Vilniaus apygardos teismo nutartis

2011-02-07 · Civilinė byla Nr. 2A-6-275/2011

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-02-07
Bylos Nr.
2A-6-275/2011
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Danutė Kutrienė (pran.), Dalia Kačinskienė, Petras Jaržemskis
Atsakovas
B., V. G., B. T.
Ieškovas
A. L.
Kategorijos
  • 21.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Pranešėja Danutė Kutrienė Civilinė byla Nr. 2A-6-275/2011

Teisėja Bronislava Todesienė Procesinio sprendimo kategorija 21.6.; 63.1.; 121.21.

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2011 m. vasario 7 d.,

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Danutės Kutrienės,kolegijos teisėjų Dalios Kačinskienės ir Petro Jaržemskio,sekretoriaujant I.Ulevičiūtei,dalyvaujant atsakovui B. T.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovės A. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. kovo 30 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo ieškovės A. L. ieškinį atsakovams V. G., B. T. dėl paskolos sutarties pripažinimo faktiškai gautai sumai.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.Ginčo esmė

Ieškovė A. L. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė pripažinti paskolos sutartį sudaryta dėl faktiškai gautos 400 Lt pinigų sumos. Nurodė, kad paskolos sutartį su atsakovais sudarė dėl 20 000 Lt sumos, bet tų pinigų negavo, jai buvo paaiškinta, kad atsakovai pinigų neturi ir juos ji gaus vėliau. Kadangi motina paskolino pinigų, tai vėliau iš atsakovų pinigų ir neprašė. Kartu nurodė, kad imdama paskolą užstatė savo namą, sutartį pasirašė, bet pinigų negavo, iš atsakovų gavo tik 400, Lt kuriuos apmokėjo už sutarties paslaugas.

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2010-03-30 sprendimu ieškovės ieškinį atmetė. Teismas konstatavo, kad šalys 2002-05-16 Vilniaus miesto 23-ajame notarų biure sudarė sutartį, kurią patvirtino notarė D. P., Reg. Nr. 3812. Šios sutarties pagrindu iki 2002-08-30 ieškovė pasiskolino iš atsakovų 20 000 Lt. Sutarties pasirašymo diena gavo iš atsakovų po 200 Lt, sutarties 1.3 punktu įsipareigojo gavusi likusią sumą patvirtinti notarine forma. Paskolos gavėja hipotekos lakštą pasirašė 2002-05-30, patvirtintą Vilniaus miesto 23-ojo notarų biuro notarės D. P. Reg. Nr. 3813. Hipoteka įregistruota 2002-06-03. Ieškovė 2002-06-05 pareiškimu, patvirtintu Vilniaus miesto 23-ojo notarų biuro notarės D. P., pareiškė, kad pagal 2002-05-30 paskolos sutarties 1.2. punkto įsipareigojimus gavo iš B. T. ir V. G. po 9 800 Lt paskolos ir pretenzijų paskolos davėjams dėl sutarties 1.2. punkto įsipareigojimo įvykdymo neturi. Teismo posėdžio metu ieškovė pripažino, kad atsakovai turi įrodymus dėl 10 000 Lt paskolos, nes pas juos yra paskolos sutarties originalas. Ieškovė pateikti įrodymų, kad jai būtų grąžintas paskolos sutarties originalas pateikti negalinti. Kartu nurodė, kad iš hipotekos nutarties priimtos 2009-07-24, sužinojusi, jog atsakovai kreipėsi dėl paskolos išieškojimo. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovė pinigų gavimo jokiais įrodymais nenuginčijo, sprendė, jog nėra jokio pagrindo abejoti šalių parašais ir notarės D. P. patvirtintoms 2002-06-05 pareiškime įvardintoms aplinkybėms, t.y. tuo, kad ieškovė dėl paskolos sutarties 1.2. punkto įsipareigojimų įvykdymo pretenzijų paskolos davėjams neturi. Atitinkamai teismas kritiškai vertino ieškovės teiginį, kad atsakovai 19 600 Lt pagal paskolos sutartį ieškovei neperdavė, o 400 Lt atsakovams yra grąžinti sutartu terminu. Teismas nurodė, kad būdamas rūpestingas ir atidus asmuo nepasirašo jam nesuprantamų ar jo valios neatitinkančių sutarties sąlygų ar pareiškimų. Ieškovė teismui patvirtino, kad turi Lengvosios pramonės tehnikumo diplomą, o vertinant ginčijamos sutarties turinį, konstatavo, kad jos sąlygų supratimui nereikalingas teisinis ar kitas specialus išsilavinimas, todėl teismas laikė, jog pasirašydama ginčijamą paskolos sutartį ieškovė suprato ir sutiko su jos sąlygomis, todėl atitinkamai prisiėmė iš jos jai kylančius įsipareigojimus. Teismas taip pat nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą pažymėjęs, jog įrodymų pakankamumo klausimas civiliniame procese sprendžiamas remiantis tikimybių pusiausvyros principu. Šis principas leidžia teismui pripažinti faktą įrodytu, jeigu pateikti įrodymai suformuoja didesnę fakto buvimo, negu jo nebuvimo, tikimybę. Teismas, vertindamas įrodymus, vadovaujasi ne tik įstatymo reikalavimais, bet ir remiasi logikos dėsniais, sprendžia apie gautų faktinių duomenų tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjimo dalyko faktams nustatyti. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes ir visus netikslumus bei prieštaravimus ieškovės paaiškinimuose ir pasiruošimo bylos nagrinėjimui rašytiniuose dokumentuose, teismas nenustatė jokių aplinkybių leidžiančių daryti išvadą, kad pagal ginčijama paskolos sutartį paskolos gavėjas gavo mažiau pinigų, negu nurodyta sutartyje, todėl sprendė, kad nėra jokio pagrindo taikyti CK 6.875 str.,3 d. nuostatas.

