Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės I. R. atskirąjį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-61-721/2016, kuria atmestas prašymas pakeisti laikinąsias apsaugos priemones.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas S. R. ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydamas nustatyti šalims naudotis bendrai žemės sklypu ir inžinieriniais statiniais, esančiais (duomenys neskelbtini), bei viešpataujančiojo daikto – gyvenamojo namo, esančio tuo pačiu adresu, antrojo aukšto, priklausančio ieškovui, tinkamo naudojimo užtikrinimui nustatyti servitutą tarnaujančiame daikte, minėto gyvenamojo namo pirmajame aukšte, priklausančiame atsakovei, suteikiant ieškovui teisę patekti į viešpataujantį daiktą per tarnaujančiojo daikto patalpas pagal ieškovo parengtą servituto gyvenamojo namo pirmajam aukštui nustatymo planą, priteisiant iš ieškovo atsakovei vienkartinę kompensaciją už statinio servitutą – 50 Eur.

Atsakovė I. R. priešieškiniu prašė atidalinti ieškovo nuosavybės dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės, paliekant ginčo turtą, esantį (duomenys neskelbtini), atsakovei, išmokant kompensaciją ieškovui, kompensaciją ieškovui išmokėti dalimis, kas mėnesį kompensuojant ieškovo įmokas už paskolą pagal kredito sutartį arba ieškovo vardu visą kompensacijos sumą sumokant bankui vienu metu (II t., 77 – 79 b. l.)

Atsakovė I. R. teismui pateikė prašymą keisti 2015 m. rugsėjo 10 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones, pašalinant įpareigojimą perduoti namo raktus, ir vietoje to įpareigoti atsakovę sudaryti sąlygas ieškovui patekti į antrą namo aukštą, ieškovui iš anksto suderinus su atsakove atvykimo laiką (II t., 89 – 91 b. l.).

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Mažeikių rajono apylinkės teismas 2016 m. kovo 9 d. nutartimi atsakovės I. R. prašymo netenkino (II t., 92 – 93 b. l.).Teismas nurodė, kad ginčo gyvenamasis namas priklauso tiek ieškovui, tiek atsakovei po ½ dalį, nėra teismo ar notarine tvarka patvirtintos naudojimosi šiuo ginčo turtu tvarkos, todėl abi šalys turi teisę netrukdomai patekti į ginčo namą ir juo naudotis. Kol konkrečių namo dalių priskyrimas konkretiems savininkams teismo sprendimu dar nenuspręstas, atsakovė neturi teisės riboti ieškovo patekimo į gyvenamojo namo teritoriją, taip pat į patį namą. Atsakovės prašymas įpareigoti ją sudaryti sąlygas ieškovui patekti į antrą namo aukštą, ieškovui iš anksto suderinus su atsakove savo atvykimo laiką, apribotų ieškovo teisę netrukdomai patekti į ginčo namą, nes ieškovo teisė naudotis ginčo namu būtų priklausoma išimtinai nuo atsakovės valios. Ieškovas neturėtų galimybių patekti į jam priklausančias gyvenamąsias patalpas tuo metu, kai atsakovės nėra namuose, ji būtų išvykusi ar pan. Be to, šalių santykiai ir taip yra konfliktiški, todėl priverstinis bendravimas dėl galimybės ieškovui patekti į ginčo namą, patekimo laiko derinimas, sudarytų prielaidas naujiems konfliktams kilti.Teismas konstatavo, kad įkeičiamo daikto savininkas be raštiško kreditoriaus sutikimo neturi teisės įkeisti, išnuomoti ar kitaip apriboti bei apsunkinti nuosavybės teisių į įkeičiamą daiktą. Atsižvelgdamas į aplinkybes, kad šalių kreditorius atsiliepime į ieškinį yra aiškiai išreiškęs valią, jog nesutinka su ieškovo ketinimu išnuomoti ginčo namą, vadinasi, neduos raštiško sutikimo nuomos sutarčiai sudaryti, teismas sprendė, jog nėra realios grėsmės, kad ieškovas įgyvendins ketinimą išnuomoti ginčo namą.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentai

