- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-10-04
- Bylos Nr.
- A-1784-143/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-01013-2015-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Skirgailė Žalimienė (pirm.), Ričardas Piličiauskas, Anatolijus Baranovas (pran.)
- Pareiškėjas
- S. V.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatorius
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Ričardo Piličiausko ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. V. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas S. V. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi su skundu (b. l. 4–10) į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2011 m. spalio mėn. iki 2013 m. spalio mėn. buvo laikomas Šiaulių tardymo izoliatoriuje. Kamerų, kuriose gyveno, gyvenamasis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, jų plotas buvo nuo 6 kv. m iki 20 kv. m. Dėl per mažo gyvenamosios patalpos ploto negalėjo judėti, turėjo nuolat gulėti lovoje arba sėdėti, tarp nuteistųjų dažnai kildavo konfliktinės situacijos. Kamerose buvo šalta, drėgna, tamsu, neužtikrintas natūralus apšvietimas, tai labai kenkė jo regėjimui, atvykstant ir išvykstant etapu iš tardymo izoliatoriaus, asmens krata atliekama antisanitarinėmis sąlygomis, rūkantys asmenys laikomi kartu su nerūkančiais, gamtinius reikalus reikia atlikti kitų akivaizdoje. Dėl kalinimo netinkamomis sąlygomis patyrė dvasinius išgyvenimus bei nepatogumus, emocinius sukrėtimus, pažeminimą, nuolat jautė baimę, apatiją, prasidėjo depresija. Pareiškėjas laikymo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje prilygino nežmoniškoms, kankinančioms ir reikalavo atlyginti iš atsakovo neturtinę žalą, kurią vertino 30 000 Eur.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepimu į skundą (b. l. 15–22) prašė taikyti senaties terminą ir atmesti skundą kaip nepagrįstą.
Šiaulių tardymo izoliatorius nurodė, kad pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas periodiškai nuo 2011 m. lapkričio 21 d. iki 2013 m. spalio 25 d., todėl prašė taikyti ieškinio senaties terminą, skaičiuojant nuo kreipimosi į teismą dienos. Pripažino, kad pareiškėjas tam tikrais laikotarpiais buvo laikomas netinkamomis, mažesnio nei teisės aktuose nustatyta ploto, sąlygomis, tačiau, Šiaulių tardymo izoliatoriaus nuomone, tai sąlygojo objektyvios, ne nuo įstaigos administracijos valios priklausančios priežastys. Pažymėjo, jog laikomų kameroje asmenų skaičius per parą kinta, daliai asmenų išvykus, likusiems kameroje asmenims tenka daugiau kameros ploto. Nurodė, kad deda pastangas, jog suimtieji ir nuteistieji per mažo ploto sąlygomis būtų kuo trumpiau, atsiradus galimybei, jie perkeliami į laisvesnes kameras. Mažesnį nei teisės aktuose plotą iš dalies kompensavo nuteistiesiems (suimtiesiems) sudaryta galimybė pasivaikščioti 1 val. per dieną, nusiprausti pirtyje, apsilankyti Sveikatos priežiūros tarnyboje, leisti laisvalaikį sporto salėje. Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010) 2 punktą, veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Pažymėjo, jog Šiaulių tardymo izoliatorius veikia 1911 m. pastatytame pastate ir dėl pastato statuso (įtrauktas į Kultūros vertybių registrą) negali būti atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai, todėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimai, susiję su šiais darbais, Šiaulių tardymo izoliatoriui netaikytini, dėl to negalima konstatuoti įstaigos neteisėto neveikimo neužtikrinant tinkamo dienos šviesos patekimo, santykinės oro drėgmės bei temperatūros. Nurodė, kad kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus, tai atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 24 punkto reikalavimus. Kamerose esantys asmenys privalo patys nuolat rūpintis kamerų švara ir tvarka. Esant jų prašymui, išduodamas valymo inventorius. Pelėsis kamerose atsiranda dėl pačių nuteistųjų pasirinkto elgesio, t. y. nesirūpinimo kamerų švara ir tvarka. Kamerų dirbtinis apšvietimas, sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojantį teisinį reglamentavimą, kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, tačiau suimtieji ir nuteistieji piktybiškai niokoja kameras, gadina elektros instaliaciją, daužo stiklus, klozetus, griauna sieneles ir pan., todėl atlikti remontai neturi ilgalaikio efekto. Pažymėjo, kad pareiškėjo teiginiai dėl antisanitarinių sąlygų yra abstraktūs, nedetalizuoti, todėl jo argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Atvykstantiems ir išvykstantiems