiams, įpareigojant nuteistąjį per 6 (šešis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nukentėjusiajai L. K. padarytą 107,16 Eur turtinę žalą.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.