III. Apeliacinio skundo bei atsiliepimo į apeliacinį skundą teisiniai argumentai

Ieškovė A. L. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010-03-30 sprendimą dalyje dėl ieškinio atmetimo ir priimti naują sprendimą - ieškinį tenkinti. Nurodo, kad su atsakovais buvo sutarta, jog pastarieji pinigus perduos pasirašius pas notarą dokumentus, tačiau atsakovai savo įsipareigojimų neįvykdė ir pinigų neperdavė. Vėliau ieškovei pasiskolinus pinigų iš savo tėvų, pinigų gavimas iš B. T. ir V. G. tapo neaktualus ir jai buvo grąžintas sutarties originalas. Būdama nepakankamai atidi atsakovė neatkreipė dėmesio, kad pagal paskolos sutarties 11 p., sutartis buvo sudaryta trimis egzemplioriais, kurių vienas egzempliorius paliktas notarų biure, o du atiduoti paskolos davėjams, ir neišsireikalavo antrojo sutarties egzemplioriaus. Paskolos sutartis sudaryta 2002-05-16. Pagal sutarties 1 p., pinigus A. L. privalėjo grąžinti iki 2002-08-30. Tai, kad atsakovai neperdavė A. L. pinigų patvirtina ir ta aplinkybė, kad jie iki 2009 m. nepareiškė jokių pretenzijų ieškovei dėl pinigų grąžinimo, taip pat nepaaiškino, kodėl tiek laiko delsė. Pagal CK 6.70 str., paskolos sutarties originalas yra galiojančios neįvykdytos prievolės įrodymas, kurio išsaugojimas yra kreditoriaus pareiga. Skolininkas atgavęs sutarties originalą, turi prievolės įvykdymo įrodymą ir kartu žino, kad kreditorius daugiau originalo neturi ir negali pareikšti pakartotinių reikalavimų. Atsižvelgiant į tai skolininkas neturi pareigos išsaugoti originalą, o saugumo požiūriu gali net jį sunaikinti. Kreditorius, kreipdamasis į teismą su ieškiniu dėl skolos priteisimo, teismui privalo pateikti paskolos sutarties originalą. Neturint galiojančio reikalavimo įrodymo, kreditorius negali įrodyti šio reikalavimo pagrįstumo. Tai, kad paskolos sutartis užtikrinta įkeitimu ar hipoteka, aukščiau išvardintų aplinkybių ir įrodinėjimo pareigų nekeičia. Pagal paskolos sutartį kiekvienas kreditorius gavo po vieną sutarties egzempliorių. Atitinkamai atsakovai savo reikalavimų dalį gali įrodyti tik pateikę savąjį paskolos sutarties originalą. V. G. nepateikė teismui savojo sutarties originalo, taip pat nepateikė jokių paaiškinimų ar įrodymų dėl sutarties originalo praradimo (vagystės, gaisro ar pan.). Atsižvelgiant į tai teismas neteisingai taikė bei aiškino materialines ir procesines teisės normas bei paskirstė įrodinėjimo pareigas, todėl padarė nepagrįstas išvadas.