suimtiesiems ir nuteistiesiems visa asmens krata įstaigoje pareiškėjo buvimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu buvo atliekama administracinės teritorijos pastato rūsyje esančioje apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje. Apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje buvo atliktas Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimas. Iš patikrinimo akto matyti, kad išvykstančiųjų apžiūros patalpos tvarkingos. Pareiškėjo teiginiai dėl šalčio, purvo yra abstraktūs, netikslūs, nepagrįsti objektyviais įrodymais, todėl atmestini. Pareiškėjas nepateikė prašymo, jog yra nerūkantis ir pageidauja būti laikomas kartu su nerūkančiais asmenimis, skunde išdėstytos aplinkybės dėl laikymo kartu su rūkančiais yra abstrakčios, neįrodytos, todėl nelaikytinos neturtinę žalą galėjusiomis sukelti aplinkybėmis. Byloje nėra jokių duomenų, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas būtų kreipęsis į Šiaulių tardymo izoliatoriaus administraciją bei kitas kompetentingas institucijas. Nurodė, kad Šiaulių tardymo izoliatorius siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus pagal galimybes, nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, jo laikymas netinkamomis sąlygomis buvo su pertraukomis, nesukėlęs jam ilgalaikių neigiamų pasekmių. Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnų veiksmai buvo teisėti, pareiškėjas neturtinės žalos neįrodė, todėl jo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestinas kaip nepagrįstas.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 21 d. sprendimu (b. l. 99–106) iš dalies patenkino pareiškėjo skundą. Teismas priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 385 Eur neturtinės žalos atlyginimo, o dėl kitos reikalavimų dalies skundą atmetė.
Teismas nustatė, kad pareiškėjas iš atsakovo reikalauja atlyginti neturtinę žalą, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais nuo 2011 m. spalio mėn. iki 2013 m. spalio mėn. įvairiais laikotarpiais jam kalint Šiaulių tardymo izoliatoriuje netinkamomis sąlygomis, t. y. jis buvo laikomas perpildytose patalpose, kuriose nebuvo sveikos ir saugios sveikatai gyvenamosios aplinkos.
Teismas nustatė, kad atsakovo atstovas prašė teismo pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senatį. Teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudenciją (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011), vadovavosi Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, 1.127 straipsnio 1 dalimi, rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą kildino iš kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2011 m. spalio mėn. iki 2013 m. spalio mėn. Teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo nurodytas kalinimo sąlygų jam sukeltas neigiamas pasekmes, vertino, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų kalinimo sąlygų jau nuo pirmosios jo kalinimo dienos 2011 m. lapkričio 21 d., nes, patirdamas skunde nurodytus nepatogumus, turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl netinkamų kalinimo sąlygų į Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnus, šios įstaigos vadovą, kitas kompetentingas institucijas. Byloje nebuvo jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus ar kitų institucijų reikiamą informaciją. Teismo nuomone, šios aplinkybės patvirtino, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą turėjo sužinoti nuo pirmosios kalinimo dienos 2011 m. lapkričio 21 d., tačiau į teismą kreipėsi tik 2015 m. balandžio 3 d. Teismas, be to, vadovavosi CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009. Pažymėjo, jog pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, kad galimų kalinimo sąlygų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie šiuos pažeidimus. Nenurodė šio termino praleidimo aplinkybių ar priežasčių. Taigi, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažino, kad nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo. Esant šioms aplinkybėms, teismas patenkino atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, prašymą, pareiškėjo skundo reikalavimui taikė ieškinio senaties terminą, todėl pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2011 m. lapkričio 21 d. iki 2012 m. balandžio 3 d. atmetė kaip nepagrįstą (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 str. 1 p.). Pritaikęs trejų metų senaties terminą, teismas laikė, jog sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo kalinimo sąlygos nuo 2012 m. balandžio 3 d. iki 2015 m. balandžio 3 d.