Atskiruoju skundu atsakovė I. R. prašo panaikinti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 9 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – pakeisti 2015 m. rugsėjo 10 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones, pašalinant įpareigojimą perduoti namo raktus, ir vietoje to įpareigoti atsakovę sudaryti sąlygas ieškovui patekti į antrą namo aukštą, ieškovui iš anksto suderinus su atsakove atvykimo laiką, numatyti, jog patekti į namą leidžiama išimtinai ieškovui, draudžiant sudaryti sąlygas į namą patekti tretiesiems asmenims. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

7.1. Byloje pateikti įrodymai, kad ieškovas name negyvena nuo 2012 m. liepos mėnesio, t. y. daugiau nei tris metus, name gyvena atsakovė.

7.2. Kartu su atsiliepimu pateiktas rašytinis įrodymas, kad namą ieškovas planuoja išnuomoti tretiesiems asmenims. Tai reiškia, jog perdavus namo raktus ieškovui, kyla objektyvi grėsmė, kad galimai jis gamins raktų dublikatus ir juos perleis tretiesiems asmenims. Tai sudarytų ydingą situaciją, kuomet atsakovės asmeninė namų erdvė, visi daiktai, būtų lengvai prieinami neapibrėžtam asmenų ratui bet kuriuo paros laiku.

7.3. Byloje pateikti rašytiniai įrodymai (policijos nutarimai), jog tuo metu, kai šalys kartu naudojosi namu, buvo užfiksuoti pasikartojantys konfliktai, taip pat incidentai dėl turto pasisavinimo.

7.4. Būtina nutarties rezoliucinėje dalyje aiškiai įtvirtinti reikalavimą, kad antru aukštu naudotis leidžiama išimtinai ieškovui, draudžiant sudaryti sąlygas į namą patekti tretiesiems asmenims.

8. Atsiliepimas į atskirąjį skundą įstatymų nustatyta tvarka negautas.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

9. Įstatymų leidėjas, įtvirtindamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir jų pakeitimo galimybę, nustato ir šių priemonių taikymo ar pakeitimo sąlygą bei esminį apribojimą: laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos arba keičiamos tada, jei yra pagrindo manyti, jog nesiėmus šių priemonių ar jų nepakeitus būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas ar jų pakeitimas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti neįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Įstatymų leidėjas numatė galimybę taikyti ar pakeisti laikinąsias apsaugos priemones nustatydamas, kad asmuo, prašantis taikyti ar pakeisti laikinąsias apsaugos priemones, turi pagrįsti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ar pakeitimo būtinumą.

10. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 148 straipsnio 1 dalį, teismas gali dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų pagrįstu prašymu pakeisti vieną laikinąją apsaugos priemonę kita. Laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo institutas atlieka tiek ieškovo, tiek atsakovo teisių apsaugos funkciją: jei pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nėra efektyvios ar pakankamos būsimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti, ieškovas gali prašyti jas pakeisti kitomis, ir priešingai, jei pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių rūšis ar mastas yra pernelyg varžantys atsakovo interesus, atsakovas gali pateikti prašymą taikyti kitas jo siūlomas laikinąsias apsaugos priemones arba sumažinti jų mastą.

11. Bylos duomenimis nustatyta, kad Mažeikių rajono apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 10 d. nutartimi ieškovo S. R. prašymu buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, įpareigojant I. R. ne vėliau kaip iki 2015-09-24 pateikti S. R. raktus nuo gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), durų, įpareigojant I. R. sudaryti ieškovui galimybes netrukdomai patekti į namo pirmo aukšto vidų perėjimo būdu ir naudotis šio namo pirmame aukšte esančiais laiptais, per kuriuos ieškovas galėtų patekti į gyvenamąsias patalpas antrame aukšte, o taip pat atsakovė įpareigota nesiimti veiksmų, kurie gali padidinti žalą ginčo turtui, esančiam (duomenys neskelbtini) (I t., 27–29 b. l.). Šiaulių apygardos teismo 2015 m. gruodžio 15 d. nutartimi Mažeikių rajono apylinkės teismo 2015-09-10 nutartis palikta nepakeista.