Atsiliepimas

Atsakovai B. T. ir V. G. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus 1-ojo apylinkės teismo sprendimą. Skirti ieškovei baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. Nurodo, kad ieškovė, teigdama, jog negavo pinigų iš atsakovų, kad pasiskolino reikiamą sumą iš savo tėvų, eilinį katrą nepateikia teismui jokių įrodymų dėl to, kad negavo paskolos iš atsakovų, tokiu būdu pažeisdama CPK 178 str., kuris nustato šalims pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus. Net jeigu ieškovė įrodytų paskolos gavimą iš savo tėvų, tai nepaneigtų paskolos gavimo iš atsakovų. Ieškovė taip pat neįrodo, jog gavo vieną paskolos sutarties originalą iš atsakovų. Tai, kad atsakovas V. G. nepateikė savo originalo nereiškia, kad jis buvo grąžintas ieškovei. Atkreiptinas teismo dėmesys į tai, kad apeliaciniame skunde iškovė nepasisako dėl jos pačios pasirašyto pareiškimo, kad ji gavo visą paskolos sumą iš atsakovų ir atsakovams pretenzijų neturi. Ieškovės teiginys, jog tai, kad iki 2009 m. atsakovai nepradėjo išieškojimo visiškai nereiškia, kad paskola nebuvo suteikta. Teisės normos nenustato, kad išieškojimo iš įkeisto turto neinicijavimas per tam tikrą laiką reiškia reikalavimo į paskolintą sumą netekimas. Atsakovai žinodami sunkią ieškovės padėtį, o taip pat turėdami sau reikalingų piniginių lėšų neskubėjo pradėti išieškojimo. Be to paskolos grąžinimas buvo užtikrintas nekilnojamuoju turtu, todėl atsakovai neturėjo bijoti, kad ieškovė neturės lėšų paskolos grąžinimui. Tačiau ieškovei per tokį ilgą laiko tarpą taip ir negrąžinus suteiktos paskolos, atsakovai nutarė pradėti išieškojimą. Tokiu būdu tai, kad išieškojimas nebuvo pradėtas nereiškia, kad paskola nebuvo suteikta. Ieškovė taip pat nesikreipė į atsakovus dėl hipotekos išregistravimo. Bet kuris protingas ir apdairus asmuo, žinodamas, kad jo turtas yra įkeistas už negautą paskolą, tiek saugotų gautą paskolos sutarties egzempliorių, tiek kreiptųsi į kreditorius dėl hipotekos išregistravimo. Ieškovės nurodytas CK 6.70 str. kalba apie prievolių įvykdymo užtikrinimą, tačiau ne apie kreditoriaus pareigą saugoti paskolos sutarties originalą. Ieškovės argumentai dėl to, kad kreipiantis į teismą dėl paskolos priteisimo, privalu pateikti paskolos sutarties originalą, galbūt galėtų būti priimtini, jeigu atsakovai kreiptųsi į teismą dėl skolos priteisimo pagal pasirašytą paskolos sutartį. Tačiau šiuo atveju, ieškovė kreipėsi į teismą ir ginčijo pinigų gavimo faktą. Pateiktu ieškiniu ieškovė prašo pripažinti paskolos sutartį faktiškai gautai sumai ir remiasi tuo, kad paskolos sutartyje yra nurodyta pareiga pasirašyti pareiškimą, kad pinigai buvo perduoti. Atsakovams šį pareiškimą pateikus, ieškovė bando remtis tuo, kad atsakovai turi tik vieną sutarties originalą. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, tai, kad V. G. prarado vieną paskolos sutarties egzempliorių, keisdamas gyvenamąją vietą, nepaneigia fakto, kad paskola ieškovei buvo suteikta. Kreipdamasi į teismą dėl paskolos sutarties nuginčijimo ieškovė turi pateikti įrodymus, kad paskola nebuvo suteikta, arba buvo grąžinta. Atsakovai taip pat nurodo, kad bylos iš medžiagos matyti, jog ieškovės parodymai yra nenuoseklūs ir prieštarauja vienas kitam: pradiniu ieškiniu ieškovė teigė, kad negavo paskolos, teismo posėdyje buvo teigiama, kad paskola buvo gauta, bet dalis grąžinta. Taip pat yra nenuoseklūs ieškovės parodymai dėl jos neva neatidumo bei užmaršumo priežasčių. Ieškovė teikdama akivaizdžiai nepagrįstą apeliacinį skundą, siekia užvilkinti išieškojimą iš įkeisto turto. Atsakovai pirmosios instancijos teismui jau teikė prašymą skirti ieškovei baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, tačiau bauda nebuvo paskirta. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė ir toliau vilkiną procesą, piktnaudžiaudama teise kreiptis į teismą, atsakovai prašo ir skirti ieškovei baudą, vadovaujantis CPK 95 str. 2 d.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoj a:

Skundas atmestinas.

Nustatyta, kad ieškovė sudarant paskolos sutartį 2002-05-16 gavo iš atsakovų 400 Lt, o kiti pinigai, kuriuos buvo įsipareigoję jai paskolinti atsakovai, jai buvo perduoti vėliau, t.y. 2002-06-05 , pinigų gavimo faktą iš kiekvieno iš atsakovų po 9800 Lt, ieškovė patvirtino parašu, kurio tikrumą patvirtino notarė D. P. ( b. l. 51). Ieškovės ginčijama dalyje paskolos sutartis buvo sudaryta jos 1.2 punkte nurodant, kad likusią paskolos sumą atsakovai perduos ieškovei, kai ji įkeis paskolos grąžinimo užtikrinimui jai asmeninė nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, o atsakovai įsipareigojo pinigų gavimo faktą patvirtinti notarine forma. Ieškovė iš esmės ieškininiu pareiškimu ginčija 2002-06-05 notarine tvarka patvirtintą pinigų gavimo faktą, t.y. kad ji gavo kaip paskolą iš atsakovų po 9800 Lt, tačiau reiškia reikalavimą tik dėl 2002-05-16 sudarytos paskolos sutarties, iš kurios teksto galima daryti išvadą, kad sutarties sudarymo dieną ji gavo tik 400 Lt, o vėliau, įvykdžius ieškovei tam tikrus veiksmus, jai atsakovai ketino paskolinti tam tikras sumas pinigų. Kadangi ieškovė neginčija susitarimo, jog atsakovai jai įsipareigojo paskolinti ateityje ir perduoti pinigus, todėl nebuvo pagrindo tenkinti ieškinį ir pripažinti, kad sutarties 1.2 punktas sudarytas nebuvo. Ieškovė nenurodė, kurį punktą paskolos sutarties ji siekia pakeisti, t.y. prašo pripažinti, jog buvo susitarta kitaip, negu nurodyta sutartyje. Iš ieškovės reikalavime nurodytų aplinkybių galima daryti išvadą, jog ji ginčija pinigų gavimo faktą pagal 2002-06-05 pareiškimą, tačiau nereiškia ieškinio dėl jo pripažinimo negaliojančiu. Vien šis įrodymas byloje leidžia daryti išvadą, kad atsakovai byloje pateikė įrodymus, jog jie perdavė ieškovei ne tik po 200 Lt, bet ir po 9800 Lt, todėl ieškinys buvo atmestas pagrįstai.

Ieškovė turi atlyginti valstybei išlaidas, turėtas procesinių dokumentų išsiuntimui.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. kovo 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (juridinio asmens kodas 188659752), biudžeto pajamų surenkamoji sąskaita LT 247300010112394300, įmokos kodas 5660) iš ieškovės A. L. 9,75 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme.

Kolegijos pirmininkė Danutė KutrienėKolegijos teisėjai Dalia KačinskienėPetras Jaržemskis