Teismas, vadovaudamasis CK 6.271 straipsnio 1 dalimi, nurodė, kad valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius paminėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.
Teismas vadovavosi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124) 1.3 punktu. Nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje kalėjo įvairiais laikotarpiais nuo 2012 m. balandžio 3 d. iki 2012 m. balandžio 13 d., nuo 2012 m. balandžio 18 d. iki 2012 m. gegužės 4 d., nuo 2012 m. gegužės 8 d. iki 2012 m. gegužės 25 d., nuo 2012 m. gegužės 30 d. iki 2012 m. birželio 11 d., nuo 2012 m. birželio 18 d. iki 2012 m. birželio 22 d., nuo 2012 m. birželio 27 d. iki 2012 m. rugpjūčio 8 d., nuo 2012 m. rugpjūčio 10 d. iki 2012 m. rugpjūčio 13 d., nuo 2012 m. rugpjūčio 17 d. iki 2012 m. rugsėjo 3 d., nuo 2012 m. rugsėjo 5 d. iki 2012 m. rugsėjo 24 d., nuo 2012 m. rugsėjo 28 d. iki 2012 m. lapkričio 14 d., nuo 2012 m. lapkričio 16 d. iki 2012 m. lapkričio 28 d., nuo 2012 m. lapkričio 30 d. iki 2012 m. gruodžio 7 d., nuo 2012 m. gruodžio 13 d. iki 2013 m. sausio 11 d., nuo 2013 m. sausio 14 d. iki 2013 m. kovo 8 d., nuo 2013 m. kovo 13 d. iki 2013 m. balandžio 8 d., nuo 2013 m. balandžio 12 d. iki 2013 m. balandžio 19 d., nuo 2013 m. balandžio 29 d. iki 2013 m. birželio 19 d., nuo 2013 m. birželio 27 d. iki 2013 m. spalio 25 d. kamerose Nr. 41, 79, DI-4, 43. Pareiškėjui kalint Šiaulių tardymo izoliatoriuje teisės aktuose reglamentuotas reikalavimas dėl 3,6 kv. m ploto nebuvo užtikrintas 64 paras. Šie duomenys kitais objektyviais duomenimis buvo nepaneigti, todėl teismas jais vadovavosi, spręsdamas pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą. Teismas padarė išvadą, kad, pareiškėjui kalint Šiaulių tardymo izoliatoriuje įvairiais laikotarpiais nuo 2012 m. balandžio 3 d. iki 2013 m. spalio 25 d., 64 paras (iš 513 parų, kurias pareiškėjas praleido Šiaulių tardymo izoliatoriuje) nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į kalinimą teisės aktų nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpose. Byloje esantys duomenys patvirtino, kad pareiškėjo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje metu, kai vienam asmeniui tenkantis kameros plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, t. y. pareiškėjui trūko nuo 0,3 kv. m iki 0,7 kv. m, Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę į tinkamas kalinimo sąlygas.