12. Apeliantės prašymu Mažeikių rajono apylinkės teismas 2015 m. gruodžio 23 d. nutartimi panaikino 2015-09-10 nutartimi I. R. taikytas laikinąsias apsaugos priemones: įpareigojimą pateikti S. R. raktus nuo gyvenamojo namo bei įpareigojimą sudaryti ieškovui S. R. galimybes netrukdomai patekti į namo pirmo aukšto vidų perėjimo būdu ir naudotis šio namo pirmame aukšte esančiais laiptais, per kuriuos ieškovas galėtų patekti į gyvenamąsias patalpas antrame aukšte. Šiaulių apygardos teismas 2016 m. vasario 29 d. nutartimi panaikino Mažeikių rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 23 d. nutartį ir klausimą išsprendė iš esmės – atsakovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo atmetė.

13. Aukščiau nurodytos teismo nutartys patvirtina, kad ginčas tarp šalių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo buvo sprendžiamas ne kartą, tačiau palikta galioti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 10 d. nutartis, įpareigojanti I. R. perduoti ieškovui namo raktus, sudaryti ieškovui galimybes netrukdomai patekti į jam nuosavybės teise priklausantį turtą.

14. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo motyvais, kad gyvenamasis namas priklauso tiek ieškovui, tiek atsakovei po ½ dalį, ir kol nėra teismo ar notarine tvarka patvirtintos naudojimosi šiuo turtu tvarkos, todėl abi šalys turi teisę netrukdomai patekti į ginčo namą. Priešingo sprendimo priėmimas, pašalinant įpareigojimą perduoti ieškovui raktus, neteisėtai ir nepagrįstai suvaržytų ieškovo, kaip turto savininko, teises, o taip pat sudarytų prielaidas naujiems šalių konfliktams kilti.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad realios grėsmės, jog ieškovas išnuomos jam priklausančią namo dalį tretiesiems asmenims, šiuo metu nėra. Iš kredito sutarties Nr. 07-00518-FA/07-000523-FA bendrosios dalies matyti, kad kredito gavėjai įsipareigojo kreditoriui AB Swedbank be raštiško banko sutikimo neparduoti, nedovanoti ar kitaip neperleisti, neįkeisti, neišnuomoti ar kitaip neapriboti bei neapsunkinti nuosavybės teisių į bankui įkeistą turtą (sutarties 10.2.4 p.) (II t., 120 b. l.). Analogiški įsipareigojimai numatyti ir šalių pasirašytame Hipotekos lakšte (I t., 94–96 b. l.). Atsižvelgiant į šias aplinkybes ir į tai, kad kreditorius atsiliepime į ieškinį yra išreiškęs nesutikimą su ieškovo ketinimu išnuomoti ginčo namą, tokio sutikimo ieškovui nėra davęs, darytina išvada, kad nėra realios grėsmės, jog ieškovas įgyvendins savo ketinimą, taigi, nėra pagrindo laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino aukščiau nurodytas aplinkybes, apeliantė šių teismo išvadų nepaneigė, todėl pirmosios instancijos teismo 2016 m. kovo 9 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta. Atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo klausimą išspręsti priešingai, nei pirmosios instancijos teismas jį išsprendė.

Pažymėtina ir tai, kad Mažeikių rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 30 d. sprendimu tiek ieškovo ieškinys, tiek atsakovės priešieškinys yra atmesti, ir nors teismo sprendimas šiuo metu nėra įsiteisėjęs, tačiau rezultatas suponuoja išvadą, kad laikinosios apsaugos priemonės pagrįstai paliktos nepakeistos (III t., 47–53 b. l.).

Vadovaujantis aukščiau išdėstytu, Mažeikių rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 9 d. nutartis paliktina nepakeista, atskirasis skundas atmetamas (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Mažeikių rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 9 d. nutartį palikti nepakeistą.