Teismas atsižvelgė į Lietuvos higienos normos HN 76:2010 2, 6 punktus. Nurodė, jog pareiškėjas savo teisių pažeidimus taip pat grindė aplinkybėmis, kad kamerose buvo šalta, drėgna, neužtikrintas natūralus jų apšvietimas. Teismas taip pat atsižvelgė į Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (akto redakcija, galiojanti nuo 2009 m. liepos 17 d.) (toliau – ir Taisyklės) 1, 2, 14.1 punktus, Lietuvos higienos normos HN 76:2010 22, 23, 26 punktus. Remdamasis Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2013 m. vasario 8 d. patikrinimo aktu Nr. EP-6, teismas nustatė, jog atlikus operatyviąją patikrą nustatyta, kad kameroje Nr. 79 santykinė oro drėgmė 57,5 proc., o temperatūra – 18,2 oC, t. y. nenustatyta Lietuvos higienos normos HN 76:2010 26 punkto pažeidimų. Pareiškėjo buvimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu kamerose Nr. 41, DI-4, 43, kuriose jis buvo laikomas, nebuvo atlikta sąlygų atitikimo higienos reikalavimams patikrinimų. Pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų į Šiaulių tardymo izoliatoriaus administraciją nesikreipė, taip pat byloje nebuvo duomenų, kad pareiškėjas su skundais būtų kreipęsis į kitas kompetentingas institucijas (pavyzdžiui, į Šiaulių visuomenės sveikatos centrą ar kt.) dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Teismas, įvertinęs nustatytų aplinkybių visumą, konstatavo, kad neįrodyta, jog patalpos, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, neatitiko higienos normų reikalavimų.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nurodė, kad pareiškėjas savo teisių pažeidimus grindė aplinkybe, jog kamerų, kuriose jis kalėjo, ginčui aktualiu laikotarpiu sanitariniai mazgai nebuvo uždari, todėl jis buvo priverstas atlikti gamtinius reikalus kitų asmenų akivaizdoje. Teismas vadovavosi Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamais standartais (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf(92) 3], 49 p.), Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punktu, Taisyklių 14.5 punktu. Pažymėjo, jog pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl kamerų sanitarinių mazgų neatitikties higienos reikalavimams, todėl pareiškėjo argumentus dėl neuždarų sanitarinių patalpų kamerose teismas atmetė kaip nepagrįstus.
Teismas vadovavosi Tabako kontrolės įstatymo (nauja įstatymo redakcija nuo 2004 m. gegužės 1 d.) 1 straipsnio 2 dalimi, 19 straipsnio 1 dalies 3 punktu, Lietuvos higienos normos HN 76:2010 14 punktu. Pažymėjo, jog pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad ginčui aktualiu metu kreipėsi į Šiaulių tardymo izoliatoriaus administraciją, nurodydamas, jog yra nerūkantis ir prašo užtikrinti jo teisę būti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkoma. Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog atliktoje pirminėje gydytojų apžiūroje, pareiškėjui atvykus į Šiaulių tardymo izoliatorių, pažymėta, jog jo žalingas įprotis yra rūkymas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo bylose yra pasisakęs, kad tuo atveju, kai pareiškėjas į administraciją su prašymu ar skundu dėl to, kad kameroje rūkoma, raštu nesikreipė, nėra jokio pagrindo spręsti, jog laisvės atėmimo vietos administracija nesiėmė reikiamų veiksmų, kad būtų užtikrintas draudimas rūkyti gyvenamosiose ar kitose bendro naudojimo patalpose, dėl to, laikydama pareiškėją kartu su šiose patalpose rūkančiais nuteistaisiais, būtų pažeidusi teisės aktų reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013). Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, jog Šiaulių tardymo izoliatoriaus neteisėto veikimo ar neveikimo dėl pareiškėjo buvimo kamerose drauge su rūkančiais asmenimis nenustatyta.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nurodė, kad pareiškėjas skundėsi, jog asmens apžiūros daromos antisanitarinėmis sąlygomis (šalta, purvina ir pan.). Asmuo esant žemai oro temperatūrai verčiamas nuogai nusirengti, o daiktus dėti į nešvarias dėžes. Teismas vadovavosi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2005 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. 4/07-130 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos (toliau – ir Instrukcija) 144, 145.1, 146 punktais. Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodyti argumentai, jog darant asmens ir jo daiktų apžiūras tai atliekama antisanitarinėmis sąlygomis, taip pat jo teiginiai dėl šalčio, purvo yra abstraktūs, netikslūs ir nepagrįsti objektyviais įrodymais, be to, pareiškėjas skunde tik nurodė, jog asmens ir jo daiktų apžiūra atliekama antisanitarinėmis sąlygomis, todėl skunde nurodytų aplinkybių nepakako konstatuoti, kad pareiškėjui atvykstant / išvykstant iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus kratos buvo atliekamos pažeidžiant nurodytą tvarką.
Teismas, remdamasis atsakovo atstovo į bylą pateikta pareiškėjo sveikatos istorija, nustatė, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu į medicinos specialistus yra kreipęsis dėl (duomenys neskelbtini). Kadangi pareiškėjo sveikatos būklės duomenys yra būdingi ir laisvėje esančių asmenų sveikatos būklėms, todėl tokie sveikatos sutrikimai nebuvo pagrindas teigti, jog jie buvo tiesiogiai sąlygoti būtent netinkamų laikymo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje. Teismo vertinimu, byloje nebuvo jokių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl kalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nurodė, kad pareiškėjas tvirtino, jog kalinimo sąlygos Šiaulių tardymo izoliatoriuje pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio nuostatas. Teismas atsižvelgė į Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98, 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95). Nustatė, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje pareiškėjas buvo laikomas iš viso 513 paras. Tam tikrais laikotarpiais pareiškėjui tenkantis gyvenamasis plotas buvo didesnis nei numatyta teisės aktuose (teko ir 3,85 kv. m, 5,8 kv. m, 7,7 kv. m, 11,55 kv. m, 23,1 kv. m, 4,62 kv. m, 3,7 kv. m, 6,11 kv. m, 9,17 kv. m gyvenamojo ploto), tačiau, pažeidžiant reglamentuotą minimalią gyvenamojo ploto normą, pareiškėjas buvo laikomas 64 paras. Pažymėjo, kad kamerų plotas, be kita ko, buvo užstatytas suimtųjų (nuteistųjų) lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, todėl pareiškėjui tekęs plotas buvo per mažas tam, kad jis galėtų laisvai judėti. Nors pareiškėjui buvo suteikta galimybė vieną valandą per dieną pasivaikščioti gryname ore, apsilankyti Sveikatos priežiūros tarnyboje, nusiprausti pirtyje, tačiau, teismo nuomone, nurodytos aplinkybės negali visiškai kompensuoti pareiškėjui tekusio per mažo asmeninės erdvės ploto (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2011 m. spalio 18 d. sprendimo byloje Lautaru prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 13099/04, 99 p., 2008 m. vasario 14 d. sprendimo byloje Dorokhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01, 58 p.). Teismas taip pat atsižvelgė į Europos Žmogaus Teisių Teismo 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje Karalevičius prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99, 2008 m. vasario 14 d. sprendimo byloje Dorokhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01, 59 paragrafą, 2009 m. liepos 16 d. sprendimo byloje Sulejmanovic prieš Italiją, pareiškimo Nr. 22635/03, 51 paragrafą, 2007 m. gruodžio 6 d. sprendimo byloje Lind prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 25664/05, 59 paragrafą, 2007 m. birželio 21 d. sprendimo byloje Kantyrev prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 37213/02, 50–51 paragrafus. Nors administracinėje byloje nebuvo pateikta duomenų, kad nagrinėjamu atveju būtent kalinimas pažeidžiant nustatytą minimalaus ploto reikalavimą pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimus, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyrė jį iš kitų subjektų, tačiau, atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, gana ilgą minimalaus vienam asmeniui kameroje tenkančio ploto neužtikrinimo trukmę, tam tikru metu ypač mažą pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą, kitus nustatytus higienos normų reikalavimų pažeidimus, teismas konstatavo, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamų išgyvenimų, sukėlė jam dvasinių kančių, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.
Teismas, įvertinęs nustatytų aplinkybių ir įrodymų visumą, teisinį ginčo santykių reglamentavimą, padarė išvadą, jog byloje nustačius aplinkybes dėl pareiškėjo laikymo perpildytose kamerose, pažeidžiant Konvencijos 3 straipsnio nuostatas, yra teisinis pagrindas neturtinės žalos, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, atlyginimo priteisimui. Teismas įvertino CK 6.250 straipsnio 1, 2 dalių nuostatas. Atsižvelgęs į nustatytų pažeidimų pobūdį, jų trukmę, nesant duomenų apie netinkamų kalinimo sąlygų įtaką pareiškėjo sveikatos būklei, nesant informacijos, jog pareiškėjas kalinimo metu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl netinkamų kalinimo sąlygų, nenustatęs, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, atsižvelgęs į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teismas pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį įvertino 385 Eur ir šią sumą priteisė iš atsakovo (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2013-520/2015). Teismas dėl kitos reikalavimų dalies skundo kaip nepagrįsto nepatenkino remdamasis pirmiau išdėstytais argumentais.
III.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 111–120) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 21 d. sprendimą ir patenkinti skundą arba kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas), kad būtų konstatuota legislatyvinė omisija, teismui neturint galimybės adekvačiai atlyginti asmeninių neturtinių teisių pažeidimu asmeniui padarytą žalą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Vadovaujantis CK 1.134 straipsnio 1 punktu, ieškinio senatis netaikoma visiems be išimties, tiek turintiems ekonominį pagrindą, tiek ir neturintiems ekonominio pagrindo, reikalavimams, atsirandantiems iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų. Teismo sprendimo dalis, kurioje skundo reikalavimams dėl asmeninių neturtinių teisių pažeidimų laikotarpiu iki 2012 m. balandžio 3 d. pritaikytas ieškinio senaties terminas, yra iš principo klaidinga, pažeidžia Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 14 straipsnyje įtvirtintą teisę į kompetentingą teismą.
2. Teismas, klaidingai remdamasis tariamai suėjusiu senaties terminu, apskritai atsisakė nagrinėti jo asmeninių neturtinių teisių pažeidimus už laikotarpį iki 2012 m. balandžio 3 d. ir taip pažeidė Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą absoliučią konstitucinę teisę. Skundžiamas sprendimas pažeidžia ir teisę į efektyvią teisinės gynybos priemonę, įtvirtintą Konvencijos 13 straipsnyje, bei teisę į teisingą teismą, įtvirtintą Konvencijos 6 straipsnyje.
3. Teismas visiškai nepagrįstai atmetė skundo argumentus, kad sanitariniai mazgai Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose neatitinka teisės aktų reikalavimų, yra neatskirti nuo gyvenamosios patalpos (neturi durų) ir naudotis tualetu tenka visų perpildytoje kameroje esančių asmenų akivaizdoje. Sanitarinių mazgų pagal teisės aktų reikalavimus Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija neįrengė ir žmogaus orumą žeminančias sąlygas sukūrė sąmoningos tyčios kaltės forma.
4. Teismo išvada, kad elgdamasi absoliučiai neteisėtai Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija sąmoningai nesiekė pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, yra nelogiška, prieštarauja byloje nustatytiems faktams, pažeidžia teisę į kompetentingą teismą.
5. Padaryta neturtinė žala privalo būti vertinama proporcingai ir negali būti vertinama mažiau, nei buvo įvertinta žinomuose teismų precedentuose analogiškose bylose, esant panašioms aplinkybėms, nes priešingu atveju būtų pažeidžiamas diskriminacijos draudimas. Atsakovas negali turėti finansinės naudos iš įsipareigojimų nevykdymo. Valstybė negali žmogaus teises pažeidžiančių kalinimo sąlygų teisinti nepakankamais ištekliais, vidaus teisės normomis ar tiesiog neišvengiama būtinybe. Teismas, priteisdamas pasityčiojimui prilygstančio dydžio neturtinės žalos atlyginimą, taipogi pažeidė teisėtus lūkesčius, nesivadovavo maksimaliais žalos vertinimo precedentais analogiškose bylose, taigi jį diskriminavo. Įstatymų leidėjas, vykdydamas Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje nustatytą įpareigojimą įstatymais nustatyti žalos atlyginimą, koncentravosi išimtinai tik į žalos atlyginimą pinigais ir nėra numatęs procedūros, kaip asmeniui, atliekančiam laisvės atėmimo bausmę, administracinėje teisenoje pripažintą deliktą atlyginti Europos Žmogaus Teisių Teismo rekomenduotu būdu, t. y. sumažinant skirtą bausmę. Ši teisinio reguliavimo spraga, kurios administraciniai teismai negali užpildyti ad hoc (vienkartinio taikymo) priimamu teismo aktu (sprendimu), vertintina kaip legislatyvinė omisija, t. y. tokia teisinio reguliavimo spraga, kuri prieštarauja Konstitucijoje įtvirtintiems principams.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 125–127) prašo atmesti apeliacinį skundą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:
1. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių subjektyviu interpretavimu. Apeliantas visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių, išgyvenimų, taip pat priežastinio ryšio tarp jo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio klausimo sprendimui, todėl jo apeliacinis skundas neargumentuotas.
2. Teismo sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus ir įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes. Apeliantas nenurodė jokių išgyvenimų, objektyviai pagrįstų nusiskundimų, kurie leistų nustatyti buvus neigiamą poveikį, sąlygojusį neturtinės žalos atsiradimą. Esant abstrakčiam pareiškimui apie teisių pažeidimą, negalima teigti, kad asmens teisės iš tikrųjų buvo pažeistos. Šiaulių tardymo izoliatorius ėmėsi visų įmanomų veiksmų, kad pareiškėjui būtų užtikrintos kuo palankesnės kalėjimo sąlygos, ir niekaip neišskyrė jo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų, jokių aplinkybių, jog kalinimo sąlygos iš esmės pakenkė jo sveikatai, nenustatyta. Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Apeliantas tvirtino, kad jis buvo kalinamas antisanitarinėmis sąlygomis, tačiau šių teiginių jis niekaip nedetalizavo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Pareiškėjas prašo priteisti 30 000 Eur neturtinę žalą, jo teigimu, patirtą kalint Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu nuo 2011 m. spalio mėn. iki 2013 m. spalio mėn. Atsakovas, atsikirsdamas į pareiškėjo skundą, be kita ko, prašė taikyti ieškinio senaties terminą. Todėl nagrinėjamai bylai yra aktualus ir spręstinas šio termino taikymas byloje nagrinėjamoje situacijoje.
Pasisakydama šiuo klausimu, kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007-03-26 nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010-06-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011-04-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011-04-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011-11-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).
Remiantis Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000-07-18 įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija) 10 straipsniu, CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Šiame kontekste pabrėžtina, kad (kaip jau buvo pasakyta) pareiškėjas savo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo sieja su laikotarpiu nuo 2011 m. spalio mėn. iki 2013 m. spalio mėn. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Atsižvelgus į paminėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų (tarp jų ir Konvencijos) reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Šialių tardymo izoliatoriuje sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento turi būti skaičiuotinas senaties terminas (žr., pvz., LVAT 2013-01-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013-05-20 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.).
CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Įvertinusi paminėtas aplinkybes ir tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2015 m. balandžio 3 d., tačiau nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą, kolegija sprendžia, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galbūt atliekamus pažeidimus, todėl praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2011 m. spalio mėn. iki 2012 m. balandžio 3 d.
Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad pareiškėjo teisių gynimo prasme nagrinėjamoje byloje aktualus jo kalinimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpis nuo 2012 m. balandžio 3 d. iki 2013 m. spalio 25 d.
Kolegija pažymi, kad reikalavimą priteisti iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus atstovaujamos valstybės 30 000 Eur neturtinei žalai atlyginti pareiškėjas grindžia nuorodomis į tai, kad buvo kalinamas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Pareiškėjas, prašydamas priteisti jam paminėtą neturtinę žalą, akcentuoja, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje jam tekę gyvenamojo ploto dydžiai ženkliai skyrėsi nuo teisės aktų nustatytų vienam asmeniui tenkančių minimalių gyvenamojo ploto normų. Atsižvelgiant į pareiškėjo teismui nurodytus argumentus (kurie atskleidžia jo teismui paduoto skundo pagrindą), nagrinėjamoje byloje yra būtina išaiškinti pareiškėjo skunde nurodytų ABTĮ 86 (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija, galiojusi iki 2016 m. birželio 30 d.) straipsnio taikymo požiūriu bylai reikšmingų faktinių aplinkybių buvimo faktą ir (jas nustačius) pateikti jų vertinimą valstybės deliktinės atsakomybės taikymo prasme.
Pasisakydama dėl teisės normų taikymo šioje administracinėje byloje, kolegija pažymi, kad ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Civilinio kodekso 6.271 straipsnis). CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Vadovaujantis šio straipsnio 4 dalimi, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.
Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnio prasmę konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl tam tikros valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar tam tikros pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Iš pareiškėjo pirmosios instancijos teismui paduoto skundo matyti, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus veiklos neteisėtumą pareiškėjas grindžia nuoroda į šiuos santykius reglamentuojančius teisės aktus. Todėl nagrinėjamoje byloje turi būti taikomas Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktas, pagal kurį, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
Pasisakydama dėl byloje esančių įrodymų įvertinimo, kolegija pažymi, kad byloje iš esmės nėra ginčijama pirmosios instancijos teismo nustatyta ir aptarta faktinė aplinkybė, jog bylai aktualiu laikotarpiu pareiškėjas 64 paras buvo laikomas kamerose, kuriose jam tenkantis plotas buvo nuolat mažesnis, nei nustatyta 3,6 kv. m norma. Šios faktinės aplinkybės yra pakankamos tam, kad būtų galima konstatuoti, jog pareiškėjui nebuvo užtikrintas paminėtos 3,6 kv. m dydžio gyvenamojo ploto normos laikymasis. Todėl Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto pažeidimo faktas kolegijos pripažintinas nustatytu. Kartu pripažintinas nustatytu ir atsakovo veiksmų neteisėtumo faktas CK 6.271 straipsnio 4 dalies taikymo prasme. Pažymėtina, kad tokiam atsakovo veiksmų neteisėtumui konstatuoti neturi reikšmės atsakovo nurodyti argumentai dėl jo kaltės nebuvimo, nes kaltės institutas tokio pobūdžio bylose nėra taikomas (CK 6.271 str. 1 d.). Atsižvelgdama į šio pažeidimo trukmę, kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamoje situacijoje kartu turi būti konstatuotas ir pareiškėjo atžvilgiu padarytas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio (pagal jį, niekas negali būti kankinamas, su niekuo neturi būti žiauriai, nežmoniškai ar žeminant jo orumą elgiamasi, ar jis baudžiamas) nuostatų pažeidimas. Tokio pažeidimo reikšmė nagrinėjamai bylai ir jo sąsaja su pareiškėjo nurodyta (tariamai jo patirta) neturtine žala turi būti nustatomi pagal CK 6.250 straipsnyje nurodytas taisykles.
Pasisakydama dėl pareiškėjo nurodytų higienos sąlygų, kitų jo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygų tariamo pažeidimo, kolegija, patikrinusi byloje esančius įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai ir detaliai aptarė kiekvienos iš pareiškėjo nurodytų aplinkybių reikšmingumo bylai klausimą. Kolegija, sutikdama su teismo šiuo klausimu nurodytais argumentais ir jų nekartodama, pritaria teismo padarytoms išvadoms, kad teisės taikymo ir fakto nustatymo požiūriais pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą dėl to, kad buvo kalinamas antisanitarinėmis sąlygomis, negali būti pripažintas pagrįstu.
Pasisakydama dėl CK 6.250 straipsnio taikymo byloje nagrinėjamoje situacijoje, kolegija, atsižvelgdama į pirmiau išsakytus argumentus, pirmiausia sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad šios teisės normos (pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos nustatymo) taikymo prasme nagrinėjamai bylai yra aktualūs ir reikšmingi paminėti Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto pažeidimai, t. y. aplinkybė, kad pareiškėjas 64 paras buvo laikomas kamerose, kuriose jam tenkantis plotas buvo nuolat mažesnis, nei nustatyta 3,6 kv. m norma.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Aiškindama išvardytų nuostatų visumą, kolegija pažymi, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi paminėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai.
Atsižvelgdama į nurodytus argumentus dėl CK 6.250 straipsnio (kartu ir Konvencijos 3 str.) taikymo bei į konstatuotą pareiškėjo teisių pažeidimą, kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo šiuo klausimu nurodytiems argumentams, sutinka su teismo padaryta išvada, kad pareiškėjui priteistina 385 Eur dydžio suma teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijų taikymo požiūriu yra adekvati jo atžvilgiu padarytam teisės pažeidimui ir šiuo požiūriu yra teisinga.
Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, taip pat pritardama pirmosios instancijos teismo nurodytiems argumentams dėl teisės taikymo byloje nagrinėjamoje situacijoje (jų nekartodama), kolegija sutinka su teismo padaryta išvada dėl pareiškėjo skundo reikalavimų patenkinimo teismo nustatytos dalies apimtimi.
Taigi pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas kolegijos pripažintinas teisingu ir pagrįstu. Tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija, galiojusi iki 2016 m. birželio 30 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 21 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo S. V. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.